Kiekviena save gerbianti tauta privalo rūpintis kultūros ir meno palikimu. Ypač mūsų dėmesio laukia žodžio meno - literatūros palikimas. Išsilaisvinus iš socialistinės dogmatikos, būtina dar kartą peržvelgti lietuvių literatūros raidą, įvertinti lietuvių rašytojų indėlį į ją bei iš naujo pažvelgti į rašytojų kūrinius, tinkamai atskleisti jų meniškumą.
Lietuvių literatūrinis palikimas - kiek daugiau nei šimto metų pasiaukojančiai dirbusių talentingų žmonių kūriniai, tad literatūros tyrinėtojams ši pareiga iš tiesų turėtų būti viena svarbiausių. Ypač aktuali yra Nepriklausomos Lietuvos metais sukurtos literatūros vertinimo problema. Dar XX a. pradžioje lietuvių menininkų suvokta estetinė veikla buvo kaip moralinė pareiga meninės kūrybos pavidalais perduoti grožį kitiems. Vaduojantis iš meną varžančio utilitarizmo, grožis ir meninis įtaigumas tapo stipriomis kūrybos paskatomis.
Į XX a. pradžios civilizacijos permainas jautriai reagavo literatūros kūrėjai, pradėję domėtis pasaulinės klasikos kūriniais. Jie propagavo naujas estetines koncepcijas, pradėjo suvokti save Europos tautų literatūrų kontekste. Būtent nuo XX a. pradžios prasideda lietuvių modernioji literatūra. Ji atsiskyrė nuo ankstesnės literatūros, kaip praeities balso, ir siekia būti šiuolaikinė, atitikti savo laiko žmogaus dvasią, santykį su aplinka.
Į modernumą XX a. pirmosios pusės lietuvių prozą lenkė pokyčiai, įvykę Europos kultūroje, kur formavosi naujos kryptys (impresionizmas, simbolizmas), reiškėsi naujos filosofinės idėjos. Lietuvių menininkai su tomis idėjomis susipažino studijuodami, lankydamiesi Europos šalyse, skaitydami.
Lietuvių modernioji proza iš XIX a. kūrinių skyrėsi palengva, visai nenutraukdama ryšių su tradicija. Svarbiausieji skirtumai buvo du: rūpinimasis meniškumu, teksto estetine kokybe ir didesnis dėmesys asmenybei, jos atskirimui, ypatingumui. Pagal šiuos akcentus keitėsi ir prozos tekstai. Pasakojimas darėsi sudėtingesnis ir subjektyvesnis, labiau priklausomas nuo pasakotojo būsenų, pozicijų. Būdingos modernaus teksto žymės yra nenuoseklus laikas ir pasakotojo refleksijos (apmąstymai, tiesiogiai nesusiję su veiksmu). Moderniojoje prozoje pasakojimas nėra tik pasakojimas apie ką nors, bet tarsi ir pats pasakojasi, kalba teksto struktūra, stiliumi. Modernioji proza siekia atskleisti žmogaus individualumą, ieško tokių pasakojimo būdų, kad žmogus ir pats apie save pasisakytų, save paliudytų, todėl padidėjo dėmesys asmeniškoms laiško, dienoraščio, autobiografijos formoms, pasirodė pirmieji lietuvių romanai (pirmas modernus romanas - Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas”), įvairėjo apysaka (pradininkė yra Šatrijos Ragana ir jos apysaka „Viktutė”).
Taip pat skaitykite: Psichologinis valios ir laisvės tyrimas
Tokiu būdu ir lietuvių literatūroje įtvirtinama kūrinio žanro samprata. Žanras yra vienas svarbiausių literatūros mokslo terminų ir dabar, bet literatūros raidoje tradicinių literatūros rūšių ir žanrų sampratos kito, formavosi nauji žanrai (ši tendencija tebėra aktuali). Mokslinio kūrinių klasifikavimo į žanrus reikalavo ir dabar reikalauja literatūrinė praktika, nes žanras visada yra susijęs su vienos ar kitos literatūros rūšies bei žanro kontekstu. Žanro pažinimas padeda suprasti, interpretuoti ir tam tikru aspektu net vertinti meninį tekstą.
Siekiant geriau pažinti XX a. lietuvių literatūrą, imtasi bene ryškiausio trečiojo - penktojo amžiaus dešimtmečio lietuvių prozininko - Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinės stilistinės analizės. Šis romanas buvo išleistas 1935 m., kai Lietuvoje ne vienas rašytojas, kaip teigia šaltiniai, sielojosi dėl visuomenės sumaterialėjimo, sumiesčionėjimo, piktinosi valdžia, šykštinčia lėšų kultūros reikalams. Todėl bedvasio kosmopolitizmo, kūrybos suvienodėjimo atsvarą to meto lietuvių rašytojai matė patriarchalinės kaimo kultūros tradicijose. Valstietijoje tautos būdo ir tautinės valstybės šaknų ieškojo Vaižgantas, kaimo kultūroje įtvirtintas moralines ir estetines vertybes tautinės kultūros pamatu laikė V. Krėvė. Dvasinę liaudies kultūrą poetizavo „folkloriniai” P. Cvirkos ir K. Borutos romanai. Suaktualinusi kultūrinį praeities paveldą, kaimiškoji lietuvių proza įliejo žmogaus buvimą į tautos būtį, atvėrė jam pastovumo ir amžinųjų vertybių perspektyvą. Analogišką reikšmę turėjo tautosakinė tradicija, kūrybiškai transformuota B. Sruogos, J. Baltrušaičio, A. Miškinio, S. Nėries poezijoje. Būtent tada atsirado ir socialinio protesto literatūra, kuri buvo atsvara romantiniam poetizavimui.
Žinoma literatūros kritikė E. Bukelienė tvirtina: Ketvirtasis dešimtmetis lietuvių literatūroje reikšmingas kaip stambiosios prozos kiekybinio ir kokybinio suklestėjimo metas. Tuometinis romanų srautas prilygsta šiuolaikiniam, nors pirmo ryškumo žvaigždžių nebuvo daug. Dešimtmečio pradžioje išėjo V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly”, viduryje - P. Cvirkos romanai, pabaigą vainikuoja V. Krėvės apysaka „Raganius”, J. Paukštelio „Kaimynai”.
Lietuvių romano raidos istorija prasidėjo tik 1905 m., kai pasirodė pirmasis lietuviškas romanas - V. Pietario „Algimantas”. Tad pirmąjį V. Pietario romaną ir P. Cvirkos „Žemę maitintoją” skiria tik trisdešimties metų laikotarpis. Per tuos trisdešimt metų romanas Lietuvoje jau buvo vyraujantis žanras, palyginti anksti diferencijavęsis į daugelį tipų:
- socialinį-buitinį (P. Cvirkos „Žemė maitintoja” (1935); L. Dovydėno „Broliai Domeikos” (1936); J. Marcinkevičiaus „Benjaminas Kordušas” (1937); I. Simonaitytės „Vilius Karalius” (1939);
- psichologinį (V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly” (1932-1933); A. Vaičiulaičio „Valentina” (1936);
- istorinį (A. Vienuolio „Kryžkelės” (1932);
- romaną kroniką (I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas” (1935);
- satyrinį (P. Cvirkos „Frank Kruk” (1936);
- mokslinį-fantastinį (I.
Vadinasi, remiantis pasaulinės literatūros patirtimi, sparčia kitų žanrų kaita, lietuvių romanas greitai brendo kaip epikos žanras, ir ketvirtajame XX a. dešimtmetyje jau buvo vyraujantis. Tad ir P. Cvirkos romaną „Žemė maitintoja” lydi kaip kometa plačiausia ir ilgiausia socialinių buitinių romanų „uodega”, bet jis drąsiai gali varžytis su visais į vieną žanrinį, stilistinį, tematinį srautą patekusiais stambiais nacionalinės prozos kūriniais. Net jeigu taip ir nebūtų, net jeigu P. Cvirkos romanai, suvaidinę savo vaidmenį, jau būtų pasitraukę į istorinės atminties rezervą, prie jų turėtume grįžti kaip prie pirmtakų, kaip prie ištakų, kaip prie šaknų. Manoma, kad P. Cvirkos romanai turėtų sulaukti naujo literatūros kritikų dėmesio, kad būtų išvaduoti iš tarybinio laikotarpio literatūrologų idėjinių gniaužtų.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Kaip pavyzdį pateikiami K. Korsako žodžiai apie P. Cvirkos romaną: Lietuvių beletristikos raidoje „Žemė maitintoja” taip pat buvo esminis žingsnis į priekį, nes kai kuriais savo turinio ir formos momentais šis P. Cvirkos romanas jau žymėjo perėjimą iš kritinio į socialistinį realizmą, iš apskritai pažangiosios - į tarybinę literatūrą. Dabar, kai nagrinėdami literatūros kūrinį galime žvelgti į jį kaip į žodžio meno objektą, o ne tarybinės visuomenės politinių pažiūrų šaltinį, įdomu pabandyti rasti šio romano vietą lietuvių literatūros kontekste, raidoje bei pažvelgti į romaną nepolitiniu aspektu.
Apie P. Cvirką yra sukaupta nemažai kritinių darbų. Petras Bražėnas - vienas iš ryškių kritikų, kuris monografijoje „Petras Cvirka”, išleistoje 1998 m. Vilniuje, pabandė kiek galima plačiau aprėpti visą rašytojo gyvenimą ir kūrybą, naujai įvertinti kitų kritikų, rašytojų prisiminimus ir pateikė įvairesnių mąstymų apie šį autorių. P. Bražėnas teigia: Benedidžiausia moralinė literatūros istorikų skola rašytojui yra tai, kad Petras Cvirka, kaip vienas ryškiausių Nepriklausomybės metais brendusių, didžiąją ir geriausiąją savo kūrybos dalį paskelbusiųjų ir pelnyto pripažinimo bei įvertinimo sulaukusiųjų kūrėjų, penkiems okupacijos dešimtmečiams buvo neteisėtai išplėštas iš natūralaus literatūros istorijos konteksto, nominuotas kaip „socialistinio realizmo pradininkas”, „tarybinės lietuvių literatūros klasikas”, taip diskredituojant ir devalvuojant lietuvių literatūros klasiko vardą, kuris jam teisėtai priklauso be visų tarybinių epitetų.
Akivaizdu, jog tarybinio laikotarpio lietuvių literatūros kritikų darbuose P. Cvirkos kūryba vertinama itin ideologizuotai, tad savo darbo tema laikoma aktualia. Nors P. Cvirka nėra bent kol kas populiarus naujosios kartos literatūrologų darbuose, be to, P. Cvirkos kūryba nebenagrinėjama vidurinėse mokyklose, tačiau manoma, kad literatūros kūriniai - kalbėjimo apie žmogų įvairovė - nuolat teikia naujų galimybių savo gyvenamuoju laiku mąstyti ir kalbėti apie žmogų įvairiais požiūriais: filosofiniu, etiniu, psichologiniu, estetiniu ir kt. Taigi pasirinkto darbo tikslas - atskleisti Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinį stilistinį savitumą chronologiniu, istoriniu, probleminiu, kalbos raiškos aspektu, aptarti žanro specifiką bendrame lietuvių romano raidos kontekste, analizuoti kūrinį kaip žodžio meno objektą.
Darbo uždavinai:
- Aptarti literatūros rūšių ir žanrų teorinius - istorinius aspektus, etapus bei romano žanrą.
- Atskleisti lietuvių romano raidos etapus bei P. Cvirkos romanų vietą juose.
- Apibūdinti P. Cvirkos meninės individualybės savitumą.
- Išanalizuoti P. Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanro bei stiliaus ypatybes.
- Parodyti, jog iš reikšmingiausių lietuvių literatūros romanų, plačiau minėtinas romanas yra „Žemė maitintoja”.
Studijuojant teorinę medžiagą, remtasi šiais darbais: P. Bražėno „Romano šiokiadieniai ir šventės”, monografija „Petras Cvirka”, A. Kalėdos „Romano struktūros matmenys”, G. Lazdyno „Romano teorijos pradmenys” bei „Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje”, V. Zaborskaitės „Literatūros mokslo įvadas”, J. Žėkaitės „Lietuvių romanas”, V. Kubiliaus „Žanrų kaita ir sintezė” ir kitais leidiniais, nurodytais literatūros sąraše. Knygoje „P. Cvirka - mūsų amžininkas” teigiama: P. Cvirka - didžiausio kritikos dėmesio susilaukęs lietuvių rašytojas. Jo kūrybai skirta 400 kritikos straipsnių, recenzijų ir anotacijų, keletas studijų, brošiūrų. Jo kūrybą nagrinėja kelios kandidato disertacijos. Tad rinktis yra iš ko. Įdomu buvo skaityti, lyginti straipsnius „Pergalėje”, „Nemune”, „Tarybinėje mokykloje”, tačiau dėl ideologinio tendencingumo daugelio šių straipsnių teiginių darbe neminėsiu, pabandysiu žvelgti į tiriamąjį objektą ieškodama meninės specifikos. Analizuojant kūrinį pravertė šie metodai: analitinis, siekiant atskleisti P. Cvirkos kūrybos meninę vertę be ideologinės sampratos; lyginamosios analizės metodas, aptariant pasaulinės ir lietuvių literatūros rūšių skirstymą į žanrus; interpretacinis, siekiant savitai įvertinti P. Cvirkos romano „Žemė maitintoja” meninį įtaigumą.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Romano tyrinėjimai yra daug laiko reikalaująs, sudėtingas, tačiau kartu ir patrauklus darbas, teikiantis įdomių ir kaskart naujų intelektualinių, estetinių potyrių. Tad ne veltui šis žanras taip vilioja ne tik literatūrologus, bet ir kitų humanitarinių mokslų šakų atstovus.
Darbo struktūra atitinka bakalauro darbui keliamiems reikalavimams: įvadas, skyriai: 1. „Literatūros rūšie ir žanro samprata”; 2. „Petro Cvirkos kūrybos apžvalga”; 3. „Romano “Žemė maitintoja” meninio pasaulio struktūros elementai”; 4. „Stilistinis romano savitumas”. Kiekviename skyriuje aptariamos į poskyrius suskirstytos problemos (žr. turinį). Darbo pabaigoje pateikiamos išvados, literatūros sąrašas, keli priedai.