Įvadas
XVI-XVII amžiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijoje žymi reikšmingą laikotarpį, kai rezidencinio valdovo dvaras išaugo į svarbiausią politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo centrą. Šis laikotarpis, anot Norberto Elias’o, atspindėjo simbolinį valstybės vaizdinį, kur „dvaro visuomenė toliausiai siekdavo, ženklindama savo antspaudu“. Šiame straipsnyje nagrinėjama LDK dvaro priklausomybė, struktūra, funkcijos ir transformacijos, atskleidžiant jo vaidmenį valstybės gyvenime.
Dvaro reikšmė ir funkcijos
Architektūrine prasme dvaras reiškė vietovę su rezidencine pilimi ar rūmais. Tačiau dvaras turėjo ir institucinę reikšmę - tai žmonės, suskirstyti į valdovui ir valstybei reikalingus padalinius. Nuo XVI a. vidurio beveik visą šimtmetį, ypač Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valdymo metais (1544-1572), privilegijuotu centru ne tik LDK, bet ir Lenkijos Karalystėje buvo Vilnius. Tai buvo Vilniaus dvaro „aukso amžius“. Tuomet sukurta viena didžiausių plotu ir apimtimi valdovo rezidencija. Vilniuje iki XVII a. vid.
Valakų reforma ir dvaro ekonominė veikla
XVI a. LDK žemės ūkis buvo nepakankamai našus, o agrarinio ūkio produktų poreikis Europoje nuolat didėjo. Valstybei reikėjo kuo skubiau efektyviai panaudoti neapgyventus plotus ir kitas žemes. Todėl 1557 m. buvo paskelbta Valakų reforma - tai XVI-XVII a. pradžioje Lietuvoje vykęs žemės valdymo pertvarkymas (žemės reforma). Pagal šį įstatymą buvo atimta senoji daliai valstiečių priklausanti žemė, visa žemė sujungta į vieną plotą ir padalyta valakais. Valstiečių sodybos, prieš tai išsidėsčiusios pavieniui, buvo sukeltos į gatvinius kaimus (gyvenvietes, kurios turėjo vieną pagrindinę gatvę, palei kurią buvo išdėstytos sodybos), o valakai išdalyti valstiečių šeimoms. Pagal šią reformą buvo įvesta trilaukės sėjomainos sistema (pavieniuose dvaruose ji taikyta ir iki įstatymo) - žemės sklypo padalijimas į tris kasmet paskirtį keičiančius laukus: juodojo pūdymo (išarta, bet neapsėta žemė), žiemkenčių (neigiamos temperatūros reikalaujantys javai, sėjami rudenį ir paliekami peržiemoti), vasarojaus (pavasarį sėjami ir vasarą derantys javai, kuriems nereikia neigiamos temperatūros). Paskelbus reformą, valdovo, o vėliau ir didikų, bajorų žemėse buvo kuriami palivarkai (dvaro padaliniai su sodyba, ūkiniais pastatais ir žemėmis), skirti prižiūrėti, kaip naudojama žemė. Buvo surašomas ir valdų inventorius.
Po Valakų reformos suintensyvėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarų ūkinė veikla. Prekyba su užsieniu išaugo: LDK pirmą kartą pradėjo masiškai vežti grūdus ir linus į Gdanską, Karaliaučių, Rygą.
Baudžiavos įtvirtinimas
Vykdydamas Valakų reformą Žygimantas Augustas ne tik pertvarkė žemės valdymą, bet ir pavertė savo žemių valstiečius baudžiauninkais. 1566 m. valdovas patvirtino Antrąjį Lietuvos Statutą, pagal kurį valstiečiai ir jų naudojama žemė tapo bajorų nuosavybe, o 1588 m. LDK kancleris (valdovo raštinės viršininkas) Leonas Sapiega parengė Trečiąjį Lietuvos Statutą (patvirtino ATR valdovas Zigmantas Vaza), kuris galutinai įtvirtino baudžiavą visose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Valstiečiai privalėjo eiti lažą, mokėti mokesčius - duoklę (mokestį natūra) arba činčą (piniginį mokestį). Baudžiava Lietuvoje gyvavo iki XIX a. Pirmiausia ji buvo panaikinta Užnemunėje 1807 m. (dabartinėje Suvalkijoje), kai šios žemes priklausė Napoleono Bonaparto imperijai (Prancūziją valdė 1799-1814 m. ir šimtą dienų 1815 m.).
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Dvaro struktūra ir amatininkai
Dvaro hierarchijoje amatininkai užėmė vieną paskutiniųjų pozicijų, sąrašuose vardyti po dvaro pareigūnų, dvariškių ir individualiai apmokamų tarnautojų. Tačiau tai nereiškė, kad jie buvo prastai apmokami. Kartais jie gaudavo geresnį atlygį nei valdovo žemesnieji dvariškiai. Skirtingu metu ir skirtingų valdovų dvaruose dirbusių amatininkų ir profesijų skaičius kito.
Vieną dvaro grupę sudarė jame tarnavę amatininkai. Valdovų dvarų sąskaitų knygose jie įvardijami lot. artifices arba lenk. rzemieślnicy. Svarbiausią ir geriausiai apmokamą grupę sudarė nedidelis būrys įvairių profesijų atstovų, nuolat dirbančių dvare už pastovų atlyginimą. Nepriklausydami cechų organizacijoms, jie visuomet buvo valdovo aplinkoje. Štai kalviai ir staliai Žemutinės pilies teritorijoje turėjo atskiras dirbtuves. Algą jie gaudavo kas ketvirtį. Jiems buvo duodami maistpinigiai, audiniai aprangai. „Sėslūs“ amatininkai buvo sodininkai. Jų darbas ypač vertintas Žygimanto Augusto rezidavimo Vilniuje laiku, kuomet buvo tvarkomi senesni ir kuriami nauji sodai. Buvo pasamdyti užsieniečiai: 1546 m.
Antrą grupę sudarė valdovo amatininkai, samdyti atskiriems darbams arba nuolatinei dvaro priežiūrai. Kalviai, šaltkalviai, dailidės, staliai, mūrininkai ir krosnininkai prižiūrėjo Vilniaus valdovų rūmų statinius, juos tvarkė bei remontavo. Tarp jų būta užsieniečių, retsykiais ilgesniam laikui pasilikdavusių LDK sostinėje. Tapytojas iš Bochnios Martynas Ostrovskis 1554 m. kartu su kitais Krokuvos meistrais dirbo Valdovų rūmuose. Čia 1556 m. už 200 kapų grašių jis net įsigijo namą. Būta ir atsitiktinius užsakymus vykdžiusių meistrų.
Trečiai grupei priklausė konkretiems darbams trumpai samdyti vietos amatininkai. Jie priklausė įvairiems Vilniaus cechams. Štai valdovo auksakalys Stanislovas Rachnevičius 1561 m. buvo atleistas nuo paklusimo pilies ir miesto teisei bei auksakalių cechui ir kitų prievolių.
Žygimanto Augusto dvare (XVI a.) tarp gausybės amatininkų sutinkame ir egzotiškų profesijų atstovus: plunksnų kompozicijų meistrus, liūtų prižiūrėtoją bei dresuotoją Bernardą, kuris į Vilnių atvyko 1546 m.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Įvairūs amatininkai nuolat dirbo greičiausiai jau Kazimiero Jogailaičio dvare. Pastovios išmokos siuvėjams, batsiuviams ir kalviams rodo nuolatinę jų priklausomybę XV a. pab. - XVI a. pr. Aleksandro Jogailaičio dvarui Vilniuje. Šiam valdovui pradėjo tarnauti ir pirmieji auksakaliai. Daugiausia įvairių amatininkų dirbo Žygimanto Augusto dvare.
Žygimanto Augusto dvaro amatininkai
Paskutiniajam Jogailaičiui tarnavo ne mažiau kaip 65 dvaro amatininkai. Tai buvo tradicinių amatų atstovai: auksakaliai, siuvėjai ir siuvinėtojai, batsiuviai, palapinių siuvėjai, kalviai ir šaltkalviai, šarvininkai, ginkladirbiai, kardininkai, skydų gamintojai, liejikai, staliai ir dailidės, baldžiai, kubiliai, balniai, šikšniai, kailiadirbiai, laikrodininkai, tapytojas. Prie amatininkų priskirti ir sodininkai (daržininkai) bei skalbėjos (buvo ir skalbėjų vyrų), architektas, kaminkrėtys, kanalų meistras, grioviakasys. Skalbėjai Oleksinai prie Valdovų rūmų buvo pastatytas ir atskiras namas. Tarp egzotiškų profesijų galima išskirti plunksnų kompozicijų meistrus, liūtų prižiūrėtoją ir dresuotoją Bernardą, kuris į Vilnių atvyko 1546 m. kartu su liūtu.
Vienu metu valdovo dvare tarnavo nuo 13 iki 28 amatininkų. Tarp jų nemažai būta vietinių (skalbėja Oleksina, batsiuvys Vasilijus). Tačiau margoje grupėje matome ir italų, čekų, vengrų, vokiečių, lenkų ir net olandą.
Dvaro amatininkų skaičiaus mažėjimas
Pirmame pilname LDK taip ir nepasiekusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Henriko Valua 1574 m. Valdovo dvaro amatininkų grupę itin sumažino Steponas Batoras. Jo valdymo pabaigoje dvare tarp nuolat dirbusių amatininkų liko vos 4 profesijų atstovai. Nemažai jų buvo iškelta į naujai atsiradusius padalinius - vežimines, arklides ir kitas tarnybas. Vėliau dvaro amatininkų profesijų įvairovė nepasiekė Žygimanto Augusto laikų skaičiaus. Tarp Zigmanto Vazos amatininkų buvo 13 profesijų atstovai. Panašus skaičius liko ir Vladislovo Vazos laikais.
Riteriški papročiai ir dvaro kultūra
Svarbus dvaro kultūros plitimo ženklas - riteriški papročiai, įskaitant dvikovų moralinį kodeksą - į Lietuvą skverbiasi palaipsniui. 1329 m. kunigaikštis Margalis (Margiris?) kaunasi su garsiu Europoje karaliumi ir kryžiaus žygių į Pabaltijį vadu Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgu ir nors jis pradeda kautis garbingai, pamatę vado žūties pavojų jam metasi padėti, anot Jono Preziečio kronikos, net 14 lietuvių karių - tai Čekijos karalius traktuoja kaip Margirio išdavystę. Tuo tarpu XV a. pradžioje šeši Vytauto bajorai jau kaunasi su tiek pat ordino riterių, patys iškvietę juos į dvikovą. Kaip riteris didžiųjų magistrų kronikoje vertinamas ir kunigaikštis Kęstutis, iš anksto perspėdavęs apie rengiamą žygį ir net gerbęs narsa išsiskiriančius Ordino brolius - nors ir savo priešus, rodydamas jiems meilę ir pagarbą. Šiais atvejais to meto Europos visuomenė jau nebesmerkia Lietuvos feodalų elgesio normų, manytina, kad Lietuvos riteriai laikėsi dvikovos taisyklių. Ši riterių kultūros recepcija buvo tarsi atsakas į Europos susidomėjimą Lietuva. Procesas buvo abipusis. Dėl kryžiaus karų Pabaltijyje (ir ne paskutinėje vietoje - dėl minėtų Gedimino derybų dėl krikšto ir jo atakos į Brandenburgą) XIV a. II p. iš periferijoje buvusios šalies Lietuva staiga virto Europos diduomenės susidomėjimo objektu. Karaliai iš Čekijos ir Vengrijos, hercogai iš Vokietijos, Anglijos ir Prancūzijos bei riteriai iš įvairių šalių nuo Skandinavijos iki Vengrijos vyko į Prūsijoje organizuotus kryžiaus žygius prieš aršiai atakuojančius pagonis lietuvius. Europoje šie žygiai reikšmingai prisidėjo prie bendros Europos riterių kultūros ir jų savimonės susiformavimo. Svarbus dvaro kultūros formavimosi pereinamojo laikotarpio bruožas buvo ir toliau nuo karo veiksmų fronto iškilusios mūrinės pilys, kurios palaipsniui tapo ne tiek karinės gynybos sistemos atsparos punktais, kiek stiprėjančios monarcho valdžios ženklu.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Mindaugui pasukus pagonybės „užkonservavimo“ keliu ir kryžiuočių ordino agresijai ir intrigoms trukdant Lietuvos christianizaciją, tiek riterių - būsimojo dvariškius valdovui „tieksiančio“ luomo - kultūros formavimasis, tiek dvaro pareigybių išsikristalizavimas į Lietuvą ateina vėliau nei jau katalikiškose šalyse. Petro Dusburgiečio kronikoje minimas Vytenio kamarininkas arba kambarinis (camerarius). Tai buvo klasikinė Europos valdovų dvaro pareigybė, pirmąkart minima IX a. Hinkmaro iš Reimso veikale apie Karolingų dvaro struktūrą. Nuo XII a. ši pareigybė perimama ir smulkesnes Vakarų Europos teritorijas valdžiusių kunigaikščių dvaruose. Tai asmuo, atsakingas už dvaro aprūpinimą, vidaus tvarką ir valdovo iždo priežiūrą. R. Petrausko nuomone, kažin ar Lietuvoje tuo pačiu laikotarpiu tokia kamarininko samprata buvo žinoma. 1324 m. minimas ir advocatus Gedimino dvare bei jo pasiuntinys - nuntius, 1378 m. Kęstučio - provisor. Apskritai šaltiniuose sutinkamų Lietuvos valdovų aplinkos žmonių apibūdinimai nurodo greičiau jų karines, ūkines ar diplomatines užduotis, o ne nuolatinių pareigų vykdymą. Išvystyta dvaro pareigybių struktūra atsiranda tik po krikšto ir tai vargu ar laikytina sutapimu - su katalikiška vertybių sistema bei kultūra, riteriškais papročiais perimama ir dvaro pareigūnų struktūra bei kultūra.
Pažymėtina, kad vienas iš R. Petrausko išskirtų galimų dvaro pareigybių sistemos ir jo kultūros recepcijos kanalų buvo bene pirmoji Lietuvos valdančiosios dinastijos šaka, dar prieš Lietuvos krikštą įsijungusi į katalikišką civilizaciją - pasikrikštiję ir net palaikę vienuolių ordinų misionierišką veiklą bei vienuolynų statybą Podolėje (tuo pačiu nubrėždami panašios veiklos gaires vėliau krikštą priimsiantiems didiesiems kunigaikščiams). Podolę valdę Gediminaičių kilmės (Algirdo sūnaus Karijoto sūnūs) kunigaikščiai broliai Karijotaičiai 1377-1394 m. buvo Vengrijos karaliaus Liudviko vasalai ir jo dvaro įtakoje pradėjo kurti savąją valdymo organizaciją. Jie kaldino monetas su Anžu dinastijos herbu ir šv. Jurgiu - riterių globėju, kovos už Bažnyčią, katalikišką civilizaciją ir prieš velnią simboliu. Galima daryti prielaidą, kad Karijotaičių ryšys su Vengrija turėjo įtakos XV amžiuje Lietuvoje vykusiam ryšių su Vakarais intensyvėjimui ir riterių luomo moralinių vertybių raiškos dvaro kultūroje stiprėjimui.
Vytautas ir Jogaila priklauso kaip tik (iš pradžių Serbijoje susikūrusiam) ir Vytauto amžininko Vengrijos karaliaus, vėliau - šv. Romos imperatoriaus Vengrijoje atkurtam vad. Drakono ordinui. Ordinas (kaip sakoma 1408 m. statutuose) buvo pasišventęs kovai su schizmatikais, pagonimis (pirmiausia musulmonais iš Osmanų didvalstybės) ir kitais Kristaus priešais, Jo Priešo drakono - t. y. velnio sekėjais. Drakono simbolika kilo iš šv. Žinoma, tokio dvasinės kultūros reiškinio kaip riteriškas moralės kodeksas formavimuisi reikėjo ir tam tikrų materialinių prielaidų, kuriomis tapo pirmiausia Jogailos privilegijos bajorams ir Vytauto organizuotas valstiečių dalinimas jiems bei bajoriškos žemėvaldos kūrimas, o reali riteriškai kariauti mokanti LDK sunkioji raitija susiformuoja XVI a. pr. prieš 1514 m. Oršos mūšį, kur pirmąkart ir panaudojama. Taigi, kaip taikliai pastebi A. Bumblauskas, Lietuvoje šie procesai vyko gal net atvirkštine tvarka nei Vakaruose. Galima pridėti, kad anksčiau nei sunkiosios raitijos susikūrimas formuojasi taip pat ir riteriškas etosas ir šį procesą pradeda valdančioji dinastija. Karijotaičių ir Vytauto su Jogaila pradėta riteriško etoso sklaida XV a. Lietuvoje vyko ir toliau ir pasiekė patį Lietuvos valdovo dvarą. Riterystės įžadai, XIV a. skatinę Europos kilminguosius ginant krikščioniją nuo pagonių žygiuoti į Prūsiją ir Lietuvą, XV a. nukreipė juos rengti kryžiaus žygius prieš turkus bei kitus katalikišką civilizaciją puolusius priešus. Lietuvoje vis labiau įsigalėjo Europos pakraščių valstybėse (taip pat toje pačioje Vengrijoje, sujungtoje unijoje su Kroatija) kilusi „krikščionybės priešpilio“ idėja. 1484 m. Kaip priešas, nuo kurio reikia ginti katalikiškąją krikščioniją, suprantami ne tik pagonys - t. y. musulmonai ir pan., bet ir schizmatikai - stačiatikiai: „1500 m. per karą su Maskva, atplėšusį trečdalį LDK teritorijos, didysis kunigaikštis Aleksandras įkūrė savo dvare riterių broliją kovai su netikėliais ir stačiatikiais. Nors riterių telkimo įgyvendinti jų pašaukimą dokumentas Lenkijos ir Lietuvos istorijoje yra unikalus ir nebuvo iki galo įgyvendintas, jis nušviečia valdovo ir samdytų dvarionių asmeninius santykius - jie ir toliau vis dar rėmėsi ne tik susitarimais dėl piniginio atlygio, bet ir, nors Vakaruose jau svyruojančiais, tradiciniais riteriškais idealais“. Verta atkreipti dėmesį, kad būtent riterių etoso įsigalėjimas ne tik pats savaime jau buvo dvaro kultūros apraiška, bet skatino vystytis ir visą likusią dvaro kultūrą, priartino Lietuvą prie Europos dvarų.
Institucinio dvaro formavimasis
Per LDK valdovo rūmų dvarą atsiskleidžia įsijungusios į Europos civilizaciją ir perėmusios bei praturtinusios jos raiškos formas lietuvių tautos politinė kultūra. Dvaras išsirutuliojo iš valdovo palydovų kariaunos, kurią sudarė šeimos ir giminės nariai, aukštos kilmės vasalai, bei tiesiog kariai. Ilgainiui šalyje kieminėjanti valdovo palyda tapo nuolatiniu Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų dvaru. Toks dvaras įsitvirtino kaip centrinė, aukščiausia valstybės valdžios ir valdymo institucija, per kurią reiškėsi valdovo valdymas. Tai vyko per patį valdovo dvarą ir su juo susijusias struktūras, tokias kaip Ponų taryba, seimas, rūmų pareigūnai, dvariškiai, kanceliarija, valdovo ir krašto iždas, centriniai teismai, ir dvariškių kariuomenė. Lietuvoje institucinis didžiojo kunigaikščio dvaras buvo pradėtas kurti Vytauto Didžiojo valdymo laikais. Tuo metu buvo perimta dar brandžiaisiais viduramžiais Vakarų Europoje susiklosčiusi ir vėlyvaisiais viduramžiais išvystyta suverenių valdovų dvaro struktūra, kurią sudarė pareigybinės sistemos, dvaro kanceliarija ir koplyčia, taip pat dvaro kultūra, kasdienis gyvenimas. Institucinio dvaro įkūrimas buvo centrinė Vytauto inicijuotų valdymo reformų ašis, įgalinusi valdančiojo šalies elito konsolidavimą ir monarcho valdžios valstybės viduje įtvirtinimą. Nors turime šiek tiek žinių apie Gedimino, Algirdo ir Kęstučio dvarus, tačiau tik Vytauto laikais galime kalbėti apie dvaro kultūrą tikrąja to žodžio prasme. Tai lėmė ir kaimyninių kraštų (Lenkijos, Vokiečių ordino, Vengrijos ir Čekijos) įtaka, ir pokyčiai pačioje Lietuvoje. Tai, kad Vytautas sąmoningai formavo savo dvarą, rodo naujų dvaro pareigybių atsiradimas: 1395 m. pirmą kartą paminėtas valdovo maršalka Čupurna, 1409 m. - dvaro taurininkas Sudimantas, 1428 m. - Jurgis Strumila, ėjęs vyriausiojo kambarinio, o 1429 m. - ir iždininko pareigas. Maršalkos pareigybė į Lenkiją XIV a. atėjo per Čekiją iš Vokietijos ir reiškė dvaro reikalų tvarkytoją.
Dvaro gyventojus galima sugrupuoti į tris dalis: giminaičius ir draugus, dvarionis ir svečius. Dvaro struktūra išsirutuliojo iš kunigaikščio namų ūkio, kuriame esminį vaidmenį vaidino pono ir jo šeimynos ryšys. Tarp dvarionių pastebimi ryškūs rango skirtumai. Šiai grupei priskirtini tokie skirtingi žmonės kaip karo tarnai, tarp kurių, beje, netrūko ir riterių iš užsienio, dvaro pareigūnai, dvaro kapelionai, raštinės darbuotojai, bei paprasčiausias pareigas einantis personalas (lot. familiares, curienses, aulici, vok. hoffgesinde, diener). XV a. susiformavo gausios dvaro pareigybės, tokios kaip pataurininkis, raikytojas, virtuvininkas, stalininkas taurininkas, pakamarė, medžioklis, arklininkas, o šimtmečio pabaigoje - dvaro iždininkas ir ginklininkas. Priskirti save Vytauto tarnų grupei laikė garbe net ir asmenys, kilę iš kunigaikščių, pvz., kunigaikštis Konradas iš Silezijos. Tokiai dvarionių grupei priklausė tiek lietuvių, tiek ir kaimyninių šalių didikų sūnūs, į Vytauto dvarą atsiųsti lavintis ir įgauti valdovo palankumą, kas buvo itin svarbu. Neaišku, kada tiksliai atsirado šis didikų paprotys siųsti savo vaikus į valdovo dvarą, bet Vytauto laikais jis tikrai buvo paplitęs. Tai nestebina, nes dvarionys turėjo priėjimą prie valdovo, kas buvo didžiulė privilegija. Šį priėjimą kontroliavo pirmiausia dvaro maršalka, tačiau tvarkant įprastus, kasdienius reikalus tarpininkaudavo pastalininkiai ir kambariniai. Ši teisė juos iškeldavo žymiai aukščiau nei iš pirmo žvilgsnio kuklus jų socialinis statusas. Būtent iš tokių žmonių valdovai sau rinkdavosi patikėtinius, kuriuos vokiški šaltiniai vadina libhabere, o rusiški - milosniki. Nors dažnai šie asmenys buvo nekilmingi, vis dėlto neretai jie daugiau ar mažiau įtakodavo valdovo sprendimus.
Trečią dvaro gyventojų grupę sudarė pasiuntiniai iš užsienio šalių ar riteriai, atvykę karo žygiui. Tai buvo puiki proga tiek pademonstruoti valdovo prestižą vietos gyventojų akyse, tiek atnaujinti draugystės ryšius su kitų šalių valdovais. Vytautas tikslingai puoselėjo šį dvaro gyvenimo elementą bei nevengdavo atvykusių riterių gausiai apdovanoti. Svarbi valdovo dvaro gyvenimo praktika buvo pakėlimo į riterius ceremonija, Vytauto laikais aktyviai praktikuota. Visiems riteriškiems ritualams pagal vakarietišką paprotį turėjo vadovauti ordino šaltiniuose sutinkamas Vytauto heroldas Niklas Lučka. Pasiuntinybių ir korespondencijos dėka Vytauto dvaras buvo integrali tuometinės Europos komunikacinės erdvės dalis. Tą užtikrino Vytauto dvaro raštinė, kurioje būdavo rašomi laiškai įvairiomis kalbomis, taip pat ir daromi vertimai iš retesnių kalbų. Vytauto tarpininkai buvo dvare gyvenę užsienio riteriai. Pastarieji, keisdami savo tarnystės vietą, nenutraukdavo ryšių su senuoju šeimininku. Kadangi Vytauto dvarui buvo būdingas valdymo keliaujant mechanizmas, dvaro maršalka turėjo vadovauti specialiems tarnybininkams, kurie rūpinosi valdovo palydos kelione, padėdavo su dvaru susisiekti atvykstantiems pasiuntiniams. Kitų šalių valdovai žinojo apie tokį valdymą, todėl dažnai teiraudavosi, kur konkrečią dieną bus galima valdovą rasti. Nepaisant šios valdymo keliaujant praktikos, vis reikšmingesnės tapo rezidencinės pilys - Vilniaus, taip pat Kauno, Trakų, Gardino, Lucko. Pagrindinės pilies dalys buvo bokštas, koplyčia ir gyvenamoji dalis. Bokštas turėjo gynybinę, arsenalo (manoma, tuo pačiu ir iždo bei archyvo), kalėjimo bei atsargų laikymo funkcijas. Gyvenamosios dalies pirmame aukšte buvo virtuvė, dažnai virš jos - pilies menė, bei gyvenamosios patalpos. Atskirai paminėtinas valdovo miegamasis, kuris buvo tapęs tikra pasitarimų bei sprendimo priėmimu vieta. Mat to meto dvaro struktūra buvo gana atvira, vertusi ieškoti uždarų erdvių, o valdovo miegamasis tam puikiai tiko, be to, tai stiprindavo valdovo ir didikų ryšius.
Po Vytauto valdžiusių vėlesnių didžiųjų kunigaikščių laikais svarbesnių valdovo dvaro struktūrinės raidos požymių nepastebima. O jau Aleksandro Jogailaičio dvarą pagrįstai galime laikyti XV a. pirmojoje pusėje sukurto didžiojo kunigaikščio dvaro plėtojimu. Tuo pačiu metu dvare pasireiškė požymiai, XV a. pab. ir XVI a. pr. apskritai būdingi Europos valdovų dvarų raidai. Pirmiausia, tai buvo dvaro apimties išaugimas, susijęs su daug ilgesniu rezidavimu centrinėje valstybės vietoje - Vilniuje. Svarbu tai, kad būtent čia Aleksandras spręsdavo daugumą valstybinio gyvenimo klausimų - išduodavo dokumentus, priimdavo pasiuntinybes iš užsienio ir pan. Centrines rezidencijas palikdavo tik iškilus svarbioms politinėms problemoms arba per medžioklės sezoną. Sutvarkytas kanceliarijos ir pasiuntinių tarnybos darbas leido valdovui pačiam nedalyvauti tarptautiniuose susitikimuose. Tad galima sakyti, kad nuo XV a. Didžiojo kunigaikščio dvaro tęstinumas pastebimas ir dvaro pareigybių sistemoje. Aleksandro dvarui būdinga ta pati pareigybių organizacija, kuri egzistavo jau Vytauto laikais. Svarbiausi iš pokyčių buvo pagrindinio dvaro pareigūno - dvaro maršalkos - pareigybės įsteigimas ir galutinis titulinių pareigybių sistemos suformavimas. Kita Aleksandro laikų naujovė buvo aktyvi kanceliarijos įtaka iždo darbui. Paminėtina, kad be valdovo dvaro, nuo 1495 m. Aleksandras iš esmės vykdė Vytauto laikais sukurtą LDK politinio savarankiškumo ir teritorinės integracijos politiką. Didžiojo kunigaikščio dvaro organizacija kaip tik ir buvo vienas svarbiausių šios politikos instrumentų.
tags: #ldk #dvaru #priklausomybe