Alkoholizmas šeimoje yra sudėtinga socialinė problema, turinti didelį poveikį ne tik pačiam žmogui, bet ir visai šeimos sistemai. Priklausomybė alkoholiui dažnai būna susijusi su stigmomis, nepasitikėjimu ir neigimu.
Kas yra alkoholizmas?
Alkoholizmas - tai lėtinė liga, pasižyminti nuolatiniu, nekontroliuojamu alkoholio vartojimu, kuris sukelia fizinį, psichologinį ir socialinį poveikį žmogaus gyvenimui. Tai priklausomybės liga, kai žmogus nebegali kontroliuoti savo potraukio vartoti alkoholį, net jei tai turi žalingų pasekmių jo sveikatai, santykiams ar socialiniam gyvenimui. Pagrindinė alkoholizmo atsiradimo priežastis yra pats alkoholis, kadangi jo vartojimas aktyvina smegenyse esančius malonumo centrus taip sukeldamas pasitenkinimą. Nuolatinis alkoholio vartojimas išbalansuoja smegenų cheminių medžiagų atsargas, sutrikdo medžiagų apykaitą ir tai sukelia stiprų potraukį alkoholiui, nuo kurio ilgalaikio vartojimo išsivysto priklausomybė.
Rizikos veiksniai
Mokslininkai nustatė, kad yra rizikos veiksniai, kurie sąlygoja lengvesnį pripratimą ir priklausomybės išsivystymą: genetika, psichosocialinės problemos, įvairūs artimos aplinkos veiksniai, specifiniai charakterio bruožai.
Genetika
Genetinis alkoholizmo paveldimumas sudaro apie 50-60 proc. Likę 40-50 proc. dažniausiai yra nulemti aplinkos veiksnių, tokių kaip auklėjimas, gyvenimo būdas, požiūris ir daugybė kitų faktorių. Kai kurie psichologiniai bei elgesio bruožai, pavyzdžiui, tolerancija alkoholio poveikiui, gali būti tiesiogiai susiję su genetika. Nuo alkoholio priklausomų tėvų vaikai nuo 4 iki 10 kartų dažniau tampa priklausomi nei vaikai, neturintys artimų giminaičių, sergančių šia liga. Metaanalizė nustatė, kad alkoholio vartojimo sutrikimų paveldimumas siekia apie 49 % (95 % TI: 43-53 %) - t. y. genetiniai veiksniai paaiškina beveik pusę rizikos, o likusi dalis priklauso nuo aplinkos (40-60 %).
Asmenybės bruožai
Svarbūs ir tam tikri asmenybės bruožai, tokie kaip uždarumas, egocentrizmas, nekantrumas ir pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, kurie gali didinti polinkį į priklausomybę. Paaugliai, kurie yra linkę į depresyvumą, užsisklendimą, nerimastingumą, maištingumą, pavojingų situacijų kūrimą, turi didesnę alkoholio vartojimo riziką.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai kovojant su narkotikų priklausomybe
Aplinkos veiksniai
Alkoholio vartojimas taip pat gali būti vienas iš būdų kovoti su neigiamomis emocijomis, stresu ar psichologinėmis problemomis. Tiek genetika, tiek ir aplinkos veiksniai gali lemti paauglio polinkį į alkoholį. Svarbu prisiminti, jog tai, kas paveikia viename amžiuje, kitame gali būti visai nereikšminga.
Šeimos aplinka: Alkoholizmas šeimoje yra viena iš sudėtingiausių socialinių problemų, kuri įtakoja ne tik priklausomą asmenį, bet ir visą šeimos sistemą. Alkoholizmas ne tik kenkia asmens sveikatai ir gyvenimo kokybei, bet ir sukelia ilgalaikį emocinį, psichologinį ir socialinį poveikį visiems šeimos nariams, įtakoja jų fizinę, psichinę ir emocinę gerovę.
Bendravimas: Kai kurie paaugliai gali vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, kad įveiktų savo kompleksus, atsipalaiduotų ir jaustųsi pasitikintys savimi socialinėse situacijose. Psichoaktyviosios medžiagos gali jiems suteikti pasitikėjimo, nesusikaustymo pojūtį. Be kitų rizikų, tai gali sudaryti paaugliui įspūdį, kad psichoaktyviosios medžiagos yra būtinos, norint atitikti tam tikrus socialinius standartus.
Noras pritapti: Paauglystėje yra dažnai jaučiamas noras pritapti, būti grupės dalimi, mėgstamam kitų. Jei vaikas bendrauja su psichoaktyviąsias medžiagas vartojančiais paaugliais, jis gali jausti poreikį daryti tą patį, kad nesijaustų atskirtas.
Psichologinis skausmas: Paauglio gyvenimo pokyčiai, problemos šeimoje, stipri jausmų kaita, stresas ar trauma - visa tai gali būti priežastis, dėl kurios paauglys pradės eksperimentuoti su psichoaktyviosiomis medžiagomis, kad palengvintų jaučiamą skausmą. Vienišumas, žema savivertė, depresija, nerimo sutrikimai ar kiti psichikos sveikatos sunkumai yra neretai siejami su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu paauglystėje.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Socialiniai apribojimai
- Kontrolės praradimas.
- Socialinių apribojimų nepaisymas.
Alkoholizmo stadijos
Priklausomybė alkoholiui išsivysto ne per vieną dieną, todėl svarbu žinoti jos stadijas ir bandyti ieškoti pagalbos kuo anksčiau.
- Rizikos grupė: Žmogus niekada neatsisako, jei jam yra pasiūloma išgerti, ypač kai yra kompanija. Kartais alkoholis gali būti užuodžiamas net jei yra paslėptas. Gali būti ignoruojami kiti hobiai, pomėgiai, išgėrtuvės tampa vis dažnesnės. Šioje stadijoje labai retai žmonės supranta, kad turi problemą, nes socialinis, šeimyninis ir darbinis gyvenimas dar funkcionuoja be didesnių problemų.
- Vystosi somatinė ir psichologinė priklausomybė nuo alkoholio: Gėrimas tampa dažnesnis, iki intoksikacijos ir atminties praradimo, kartais iki sąmonės netekimo. Rytais kamuoja stiprūs pagirių sindromo simptomai, atsiranda nuotaikos svyravimai. Dažniausiai šeima ir darbas dar taip stipriai nenukenčia, bet aplinkiniai jau gali sunerimti, pastebėti problemos atsiradimą.
- Atsiranda ilgesni užgėrimo epizodai: Priklausomybė tampa labai stipri, prisideda somatiniai požymiai - rankų drebėjimas, skrandžio opaligė, kepenų ir inkstų ligos, cukrinis diabetes, širdies problemos. Taip pat alkoholis žaloja centrinę nervų sistemą, blogina kognityvines funkcijas, iššaukia alkoholines psichozes, delyrus ir kitas grėsmingas ligas. Alkoholio dozė tampa maksimali. Po ilgesnio išgėrimo ateina “šviesusis” periodas, kai žmogus atgailauja ir nori pasikeisti, mesti gerti. Negavus tinkamos pagalbos šie periodai tampa retesni ir trumpesni. Šioje stadijoje jau neretai netenkama darbo, išyra šeimos, žmogus stumiamas į socialinį užribį.
- Paskutinė ir sunkiausia stadija: Priklausomas žmogus turi daug ligų, kurios negydomos progresuoja, kartais iki letalinių išeičių (insultai, infarktai, kraujavimai, cirozė, infekcijos). Taip pat alkoholio žalojama centrinė nervų sistema nesugeba palaikyti normalaus veikimo, todėl žmogus visiškai degraduoja kaip asmenybė, kamuoja stiprūs psichozės, delyrų ir depresijos simtomai. Žmogui apgirti reikalinga tik minimali alkoholio dozė. Dažniausiai šioje stadijoje žmogus lieka vienas, šeima ir draugai neretai būna nusisukę, todėl yra sunku pradėti ieškoti pagalbos.
Verta pažymėti, kad moterų ir vyrų alkoholizmo išsivystymas vyksta tais pačiais etapais, bet moterys dėl savo kūno sandaros ypatumų (mažesnis svoris, hormonų ir CNS ypatumai) dažnai pasiekia paskutinę alkoholizmo stadiją žymiai greičiau negu vyrai. Nors paskutinių alkoholizmo stadijų simptomai yra lengviau pastebimi aplinkiniams, pačiam žmogui prireikia žymiai daugiau pastangų, motyvacijos ir laiko norint išlipti iš alkoholizmo duobės.
Iššūkiai dirbant su alkoholizmo problemą turinčiomis šeimomis
Socialinis darbas su alkoholizmo problemą turinčiomis šeimomis kelia daugybę iššūkių, tiek dirbant su priklausomu asmeniu, tiek su šeimos nariais.
Priklausomybės neigimas: Priklausomam asmeniui gali būti sunku pripažinti savo problemą bei įvertinti jos rimtumą ir norėti keistis. Dažnai vyrauja stereotipas, kad alkoholizmo problemą turi tie, kurie jau pasiekė dugną. Priklausomybės neigimas - tai melavimas sau pačiam apie tai, kad geba kontroliuoti alkoholio vartojimą ir yra pajėgus savarankiškai su viskuo susidoroti.
Šeimos pasipriešinimas: Probleminės situacijos neigimas - viena ryškiausių alkoholizmo problemą turinčios šeimos bruožų. Įprastai šeimos nariai mėgina savo jėgomis sumažinti sergančiojo daromą žalą, stengiasi nuslėpti šeimos „gėdą“, jaučia kaltę, bejėgiškumą, o jų pačių poreikiai, sveikata, pasiekimai, interesai ir ateities planai tampa ne tokie svarbūs. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į priklausomo asmens problemų sprendimą. Dažnai stebimas stiprus šeimos narių siekimas išsaugoti balansą bei sukurti tobulos šeimos įvaizdį savo aplinkoje - jie nekalba apie tai su kitais žmonėmis, visais būdais stengiasi išsaugoti priklausomo šeimos nario reputaciją, dangsto priklausomo žmogaus elgesio pasekmes, todėl dažnu atveju atsiranda apsipriešinimas siūlomai pagalbai. Tokioje šeimoje alkoholiu piktnaudžiaujančio asmens elgesys ir poreikiai tampa šeimos gyvenimo centru - taip artimieji tampa kopriklausomi.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Emocinis ir psichologinis stresas: Alkoholizmas šeimoje labai išvargina artimuosius ir sukelia nuolatinį stresą, įtampą ir nežinią. Apsvaigusio asmens elgesys yra nenuspėjamas, tad santykius šeimoje gadina nusivylimai - alkoholikas lengvai pamiršta įsipareigojimus, praleidžia suplanuotus susitikimus ar kitus svarbius įvykius, nevykdo pažadų mesti gerti, nesilaiko susitarimų.
Finansinės ir teisinės problemos: Alkoholį vartojančio asmens artimiesiems tenka didesnė finansinė našta, kadangi alkoholiui išleisti pinigai neprisideda prie šeimos gerovės ir jos poreikių užtikrinimo. Finansinės problemos tampa dar vienu įtampos šaltiniu šeimoje.
Atvejo vadyba ir socialinis darbas
Priklausomybė alkoholiui dažnai būna susijusi su stigmomis, nepasitikėjimu ir neigimu, todėl, teikiant pagalbą šeimai, pirmiausia būtina sukurti pasitikėjimo ir saugumo atmosferą. Tai reikalauja atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo įgūdžių, gebėjimo klausytis ir suprasti bei suteikti klientui erdvę atvirai kalbėti apie savo problemas. Pirmasis žingsnis socialiniame darbe dirbant su alkoholizmo problemą turinčiomis šeimomis - tai šeimos problemų įvertinimas. Atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas turi įvertinti kokie santykiai egzistuoja tarp šeimos narių ir kaip alkoholis paveikė šeimos funkcionavimą, kaip veikia vaikų emocinę, psichinę ir fizinę sveikatą, ir ar vaikams reikalinga papildoma pagalba, ar priklausomas asmuo pripažįsta problemą ir yra pasirengęs gydytis, ir kokios paslaugos jam reikalingos.
Kaip padėti vaikui?
- Suraskite veiklą, kurios metu vaikas galėtų bendrauti sveikoje, saugioje, prižiūrimoje aplinkoje. Jei jūsų vaikas leidžia laiką kitų žmonių namuose, visada žinokite, kur jis yra. Susisiekite su vaiko draugų tėvais, kad būtumėte tikri dėl vaikų susitikimo tikslų, vietos ir sužinotumėte, ar kiti suaugę bus šalia. Pakalbėkite su vaiku apie savo lūkesčius ir priminkite nustatytas taisykles, kai jūsų paauglys kažkur išeina su draugais.
- Susipažinkite su savo vaiko draugais ir jų tėvais. Aptarkite jų požiūrį į psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą ir vaikų priežiūrą bei auklėjimą. Skatinkite savo vaiką leisti laiką su draugais jūsų namuose. Suteikite jiems privatumo, tačiau viena akimi juos stebėkite. Leiskite vaikui žinoti, kad prireikus, jis bet kada gali jums paskambinti arba paprašyti atvažiuoti jo pasiimti. Pasikalbėkite su vaiku apie jo poreikį pritapti.
- Būkite supratingi ir empatiški, parodykite, kad suprantate vaiko išgyvenamus sunkumus. Priminkite savo vaikui, kad jei prireiktų palaikymo ar patarimo, visada esate šalia. Būkite pavyzdžiu ir parodykite, kaip galima pasirūpinti savo emocine sveikata pasitelkiant mankštą, meditaciją ar sąmoningumą. Parodykite vaikams, kaip galima atsitiesti po nesėkmių ar klaidų. Pasitarkite kartu, kaip galima būtų geriau valdyti stresą: pavyzdžiui, daugiau miegoti, dažniau būti gryname ore, sportuoti ir kt. Jei jūsų vaikas patiria sunkius išgyvenimus, patikinkite jį, kad padėsite jam gauti profesionalią pagalbą.
Kur kreiptis pagalbos?
Pagalba - tai ne visada stacionarinis gydymas. Pirmas žingsnis dažnai yra pokalbis, įsivertinimas ar emocinis palaikymas. Galite kreiptis į savo savivaldybės sveikatos biurą, priklausomybės ligų centrą, psichologą ar šeimos gydytoją. Jei skaitydamas šį tekstą atpažinote save ar artimą žmogų - tai ženklas. Ne nuo „dugno“ prasideda sveikimas, o nuo sąmoningo sprendimo kreiptis pagalbos. Ji egzistuoja. Į kvalifikuotus specialistus galite kreiptis ne tik siekdami pasikonsultuoti dėl savo vaikų ir jų galimo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, bet ir norėdami pagerinti savo emocinę savijautą. Specialistai jus išklausys, patars ir palaikys viso proceso metu. Visada galite susisiekti su artimiausiomis socialinių ir psichologinių paslaugų įstaigomis bei gauti tolimesnę pagalbą. Paauglius auginantiems tėvams skirtoje unikalioje interneto svetainėje kaveikiavaikai.lt esančios pamokos taip pat gali padėti jums geriau suprasti savo vaikus, efektyviau bendrauti, stiprinti tarpusavio ryšį bei suteikti reikalingų žinių apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevenciją.
Stereotipai ir stigmų įveikimas
Visuomenėje priklausomybes lydi nemažai stereotipų ir stigmų. Neretai ši problema apipinama gėdos ir kaltės jausmu. Ir dėl to patys priklausomi žmonės ir jų šeimos nariai neretai slepia šią problemą nuo aplinkinių bei tuo pačiu jie rečiau kreipiasi pagalbos ir siekia gydytis. Pirmiausia, ką neretai išgirsdavo Centro psichologė iš žmonių, kuriuos konsultuodavo Respublikiniame priklausomybės centre, tai, kad pagalbos reikia tik tiems, kurie jau visai „nusivažiavę“. Iš ateinančių gydytis tarsi girdisi pasiteisinimas, kad jie dar nepraradę šeimos, darbo, geba palaikyti „normalų“ gyvenimą. Pasak psichologės, yra net girdėjusi tokių pasakymų, kad „gaištu jūsų laiką“. „Todėl, jog yra įvaizdis, kad eiti gydytis priklausomybę reikia tik tuomet, kai jau pasiekei dugną. O, kadangi ir visuomenėje vyrauja toks stereotipas, tai žmonės nedrįsta kreiptis pagalbos, nes baiminasi, kad juos „nurašys“, kaip negebančius susitvarkyti su savo gyvenimu. Tačiau nemaža dalis yra tų, kurie nėra pasiekę jokio dugno ir formaliai tai galima vadinti jau net ne priklausomybe, o žalingu vartojimu“, - pastebi K. Šalia to kyla problema, kad žmonės pirmiausia bando gydytis patys ir būna, kad laikas, kol nusprendžia kažkur kreiptis pagalbos, gali trukti metus ar net dešimtmečius. Tačiau su priklausomybėmis gydymasis neretai yra ilgesnis procesas. Žinoma, kaip teigia psichologė, kreiptis žmonės baiminasi dėl to, kad pirmiausia sunku pripažinti pačią problemą, kad ji išties egzistuoja. Ir prie problemos pripažinimo sunkumo prisideda ir visuomenės užmetama gėda. Neretai į priklausomus žmones žiūrima, kaip į silpnavalius. Tad priklausomybę neretai slepia ne tik pats žmogus, bet ir jo artimieji. Tai tampa šeimos problema, jos paslaptis. Ir, pasak K. Mikalauskaitės, tai kyla iš ištikimybės tam žmogui ir vėlgi dėl to paties tikėjimo, kad reikia susitvarkyti patiems. „O tuomet kyla sunkumų net tik pačiam turinčiam priklausomybę, bet ir jo artimiesiems, kurie su šia problema save izoliuoja nuo aplinkinių, juos lydi vienišumo jausmas. Kitas dalykas, į ką atkreipia dėmesį K. Mikalauskaitė, tai, kad sunkiau savo ligą pripažįsta ir rečiau pagalbos kreipiasi moterys. „Iš jų net sunkiau išgirsti esminę informaciją: kiek seniai tai tęsiasi, kiek suvartoja alkoholio. Todėl, kad joms sunkiau apie tai kalbėti. Deja, taip yra todėl, kad gerianti moteris visuomenėje yra žymiai sunkiau priimama nei vyras. Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad moteris turi būti pasitempusi, sveika. O, jei dar vartoja mama, tai apskritai yra smerktina. Visa tai nesiderina su moters idealiu įvaizdžiu“, - kalba psichologė. Taip pat K. Mikalauskaitė pastebi, kad dažnai visuomenėje vyrauja požiūris, kad priklausomybę turi tik tie žmonės, kurie yra iš žemesnių socialinių ekonominių sluoksnių. Bandant apsibrėžti, o kas visgi skatina priklausomybes, kodėl žmonės vartoja ir kokie žmonės vartoja, K. Mikalauskaitė teigia, kad tai lemia keli faktoriai. „Svarbiausi dėmenys yra aplinka ir emocijų reguliacijos gebėjimai. Pavyzdžiui, jei jau nuo vaikystės žmogaus aplinkoje nuolatos buvo vartojamas heroinas ir tai buvo matomas kaip normalus streso įveikos būdas, suprantama, kad tam žmogui tai tikriausiai atrodys normalu. Kitas dėmuo - emocijų reguliavimas. Vartojimas įvairių psichotropinių medžiagų yra tam tikra strategija, iš pradžių ji sėkmingai suveikia, tačiau ilgainiui pradeda nebeveikti, o atneša tik neigiamas pasekmes. Kaip pastebi psichologė, mūsų smegenys yra pagavios ir jei vieną kartą ta medžiaga padėjo atsipalaiduoti, geriau jaučiamasi socialinėse situacijose, tai smegenys ir užsikabins. „O jei neturime kitų įgūdžių, kaip reguliuoti savas emocijas, kaip nusiraminti arba trūksta komunikacijos įgūdžių, tai smegenys pajaučia, kad štai šis „vaistas“ gerai veikia ir pasigauna tai kaip vienintelį įrankį. Taip pamažu vartojimas perauga į žalingą, o priklausomybė vystosi tuomet, kai tą patį veiksmą daug kartų kartoji ir tuomet iš naujumo tai pereina į automatiką. Tad svarbiausia yra atpažinti, kokius visgi poreikius tenkina tas vartojimas ir tuomet galima jį keisti kitais įrankiais“, - pasakoja K. Žinoma, baimę kreiptis pagalbos į gydymosi įstaigą lydi ir tai, jog bijoma, kad dėl to gali nukentėti gyvenimas. Žmonės baiminasi, kad gali prarasti darbus, kad sužinos ir pasmerks aplinkiniai, kad galbūt praras savo socialinį ratą. Tačiau RPLC galioja konfidencialumas, todėl nėra atskleidžiama jokia asmeninė informacija kitoms įstaigoms be paties paciento žinios. Be to, RPLC yra teikiamos ir anoniminės paslaugos. Tuo atveju apskritai žmogus kreipdamasis dėl paslaugų, gali nepateikti asmens dokumento, o asmens duomenys registruojami remiantis tik žmogaus žodine informacija, o įrašus bylose pakeičia individualus paciento kodas, sudarytas iš raidžių ir skaičių.
Alkoholio poveikis savižudybių rizikai
Tikriausiai daugelis esame girdėję, kad alkoholio vartojimas gali turėti neigiamų pasekmių sveikatai. Tačiau ar žinojote, kad asmenys, turintys alkoholio vartojimo problemų, net 2-3 kartus dažniau nei kiti patiria savižudiškas mintis, bando nusižudyti ar įvykdo savižudybę? Ypač pavojingas - stiprus apsvaigimas, kai prarandama kontrolė ir kritinis mąstymas. 2017 m. atlikta 31 tarptautinių tyrimų sisteminė apžvalga atskleidė, kad stipriai apsvaigus nuo alkoholio, savižudybės bandymo rizika gali padidėti iki 37 kartų (Borges et al., 2017). Kodėl taip nutinka? Alkoholis slopina savikontrolę, stiprina impulsyvumą, didina beviltiškumo, kaltės, bejėgiškumo jausmus, iškreipia realybės suvokimą. Tai pavojinga būsena, ypač kai žmogus jau išgyvena emocinių sunkumų, yra krizėje ar turi gretutinių ligų.
Priklausomybė - kvietimas keisti gyvenimą
Labai tikėtina, kad priklausomas nuo alkoholio žmogus, ne kartą bandė tvarkytis su liga ir susidūrė su sunkumais ir socialine izoliacija. Visuomenė neretai alkoholio vartojimą vertina kaip tik to žmogaus atsakomybę. Šiame vertiname yra dalis tiesos - svarbu, kad pats žmogus prisiimtų atsakomybę už savo gyvenimą. Tačiau toks vertinimas gali sukelti ir sunkumų, nes žmogus yra paliekamas vienas, o kaip ir kiekvienos ligos kontekste, šeimos ir bendruomenės pagalba ir palaikymas yra labai svarbūs. Priklausomybė - tai ne gėda, o kvietimas keisti gyvenimą.
Jaunimo priklausomybės
Pastebima, kad Lietuvoje vis jaunesni išbando psichoaktyvias medžiagas. Net 19 proc. iki 19 m. jaunuolių yra bent 1- 2 kartus išbandę psichotropines medžiagas. Ką tai rodo? Kuo jaunesnis asmuo pirmą kartą pabando narkotines medžiagas, tuo labiau tikėtina, kad pradės vartoti reguliariai. Jaunuoliui išsivystys priklausomybė, kuri sukelia žalą fizinei ir psichikos sveikatai. Ar asmuo vartos narkotikus gali daryti įtakos lytis. Ryšys tarp psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir psichinės sveikatos yra abipusis, nes narkotikų vartojimas gali pabloginti psichinę sveikatą, ir atvirkščiai, asmenys, sergantys depresija, nerimo sutrikimais ir šizofrenija, patyrę prievartą, smurtą, dažniau vartoja svaigiąsias medžiagas. Svarbūs yra biologiniai veiksniai. Kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į narkotines medžiagas. Kai vienam ta pati dozė gali būti pakenčiama, kitam - mirtinai pavojinga, todėl reikėtu vengti „rungtyniauti“ su draugais. Gyvenamoji vietovė, pajamų kiekis pastebimai daro įtaką svaigalų vartojimui. Narkotikų vartojimo dažnis gali būti didesnis, jei jie lengviau prieinami (beveik kas 4-tas 15-16 m. jaunuolis gali lengvai gauti kanapių savo gyvenamojoje vietovėje), o prevencinės programos neįgyvendinamos arba jos netinkamos. Šeimos nariai vartojantys narkotikus, gali padidinti riziką, kad pradės vartoti ir jų vaikai. Esant neigiamam šeimos požiūriui į narkotikus, šeimos paramai ir kontrolei, kai paauglys auginamas kaip atsakinga asmenybė, gebanti daryti protingus sprendimus ir apsisaugoti nuo pagundų, jaunuolis gali lengviau apsisaugoti nuo priklausomybių, ar jas įveikti. Taip pat svarbus veiksnys yra santykiai su tėvais. Didžiausią įtaką paauglystėje turi bendraamžiai, o noras būti pripažintam grupėje yra labai svarbus veiksnys, todėl riziką didina svaigalais eksperimentuojantys draugai. Nekritiškas ir dažnu atveju palankus draugų požiūris į narkotikų vartojimą. Nors dauguma jaunuolių supranta, narkotikų jiems daromą žalą, dažnai nugali noras pritapti, vaikomasi mados. Kad ir kokie veiksniai gali jaunuolį pastūmėti vartoti, visada yra kitas variantas - atsisakyti.
Vidmanto istorija
Ši istorija - ne išskirtinė. Ji atspindi dažną modelį: nepaisant nuostolių ir noro sustoti, žmogus vis grįžta prie vartojimo. Tai ne valios trūkumas.Tikra istorija - Vidmantas, 46 m. „Gėrinėjau dažnai ir su linksmumu. Man tai patiko. Alkoholio, pramogų apsvaigus, rizikingų nuotykių buvo vis daugiau. Tik aš to nesupratau. Atrodė, kad sunkus pirmadienis yra visiems. „Aplaistyti“ naują automobilį - šventas reikalas. Kuo daugiau pilsi, tuo ilgiau ir geriau važiuos! Laikas stabtelėjo, kai vairavau neblaivus. Praradau teises, gavau baudą, netekau automobilio. Susimąsčiau. Man tai nepatiko. Prisiminiau, kad būdamas neblaivus žuvo tėvas, per barnius išgėrus, nebendarauju su broliu, jis nesikalba su manim, neatsako į skambučius. Vis kartojosi žodis ,,alkoholis“. Nusprendžiau negerti visą mėnesį. Po savaitės mano ryžtas išblėso. Tas įvykis nebebuvo toks baisus. Vėl gėriau. Ir dar daugiau. Vėl daviau sau žodį negerti. Ir vėl greit atsiėmiau. Taip buvo, kol žmona nepagrasino skyrybomis. Supratau, kad ji nejuokauja - taip gali ir padaryti. To prarasti jau nebenorėjau, todėl kreipiausi į gydymo įstaigą.“
Priklausomybė keičia smegenų struktūrą
Priklausomybė keičia smegenų struktūrą. Ypač svarbi - priekinė smegenų žievė, atsakinga už savikontrolę. Ši sritis išsivysto vėliausiai ir yra labai paveiki aplinkos. Paprasčiau tariant, ilgalaikis alkoholio vartojimas perrašo mūsų „vidinį kompasą“. Iš pradžių tai padeda atsipalaiduoti, bet laikui bėgant smegenys pripranta - ir natūralūs būdai susitvarkyti su stresu tampa mažiau veiksmingi. Tada kyla jausmas, kad be alkoholio - niekaip. Jis ima atrodyti kaip vienintelis būdas nusiraminti, pabėgti nuo įtampos ar net „grįžti į save“. „Priklausomybė - tai elgesio kontrolės praradimas. Negrįžtamai pakinta žmogaus smegenų veikla“, - sako neuromokslininkė, profesorė Vilmantė Vengelienė. Profesorė dalinsi: ,,…dažnai manoma, kad priklausomas žmogus nesupranta, ką daro. Tačiau esmė ta, kad jis nesugeba savęs sukontroliuoti - ir tai nėra silpnumo požymis, o realus neurologinis pakitimas“. „Pavyzdžiui, vaikystėje patirta psichologinė trauma smarkiai pakeičia neuroninius tinklus, lemiančius elgesį ir reakcijas į aplinkos stimulus. Arba jei žmogus augo aplinkoje, kur daugelis vartojo, jam tai atrodo normalu“, - aiškina dr. Vengelienė.
tags: #priklausomybe #nulemiantys #veiksniai