Balys Sruoga - išskirtinio talento rašytojas, palikęs gilų pėdsaką lietuvių literatūroje. Jo kūryba, persmelkta asmeninės patirties, istorinių įvykių ir savito stiliaus, atskleidžia asmenybės laisvės svarbą žmogaus gyvenime. Sruoga buvo poetas, publicistas, literatūros mokslininkas ir dramaturgas. Jo gyvenimas ir kūryba neatsiejami nuo sudėtingo XX amžiaus laikotarpio, kupino įvairiausių įvykių, permainų ir kančių. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip asmenybės laisvės idėja atsiskleidžia Balio Sruogos kūryboje, atsižvelgiant į jo biografiją ir kūrybinį palikimą.
Balys Sruoga - Laisvos Dvasios Asmenybė
Visų pirma, Balys Sruoga buvo išskirtinis žmogus savo charakteriu ir gyvenimo istorija. Gimęs gausioje ūkininkų šeimoje Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, jis gavo galimybę siekti mokslo. Sruoga mokėsi Panevėžio gimnazijoje, o nuo 1914 metų - Peterburgo ir Maskvos universitetuose. Grįžęs į Lietuvą 1919 m., jis išleido pirmąjį eilių rinkinį „Saulė ir smiltys” (1920), o po kelerių metų - ir antrąjį „Dievų takais” (1923). Vilniuje Sruoga dirbo redakcijose, 1919 m. dalyvavo pirmoje (neoficialioje) tautinės vėliavos iškėlimo Pilies kalne ceremonijoje.
Rašytojas išsiskyrė ryškiu temperamentu, gaivalinga prigimtimi, linksmomis akcijomis, mėgo sąmojį. Sruoga buvo kandus ir kibus publicistas: karštai gindavo savo nuomonę, provokuodavo, erzindavo. Laikraščiams rašė kandžius straipsnius, pasirašinėjo skirtingais slapyvardžiais (Sirakūzinas, Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė). Prisidengęs jais, polemizuodavo pats su savimi: girdavo, kritikuodavo, šaipydavosi.
Anot Antano Rūko, „Apie Balį Sruogą publicistą vaikšto tokia nuomonė - talentingas, nepamainoma plunksna, bet pavojingas, nesuvaldomas, nedrausmingas, nežinia, kokį pokštą sugalvos, kokią netikėtą bėdą iškrės. <…> Ir maža žmonių tesuprato gaivalingą natūrą, kuri netilpo savyje, kuri veržėsi, dažnai be formos, bet su nuostabia drąsa.”
Taip pat Sruoga buvo talentinga ir spalvinga asmenybė. Jis neturėjo profesoriškos, „poniškos politūros”, nepakentė melo, nemėgo diplomatijos, veidmainiško, mandagumo, padėkų, nuobodžių kalbų, miesčionių, visų be išimties partijų, uniformuotų personų.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
„Dievų Miškas“ - Asmenybės Laisvės Išraiška Koncentracijos Stovykloje
Kaip dauguma žinome, Balys Sruoga 1943 m. kovo 16 d. kaip įkaitas, vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko. Kur daug matė ir patyrė įvairių baisių įvykių ir skriaudų. Grįžęs iš nacių pragaro, per porą mėnesių parašė memuarus „Dievų miškas“, nes siekė išsilaisvinti iš slegiančios absurdiškos patirties. Deja, romanas, parašytas Stalino laikais, nebuvo išleistas, nes sovietinė valdžia rankraštinį tekstą kritikavo dėl nebūtų dalykų - neva autorius šaiposi iš nacių aukų, nerodo pasipriešinimo kovos. Iš tiesų Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija iš esmės buvo tokios pačios totalitarinės valstybės, žlugdžiusios bet kokią laisvą ir originalią mintį. Todėl „Dievų miškas“ pasiekė skaitytojus tik praėjus dešimčiai metų po rašytojo mirties, 1957 m., vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu.
„Dievų miškas“ - tai memuarinis veikalas apie Stuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinio savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sutverimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima be gailesčio su ironija. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra noras išlikti. Dievų miškas atskleidė hitlerines priverčiamojo darbo stovyklos tikrovę. Ir būtent šiame kūrinyje pasireiškia B. Sruogos išskirtinis rašymo stilius.
Kūrinyje randame daug ironijos. Ironija romane pateikiama trejopai: pirma, kaip meninė priemonė (pavyzdžiui, esesininkai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“); antra, kaip stiliaus ypatybė, kaip aplinkos vertinimo priemonė, kuria pasinaudojus vaizduojama žmogiškumą žlugdanti koncentracijos stovyklos sistema, budeliai profesionalai ir „mėgėjai“; trečia, ironija memuarų knygoje veikia kaip skydas, saugantis pasakotojo orumą, žmogiškumą nuo visiško beprasmybės pojūčio. Taip pat Balys Sruoga šiame kūrinyje pasakoja visus matytus įvykius ir su juoko forma, bet čia juokas yra pateikiamas kitaip negu mes esame įpratę girdėt ar skaityti.
Juokas memuarų romane įvairus:
- Humoras (pavyzdžiui, tik atvykusius į stovyklą kalinius esesininkai „pasveikina“ lazdomis - pasakotojas šį veiksmą palydi tokiomis mintimis: „Vis dėlto keistoki šitos šalies papročiai! Man jau geriau patiktų senasai Azijos gyventojų pasisveikinimo būdas, kai susitikę vyrai nosimis pasitrina.“);
- Ironija (pavyzdžiui, pats romano pavadinimas ironiškas, nes ten, kur kadaise gyveno mitiniai dievai, dabar įsikūrė nacių budeliai);
- Sarkazmas (sarkastiškai piešiami budelių paveikslai);
- Groteskas (pavyzdžiui, lavonų gabenimas „Smilksta, rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami. Degintojai su šakėmis aplink duobę šokinėja it velniai, Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami!“).
Čia juoko esmė - sukurti įsivaizduojamą nuotolį tarp praeities ir dabarties įvykių, kad atstumas mažintų įtampą.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Būtent „Dievų miške“ atsiskleidžia B. Sruogos gebėjimas išsaugoti asmenybės laisvę net ir pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis. Ironija, humoras ir sarkazmas tampa ginklais prieš totalitarinį režimą, leidžiančiais išlaikyti orumą ir žmogiškumą. Kūrinys yra ne tik istorinis dokumentas, bet ir gilus asmenybės laisvės išraiškos pavyzdys.
Asmenybės Laisvės Samprata B. Sruogos Gyvenime ir Kūryboje
Užvis labiau branginęs asmenybės laisvę, Sruoga visu šalvimi protestavo prieš bet kokį despotizmą, partiškumą, siaurumą ar kompromiso dvasią, verčiančią, žmogų vardan ,,taikos bei ramybės“, vardan sugyvenimo su visais, atsižadėti dalies to, kuo jis tiki. Būdamas ištikimas sau ir viskam, ką jis mylėjo - ir ta graži idealisto ištikimybė tėvynei, menui, draugams, artimiesiems yra vienas būdingiausių Sruogos charakterio bruožų - jis nemokėjo ir nenorėjo nutylėti to, ką laikė peiktinu, ir jo tiesos žodis, nepalenkiamas ir kietas, aistringas, kaip aistringa buvo iš prigimties gilmenų auganti Sruogos meilė Lietuvai, - buvo jo dar neįkainotas įnašas į mūsų tautinės kultūros kūrimą.
Deja, tas pats tiesos žodis buvo ir daugelio asmeninių priešų priežastis, ir nedaug ką, mūsų žymiųjų žmonių tarpe su tokiu pamėgimu šmeižė ir net tebešmeižia dažnai tie, kuriuos jis kadaise savo draugais laikė. Turėjo Sruoga ir savyje vieną didelį priešą ir draugą, su kuriuo gyvenime teko nuolat kovoti, kuris tačiau teikė jo kūrybai nepaprasto polėkio ir sugestyvumo - tai jo prigimtas galingas, vos valdomas temperamentas. Tarytum visas lyriškos aukštaičių žemės gaivalas išsprūdo iš kalvų ir ežerų užburtos, suvaldytos rimties ir įsikūnijo jame, žmoguje, suteikdamas jam visas ypatybes to, ką mes jaučiame Lietuvos dvasioje. Kūrėjui tai buvo didi dovana - sparnai ir platybė; žmogui - reikalas nuolatinės disciplinos, valios pastangų valdytis, aprėžti save, suvesti į darbo valandas, visuomeninių, neišvengiamų konvenansų rėmus.
Tatai buvo nelengva šiam nuotaikų ir didelių kraštutinumų žmogui. Dažnai pirmasis impulsas, pasikarščiavimas būdavo priežastimi veiksmo, kurį vėliau, nurimus, tekdavo apgailestauti. Ir didelė nelaimė buvo Sruogai, kai silpnumo valandomis gaivalas pratrūkdavo siautėjimu. Tačiau, drauge su tuo, kiek toje nelygioje prigimtyje buvo subtiliai jautrus kiekvienam talento blyksterėjimui, ypač - geros valios lydimam. Kaip jis džiaugėsi kiekviena, kad ir dar labai žalia, pradedančia, bet vilčių teikiančia pajėga! Apie tai, kas jam buvo brangiausia, jis nemėgo kalbėti ir vienodai niekino frazinį ir parodomąjį religingumą, kaip ir tokį patriotizmą, tuo siutindamas visokių rūšių fariziejus ir teikdamas jiems progos apšaukti save bolševiku.
Bet niekam tas kaltinimas negalėjo būti absurdiškiau pritaikytas! Visas Sruogos gyvenimas, visa jo brandžioji kūryba buvo tarnavimas gėriui ir tautai. Užaugęs itin religingoj šeimoj, jis visam amžiui išsaugojo meilę paprastam, giliam ir tyram savo tėvų religiniam jausmui, jų gražiai tradicijai, ir niekas po Strazdelio nėra parašęs tokių tikrų ir nuoširdžių giesmių, kaip tos, kuriomis Sruoga taip noriai kuria savo veikalų lietuviškąją atmosferą. Visas savo dideles prigimtines jėgas atsinešęs iš liaudies, jis buvo drauge plataus akiračio europietis ir, rūpindamasis mūsų kultūros savitu ūgiu, jis drauge nesiliovė skatinęs semtis iš visų tautų kultūrinio lobyno, mokytis iš visų ir visada. Jis buvo tikras visuomenininkas, ir bendrieji krašto reikalai, ne tik kultūriniai, bet ir ūkiniai, politiniai, jam visada rūpėjo opiau, negu savi, asmeniniai. Tačiau drauge jis buvo didžiausias individualistas, netelpąs į jokius visuomeninius rėmus, jokią, partiją ar programą, ir, man rodos, čia nėra vidinio prieštaravimo, Veikiau - būtinybė, kad jis, būręs universitetinį ir iš dalies teatrinį jaunimą bendron kultūrinėn kovon, bendron kūrybon, - pats visada buvo vienas. Gal dėl to, kad jis atstovavo tik vieną, labai idealistinę ir labai lietuvišką pasaulėžiūrą, kovotojišką, nesutaikomą, - Sruogos pasaulėžiūrą.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Vieni ir vieniši savo lygyje stovėjo ir jo didieji kūriniai, nerasdami net šviesuomenėje platesnės auditorijos, nerasdami nė jiem gyvybę suteikiančio teatro. Dėl to jautrus ir ambicingas rašytojas labai kentėjo. Jis žinojo savo kūrinių vertę, jis rašė juos tarsi krauju, sumobilizuodamas visas dvasines ir fizines jėgas, - rašė liepsningai, sruogiškai, iki visiško išsekimo. Aš atmenu jo sunkų ir gilų jaudinimąsi, kai kuris naujas jo veikalas išeidavo į viešumą. Didysis teatro mylėtojas ir įkvėpėjas, jis visiškai nemokėjo būti teatrališkas, skaitydamas viešai savo kūrinius, ir darė tai, labai prisiversdamas, nugalėdamas didelę kančią. Dažnai jis pavesdavo perskaityti kitam ir tada sėdėdavo sustingęs, uždengęs veidą rankomis, lyg iš anksto pasiruošęs tiems nesupratimo smūgiams, - kad ir ne priekaištams, tik abejingai, skaudžiai tylai, - kuri dažnai būdavo skirta jo kūrybai.
Atmenu tokį jo „Apyaušrio dalios“ nepriėmimą. Gana gausiame Vilniaus kultūrininkų būry vienas žymus aktorius nepaprastai blogai perskaitė jo veikalą, viską sujaukdamas, užtemdydamas prasmę, pasmaugdamas lyriką. Sruoga vis neatitraukė rankų nuo veido. Klausytojai po truputį ėmė kilti iš vietų, pirmiau nedrąsiai ir tyliai, vėliau - vis balsiau besišnekėdami… apie pašalinius dalykus. Per visą po to sekusį Vakarą buvo pasikeista tik labai nedaugeliu minčių ir pastabų apie tai, ko dėlei susirinkta, ir rezultate reikėjo laikyti veikalą visiškai neradusiu atgarsio. Po to vakaro Sruoga kelias dienas neišėjo iš namų - jis sirgo, kūnu ir dvasia sirgo. Nesupratimas, neradimas širdyse aido jo taip stipriai ir aistringai giedamai tėvynės ir žmonių meilės giesmei buvo Sruogai be galo skaudus. Čia glūdėjo jo kūrėjo ir žmogaus tragizmas.
Labai stiprus ir tikras savimi, arba tiksliau - kažkuo surastu savy, neabejotinai vertingu, - toks man atrodė bendras ano meto Sruogos įspūdis, kada dar Lietuva tebebuvo laisva valstybė, kada jos ir ūkinis gerbūvis, ir - kiek lėčiau - kultūra nuolat kilo, ir tik, kaip artėjančio viesulo atgarsiai, giedrą temdė pirmieji smūgiai: Klaipėdos aneksija, lenkų ultimatumas. Bolševikams užgriuvus, kada daug kas iš naivumo ar apskaičiavimo puolė naujiesiem ponam į glėbį, Sruoga iš karto įvertino padėtį ir, negalėdamas atvirai protestuoti, neslėpė savo neigiamo nusistatymo visur, kur galėjo, ir stengėsi likti juo pasyvesnėj, mažiau įpareigojančioj padėtyj. Jis nesiekė ir negavo jokių paaukštinimų, jokių atsakingų pareigų, o ir mus, kelis jaunus ir neprotingus studentus, kurie, skambiu žodžiu suvedžioti, bandėm įsijungti į naująją srovę, - drąsiai, griežtai ir tėviškai pabardamas mokė.
Jau rudenį jis parašė aštrią satyrą „Našlaitėlį“ ir, nei namiškiams apie tai neprasitaręs, rizikuodamas, paleido kursuoti per rankas, tėkšdamas ją ant atsakingo pareigūno stalo. Jis mus gydė nuo bolševizmo, kaip pats išsireikšdavo, kiekviena proga pašiepdamas įvairių mažaraščių aukštų sovietų valdininkų žygius, jų buką partiškumą ir žiaurumą. Jo nusistatymas ir patiems bolševikams ilgai nebuvo paslaptimi, ir, kelis kartus pernelyg neatsargiai pasisakęs, jis tik tik jau tada nežuvo - tik kelių jam draugiškų ir atsakingų žmonių pastangomis pavyko jį išgelbėti. Laimingai ir be priekaišto praėjęs bolševikų okupaciją, Sruoga neturėjo tokios sėkmės ją, sekusios vokiškosios metu. Lygus draugas raudoniem ir rudiem, jis ir vėl sustojo toj pozicijoj, kurią jam diktavo lietuvio pareiga: sąmoningoj ir aiškioj, kad ir neviešoj kovoj. Ir šiuo kartu jis buvo dvasios vadu ir mokė, Nietzschės žodžiais, „gyventi ant vulkano“.
Po to, kai 1943 m. kovo 16 d. naktį jį išsivedė brutalūs SD kariai, daugelis mūsų, net jo šeima, daugiau jo nebematė. Keli metai kančių, pažeminimo, bado ir ligų palaužė fizines Sruogos jėgas, bet nepalaužė jo dvasios. Tiesa, pradžioje laiškuose jis skundžiasi vos pakeliamu tėvynės ilgesiu, susenimu, jėgų ir nervų nusilpimu, bet ir koncentracijos stovykloje jis nepameta, o priešingai, dar užauginą ir užgrūdina savo šviesų idealizmą, tikėjimą lietuvių tautos ateitimi ir jos kultūrine misija. „Aš esu įkaitas už mūsų tautą, ir tos aukos suvokimas palengvina man gyvenimą“ - rašo jis laiške iš Stutthofo. Ir toliau: „Mūsų tautos tradicinės etinės ir estetinės sąvokos man virto mastu. Aš didžiuojuos, būdamas įkaitu už tą didžiąją vidinę kultūrą. Svarbiausia mums dabar - išsaugoti mūsų žmogiškąją vertę. Gyvename ne šiai dienai!“ Apie dvasinę Sruogos kalinio jėgą vienu balsu liudija ir laimingai išlikę jo kančių draugai - kun. S. Yla, V. Stanevičius, M. Mackevičius. Vidinio tragizmo tik atspindys buvo šis visiems žinomasis jo laukujo gyvenimo tragizmas. Jo kryžiaus keliai buvo prasmingi.
Kūrybinis Palikimas ir Asmenybės Laisvės Aktualumas Šiandien
Balys Sruoga - tai vienas žymiausių XX amžiaus Lietuvos veikėjų: poetas, profesorius, publicistas, rusų literatūros žinovas. Anot istoriko, knygos apie B. Sruogą autoriaus J. Brazausko, kone kiekvienam skaitytojui žinoma, jog B. Sruoga gyveno ypač sudėtingu laikotarpiu, kuris buvo kupinas įvairiausių įvykių, permainų ir kančių. Anot knygos autoriaus, rašytojas pasižymėjo ypatinga asmenybe - jo temperamentas liejosi per kraštus, o charakteris ir kūryba ne visuomet buvo suprasti. „Jis buvo žmogus, kuris negalėjo vieną mąstyti, antrą kalbėti ir trečią rašyti. Šiais laikais ne daug turime tokių žmonių, kurie daro taip, kaip galvoja, kaip gyvena ir kaip kalba,“ - mintimis apie publicistą, kaip apie asmenybę, dalijosi J. Brazauskas.
Kaip pastebi B. Sruogos asmenybės ir jo kūrybos tyrinėtojas, būti rašytoju - tai ne tik parašyti veikalą, o būti įvertintam… Sunku patikėti, bet per visą savo gyvenimą parašęs ne vieną žymų kūrinį, B. Sruoga nebuvo deramai įvertintas, kaip kūrėjas - jam niekuomet nebuvo suteikta pirmoji premija. Iki šiol vienu svarbiausių grožinės prozos kūriniu laikomas „Dievų miškas“ savo laiku taip pat sulaukė aštrios kritikos dėl to, jog jame nebuvo patriotiškai nusiteikusio kalinio.
Grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, B. Sruoga kurį laiką gyveno Vilniuje, vėliau, prislėgtas vienatvės ir kančios, dvasią ir kūną stiprino Birštone, kuriame ir buvo baigtas rašyti memuarinis veikalas „Dievų miškas“. Poeto gyvenimas kurorte išsamiai aprašytas ir paskutiniame „Gyvenimas perbėgo per atmintį“ skyriuje „Saulėlydis“. Anot knygos autoriaus, šiandien apie B. Sruogą tikriausiai nieko prasmingiau nei A. Gustaičio žodžiai nepasakysi: „Nenumirė, kaip niekada nemiršta talentingos sielos meno kūrinys, geniali mintis ir laisvės ilgesys“.
Apie naujausią J. Brazausko knygą „Gyvenimas perbėgo per atmintį“ viešai yra pasisakiusi ir Rašytojų Sąjungos narė Janina Survilaitė. Ji teigia, kad Sruogos gyvenimas ir veikla svarbi susipažinti jaunimui nusikeliant į XX amžių. Galima suprasti, kaip lietuviškų meno tradicijų ir istorinio Tautos paveldo menininkui buvo neįmanoma persiversti į sovietinį realizmą. Kelių kartų literatūros ir teatro kritikai vieningai pripažino, kad nebuvo žmogaus, kuriam giliau būtų rūpėjusi sava lietuviškoji kultūra, jos puoselėjimas ir apvalymas nuo piktžolių.
Sruogos kūryba, ypač „Dievų miškas“, yra įrodymas, kad asmenybės laisvė yra gyvybiškai svarbi žmogaus dvasiai. Net ir pačiomis žiauriausiomis aplinkybėmis, išlaikant orumą, žmogiškumą ir gebėjimą ironiškai žvelgti į tikrovę, galima išsaugoti savo vidinę laisvę. Šiandien, kai pasaulyje vis dar susiduriame su įvairiomis priespaudos formomis, Sruogos kūryba išlieka aktuali ir įkvepianti. Ji primena mums, kad asmenybės laisvė yra vertybė, už kurią reikia nuolat kovoti, ir kad net ir tamsiausiomis akimirkomis galime išlikti laisvi savo dvasioje.
tags: #asmenybes #laisve #literaturoje #sruoga