Zigmundas Froidas (1856-1939), austrų psichologas, psichiatras ir psichoanalizės pradininkas, paliko gilų įspaudą XX amžiaus mąstymui. Jo darbai paveikė ne tik psichiatriją, bet ir filosofiją, literatūrą, religijos studijas bei kultūros teoriją. Šiame straipsnyje apžvelgiama Froido masių psichologija ir ego analizė, remiantis jo darbais ir įžvalgomis.
Zigmundo Froido gyvenimas ir veikla
Zigmundas Froidas gimė Freiberge, Moravijoje (dabartinė Čekija), 1856 m. gegužės 6 d. Studijavo mediciną Vienos universitete ir vertėsi privačia medicinos praktika. Domėdamasis psichiniais isterijos mechanizmais, jis pradėjo taikyti katarsį ir hipnozę. Froidas pirmasis parodė žmogaus psichikos daugiamatiškumą ir dinamiškumą, atkreipė dėmesį į vaikystės laikotarpio įtaką tolesniam psichikos formavimuisi. Jis taip pat tyrė seksualumo raidą ir manė, kad kiekviena jo stadija gali būti neįsisąmonintų konfliktų pagrindas. 1938 m. Froidas emigravo į Didžiąją Britaniją, kur 1939 m. rugsėjo 23 d. mirė Londone.
Froido gyvenimas glaudžiai susijęs su Vienos kultūriniu pasauliu. 1938 m., naciams okupavus Austriją, Froidas dėl žydiškos kilmės buvo priverstas bėgti į Londoną. Ten jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus ir parašė paskutinį didįjį veikalą „Mozė ir monoteizmas“.
Froido požiūris į religiją
Froido požiūris į religiją buvo kritiškas, bet giliai psichologinis. Jis nelaikė religijos kvailyste ar paprastu prietaru. Jam religija buvo psichikos reiškinys, kylantis iš žmogaus vidinių konfliktų, baimių ir troškimų. Froidas teigė, kad religija yra kolektyvinė iliuzija, paremta vaikystės patirtimi: žmogus projektuoja tėvo figūrą į dievą, ieškodamas apsaugos, tvarkos ir moralinio autoriteto. Religija, jo manymu, yra bandymas suvaldyti nerimą, kylantį iš žmogaus bejėgiškumo pasaulyje. Ji suteikia paguodą, bet kartu palaiko infantilų priklausomybės nuo autoriteto modelį. Froidas religiją vadino „visuotine prievartine neuroze“, nes matė joje ritualų, draudimų ir kaltės struktūras, panašias į neurotinių pacientų simptomus. Vis dėlto jis pripažino ir jos kultūrinę vertę: religija padėjo sukurti moralę, bendruomenę ir civilizacijos tvarką.
Froido darbai apie religiją sudaro nuoseklią intelektinę liniją:
Taip pat skaitykite: Spalvų poveikis interjero dizainui
- „Totemas ir tabu“ (1913) aiškina religijos, moralės ir visuomenės kilmę remiantis totemizmu, tabu sistema ir pradinės hordos mitu. Čia analizuojama dviguba koncepcija: to kas šventa (totemas) ir to, kas uždrausta (tabu).
- „Ateities iliuzija“ (1927) yra tiesioginė religijos kritika, teigianti, kad religija yra psichologinė iliuzija, kylanti iš žmogaus troškimo turėti tėvišką globėją.
- „Nerimas kultūroje“ (1930) nagrinėja, kaip religija ir moralė reguliuoja žmogaus agresiją ir seksualumą.
- „Mozė ir monoteizmas“ (1939) yra drąsiausias jo darbas, kuriame Froidas teigia, kad monoteizmas kilo iš trauminės tėvo figūros nužudymo ir vėlesnio jos idealizavimo.
Pagrindiniai Zigmundo Froido darbai
Froidas parašė daugybę įtakingų veikalų, kuriuose išdėstė savo psichoanalizės teorijas. Toliau pateikiami svarbiausi jo darbai:
- „Sapnų aiškinimas“ (Die Traumdeutung, 1900): Šiame darbe Froidas teigia, kad sapnai yra „karališkasis kelias į nesąmonę“. Jis pristato sapnų simboliką, paslėptų troškimų išpildymą ir sapnų struktūrą.
- „Kasdienio gyvenimo psichopatologija“ (Zur Psychopathologie des Alltagslebens, 1901): Froidas aiškina, kad klaidos, užmiršimai, liežuvio praslydimai ir keisti kasdieniai nesklandumai nėra atsitiktiniai - juos sukelia nesąmoningi konfliktai.
- „Trijų esė apie seksualumą“ (Drei Abhandlungen zur Sexualtheorie, 1905): Čia Froidas formuluoja savo seksualumo teoriją: vaikystės seksualumą, libido raidą, Edipo kompleksą ir psichoseksualines stadijas.
- „Totemas ir tabu“ (Totem und Tabu, 1913): Veikalas, jungiantis psichoanalizę su antropologija. Froidas aiškina religijos, moralės ir visuomenės kilmę per totemizmą, tabu sistemą ir pradinės hordos mitą.
- „Įvadas į psichoanalizę“ (Vorlesungen zur Einführung in die Psychoanalyse, 1916-1917): Paskaitų ciklas, kuriame Froidas aiškiai ir suprantamai pristato pagrindines psichoanalizės idėjas: sapnus, simptomus, nesąmonę, seksualumą, neurozes.
- „Aš ir Tai“ (Das Ich und das Es, 1923): Čia Froidas pristato savo garsųjį psichikos modelį: Id (Tai), Ego (Aš) ir Superego (Viršaš). Šis darbas paaiškina, kaip vidiniai konfliktai formuoja asmenybę ir elgesį.
- „Ateities iliuzija“ (Die Zukunft einer Illusion, 1927): Vienas svarbiausių Froido tekstų apie religiją. Jis teigia, kad religija yra psichologinė iliuzija, kylanti iš žmogaus troškimo turėti tėvišką globėją ir apsaugą.
- „Nerimas kultūroje“ (Das Unbehagen in der Kultur, 1930): Froidas nagrinėja civilizacijos kainą: kaip kultūra slopina žmogaus instinktus, ypač agresiją ir seksualumą.
- „Mozė ir monoteizmas“ (Der Mann Moses und die monotheistische Religion, 1939): Provokuojantis veikalas, kuriame Froidas teigia, kad monoteizmas kilo iš trauminės tėvo figūros nužudymo ir vėlesnio jo idealizavimo.
- „Malonumo principo anapus“ (Jenseits des Lustprinzips, 1920): Čia Froidas pristato mirties instinkto (Thanatos) idėją ir aiškina, kodėl žmonės kartais kartoja traumas, siekia destrukcijos ar elgiasi prieš savo interesus.
Masių psichologija ir Ego analizė
Knygoje „Masių psichologija ir Ego analizė“ (Massenpsychologie und Ich-Analyse, 1921) Froidas analizuoja masių fenomeną ir aiškina, kodėl žmogus elgiasi kitaip būdamas masės dalimi. Jam sociologija, analizuojanti žmogiškuosius santykius visuomenėje, tampa taikomąja psichologija, o individo psichologija pritaikoma masėms. Masės viduje atskiras individas patiria psichikos veikimo pokyčius: jo jausmingumas išaukštinamas, o intelektualiniai gebėjimai sumažėja. Taip individas apleidžia savo asmeninį būdą ir leidžia kitiems jam vadovauti, siekdamas nebūti kitokiu nei visi kiti. Nepaisant intelektinių gebėjimų susilpninimo, jausmingumo perkeitimo ir galimybės veikti apribojimo, toks individas jaučiasi laimingas.
Froidas teigia, kad masės yra linkusios į paklusnumą ir negali egzistuoti be vedlio, kuris jas nukreipinėtų. Toks darinys negali egzistuoti be modelio, be statuso, vaidmens, su kuriuo norima identifikuotis. Identifikavimasis psichoanalizėje yra pirmas emocinio ryšio su kitu asmeniu pasireiškimas, kuris atlieka savo vaidmenį Edipo komplekso priešistorėje. Vaikas berniukas priima tėvą kaip idealą ir su juo tapatinasi, o mergaitė tapatinasi su tuo, kurį norima turėti.
Anot Froido, masių psichologijoje identifikavimasis dažnai įvyksta adaptuojant įvairias išimtis, kurios tampa taisyklėmis. Nelaimingi individai nori išreikšti savo pasąmoninį troškimą pasidalinti kančia ir patirtomis skriaudomis su kitais. Kiekvienas individas yra tarsi elementas, kuris dalyvauja daugelio masių formacijoje, o per susitapatinimą susikuria savojo „Aš“ idealą, pagrįstą įvairiausiais skirtingais modeliais. Tam tikrais atvejais individas visiškai atsisako savojo „Aš“ jausminėje ir psichologinėje sferose bei pakeičia jį kolektyvinės laimės idealu, įkūnijamu tos grupės vado asmenyje. Masių psichologijoje nebesvarbu tampa ir lytis, kuri nebeatlieka jokio vaidmens. Pačios masės tampa troškimų objektu ir išsipildymo garantu. Čia atsiveria erdvė įvairiems sutrikimams, neurozėms ir emociniams sutrikimams.
Tėvo statuso svarba
Froidas pastebėjo bandymus kompensuoti tėvo trūkumą masių psichologijos fenomenu ir įvairiomis patologijomis, kurios yra ne kas kita, kaip bandymai pakeisti tėvo statuso mechanizmą, kompensuoti jo autoriteto trūkumą įvairiais būdais. Apie tėvo autoritetą kalbama žvelgiant iš vaiko (subjekto) pozicijos, t. y. iš asmens, kuris kalba apie save, savo gyvenimą, prisiminimus, troškimus ir problemas.
Taip pat skaitykite: Minios psichologijos raida
Froido teigimu, tėvas yra tas, kuris suvaidino svarbiausią vaidmenį nubrėžiant aiškias ribas, to, ko nevalia peržengti. Jo naudojamas instrumentas - kalbėjimas apie totemą ir tabu leidžia analizuoti sunkiai suvokiamą tikrovę. Toteminės ribos draudžia visų pirma kraujomaiša grįstus santykius. Froidas terminą tabu apibrėžia dviem būdais: iš vieno taško žvelgiant tai - šventas, pašvęstas, iš kito - pavojingas, netyras, neleistinas. Tai galioja ne tiktai kalbant apie fizinį kontaktą, tačiau ir apie mintis. Už kiekvieno ištvirkavimo slypi noras, troškimas, kurio šaknys yra vaikystėje ir kyla iš nesąmoningų veikimo mechanizmų, kuriuose stinga tėvo statuso ar jo realaus buvimo.
Froido kritika ir palikimas
Nors Zigmundas Froidas laikomas vienu iškiliausių XX amžiaus mąstytojų, jo asmenybė ir darbai turėjo ir tamsesnių pusių. Jis buvo kaltinamas dogmatiškumu, nepakantumu kritikams ir polinkiu atmesti duomenis, kurie prieštaravo jo teorijoms. Kai kurie jo metodai šiandien laikomi neetiškais, o kai kurios idėjos - pernelyg spekuliatyvios. Be to, Froido teorijos buvo interpretuotos ir iškraipytos įvairių ideologinių judėjimų.
Nepaisant kritikos, Froido įtaka išlieka milžiniška. Jis išmokė Vakarų pasaulį žiūrėti į žmogų kaip į būtybę, kurios vidinis gyvenimas yra sudėtingas, prieštaringas ir dažnai paslėptas nuo paties savęs. Jo teorijos apie nesąmonę, sapnus, Edipo kompleksą, ambivalenciją ir sublimaciją tapo neatsiejama moderniosios kultūros dalimi.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
tags: #masiu #psichologija #ir #ego #analize