Šiame straipsnyje nagrinėjama minios psichologija, remiantis Gustave Le Bon'o įžvalgomis ir šiuolaikiniais požiūriais į masinio elgesio reiškinius. Aptariama minios samprata, jos įtaka socialiniams ir politiniams procesams, taip pat kritiškai vertinamos Le Bon'o teorijos šiuolaikiniame kontekste.
Įvadas
Gustave Le Bonas, XIX a. pabaigos prancūzų intelektualas, tapo vienu pirmųjų mąstytojų, išsamiai nagrinėjusių minios psichologiją. Jo darbai, ypač knyga „Minios psichologija“ (1895), padarė didelę įtaką sociologijos, psichologijos ir politikos mokslams. Le Bonas siekė suprasti, kaip minios veikia individų elgesį ir kaip šis reiškinys veikia visuomenę. Straipsnyje bus aptariamos Le Bon'o idėjos ir jų aktualumas šiuolaikiniame pasaulyje.
Gustave Le Bon'o gyvenimas ir įtaka
Gustave Le Bonas (1841-1931) buvo prancūzų psichologas, sociologas, antropologas ir išradėjas. Jo darbai apėmė platų temų spektrą, tačiau didžiausią pripažinimą jis pelnė už savo studijas apie minios psichologiją. 1870 m. Le Bonas prisijungė prie Prancūzijos armijos ir dalyvavo prancūzų-prūsų kare, o dalyvavimas 1871 m. Paryžiaus Komunos įvykiuose stipriai pakeitė jo pasaulėvaizdį. Kariškio amplua ir Prancūzijos įvykiai taip sukrėtė, jog jis nusprendė pakeliauti po tolimus kraštus. Pakeliavęs ir psichologiškai patyrinėjęs Europą, Aziją ir Šiaurės Ameriką, Le Bonas grįžo prie filosofinės veiklos Prancūzijoje ir čia parašė stipriausius savo darbus, kurie įkvėpimo šaltiniu tapo įvairioms asmenybėms - nuo Osvaldo Spenglerio, Sigmundu Freudo iki Adolfo Hitlerio ar Benito Musolinio.
Le Bon'o įžvalgos apie minios elgesį ir jo įtaką politikai bei visuomenei tapo svarbios XX a. pradžioje, kai masiniai judėjimai ir ideologijos įgavo didelį pagreitį. Jo darbai buvo analizuojami ir kritikuojami, tačiau jie vis dar išlieka reikšmingi bandant suprasti minios psichologiją.
„Minios psichologija“: pagrindinės idėjos
Pagrindinis Le Bon'o darbas, „Minios psichologija“, analizuoja minios elgesį ir jo priežastis. Le Bonas teigė, kad minioje individai praranda savo individualumą ir tampa iracionalūs, impulsyvūs ir lengvai paveikiami. Jis išskyrė keletą pagrindinių minios savybių:
Taip pat skaitykite: Psichologinė masės analizė
- Anonimiškumas: Minioje individai jaučiasi anonimiški ir atsakingi už savo veiksmus.
- Sugestijos ir užkrečiamumas: Minia yra linkusi pasiduoti sugestijoms ir lengvai perimti emocijas bei elgesį iš kitų narių.
- Iracionalumas: Minia veikia vadovaujama emocijų, o ne proto, todėl jos sprendimai dažnai būna iracionalūs ir impulsyvūs.
- Lyderystė: Miniai reikia lyderio, kuris galėtų ją vesti ir įkvėpti. Lyderis dažnai pasižymi charizma ir gebėjimu manipuliuoti minios emocijomis.
Le Bonas teigė, kad minios gali būti tiek destruktyvios, tiek konstruktyvios. Jos gali sukelti revoliucijas ir karus, bet taip pat gali būti įkvėptos didvyriškų tikslų ir pasiekti reikšmingų socialinių pokyčių.
Revoliucijos psichologija: Le Bon'o perspektyva
Le Bonas analizavo revoliucijas kaip vieną iš minios elgesio apraiškų. Jo knyga „Revoliucijos psichologija“ (1913) nagrinėja revoliucijų priežastis, eigą ir pasekmes. Le Bonas teigė, kad revoliucijos dažnai kyla dėl iracionalių minios emocijų ir yra vedamos lyderių, kurie manipuliuoja minios nuotaikomis.
Revoliucijos siekia sugriauti senąjį pasaulį vardan naujojo. Vizualiai neįprastu sprendimu pirmajame knygos puslapyje pasitinka Le Bono mintis, kviečianti pasinerti į istorijos sukonstruotą spektaklį. Šioje vietoje galime prisiminti taip pat prancūzo, tik jau XX a. antrosios pusės mąstytojo Guy Debord knygą „Spektaklio visuomenė“ (vertė Dainius Gintalas, „Kitos knygos“, 2016), kuri tematiškai susišaukia su Le Bono „Revoliucijos psichologija“. Abu mokslininkai permąsto revoliucijos reiškinį ir modernybės epochą, prasidėjusią po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kuri natūraliai tampa atspirties tašku tokių temų tyrinėjimams. Knygoje autorius analizuoja ir permąsto ne tik Prancūzijos revoliuciją, bet ir revoliucijas bendrąja prasme. Tobulai atitinkantis to meto vakarų mąstytojo tipažą, Le Bonas daug kritikuoja, neberia nieko nepasakančių faktų, kelia daug klausimų ir į juos atsako iš įvairių perspektyvų. Skaitytojas pats gali pasirinkti į kurį prancūzų mąstytojo aptariamą kampą jam sutelkti dėmesį, kadangi knyga yra tiek istorinė, tiek filosofinė, tiek politinė, o visus šiuos dalykus jungia psichologinis naratyvas. Pačią revoliucijos sampratą Le Bonas nagrinėja iš tradicinės - sugriauti senąjį pasaulį vardan naujojo - perspektyvos, bet randa ir kitų analizės kampų. Daug dėmesio skiria revoliucijos apibrėžimo problematikai, revoliucijos tipų apmąstymams bei revoliucijas vienijantiems veiksniams. Le Bonas daug kritikuoja, neberia nieko nepasakančių faktų, kelia daug klausimų ir į juos atsako iš įvairių perspektyvų.
Atsižvelgiant į mane pačią labiausiai sudominusį istorinį naratyvą, iškilo klausimas - ar visai apie Prancūzijos revoliuciją (ar revoliucijas apskritai) nežinantis žmogus gali pasiimti šią knygą ir skaityti kaip pažintinę? Drįsčiau teigti, kad gali, kadangi istorinis naratyvas - svarbus veiksnys šio filosofo veikale. Jis knygą net ir pradeda nuo Prancūzijos revoliucijos permąstymo ir istorijos permąstymas tęsiasi visame veikale. Tuo labiau, kad istorinis, kaip ir psichologinis, veiksnys šioje knygoje vaidina bene svarbiausią vaidmenį. Tačiau skaitant reikia išlaikyti šiokį tokį atstumą ir kritiškumą, kadangi knygą rašė ne šios epochos žmogus, ne istorikas ir žmogus, kuris dalyvavo Prancūziją sukrėtusiuose įvykiuose, kurie istoriškai yra neatsiejami nuo jo aprašytų įvykių. Pavyzdžiui, skaitytojas greitai pajus didelę autoriaus simpatiją Napoleonui Bonapartui ir akivaizdžią kritiką ir neigiamą požiūrį į Konventą ir jakobinus. Bet vis dėlto subjektyvumas ir kartais net radikalus požiūris gali būti paaiškinamas elementariu žmogiškumu.
Le Bonas nesibodi kritikuoti pačius istorikus dėl jų perdėto faktologiškumo. Lyg tos kritikos neužtektų, autorius atmeta neišvengiamumo galimybę, pats imasi nagrinėti kas būtų jeigu būtų klausimo ir svarsto Prancūzijos revoliucijos eigos pokyčius kitokių aplinkybių susiklostymo atveju. Paistalais pats autorius vadina ir XIX a. pirmosios pusės filosofų ir rašytojų veikalus (Prancūzijos) revoliucijos tema. Bet vėlgi prancūzų filosofas elgiasi kaip savo epochos žmogus, kuris Apšvietos laikų intelektualus laikė neturinčiais kompetencijos kalbėti, pavyzdžiui, apie politiką liečiančius dalykus. Bet kokiu atveju, kritika visuomet yra naudinga, nesvarbu, kokioje epochoje gyvename ir šį sveikos kritikos momentą būtų galima plačiau paplėtoti ir mūsiškiame dabartiniame moksliniame naratyve.
Taip pat skaitykite: Spalvų poveikis interjero dizainui
Šiek tiek ironišką šypseną kelia Le Bon‘o, turinčio medicininį išsilavinimą, kritika intelektualams, ignoruojantiems mistinės ir psichologinės revoliucijos analizės temą. Na, o pats autorius, pasitikėdamas savo psichologo žiniomis ir turėdamas tvirtą pagrindą (1895 m. parašytą knygą „Minios psichologija“), daug dėmesio „Revoliucijos psichologijoje“ skiria minios psichologijos klausimo analizei revoliucijos metu. Verta pastebėti, kad idėjiškai knygos yra labai panašios. Pasitikėdamas savo kaip psichologo amplua, tuo pačiu panaudodamas ir sociologines žinias, autorius perbėga per visą revoliucionierių paletę - nuo vadų iki kriminalinio sluoksnio atstovų. Labai įdomiai apžvelgia charakterių teorijos svarbą ir naujos asmenybės atsiradimo formulavimą sukrečiančių įvykių metu.
Minia ir valdžia: parlamentas kaip minia
Įdomu, kad prancūzų filosofas parlamentą prilygina miniai teigdamas, kad jo nariai vadovaujasi panašiais principais - veikia vedamai jausmų, ne gana to, juos dažnai keičia. Autoriaus santykis su protu ir jausminiu pasauliu, pateikiamas analizuojant tiek minią, tiek personalines revoliucijų vadų figūras, apskritai labai įdomus. Vadovaudamasis racionaliu protu, jis sutinka, kad revoliucija gimsta žmonių mintyse, tad jos idėjos autorius yra protas. Bet atėjums sunkumams ir idėjoms persikėlus iš proto į minios lygmenį, racionalus mąstymas tarsi išnyksta ir nieko čia nepadarysi - jei būtų paprastas žmogus, pasakytų šios knygos autorius. Tačiau Le Bonas nėra paprastas žmogus, todėl būtų pakankamai gėdinga nepaminėti, kad knygoje randasi dar viena - filosofinė prieiga. Man labiausiai įsiminė dviejų autoriaus apsvarstytų dalykų - mistinis mentalitetas ir „naujos religijos“, keičiančios įprastas konfesijas, formulavimas. „Mistine dvasia remiasi visi religiniai ir didžioji dalis politinių tikėjimų.“ - tarsi reziumuoja jis. Įdomu, kad prancūzų filosofas parlamentą prilygina miniai teigdamas, kad jo nariai vadovaujasi panašiais principais - veikia vedamai jausmų, ne gana to, juos dažnai keičia.
Taigi Le Bono „Revoliucijos psichologiją“ įdomu skaityti žinant tai, jog ji buvo rašoma revoliucinių judėjimų metu, taip pat veikale svarstomi visai neseni įvykiai, labai stipriai pakeitę pasaulio istoriją, mąstyseną ir kryptį, apskritai. Dar įdomiau skaitant suvokti, kad knyga rašoma ribiniu laikotarpiu - 1913 m. - keletas metų iki kitos, pasaulio istoriją nauja linkme pakreipusios revoliucijos, o pats veikalo autorius mirė 1931 m. - dveji metai iki dar vienos „naujos religijos“ atsiradimo. Galima šmaikštaujant retoriški iš(si)kelti klausimą - kaip prancūzų filosofas apmąstytų revoliucijų judėjimų nestokojusį, praėjusio amžiaus šimtmetį (po savo mirties) ir kokius svarbiausius minios psichologijos momentus įžvelgtų XXI amžiuje?
Minios psichologija ir masinė kultūra
Le Bon'o idėjos apie minios psichologiją padarė didelę įtaką masinės kultūros tyrinėjimams. Mąstytojai, tokie kaip José Ortega y Gassetas, Martinas Heideggeris ir Hannah Arendt, nagrinėjo masės kuriamą vidutinybių kultą, žmonėms būdingą „su-būtį“ ir viešos bei asmeninės erdvės susimaišymą.
Tačiau didžiausią iššūkį vėliau kėlė nematyto dydžio mases subūrusios totalitarinės ir autoritarinės santvarkos: nacizmas, fašizmas ir komunizmas. Išleidimo metais oficialiosios akademijos atmestas kūrinys gana greitai sulaukė plataus skaitytojų dėmesio ir apaugo filosofiniais gandais. Prabėgus metams po knygos pasirodymo prancūziškai (1895), ji jau išverčiama į anglų kalbą. Dažnai teigiama, kad su knyga buvo susipažinę Hitleris, Mussolini ir Leninas (pastarasis variantas visai įmanomas, nes Leninas buvo gana apsiskaitęs). Vėliau knyga ėmė cirkuliuoti ir rimtesniuose kultūros baruose. Savo knygoje „Masių psichologija ir Ego analizė“ Sigmundas Freudas papildė Le Bono samprotavimus sistemiškomis pastabomis, o patį masės poveikį prilygino tuo metu išpopuliarėjusiai hipnozei. Vienas žymiausių XX a. ekonomistų Josephas Schumpeteris mini ją savo svarbiausiame veikale „Kapitalizmas, socializmas ir demokratija“. Schumpeteris taip pat kelia esminį politinį klausimą: ar įmanoma demokratinė santvarka, kai tikrovę užvaldė neracionali žmonių masė? Mąstytojas teigia, kad demokratija veikia kaip rinka, kurioje profesionalūs politikai siūlo „pirkti“ savo paslaugas. Jei pasiūlymas atitinka piliečių norus (o juos formuluoja būtent politikai, nes patys žmonės nežino, ko nori), už juos ir balsuojama. Taip Schumpeteris netiesiogiai tęsia Le Bono mąstymui būdingą elitistinę politikos viziją, pasak kurios, būtent masėms vadovaujantis elitas kaupia politinę galią.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Knygoje Le Bonas ne kartą akcentuoja, kad miniai būdingas ir geras elgesys. Jis net prasitaria, kad minioje daug geriau sekasi siekti didvyriškų tikslų: „Kartais minia morale pranoksta išmintingiausius filosofus“. Visgi šiuo atveju svarbūs ne moraliniai klausimai, bet naujo politinio darinio aktualizavimas. Pačią minios prigimtį Le Bonas kildina iš žmogiškųjų instinktų ir pabrėžia fiziologinių reakcijų, kurias nulemia stuburo smegenys, svarbą. Instinktyvų masės pagrindą knygoje „Masė ir valdžia“ taip pat aptarė Nobelio premijos laureatas Elias Canetti. Pasak autoriaus, žmogus neišvengiamai turi minioje besireiškiančius instinktus. Štai kodėl aplinkiniams žmonėms pradėjus bėgti, ploti ar žiūrėti į tolį mes nevalingai atkartosime tokį elgesį ir tapsime bandos dalimi. Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus priverstas pripažinti, kad masė yra natūrali žmogaus egzistencijos dalis.
Kadangi Le Bonas terminus „minia“ ir „masė“ vartoja sinonimiškai, prasminį pirmumą atiduodamas būtent pirmajam žodžiui, jis dažniausiai apsiriboja fiziškai vienoje erdvėje susibūrusia žmonių grupe. Ta pati minia nulinčiavo Sokratą, Jėzų arba sukėlė Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Kaip pažymėjo jau minėtas Ortega y Gassetas, nūdienos žmogus išlieka masės žmogumi net būdamas vienas, nes jo sąmonė veikia masės „režimu“. Masės žmogus atsiranda visur, kur paplinta naujosios medijos, postindustrinis kapitalizmas, technologijos ar vartotojiška kultūra. Štai kodėl XX a. pirmoje pusėje mąstytojai atkreipia dėmesį į kultūrines industrijas, popkultūrą (Maxas Horkheimeris ir Theodoras Adorno) ar tokių masiškai reprodukuojamų medijų kaip kinas ir fotografija paplitimą (Walteris Benjaminas). Keisdama žmonių sąmonę ir taip transformuodama pačią tikrovę masė tampa vienintele istorijos filosofija. Ir tai yra turbūt didžiausias Le Bono knygos trūkumas - jis apsiriboja tik fiziškai apčiuopiama minia ir beveik nenagrinėja psichologiškai sudėtingesnio ir svarbesnio minios fenomeno.
Tačiau reikia pripažinti ir autoriaus subtilią intelektualią intuiciją. Vienoje knygos vietoje jis mini „stebuklingąjį žibintą“ (lot. laterna magica) - jau XVII a. apsvarstytą mechanizmą, tam tikrą kino projektoriaus „prosenelį“. Aparatas leisdavo padidinti ant specialių kortelių nupaišytus paveikslėlius, o šių kortelių stumdymas kurdavo judėjimo įspūdį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nereikšminga smulkmena, tačiau vėliau autorius išsako genialią mintį: „Minia mąsto tik vaizdiniais ir ją sujaudina tik vaizdai“. Būtent vaizdų paplitimas, kurį medijų teoretikai įvardino kaip „vaizdinį posūkį“, buvo svarbi masinės kultūros ir masinio žmogaus atsiradimo priežastis. Kaip knygoje „Spektaklio visuomenė“ rašo žymusis vaizdų kritikas Guy Debord’as: „Objektas, iš kurio tikimasi ypatingos jėgos, galėjo būti atiduotas masių garbinimui tik todėl, kad jis buvo tikrai gausiai tiražuojamas, siekiant masiško jo vartojimo.“ Industrijos štampuojami ir žmonių vartojami vaizdai kaip tik padeda kurti naują masės (pseudo)tikrovę. Kalbant paprastai, atsiradus kinui, atsirado ir žiūrovų minia.
Kritika ir šiuolaikinis kontekstas
Žvelgiant šių laikų skaitytojo akimis, Le Bono knyga atrodo šiek tiek negrabi ir juokinga. Įsivyravus naujosioms medijoms - kinui, radijui ar net internetui - atsirado sudėtingesnių ir subtilesnių minios kūrimo ir kontrolės mechanizmų. Prieš skaitant šį kūrinį būtina suprasti, kad autorius remiasi ne moksliniais įrodymais, o savo subjektyvia gyvenimiška patirtimi. Tuo labiau tai yra tam tikra žanro klasika ir vienas pirmųjų žingsnių siekiant sąmoningai ir naujai apmąstyti žmonių minią. Taip Le Bono samprotavimai netiesiogiai užčiuopia ir kitą pamatinę žmogiškosios egzistencijos pajautą. Visus jo burnojimus prieš minią gali apibendrinti šie žodžiai - mintis mėgsta tylą, o mąstymas reikalauja ramybės.
Nors Le Bon'o teorijos buvo kritikuojamos dėl supaprastinto ir dažnai neigiamo požiūrio į minią, jo įžvalgos vis dar yra svarbios šiuolaikiniame kontekste. Šiandien, kai socialiniai tinklai ir internetas leidžia žmonėms lengvai burtis į dideles grupes ir dalintis idėjomis, minios psichologija tampa dar aktualesnė.
- Socialiniai tinklai: Socialiniai tinklai leidžia žmonėms greitai organizuotis ir dalintis nuomonėmis, tačiau jie taip pat gali tapti platforma dezinformacijai ir neapykantos kurstymui.
- Politinė propaganda: Politiniai lyderiai ir propagandistai naudoja minios psichologijos principus, kad paveiktų rinkėjų nuomonę ir mobilizuotų juos palaikyti savo tikslus.
- Ekonominiai burbulai: Finansų rinkose minios psichologija gali sukelti ekonominius burbulus ir krizes, kai investuotojai pasiduoda panikai arba euforijai.
Kolektyvinis elgesys ir socialiniai pokyčiai
Kolektyvinis elgesys suprantamas kaip veiksmai, atsirandantys reaguojant į problemines aplinkybes ir situacijas. Sociologai tiria įvairias kolektyvinio elgesio formas: visuotinius mitingus, masines isterijos apraiškas, reakcijas į stichines nelaimes, riaušes, streikus, linčo teismus, masines skerdynes, manijas, greitai praeinančius susižavėjimus, gandus, paniką, maištus, sukilimus, revoliucijas ir kita. Kolektyvinis elgesys daro lemiamą įtaką socialiniams judėjimams ir socialiniams pokyčiams. Sociologijos ir psichologijos teorijose kolektyvinis elgesys vertinamas kaip potenciali grėsmė normaliai socialinei tvarkai. Pirmasis kolektyvinį elgesį masių psichologijoje pradėjo tirti prancūzų psichologas G. Le Bonas.
Veikale Minios psichologija (Psychologie des foules 1895) jis teigia, kad esant socialinėms krizėms, didėjant visuomenės dezintegracijai visuomenę pradeda valdyti minia. Minioje žmonės praranda atsakomybės jausmą, kolektyvinis protas verčia žmones elgtis visiškai kitaip nei žmogus elgtųsi būdamas vienas. Žmones vienija fizinis artumas, kuris didelę įtaką daro individo veiksmams. Individą supantys žmonės gali priversti jį nusižengti įprastoms elgesio normoms. 20 amžiaus 7 dešimtmetyje sociologai po didelių socialinių judėjimų Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėjo išsamiau tirti kolektyvinį elgesį (kolektyvinio elgesio teorijos). Prie šių tyrimų daugiausia prisidėjo Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas N. J. Smelseris.
Alternatyvūs požiūriai į minios psichologiją
Nors Le Bonas daugiausiai dėmesio skyrė neigiamiems minios aspektams, kiti tyrinėtojai pabrėžė ir teigiamus minios elgesio aspektus. Pavyzdžiui, socialinės tapatybės teorija teigia, kad minios gali sustiprinti individų socialinę tapatybę ir skatinti altruistinį elgesį. Be to, minios gali būti veiksmingos socialinių pokyčių priemonės, ypač kai jos siekia teisingumo ir lygybės.
tags: #le #bonas #masiu #psichologija