Šis straipsnis skirtas apžvelgti psichologijos pagrindus, remiantis V. Legkausko "Psichologijos įvadu", ypatingą dėmesį skiriant emocijoms, vaiko raidai ir vertybių formavimuisi. Straipsnyje remiamasi įvairių psichologų ir autorių darbais, siekiant pateikti išsamią ir įvairiapusę informaciją.
Emocijų svarba psichologijoje
Emocija apibrėžiama kaip "psichinis pergyvenimas, jaudinimasis, jausmas" (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000). Psichologinėje literatūroje emocijos suprantamos kaip žmogaus santykio su vidinio ir išorinio pasaulio objektais išgyvenimai. Nuo patiriamų emocinių išgyvenimų intensyvumo priklauso veiklos atlikimo kokybė (V. Legkauskas, 2001). K. Miškinio (2003) teigimu, emocijas sukelia daiktai, įvykiai, situacijos, žmonės ir visa kas reikšminga individui. Emocijos apima ir jausmus.
Emocijos vaiko gyvenime
V. Muchina (1988) tvirtina, kad emocijos dominuoja visose vaiko gyvenimo srityse. Vaikas emocijas reiškia nuoširdžiai, nevalingai, audringiau nei suaugęs žmogus. Psichologė išskiria šias vaiko emocijas: džiaugsmą, pasididžiavimą, pavydą, baimę, pyktį, liūdesį, nuoskaudą, užuojautą. Kuomet vaikui skiriamas dėmesys, jis patiria emocinę gerovę - pasitiki savimi, jaučiasi saugiai. Tuomet vaiko nuotaika būna džiugi. Emocinė gerovė padeda ugdyti vaiko asmenybę, skiepyti teigiamus bruožus (V. Muchina, 1988). Emociškai bręsti vaikui padeda aplinkiniai žmonės - tėvai, mokytojas, bendraamžiai. Kiekvieni santykiai vaiką išmoko įveikti sunkumus ir sėkmingai prisitaikyti socialiniame pasaulyje. Vaiko emocijos turi įtakos intelektinei, socialinei ir kalbos vystymosi raidai.
Emocijų išraiška per kūrybą
Susikaupusias emocijas vaikui padeda išreikšti įvairi veikla: piešimas, žaidimai ir pan. Emocijos didelės įtakos turi vaikų piešiniams. Piešimas vaikus džiugiai nuteikia, jie mato savo kūrybinį rezultatą, didžiuojasi ir spontaniškai pradeda pasakoti apie savo piešinį. Piešdamas vaikas dažnai jau pačio kūrybinio proceso metu daug pasakoja, kalba, įvardina savo išgyvenimus. Tai vaikams sukelia daug teigiamų emocijų. B. Bagnall (1996) pabrėžia, kad figūros piešiniu galima išreikšti bet kokį jausmą, bet kokią emociją.
Emocijos ir mąstymas
Nustatydamos įvairius jautrumo dažnius smegenyse, emocijos keičia mąstymą (E. De Bono, 2007). Esant pakiliai nuotaikai dalykai atrodo visiškai kitaip nei supykus. Tai atsiskleidžia ir vaiko piešinyje. Nežinodamas visų piešimo taisyklių, vaikas paryškina daiktus, kurie jam yra svarbūs, kai kuriuos daiktus padidina, kai kuriuos sumažina (S. Levinas, 1979). Apibendrinant, vaikai savo emocijas pažadina žaisdami, piešdami ir pan. Svarbu, kad vaikas pajustų kuo daugiau teigiamų emocijų, nes emocijos keičia mąstymą, turi įtakos asmenybės vystymuisi.
Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams
Vaiko raida ir socialiniai santykiai
Žmogus yra vienintelė gyva būtybė, gimusi kaip socialinis subjektas. Jo gyvastį palaiko gebėjimas santykiauti su žmonėmis ir gamtos aplinka. Jis bręsta fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai. Taigi, jo santykiai su aplinka tampa jo gyvenimo būdo priemone (Jovaiaša 2001).
Santykiai tarp mokinio ir pedagogo
Pradedant kalbėti apie mokinio ir pedagogo santykius, reikėtų paminėti tai, kad jie ne visada būna harmoningi, draugiški ir paremti abipusiu bendradarbiavimu. Kartais nutinka taip, kad bendravimas tarp mokinio ir pedagogo tampa įtemptas arba perauga į destruktyvų smurtaujantį mokinio elgesį, kuris neigiamai veikia pedagogus fiziškai ir psichologiškai.
Smurtas ir nusikalstamumas
Apie smurtą kalbama kasdien, dažniausiai su tuo susijusi informacija mus pasiekia iš žiniasklaidos šaltinių, pažįstamų bei artimųjų. Minint smurtą, reikėtų kalbėti ir apie nusikalstamumą. Asmuo prieš kitą asmenį panaudodamas bet kokią smurto formą daro nusikaltimą ir atlieka draudžiamą veiką, pažeisdamas visuomenės moralines ir teisines normas. Nusikalstamos veiklos vykdytojai gali būti bet kokio amžiaus asmenys, ne išimtis ir mokyklą lankantys vaikai. Remiantis viešosios policijos duomenimis, vaikai padaro apie penktadalį visų nusikalstamų veikų, o jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų sudaro apie 60 proc. visų nusikaltusių asmenų. Šis nusikalstamumas yra latentinis.
Smurtas prieš pedagogus
Kartais tenka išgirsti, jog nusikaltimai, naudojant smurtą, vykdomi ir prieš pedagogus mokymo įstaigoje. Moksleivių smurtavimas prieš pedagogus egzistuoja ir tokiose Europos šalyse, kaip Vokietija, Šveicarija. Pastarojoje šalyje 2002 m. kas pedagogas yra emociškai (psichiškai) išsekęs. Tačiau apie Lietuvoje pedagogų patiriamą smurtą iš mokinių, tyrimais paremtų duomenų nėra. Taip pat trūksta informacijos apie pedagogams teikiamos pagalbos priemones, patiriant smurtą iš mokinių. Pedagogai ir jų neigiama patirtis bendradarbiaujant su moksleiviais tarsi nustumiama į šalį ir pamirštama, nors pedagogai tokie pat žmonės, kaip ir kiti, o naudojant smurtą prieš juos yra pažeidžiamas orumas ir kitos žmogaus teisės. Vien tik mokyklos socialinis pedagogas ar psichologas negali padėti išspręsti minėtosios mokinių naudojimo prieš pedagogus smurto problemos. Todėl reikėtų numatyti tokias pagalbos galimybes, kai pedagogas gautų palaikymą ir už mokyklos ribų, teikiant sisteminį ir komandiniu darbu paremtą pagalbą.
Smurto priežastys ir pasekmės
Svarbu dirbti su mokytojais, kadangi tik suteikiant pagalbą pedagogams ir nesiimant priemonių šalinant mokinių agresyvų elgesį, teigiamų rezultatų nebus. Pats smurto naudojimas prieš pedagogus skatina nusikalstamumo augimą. Todėl atskleisti ir įvertinti smurto prieš pedagogus atsiradimo ir jo naudojimo priežastis yra aktuali teorinė ir praktinė problema.
Taip pat skaitykite: Pagrindinės "Vaiko ir paauglio psichologijos" tezės
Deviantinis elgesys
Apibūdinant deviantinį moksleivio elgesį, skirtingi autoriai (pavyzdžiui: V. Šlapkauskas ir R. Šlapkauskienė (2000), I. Leliūgienė (2003), G. Valickas (1997), A. Goštautas (1999), D. W. Winnicott (2000)) naudoja skirtingas sąvokas smurtui bei agresijai. Šios minėtosios sąvokos reikšmės panašios. Smurtas - vieno žmogaus (žmonių grupės) prievartos veiksmas prieš kitą žmogų (žmonių grupę), iš to turint kokios nors sau naudos ar pasitenkinimo (Šlapkauskas, R. Šlapkauskienė 2000).
Teorijos apie agresiją
- Instinktų teorija: Teigia, jog kiekvienas žmogus iš prigimties yra agresyvus, nes kiekvienas turi agresijos instinktą. Atstovai - Z. Freud, K. Lorenz.
- Frustracijos - agresijos teorija: Jos pagrindas yra frustracija. Frustracija - tai kliūtys pasiekti savo tikslą. Būtent frustracija sukelia agresyvias reakcijas. Atstovai - L. Berkowitz, J. Dollard, N. Miller.
- Socialinio mokymosi agresijos teorija: Joje didžiausias dėmesys skiriamas mokymuisi stebint ir atkartojimui matytų elgesio formų. Agresija yra įvardijama kaip išmokta socialinio elgesio forma. Atstovas - A. Bandura.
- Socialinė agresijos teorija: Teigia, jog agresyvų elgesį įtakoja gauta, perdirbta ir įsisavinta informacija. Atstovai - K.A. Dodge, L. R. Huesmann.
Vertybės ir jų svarba
Filosofinis ir teisinis požiūris yra neatsiejamas kalbant apie žmogaus vertybes, apie jas pradėta kalbėti dar antikos laikais. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme (2006) teigiama, jog švietimas - asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą - darnų ir solidarų, valstybės - pažangią ir saugią. Mokymasis yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė.
Vertybės ir smurtas
Kalbant apie moksleivių naudojamą smurtą prieš pedagogus mokymo įstaigoje, pirmiausiai reikėtų pradėti kalbėti apie vertybes, kaip prioritetinius gyvenimo veiksnius. Vertybės ir poreikiai neatsiejami nuo žmogaus veiksmų. Žmogaus elgesys yra įtakojamas žmogaus poreikių, vertybių, socialinių normų ir pan. Veiksmo orientavimas į konkretų tikslą ar užduotį susideda iš dviejų komponentų: vienas yra artimesnis poreikiams ir stimulams, kitas - vertybėms.
Poreikių ir vertybių sąveika
Tkūkstantmetėje žmonijos istorijoje tik poreikiai buvo tos pirminės paskatos, kurios lėmė, kad žmonės atradinėjo ir išradinėjo sau reikalingus ir vertingus dalykus, kūrė aplinkui save įteisintų daiktų pasaulį, sudarantį jų kultūrinę aplinką. Ši aplinka savo ruožtu darė ir daro grįžtamąjį poveikį poreikiams. Individui paprastai reikia to, kas jo kultūrinėje aplinkoje laikoma vertingu ir siektinu, ką toji aplinka gali jam pasiūlyti (Kuzmickas, 2001).
Teisinės normos ir žmogaus teisės
Žmogaus teisė į gyvybę yra pagrindinė teisė, kuria remiasi visos kitos teisės, laisvės ir pareigos. "Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas" (LR Konstitucija, 1992). Draudžiama žmogaus gyvybės atėmimas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti bausmes (LR Konstitucija, 1992). Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatsiejamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės žmogaus teisės - tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Žmogaus teisės yra visuotinai pripažintos vertybės (Sakalauskas, 2000). Konstitucijoje įtvirtinamos pagrindinės žmogaus teisės yra ginamos įstatymo. Pažeidus minėtąsias teisės normas gresia teisinė atsakomybė.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Žmogaus teisės kaip moralinės teisės
Remiantis filosofijos žodynu, žmogaus teises galima būtų apibūdinti, kaip, teisės, kurios pripažįstant pozityvią, įstatymų duotą jų prasmę, turi individui garantuoti tam tikrą erdvę, kurioje jis nepriklausydamas nuo valstybės valdžios ir kitų institucijų, galėtų pats tvarkyti savo gyvenimą (Halder, 2002). Žmogaus teisės turi ir moralinį turinį, jos yra moralinės teisės. Žmogaus teisės nėra sukurtos. Locke'o ir kitų XVII - XVIII a. mąstytojų įsitikinimu, jos yra dievo duotos kiekvienai žmogiškai būtybei ir iš esmės yra žmogaus prigimties dalis. Žmogus gimsta jas jau turėdamas, todėl jas ir galima vadinti prigimtinėmis. Būdamos dieviškos kilmės, jos yra viršesnės už žmonių sukurtus įstatymus. Žmogaus teisės žmogui priklauso "iš prigimties". Žmogaus teisės pirmą kartą buvo suformuluotos vėlyvosios antikos (stoicizmo) laikais (Halder, 2002).
Žmogaus orumas ir atsakomybė
1975 m. Helsinkio Baigiamajame akte sakoma, kad žmogaus teisės, išplaukia iš žmogaus asmenybei būdingo "orumo", o "pripažinimas orumo, lygios ir neatimamos teisės yra laisvės ir teisingumo pagrindas". Orumą galima laikyti visų žmogaus teisių pagrindu, tuo atveju, jei orumas suvokiamas kaip asmens tinkamumas santarvei bendradarbiauti. Būtent į tą asmens tinkamumą vienaip ar kitaip sueina visų žmogaus teisių legalumas. Žmogaus teisė į gyvybę, sveikatą, laisvę, nuosavybę, teisė įgyti kvalifikaciją ir kitos yra tik žmogaus orumo (tinkamumo gyventi visuomenėje) priemonės ir sąlygos: jei pažeidžiama bet kuri iš tų asmens teisių, tuo sumažinamos ir tokio asmens biologinės, daiktinės ar kvalifikacinės galios imtis pareigų ir jas tinkamai atlikti, t. y. palaikyti ar didinti savo individualų socialinį vertingumą (tinkamumą gyventi visuomenėje) (Vaišvila, 2003).
Pareigos ir atsakomybė
Pasak I. Kanto, priešingai santykinai vertybei, kuri yra priemonė tikslui siekti ir turi "kainą", orumas yra absoliuti vertybė. Orumo esmę sudaro būtinai gerbtinas kiekvieno žmogaus būties savitiksliaškumas, žmogaus, kaip asmens, protingas dorovinis apsisprendimas (autonomija, laisvė) (Halder, 2002). "Minties ir įsitikinimo reišškimo laisvė yra vienas iš svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena pagrindinių kiekvieno asmens tobulėjimo ir saviraiškos sąlygų", - sakoma ne viename Europos Komisijos ir Europos žmogaus teisių teismo sprendime. Kiek ši laisvė yra teisė ir kiek ja naudojamasi ne šalia visuomenės, o visuomenėje, tiek ji susaistyta atitinkama pareiga ir atsakomybe kitų visuomenės narių atžvilgiu, tiek ji santykinė ir tuo santykiniu savo tapatybe išsauganti. Atskirta nuo pareigos ir atsakomybės ji nustos būti teise - žmonių sugyvenimo forma ir virstų savo priešybe - privilegija - agresijos ir viešpatavimo forma (Vaišvila, 2003).
Elgesio taisyklės
Žmogus yra protinga būtybė, todėl turi elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė galėtų būti visuotinė, universali, kitaip tariant, žmogus turi elgtis taip, kaip jis norėtų, kad su juo būtų elgiamasi. Jis turi nemeluoti, nes nenori, kad jam visada ir visi meluotų. Jis turi vykdyti savo pažadus ir įsipareigojimus, nes nenori, kad kiti nevykdytų savo pažadų ir įsipareigojimų jam. Jeigu visi nuolat meluotų ir apgaudinėtų vieni kitus, racionalus gyvenimas taptų nemanomas. Kadangi žmogus negalėtų niekuo pasikliauti, jis išvis negalėtų racionaliai veikti. Bepročiaškame pasaulyje protas taptų bereikalingas (Nekrašas, 2004).
Pareiga nesmurtauti
Žmogaus teisės apibrėžiamos ne tik, kaip galėjimu veikti, bet ir kaip privalėjimu veikti, t.y. atlikti tai kas yra žmogaus pareiga. Kalbant apie smurto naudojimą, žmogaus pareiga būtų pareiga nesmurtauti. Dar kitaip tariant smurtautojo pareigą galima būtų apibūdinti taip: individas turi elgtis taip, kaip nenorėtų, kad su juo elgtųsi. Mokinys mokykloje turi atlikti savo pareigas, kurios yra įvardijamos kiekvienos mokyklos nuostatuose.
Individualumas ir vertybės
Kiekvienas žmogus yra individualus, turintis savo asmeninę nuomonę ir požiūrius. Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi prioritetus, gyvenimo taisykles. Tuos prioritetus dar būtų galima įvardinti vertybėmis. Žmonės privalo laikytis subjektyviai vertindami atitinkamus reiškinius, mąstydami ir kontroliuodami savo veiksmus (Halder, 2002). Schelereris teigė, kad vertybės apibrėžtos turinio požiūriu ir susietos su asmeniu. Vertybės sudaro antiistorišką hierarchiją. Kiekviena vertybės pakopa atitinka tam tikras jausmo aktas, asmens tipas ir bendrijos forma; pirmenybė turi būti teikiama aukštesnėms vertybėms (Kunzman, Burkard, Wiedemann, 1998).
Vertybių formavimasis
Vertybes moksleivio gyvenime kuria artimiausia jo aplinka - šeima, mokykla, draugai. Jeigu minėtuose visuomenės institutuose vertybės yra suprantamos, kaip neigiami dalykai, toks požiūris susiformuos ir moksleiviui, kuris laikydamasis netinkamų vertybinių nuostatų elgsis destruktyviai su pedagogais. Mokyklos funkcija - teikti ne tik žinių, orientuoti mokinį ne tik į proto, mąstymo sklaidą, bet ir į gėrybių pasaulį, kurio pažinimas padeda pajausti gamtos, žmogaus elgesio grožį, atrasti žmogaus kūrybinio aktyvumo prasmę, nutiesti santykius su kitu žmogumi, t. y. Pedagogas yra tas asmuo, kuris mokykloje vertybes perduoda mokiniams. Šikaitės (2002) teigimu, pedagogo profesija suteikia galimybę, kompetentingai padedant ugdytiniams perimti vertybes, kuris realizavimas įprasmintų jų būtį.
Psichologijos akademija: Teorija ir praktika
Psichologijos akademija - tai vieta, kur teorinės žinios susipina su praktine patirtimi, o savęs pažinimas tampa neatsiejama studijų dalimi. Akademija siūlo įvairias studijų programas, skirtas tiek pradedantiesiems, tiek jau patyrusiems specialistams, siekiantiems gilinti savo žinias ir tobulinti įgūdžius.
Akademijos veikla ir tikslai
Psichologijos akademija siekia ugdyti aukštos kvalifikacijos psichologus, gebančius sėkmingai dirbti įvairiose srityse. Akademijos veikla apima ne tik studijų organizavimą, bet ir mokslinius tyrimus, konsultacijas bei mokymus. Pagrindinis akademijos tikslas - suteikti studentams ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, reikalingų sėkmingai profesinei veiklai. Studijų programos yra orientuotos į savęs pažinimą, asmenybės augimą ir gebėjimą suprasti kitus žmones.
Savęs pažinimo svarba
Vienas iš pagrindinių Psichologijos akademijos akcentų - savęs pažinimas. Studijų metu studentai turi galimybę geriau pažinti savo baimes, pasąmonę ir kitus aspektus, kurių nemato kasdienybėje. Tai padeda jiems suprasti savo požiūrį, nuostatas į aplinką ir keistis patiems.
Praktinės krypties studijos
Psichologijos akademija siūlo praktinės krypties studijas, kurios ypač tinka socialiniams darbuotojams, pedagogams, personalo specialistams, vadovams ir visiems, norintiems giliau pažinti asmens ir jo sąveikos su kitais psichologiją, asmens raidą ir krizes, šeimos psichologiją. Šios studijos padeda suvokti santykius tarp žmonių ir juos valdyti, suprasti, kaip formuojasi santykiai, kaip vystosi asmenybė, supažindina su psichoterapijos pagrindais ir pan.
Dėstytojai ir jų kompetencijos
Psichologijos akademijoje dirba patyrę ir kompetentingi dėstytojai, kurie yra savo srities profesionalai. Tarp jų - profesoriai, docentai, psichologai, psichoterapeutai ir konsultantai. Akademijoje dėsto tokie specialistai, kaip doc. dr. Gintaras Chomentauskas, dr. Edita Dereškevičiūtė, Justinas Burokas, doc. dr. Visvaldas Legkauskas, prof. Dr. Roma Jusienė, Žydrė Arlauskaitė, prof. Dr. Aistė Diržytė, gyd. Laurynas Bukelskis, Olegas Lapinas, Nomeda Brazdžiūnaitė - Sanden, Lauras Balaiša, Elona Lovčikienė ir Ringaudas Ručys.
Studijų programos ir jų turinys
Psichologijos akademija siūlo įvairias studijų programas, apimančias įvairias psichologijos sritis. Tarp jų:
- Įvadas į psichologijos studijas: Supažindina su pagrindinėmis psichologijos kryptimis ir teorijomis.
- Įvadas į socialinę psichologiją: Apima socialinės psichologijos pagrindus, mokslinius tyrimus, emocijas, komunikaciją, stresą ir jo valdymą, kūno ir psichikos ryšį.
- Žmogaus raida: Nagrinėja žmogaus raidą nuo vaikystės iki senatvės, įskaitant asmenybės raidą ir raidos krizes.
- Šeimos psichologija: Apima šeimos evoliuciją, skirtingas šeimos sampratas skirtingose kultūrose, partnerių pasirinkimo psichologiją ir fiziologiją, meilės teorijas, šeimos terapiją.
Moksliniai tyrimai
Psichologijos instituto mokslinių tyrimų laukas apjungia psichologinių teorijų ir metodikų taikymo pokyčius ir vietoje egzistuojančias socialines problemas, kylančias dėl iššūkių susijusių su sparčiai besikeičiančia visuomene.
Išvados
Apibendrinant, emocijos vaidina svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime, ypač vaiko raidoje. Teigiamos emocijos skatina asmenybės augimą, o neigiamos emocijos gali sukelti destruktyvų elgesį. Vertybės, formuojamos šeimos, mokyklos ir draugų, daro didelį poveikį žmogaus elgesiui ir santykiams su kitais žmonėmis. Psichologijos akademija siekia suteikti žinių ir įgūdžių, reikalingų suprasti ir valdyti emocijas, ugdyti vertybes ir padėti žmonėms sėkmingai prisitaikyti prie nuolat kintančios visuomenės.
tags: #legkauskas #v #psichologijos #ivadas