Dabartiniame pasaulyje laikas atrodo paprastas ir savaime suprantamas dalykas. Mes vis daugiau įgyjame žinių apie praeitį ir vis tiksliau pajėgiame prognozuoti ateitį. Tačiau tuo pat metu žmonės visada troško ir tebetrokšta suvokti esmę - kas yra laikas? Laiko suvokimas - vienas iš svarbių požymių, kurie apibūdina kultūrą ir civilizaciją. Šiame straipsnyje nagrinėsime laiko suvokimo apibrėžimą, istorinę raidą ir filosofines įžvalgas, siekdami giliau suprasti šį kompleksinį fenomeną.
Laiko Suvokimo Istorinė Raida
Laiko suvokimas įvairiose kultūrose ir epochose skyrėsi.
Senovės Kultūros
IV-V a., tuo metu, kai gyveno ir tarnavo didis mąstytojas Aurelijus Augustinas, Vakarų Europoje persipynė jau saulėlydį išgyvenančios helenistinės (Romos imperijos) minties, barbarų pasaulėjautos ir, žinoma, vis stiprėjanti krikščionybės įtaka. To meto germanų - žemdirbių gentyse didžiausią reikšmę gyvenimo būdui ir pasaulėžiūrai turėjo gamtos ciklai: nuo sėjos iki pjūties ir vėl iki sėjos, nuo saulėtekio iki saulėlydžio ir vėl saulėtekio. Todėl ir laikas buvo suvokiamas kaip periodiškai besikartojantis potvynis ir atoslūgis. Jis taip pat buvo suvokiamas antropomorfiškai: „amžius" reiškė ne chronologinę atkarpą, o tam tikrą turinį, pvz. islandų epe skiriamas „kremavimo amžius" ir „piliakalnių amžius" - abu amžiai gali tekėti lygiagrečiai. Laikas taip pat susijęs su kartų kaita, atskiro žmogaus, giminės gyvenimu. Šis požiūris lėmė žmonių sąmonę: gamta nesivysto - arba tai paslėpta nuo žmonių akių. Žmonės įžvelgia tik reguliarius pasikartojimus, kurių jie nepajėgūs įveikti, - todėl moralumo norma buvo laikytis tradicijų, ir vis kartoti tai, kas buvo „laikų pradžioje". Nėra ryškaus skirtumo tarp dabarties ir praeities, nes viskas kartojasi, dėl šios priežasties neįdomi ir ateitis.
Nors toliau matysime, kad krikščionybė radikaliai pakeitė šį supratimą apie laiką, tačiau Biblijoje laiko cikliškumas visiškai neatmetamas: Viena karta praeina, kita - ateina, o žemė lieka per amžius. Saulė teka, leidžiasi ir skuba į vietą, iš kur ji užtekėjo. (…) Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule (Ekl 1, 4-5. Senojo Testamento tiesa, kad pasaulis buvo sutvertas iš nieko, buvo svetima graikų filosofijai. Ir Platonui, ir Aristoteliui dievas visų pirma ne kūrėjas, o meistras ir statytojas. Jų nuomone, substancija amžina, ir ji nebuvo sutverta, o nuo dievo ar dievų valios priklauso tik forma. Platonui taip pat nesvetimas cikliškumas - helenistiniame laiko supratime nėra absoliutaus „iki" ir „po". Vis dėlto graikų mąstytojai (Platonas, jo sekėjai) stengėsi apibrėžti amžinybę, laiko išmatuojamumą, laiko buvimą tam tikros substancijos forma. Štai, pavyzdžiui, Plotino mintys: „amžinybė yra nelaikiška esatis, nelaikiškame „dabar" glūdintis pilnutinis gyvenimas savyje, kuriame neegzistuoja „anksčiau" ir „vėliau", bet viskas vienu metu.
Krikščioniškas Požiūris
Krikščionybė iš esmės pakeitė požiūrį į laiką. Judaizme ir krikščionybėje laikas dabar suvokiamas kaip eschatologinis procesas, įtemptas Mesijo atėjimo ar grįžimo laukimas. Istorija juda tiese nuo Sukūrimo iki Teismo, o jos centre - Atpirkimas. Cikliškumas neįmanomas, nes tada negalėtų būti vienintelio Dievo Sūnaus. Atskiriamas Dievo ir žmogaus laikas: Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo, kaip sargybos laikas naktį (Ps 90, 4). Istorinis laikas dabar skirstomas „iki Kristaus", „po Kristaus" ir „po laikų pabaigos". Kalbama apie laikų pradžią (Aš esu nuo laikų pradžios… (Iz 43, 13) ir pabaigą (…žodžiai yra paslėpti ir užantspauduoti iki laikų pabaigos (Dan 12, 9). Šventajame Rašte minimas amžinasis Dievas (pvz. Viešpats, amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę…
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Aurelijaus Augustino Laiko Samprata
Prieš pradedant nagrinėti Augustino laiko sampratą, verta trumpam žvilgtelėti į Augustino gyvenimo ir tarnystės kelią. Jo gyvenimas paženklintas didžiulio troškulio ir ieškojimų kelio iki jo atsivertimo, ir… didžiulio troškulio kelio po atsivertimo. Nors Augustino motina Monika buvo karštai tikinti krikščionė, o Augustinas gavo krikščionišką išsilavinimą, tačiau nelaikė savęs krikščionimi ir net nebuvo pakrikštytas. Krikščionybė jam buvo tik viena iš daugelio religinių ir filosofinių sistemų. Tad jis iš pradžių pasirinko manicheizmą - vieną iš dualistinio gnosticizmo atšakų, kuri būties pagrindu laikė tris pradus: dievišką gerumą, dievišką visagalybę ir blogį, atskirdami pastarąjį nuo Dievo gerumo ir visagalybės [3]. Kita filosofinė sistema, dariusi įtaką Augustinui, buvo neoplatonizmas. Iš neoplatonizmo Augustinas perėmė metafizines prielaidas, kad laikas - nepaaiškinamas nuopuolis, liekantis mitinėje tamsoje. [2]. 386 m. atsivertęs į krikščionybę Augustinas tapo pirmuoju iš ilgos eilės mąstytojų, kurie siekė suderinti to meto helenistinę pasaulėžiūrą su Šventuoju Raštu. Koks amžinojo Dievo ir laike įkalintos kūrinijos santykis? Kokia yra laiko tėkmė? Ar gali laikas būti matuojamas, o jei gali - tai kokiu būdu? Kur slypi praeitis ir dabartis? Pasak Augustino, žmogus yra esybė, kuri įtraukta į laiko gniaužtų suspaustą žemiškąjį gyvenimą.
XI-oji „Išpažinimų" knyga pradedama malda ir troškuliu pažinti Dievą. Jau nuo pirmųjų jos sakinių aiškiai teigiama, kad egzistuoja amžinybė, būdinga Dievui, ir kad tai vyksta laike: Nejaugi, Viešpatie, tu, kurio yra amžinybė, nežinai to, ką aš tau kalbu; o gal tai, kas vyksta laike, tu matai tam tikru metu? [1. I. Į šį klausimą pats Augustinas ir atsako: laikas prasideda su pasaulio sukūrimu ir yra vienas iš Dievo kūrinių: Argi buvo koks nors laikas, kuris nebūtų tavo sukurtas? Argi galėjo praeiti kas nors, ko niekada nebuvo? (…) O jeigu prieš sukuriant dangų ir žemę nebuvo jokio laiko, kam reikia klausti, ką tu tada darei? Nebuvo jokio „tada", kai nebuvo laiko. [1. XII. 15]. Mūsų ir Dievo laikas skiriasi. Dievas iškyla viršum laiko - Jis nėra apribotas laiku ir pavaldus laikui. Vien todėl, kad laikas - tai nuolatinis kitimas, o Dievas nesikeičia: Tu aplenki praeitį, iškildamas virš jos visada esančios dabartyje amžinybės dėka, ir tuo pačiu viršydamas ateitį: ateitis dar bus, o kai ateis, taps praeitimi, o „tu visada liksi tas pats, ir galo nebus tavo metams". [1. XII. 16]. Šiuo teiginiu Augustinas atmeta anksčiau minėtą laiko cikliškumo supratimą. Kas buvo tada, kai laiko nebuvo - klausia mąstytojas? Ties šiais atsakymais Augustinas nesustoja. Toliau jis kelia esminį klausimą: „Kas yra laikas?", ir pripažįsta, kad nėra pajėgus žodžiais suformuluoti savo suvokimo, apreiškimo: Jeigu niekas manęs neklausia, aš žinau, kas tai yra, bet jei norėčiau klausiančiam paaiškinti, - nežinau [1. XIV. 17].
Taigi sekdami mintį regime, kad Augustinas bando apibrėžti patį laiką. Čia derėtų atsiminti mūsų pasaulėžiūros žmogui sunkiai suvokiamą ir priimtiną požiūrį, kuris visgi buvo paplitęs tuo metu - laikas yra kažkas užčiuopiamo, substancija, kuri egzistuoja savaime, gali būti keičiamas, pažįstamas ir kažkur yra fiziškai. Tad Augustinui kelia sumaištį tai, kad praeitis ir ateitis realiai neegzistuoja. Realiai egzistuoja tik dabartis, bet ji yra akimirka, kurios neįmanoma išmatuoti. XV. Jeigu laiko nėra - kaip galima jį matuoti? Ir kas gi yra praeitis, kuri buvo, ir ateitis, kurią galima numatyti? Praeitis gyvena atmintyje, ateitis - nuojautoje, planuose. Visgi, Augustinas nėra dėl to tikras, nors tolesni jo samprotavimai skamba logiškai ir yra priimtini netgi šiuolaikiniam žmogui: Todėl kai sakoma, kad ateitis matoma, tai tikriausiai matoma ne ateitis, kurios dar nėra, nes ji dar ateityje, o jos priežastys ir ženklai, kurie jau yra [1. XVII. Taigi tokiu būdu paaiškinęs savo paties anksčiau iškeltą paradoksą, Augustinas daro gan kategorišką išvadą: Dabar visiškai aišku ir suprantama: nėra nei ateities, nei praeities, ir neteisingai sakoma, kad yra trys laikai: praeitis, dabartis ir ateitis [1. XX. 26].
Augustinas, skirstydamas laiką į praeitį, dabartį ir ateitį, iškelia neįprastą mintį, kuri prieštarauja įprastoms laiko tėkmės sampratoms. Jau anksčiau buvo minėta, kad agrarinėse kultūrose ir antikoje laikas buvo suvokiamas kaip besikartojantys ciklai, o su krikščionybe jis tapo tiesus it strėlė - nuo Sukūrimo per Atpirkimą į Teismą ir Amžinybę. Bet Augustinas teigia visai priešingai: (…) iš ateities atsiranda dabartis, ji ateina tarsi iš kokios slaptavietės; ir kai iš dabarties atsiranda praeitis, ji vėl nueina į kokią nors slaptavietę. [1. XIV. 17]. Jeigu laikas neegzistuoja, kaip jis gali būti išmatuojamas? O kaip mes matuojame dabarties laiką, kai jis neturi trukmės? Taigi jis matuojamas tol, kol eina, o kai praėjo, jau nebematuojamas, nes nebėra to, kas matuojama. [1. XXV. 32]. Tačiau praktiškai laikas matuojamas, dalijamas, ir tuo vadovaujamasi. Augustinas suvokia ir pabrėžia, kad dangaus kūnų judėjimas pasitelkiamas kaip tam tikra atskaita, tačiau savaime dangaus kūnai nesukuria laiko. Nes dangaus kūnų judėjimas gali būti sutrikdytas - kad ir dieviškuoju įsikišimu - o laiko tėkmė nuo to nesustos ir nepasikeis: kai sykį vienas žmogus savo maldomis sustabdė saulę, kad pergalingai užbaigtų mūšį, saulė stovėjo, o laikas ėjo. [1. XXIII. Galiausiai Augustinas pripažįsta, kad galutinio atsakymo jis nerado: „aš ligi šiol nežinau, kas yra laikas. … mes matuojame laiką - ne tą, kurio dar nėra, ir ne tą, kurio jau nebėra, ir ne tą, kuris iš viso netįsta, ir ne tą, kuris neturi ribų. Taigi mes matuojame ne būsimą, ne praėjusį ir ne dabartinį laiką, ir vis dėlto matuojame laiką. [1. XXVII. Vienintelis atsakymas, kuriuo Augustinas sugeba bet iš dalies išspręsti šiuos prieštaravimus, yra tvirtinimas, sudarantis šios sampratos šerdį, kad laikas matuojamas sieloje: Tavyje, mano siela, aš matuoju savo laiką. Neprieštarauk man: taip yra." (…). Taigi kas gali paneigti, kad ateities dar nėra? Juk sieloje yra ateities laukimas. Ir kas gali paneigti, kad praeities jau nėra? Juk sieloje ligi šiol yra jos prisiminimas [1. XXVII. 36]. Laikui bėgant būsimasis laikas trumpėja, o būtasis ilgėja t.y. vis didėja praeitis, bet mažėja ateitis, ir būtasis laikas ilgės tol kol būsimasis laikas pasibaigs ir taps gryna praeitimi - tai yra, kai ateis pabaiga arba mirtis. Taip yra ir su visu žmogaus gyvenimu, kurio dalis sudaro atskiri žmogaus veiksmai.
Augustinas tyrėjų laikomas krikščioniškos laiko sampratos pagrindėju - jis stengėsi apibrėžti laiko prigimtį, laiko ir amžinybės sampratą, laiko tėkmę, laiko egzistavimą ar neegzistavimą ir pan. bei paaiškinti šiuos dalykus Biblijos - visų pirma, Kristaus įsikūnijimo ir aukos - šviesoje. Pripažįstama, kad „Augustino laiko ir amžinybės santykio interpretavimas šimtmečius veikė krikščionybės mokymą apie Dievą ir išganymą" [2]. Vienas jų - iki galo neapibrėžtas amžinybės ir laikinumo santykis. Jeigu amžinybė - Dievo būtis, tai laikas siejamas su laikinumu, praeinančia esme, mirtimi. O mirtis į pasaulį atėjo drauge su nuodėme… Tad ar laikas buvęs iki nuodėmės ir po nuodėmės skiriasi? Iš šių klausimų kyla kitas, panašus - jeigu laikas yra subjektyvus ir slypi sieloje, koks laikas buvo nuo pasaulio kūrimo pradžios iki žmogaus sukūrimo, tos Pradžios knygoje minimos penkios kūrimo dienos? Dar viena problema, iškylanti dėl prieštaravimo tarp šios Augustino laiko teorijos bei Šventojo Rašto ir jo paties mokymo. „Išpažinimuose" Augustinas tvirtina, kad ateities nėra, ji tik numanoma dabartyje pagal tam tikrus ženklus. Kitas neišbaigtumas - tai atskirumo ir bendrumo santykis. Jeigu sielą apie kurią kalba Augustinas, „suprasime kaip atskirą (…) sielą, tada jo laiko samprata yra suskilusi: tampa neaišku, kaip tokiu atveju individuali siela gali būti gamtos ir istorijos laikas arba kas apskritai sudaro gamtos ir istorijos laiką? Nors Augustino laiko samprata, išdėstyta „Išpažinimuose", turėjo didelę įtaką būsimų šimtmečių teologams ir filosofams (tarp jų R. Dekartui, I. Kantui), ji labiau primena maldą ar psalmę, sielos šauksmą, troškulį sužinoti ir pažinti, o ne teoriją, kuria klausytojams pateikiami suformuluoti atsakymai.
Taip pat skaitykite: Kaip susiformuoja priklausomybė nuo laiko?
Laikas Filosofijoje ir Moksle
Nesvarbu, ar kokia nors filosofinė kryptis tai svarsto ar ne, visų įvykių ir mąstymo galimybes nulemia laikas (ir erdvė). Net ir pamatinis būties klausimas negali išvengti ryšio su laiku. Tačiau tai nereiškia, kad yra bendrai sutariama, kaip šis fenomenas turi būti apibrėžtas, - turime omenyje vakarietiškų sąvokų nepastovumą ir kitas civilizacijas, kurios pasižymi kitokiu supratimu. Filosofijoje ir moksle laikas yra pagrindinė problema, kurią išsprendęs žmogus suprastų visatą. Bet būtent tokio supratimo siekimas ir kelia didžiausių sunkumų: galbūt jis yra absoliutus, galbūt reliatyvus, o galbūt nei viena, nei kita - galbūt tai priklauso tik nuo specifinės kalbos ir kultūros interpretacijos. Gali būti, kad laiko klausimas yra susijęs su gyvybingumu, mat kiekviena rūšis turi savo biologinį laikrodį, kuris nebūtinai sutampa su kitų gyvybių ar net įvykių laikrodžiais.
Kalbant dar bendriau, gali būti teigiama, kad kosmosas prasidėjo sulig didžiuoju sprogimu. Tačiau toks teiginys yra aiškiai problemiškas, nes tvirtinant, kad buvo kokia nors pradžia ir esant „po jos“, kyla klausimas, o kas buvo „prieš ją“. Šiuo atveju laiko sąvoka yra priimta a priori, ir didysis sprogimas yra suvokiamas tik kaip vienas iš įvykių laiko tėkmėje, o ne laiko pradžia. Taip pat kyla prieštaravimas tarp laiko objektyvios duoties ir laiko kaip transcendentalinės visos vidinės ir išorinės patirties sąlygos sampratų. Būtent transcendentalinės laiko patirties svarstymui skirsime ypač daug dėmesio. Šioje dalyje bus svarstomas laiko ir erdvės būtinumas bet kokiai patirčiai. Taip pat pažymėsime, kad laikas, erdvė ir judesys nesutampa su jokia aiškinama teorija ir todėl reikalauja „transcendentalinės“ prieigos. Visa tai atvėrus, bus galima tęsti tyrimą ir atskleisti transcendentalinės sąmonės galimybes suvokti kosmosą be metafizinių, ontologinių ir teologinių prielaidų. Taigi netrukus bus proga susipažinti su fenomenais, kurie, nors ir duoti neišvengiamai, visgi buvo įrėminti kurios nors ontologijos, o gal net psichologijos ar metafizikos naudai. Šie fenomenai pasirodys po tiesioginės laiko ir erdvės gyvenamosios patirties atvėrimo.
Taip pat skaitykite: Laiko sąvokų raida vaikystėje