Psichikos sveikata yra neatsiejama bendros žmogaus gerovės dalis. Lėtiniai psichikos sutrikimai, tokie kaip depresija, ADHD, bipolinis sutrikimas ir šizofrenija, gali reikšmingai paveikti žmogaus gyvenimo kokybę, trukdyti bendravimui, darbui, mokymuisi ir laisvalaikiui. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra lėtiniai psichikos sutrikimai, kokie jų požymiai, priežastys, diagnostikos ir gydymo būdai.
Kas yra lėtinis psichikos sutrikimas?
Lėtinis psichikos sutrikimas - tai liga, kuriai būdingos remisijos (ligos atoslūgiai) bei paūmėjimai. Toks sutrikimas gali trukti ne vienerius metus ar visą gyvenimą. Dažniausiai pasitaikantys lėtiniai psichikos sutrikimai yra šizofrenija, šizoafektinis sutrikimas ir bipolinis sutrikimas. Svarbu paminėti, kad šiuolaikinė medicina, kvalifikuotų specialistų ir paciento bei jo artimųjų bendradarbiavimas leidžia efektyviai gydyti šiuos sutrikimus.
Depresija
Depresija - tai ne tik laikas nuo laiko kiekvieną žmogų ištinkanti bloga nuotaika, bet ir rimtas sutrikimas, kuris trunka 2 savaites ir ilgiau bei trukdo bendravimui, darbui, mokymuisi, laisvalaikiui. Ji skiriasi ir nuo liūdesio, kuris jaučiamas netekus brangaus žmogaus, nes pastarasis susijęs su prisiminimais, laikui bėgant blėsta ir paprastai netrunka ilgiau nei 3-6 mėn. ir vadinamas gedulu.
Depresijos požymiai
- Sumažėję interesai bei pasitenkinimas anksčiau patikusiais dalykais („nebėra gyvenimo džiaugsmo“).
- Sumažėjęs savęs vertinimas bei pasitikėjimas savimi, sunkumas priimti sprendimus.
- Kaltės ir bevertiškumo idėjos.
- Niūrus ateities įsivaizdavimas.
- Mintys apie savižudybę ar nenoras gyventi.
- Energijos stoka, silpnumas (ypač pirmoje dienos pusėje, rytais), jaučiamas judesių sulėtėjimas.
- Miego sutrikimai (būdinga, jog pabundama anksti ryte ir nebeužmiegama ar miegama labai ilgai).
- Šalia šių simptomų dažnai vargina nerimas, įtampos būsena, dėmesio sukaupimo sunkumai, pablogėjusi atmintis.
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad depresiją sukelia cheminių medžiagų, kurios perduoda informaciją tarp smegenų ląstelių, disbalansas. Tai pirmiausia serotonino, dažnai vadinamo „laimės hormonu“, trūkumas bei kitų medžiagų - noradrenalino, dopamino - tarpusavio pusiausvyros pakitimai. Šį sutrikimą gali sukelti ir kitos ligos, vartojami vaistai, stresas, hormonų pokyčiai, narkotikų bei alkoholio vartojimas. Jei kas nors šeimoje sirgo šia liga, tikimybė ja susirgti didesnė.
Depresijos gydymas
- Medikamentinis (antidepresantai, nerimą slopinantys, miegą gerinantys ir kt. vaistai).
- Psichoterapinis (psichoanalitinė, psichodinaminė, elgesio ir kitos rūšys).
- Instrumentinis - šviesos terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinis magnetinis stimuliavimas ir kt.
Visų gydymo būdų esmė - grąžinti cheminių medžiagų pusiausvyrą galvos smegenyse, tik šis tikslas pasiekiamas įvairiais keliais. Ypač svarbu, kad gydymas būtų taikomas profesionaliai, individualiai bei reikalingą laiką - per anksti nutraukus, kai pajuntamas pagerėjimas, ypač didelė atkryčio rizika, o ir pati liga linkusi atsikartoti.
Taip pat skaitykite: Lėtinio tonzilito ryšys
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD)
Įprasta manyti, kad ADHD (angl. - aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) - tai vaikų ir paauglių liga. Kadangi labai dažnai suaugusiame amžiuje šis sutrikimas nediagnozuojamas, nuo jo kenčiantys pacientai nesulaukia tinkamo gydymo ir negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Šiuo sutrikimu serga 3-11 proc. vaikų. Deja, sulaukus pilnametystės, sutrikimas tęsiasi ir toliau akivaizdžiais simptomais 15 proc. suaugusiųjų, apie 50 proc. sirgusiems sutrikimo požymiai tampa švelnesni. Jeigu sutrikimas savaime nepraeina iki 17 m., labai tikėtina, kad jis pasireikš ir suaugus. Bendras sergamumas ADHD suaugusiųjų tarpe - 2-5 proc. Dažniau serga vyrai - 5:1 santykiu. Sunkiausia sutrikimą diagnozuoti žmonėms, kurie vaikystėje su šia diagnoze nesusidūrė.
ADHD rizikos veiksniai
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į galimus rizikos veiksnius:
- Ar turite artimų giminaičių (pvz., tėvų ar brolių ir seserų) su ADHD (nepalankus genetinis paveldėjimas 80 proc.);
- Ar mama nėštumo metu rūkė, vartojo alkoholį ar narkotikus;
- Ar mama nėštumo metu neturėjo sąlyčio su nuodingomis medžiagomis, pvz. PCB;
- Ar ankstyvam gyvenimo laikotarpyje Jūs neturėjote sąlyčio su švinu;
- Ar negimėte anksčiau laiko ir mažesnės kūno masės.
Šie veiksniai lemia patoanatominius ir patofiziologinius pokyčius - noradrenalino ir dopamino neurotransmisijos sutrikimus. Labai pravartu prisiminti ar pasiklausti vyresnių artimųjų apie vaikystės ir paauglystės ypatumus. Svarbu atkreipti dėmesį į tokius faktus - lėtesnis vystymasis, užsitęsęs šlapinimasis į lovą, elgesio problemos, dažnos drausminės nuobaudos, prastesnis pažangumas, antramečiavimas. Visos šios aplinkybės turėtų paskatinti atkreipti dėmesį į galimus ADHD klinikinius požymius.
ADHD tipai ir požymiai
Išskiriami trys pagrindiniai ADHD tipai: hiperaktyvumo, nedėmesingumo ir kombinuotas - dėmesio koncentracijos simptomai kartu su elgesio sutrikimo simptomais. Manoma, kad vaikams, o suaugusiame amžiuje - vyrams būdingas hiperaktyvusis tipas, o moterims - nedėmesingumo tipas.
- Nedėmesingumas: nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, baigti pradėtą darbą, pastoviai daromos klaidos; išsiblaškymas - lengvai atitraukiamas dėmesys, neatidumas; užmaršumas.
- Hiperaktyvumas: bėgiojimas, per dažnas ir greitas judėjimas, sunkumas išbūti vienoje vietoje, per greitas ir per didelis šnekumas, triukšmavimas, įkyrus elgesys.
- Impulsyvumas: negebėjimas sulaukti savo eilės, atidėti noro išpildymo, atsakymas į klausimus, nesulaukus jo pabaigos, pokalbio temos keitimas; lengvas su(si)erzinimas; emociniai protrūkiai.
Esant minėtiems požymiams, atsiranda problemos įvairiose suaugusio žmogaus gyvenimo srityse - prasidėjus darbiniams santykiams pastebimi prastesni profesiniai pasiekimai ir menkesnės galimybės siekti karjeros, dažnesni darboviečių keitimai. Kasdieninis darbas tampa iššūkiu - sunku atlikti darbą laiku, užmirštami terminai, susitikimai, svarbios datos. Šeimyniniuose santykiuose - dažnesnės skyrybos, santykių problemos. Nesugebėjimas kontroliuoti impulsų gali svyruoti nuo nekantrumo, nuotaikos svyravimų iki pykčio proveržių. Kitose gyvenimo srityse - žemesnė socialinė ir ekonominė padėtis, dažnesnės finansinės krizės, dažnesnis piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nepaisymas kelių eismo taisyklių ir nelaimingi atsitikimai, pastovios baudos už greičio viršijimą ir t.t.
Taip pat skaitykite: Psichosomatinio skausmo gydymas
ADHD diagnostika suaugusiems
ADHD vaikams diagnozuojamas, kai yra sutrikęs dėmesys ir per didelis aktyvumas. Abu šie požymiai yra būtini diagnozei nustatyti ir turi pasireikšti daugiau nei vienos rūšies situacijose (pvz., namuose, klasėje, klinikoje).
ADHD požymiai suaugusiems yra tokie patys, tik būdinga, kad hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai būna ne tokie ryškūs kaip nedėmesingumo. Vadovaujantis DSM-V klasifikacija ADHD suaugusiąjame amžiuje diagnozuojama jei:
- Pacientui pasireiškia bent 5 nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai;
- Šie simptomai reiškiasi nuolat visose gyvenimo srityse ne mažiau kaip 6 mėn.;
- Šie simptomai pacientui sukelia reikšmingą disfunkciją;
- Šie simptomai pacientui reiškiasi nuo vaikystės (prasidėjo iki 12 metų).
ADHD diagnozuojamas jei atsakymai į visus 4 klausimus yra teigiami. ADHD diagnozavimą apsunkina dažnai kartu sutinkami ir kiti psichikos sutrikimai: nuotaikos sutrikimai - depresija, bipolinis sutrikimas; nerimo spektro sutrikimai; asmenybės sutrikimai - dažniausiai ribinio ir asocialaus tipo; priklausomybės sutrikimai.
Jeigu hiperkinezinis sutrikimas buvo vaikystėje, o po to išnyko, ir atsirado kita būsena, pavyzdžiui, asocialus asmenybės sutrikimas arba psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimas, diagnozuojamas naujas, o ne ankstesnis sutrikimas. Taip pat panašią ADHD būsenai simptomatiką gali sukelti hipoglikemija, skydliaukės patologija, apsinuodijimas švinu.
ADHD gydymas
Pripažinta, kad suaugusiųjų ADHD sėkmingiausiai gydomas derinant medikamentinį ir psichoterapinį metodus. Dažniausiai ADHD gydymui skiriami psichostimuliatoriai - medžiagos, kurios galvos smegenų centrinėje nervų sistemoje didina dopamino ir noradrenalino koncentraciją. Moksliniai tyrimai įrodė, kad jie dažnai yra efektyvesni už kitas psichotropinių medikamentų grupes.
Taip pat skaitykite: Ūminio pankreatito gydymas
- Stimuliatoriai: metilfenidatas (Concerta, Metadate, Ritalin, kiti), dekstroamfetaminas (Dexedrine), dekstroamfetaminas-amfetaminas (Adderall XR) ir lisdeksamfetaminas (Vyvanse). Jie gali būti trumpo ir ilgo veikimo, dažnai pakankamai greitai ir efektyviai gydo dėmesio koncentracijos trūkumą ir hiperaktyvumą.
- Kiti vaistai: atomoksetinas (Strattera) ir antidepresantai, pavyzdžiui, bupropionas (Wellbutrin). Atomoksetino ir antidepresantų poveikio pradžia lėtesnė nei psichostimuliatorių, todėl jie yra antro pasirinkimo medikamentai.
Vaistai, kartu su psichosocialinėmis priemonėmis, skiriami adekvačiomis dozėmis kol sutrikimo simptomai yra sunkūs ar vidutinio sunkumo.
- Pagerinti asmeninio laiko valdymą ir organizacinius įgūdžius.
- Impulsyvaus elgesio ir pykčio kontrolė.
- Problemų sprendimo įgūdžių lavinimas.
- Praeities socialinių ir akademinių nesėkmių įveika.
- Santykių su šeima, kolegomis ir draugais gerinimas.
Esant būtinybei, pravartu dalyvauti paramos grupėse, įtraukti į gydymo procesą šeimos narius, kolegas, draugus. Taip pat gali būti taikomos specialios dietos, vitaminų arba mineralų papildai, vaistažolių papildai ir nepakeičiamos riebiosios rūgštys, ypač Omega - 3.
Įvertinti simptomus gali padėti suaugusiųjų ADHD diagnostikai naudojamos skalės: CAARS, WURS, ASRSv1.1. Paskutinę skalę gali užpildyti pats pacientas. Reikia užpildyti A ir B testo dalis. Testo A dalis daugiau atskleidžia pagrindinius ADHD simptomus, B dalis - papildomus požymius. 4 ir daugiau teigiamų atsakymų tamsesnėje A testo dalyje parodo didelę tikimybę ADHD suaugusių amžiuje.
Nerimas ir generalizuotas nerimo sutrikimas
Nerimas - normali kiekvieno žmogaus išgyvenama būsena, kuri padeda organizmui mobilizuoti jėgas siekiant tikslo ar norint išvengti pavojaus. Nerimą jaučiame, kai laukia atsakingas pokalbis, pavyzdžiui, dėl darbo, operacija, egzaminas ar susitikimas su svarbiu žmogumi ir pan. Mūsų organizmas tada pasiruošia - jaučiame jaudulį, didesnį energijos kiekį, dėmesį koncentruojame tik tiek šia situacija, nenorime valgyti, mažiau miegame. Tuo metu tampa intensyvesnė medžiagų apykaita, pakyla kraujospūdis, padažnėja širdies veikla bei kvėpavimas, išsiplečia vyzdžiai, padidėja raumenų tonusas. Kitaip tariant, gamtos esame apdovanoti gebėjimu sukaupti jėgas ties tuo, kas dabar svarbiausia, ir atidėti tai, kas gali palaukti.
Nerimas tampa problema tada, kai jis neturi akivaizdžios, suprantamos priežasties arba pasidaro toks stiprus, kad ima žmogui ne padėti, o trukdo - pavyzdžiui, studentui prieš egzaminą taip „suka pilvą ir pykina“, kad jis negali nueiti į egzaminą; kitu atveju - žmogus gali būti tiek besijaudinantis dėl darbo, kad mintys jo neapleidžia vakare nei naktį - trukdo užmigti, kartojasi sapnuose.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nerimo atsiradimas yra susijęs su tam tikrų cheminių medžiagų kiekio, tarpusavio santykio sutrikimu. Čia kalbama apie serotonino, noradrenalino, dopamino, endogeninių opioidų gamybos ar aktyvumo pokyčius, labai svarbią vietą galvos smegenų slopinimo procesuose užimančią gama amino sviesto rūgštį.
Labai supaprastinta biologinės teorijos schema atrodytų taip: išorinės aplinkos dirgikliai perdirbami į nervinį impulsą, kuris plinta smegenų struktūromis iki noradrenerginių neuronų, kurie perduoda impulsą kitoms smegenų struktūroms, o jos - organizmo sistemoms. Kvėpavimo sistema, gavusi aktyvinantį impulsą, dažnina kvėpavimą, net jaučiamas dusulys, širdies - kraujagyslių sistema padažnina širdies susitraukimų dažnį, didina kraujospūdį, kaulų - raumenų - padidina raumenų tonusą, atsiranda įtampa ir drebėjimas ir t.t. Tai būtų normalaus, t.y. nerimo, turinčio adekvačią priežastį, atsiradimo schema. Patologinis nerimas irgi vystosi taip pat, tik dažniausiai be suprantamo dirgiklio arba reakcija į realų dirgiklį yra perdėta. Taip nutinka dėl jau minėtų cheminių medžiagų kiekio, pusiausvyros sutrikimų galvos smegenyse.
Psichoanalitikai teigia, kad nerimu gali reikštis nuslopinti jausmai, pavyzdžiui, darbas vadovaujant viršininkui, kuris yra nepagarbus, nevertinantis ar net agresyvus - kylantis noras jam priešintis, neapykanta ar panieka - natūralūs jausmai tokioje situacijoje, bet tiesiogiai juos reikšti pavojinga - gali prarasti darbą. Šie nuslopinti jausmai atlieka vidinio dirgiklio vaidmenį, kuris aktyvina vegetacinę nervų sistemą, tada jaučiami ir fiziniai nerimo simptomai.
Genetikai kalba apie tai, kad nervų sistemos ypač žemas jautrumo slenkstis įvairiems nerimo mechanizmus „užvedantiems“ dirgikliams yra nulemiamas genetiškai.
Pacientai skundžiasi neramumu, pastoviu jauduliu ir įtampa, nuovargiu, jiems sunku susikaupti, galvoje sukasi neramios mintys apie tai, kad turi nutikti kažkas blogo, nuogąstauja dėl įvairių smulkmenų arba dėl artimųjų, savo pačių sveikatos, galimų katastrofų. Būdinga tai, kad galvojant apie ką nors į ateitį, matoma tik bloga, grėsminga ateitis, neišvengiamai susiklostanti katastrofa. Pacientai blogai miega - jiems sunku užmigti, vargina apmąstymai apie dienos įvykius, darbus, miegant sapnuose tarsi toliau sprendžiamos esamos problemos ar kankina košmarai, kuriuose nuo kažko bėgama, atsitinka kažkas baisaus, dažnai nubudinėjama. Ryte žmogus nesijaučia tinkamai pailsėjęs, jam sunku sukaupti dėmesį, bendrauti su kitais, nes pasidaro dirglus, nekantrus.
Padidėja vegetacinės nervų sistemos aktyvumas - dažniau plaka širdis, atsiranda dūrimai, skausmai širdies plote, dažnai tampa nestabilus kraujospūdis, jaučiama raumenų įtampa, padidėja prakaitavimas, atsiranda virškinimo diskomfortas (atsirūgimai, sunkumo jausmas pavalgius skrandyje, pilvo pūtimas gurguliavimas, užkietėję ar laisvi viduriai), gali padažnėti šlapinimasis. Sergantieji skundžiasi dažnais galvos skausmais, pulsavimu, galvos svaigimu, kvaituliu, nestabilumo pojūčiu, silpnumu. Būdingas nemalonus vidinis drebulys, karščio-šalčio bangos, aptirpimai, odos paraudimas-pabalimas.
Susirgimas yra lėtinis, jam būdinga banguojanti eiga su pagerėjimais ir pablogėjimais, kartais gali tęstis visą gyvenimą. Vienam ketvirtadaliui pacientų, sergančių šiuo sutrikimu, nustatoma ir panikos atakų, daugiau negu pusei - depresija. Pacientai dažnai linkę neigti psichologines problemas bei tai, kad esamų fizinių skundų priežastis slypi psichikoje. Jie pas psichiatrą paprastai atvyksta atlikę įvairių specialistų skirtus tyrimus dėl galimų fizinių ligų, neretai jiems būna skirta „raminamųjų“, kartais pacientai gydosi patys - alkoholiu „atsipalaidavimui“, geresniam miegui.
Nerimo gydymas
Gydoma, priklausomai nuo simptomų intensyvumo ir trukmės, benzodiazepinais, antidepresantais, jų deriniais bei kitų grupių psichiką veikiančiais vaistais.
- Benzodiazepinai veikia greitai ir efektyviai, turi mažai nepageidaujamų poveikių, bet nešalina ligą palaikančio galvos smegenų cheminio disbalanso sutrikimo. Ilgiau juos vartojant, atsiranda pripratimo rizika, esama dozė tampa nebeefektyvi, nutraukimas sukelia tokius pačius, kaip ir ligos, simptomus. Tačiau šie vaistai yra nepamainomi, siekiant greito būklės stabilizavimo, o kartais tik jie vieni toleruojami.
- Antidepresantais gydymas yra ilgas, trunkantis mėnesiais, metais. Kartu gydoma ir esanti depresija, kitos nerimo formos, antidepresantų vartojimas leidžia atsisakyti benzodiazepinų arba juos vartoti tik retkarčiais.
Įvairūs vaistų deriniai taikomi tada, kai gydymas vienu vaistu yra nepakankamai efektyvus. Šio sutrikimo gydymas yra visada ilgas ir sudėtingas, be to, po sėkmingo gydymo kurso praėjus kuriam laikui, liga linkusi pasikartoti.
Psichoterapinis gydymas
Šiuo sutrikimu sergantys pacientai turi tam tikrų asmenybės, elgesio, mąstymo ypatumų, kurie sudaro prielaidas ir sąlygas nerimauti. Jiems būdingas perdėtos atsakomybės jausmas („tik aš atsakau už savo vaikų ateitį“), savikontrolė („aš turiu visada būti ramus, mandagus“, „tik aš pats galiu išspręsti savo problemas“), perfekcionizmas („aš turiu būti geriausias“), baimė būti atstumtam, negalėjimas priimti kritikos. Šie konfliktai gali būti sprendžiami psichoterapijos metu.
Generalizuotas nerimo sutrikimas
Generalizuotas nerimo sutrikimas - tai lėtinis susirgimas, kuris pasižymi nuolatiniu ir generalizuotu nerimu, kuris nėra glaudžiai susijęs su jokiomis specifinėmis išorinėmis aplinkybėmis (TLK-10). Generalizuotą nerimo sutrikimą galima sieti su įvairiais simptomais, tačiau dažniausi nusiskundimai yra susiję su padidintu susirūpinimu, raumenų įtampa, prakaitavimu, širdies plakimu, sutrikusiu virškinimu, galvos svaigimu, silpnumu, varginančiomis mintimis ir kt. (Lizeretti, Extremera, 2011).
Negalima išskirti konkrečių generalizuoto nerimo sutrikimo priežasčių. Remiantis biopsichosocialiniu modeliu, galima teigti, jog nerimo sutrikimo simptomai yra susiję su:
- Biologiniais veiksniais: nervų sistemos, galvos smegenų ypatumai, nėštumo metu motinos persirgtos ligos, gimdymo komplikacijos, genetiniai veiksniai, endokrininės sistemos ypatumai ir pan.
- Psichologiniais veiksniais: ankstyvos patirtys su globėjais, kiek ir kaip buvo patenkinti kūdikio poreikiai ir t.t.
- Socialiniais veiksniais: nerimo sutrikimo atsiradimas gali būti susijęs su socialiniais veiksniais ir patirtimis, pavyzdžiui, trauminės patirtys, patyčios ir kt.
Šis sutrikimas gali būti susijęs su tam tikrais psichologiniais, socialiniais ar biologiniais veiksniais:
- Kiti psichikos sutrikimai: generalizuoto nerimo sutrikimą neretai lydi ir kitos diagnozės, tokios kaip depresija, bipolinis sutrikimas, somatizacija, somatiniai simptomai ar priklausomybės (Lizeretti, Extremera, 2011).
- Lytis: tyrimai rodo, kad moterys yra labiau linkusios susirgti generalizuoto nerimo sutrikimu nei vyrai. Gyvenimo eigoje moterų grupėje paplitimas svyruoja nuo 6,6 iki 7,7 %, vyrų grupėje nuo 3,6 iki 4,6 (Howell ir kt., 2001).
- Stresas: nerimo sutrikimai gali pasireikšti ir tada, kai žmogus ilgą laiką susiduria su užsitęsusiomis stresinėmis situacijomis, tokiomis kaip pačio ar artimojo liga, išorinės aplinkos stresoriai, per didelis darbo krūvis ir pan.
- Vaikystės patirtys: vaikystėje patirtos traumos ar patyčios gali prisidėti prie nerimo sutrikimo atsiradimo.
- Somatiniai susirgimai: susirgimo riziką gali padidinti ir tam tiki sveikatos sutrikimai, tokie kaip skydliaukės problemos ar širdies ir kraujagyslių ligos (Jasinskaitė ir kt., 2021).
Dažniausiai išskiriami šie nerimo sutrikimo simptomai:
- Raumenų įtampa
- Padažnėjęs širdies plakimas
- Pagausėjęs prakaitavimas
- Sutrikęs virškinimas: viduriavimas, sustojęs virškinimas, pilvo skausmai
- Džiūstanti burna
- Prakaituojantys delnai
- Silpnumo jausmas, galvos svaigimas
- Įvairių kūno vietų tirpimai ar dilgčiojimai
- Nuovargis ir kūno skausmai
- Miego sutrikimai
- Dėmesio koncentracijos sutrikimai
- Galvoje sukasi varginančios mintys ir nuogastavimai
- Aplinka gali atrodyti pavojingesnė nei yra iš tikrųjų
- Sunku mėgautis ir atsipalaiduoti
Dažnai pacientai negeba įvardinti kada prasidėjo generalizuoto nerimo simptomai. Neretai teigia jautę nerimo simptomus jau vaikystėje (Brown, O'Leary, Barlow, 2001). Šis sutrikimas yra lėtinis ir vienas dažniausių nerimo sutrikimų. Dėl lėtinės eigos, dažniausiai pacientai kreipiasi į bendrosios praktikos gydytojus ir tik patvirtinus, jog žmogus neserga jokiomis somatinėmis ligomis, nukreipiamas pas psichikos sveikatos specialistus. Taigi, neretai šio sutrikimo atpažinimas ir tikslus diagnozavimas užtrunka (Dambrauskienė, 2009).
Nors generalizuotas nerimo sutrikimas yra bene dažniausiai paistaikantis nerimo sutrikimas populiacijoje, neretai jis lieka nediagnozuotas ir negydomas. Diagnozuoti šį sutrikimą gali gydytojai psichiatrai. Taip pat galima apie patiriamus simptomus pasitarti su psichologu.
Generalizuoto nerimo sutrikimas gali reikšmingai neigiamai paveikti asmens kasdienybę ir gyvenimo kokybę (Butkutė-Šliuožienė, 2019). Generalizuoto nerimo sutrikimas yra susijęs su didesne depresijos ar net savižudybės rizika.
Generalizuoto nerimo sutrikimo gydymas
Šiuo metu egzistuoja keletas galimų generalizuoto nerimo sutrikimo gydymo būdų. Vienas efektyviausių yra kompleksinis gydymo būdas, kai taikomas tiek medikamentinis, tiek psichoterapinis gydymas.
- Medikamentinis gydymas: generalizuoto nerimo sutrikimo atveju dažniausiai taikomas gydymas antidepresantais arba benzodiazepinais (Altamura et.al., 2008). Medikamentinis gydymas yra skiriamas po psichiatro konsultacijos, kurios metu specialistas įvertina ir diagnozuoja. Dažniausiai skiriami SSRI ar SNRI grupės vaistai bei benzodiazepinai, kol pradeda veikti vartojami antidepresantai.
- Psichoterapija: generalizuoto nerimo sutrikimas pasireiškia varginančiomis ir nekontroliuojamomis mintimis ir perdėtu susirūpinimu bei kūno sujaudinimu. Taigi, efektyviausia terapija, kuri yra nukreipta į varginančias mintis bei kūno sujaudinimą. Viena iš dažniausiai rekomenduojamų psichoterapijų, gydant nerimo sutrikimus yra kognityvinė elgesio terapija (Covin et.al., 2008). Taip pat gali būti taikomos įvairios relaksacijos technikos bei nusraminimo pratimai.
Generalizuoto nerimo sutrikimo prevencija
Nerimo sutrikimai gali trukdyti kasdienei veiklai ir neigiamai paveikti gyvenimo kokybę. Sumažinti nerimo sutrikimų atsiradimo galimybę galima įgyvendinus kelis rutinos pakeitimus. Daugeliui žmonių padeda šie gyvenimo būdo ar rutinos pokyčiai:
- Fizinis aktyvumas
- Pilnavertė ir subalansuota mityba
- Kokybiškas poilsis
- Joga ir meditacija
- Vengti stimuliantų, tokių kaip kofeinas
- Pokalbiai su artimaisiais apie baimes bei nerimą
- Vengti alkoholio vartojimo. Alkoholis gali sukelti neigiamą poveikį, ypač kai vartojamas kartu su vaistais.
Bipolinis sutrikimas
Bipolinis sutrikimas, dar žinomas kaip maniakinė depresija, yra psichikos sutrikimas, kuriam būdingi ryškūs nuotaikų svyravimai. Šie svyravimai gali apimti pakilios nuotaikos (manijos ar hipomanijos) ir prislėgtos nuotaikos (depresijos) periodus. Šis sutrikimas gali reikšmingai paveikti žmogaus gyvenimo kokybę, todėl svarbu suprasti jo požymius, priežastis ir gydymo būdus.
Bipolinis sutrikimas yra lėtinis psichikos sutrikimas, kuris paveikia žmogaus nuotaikas, energijos lygį, mąstymą ir elgesį. Dažniausiai jis pasireiškia dviem pagrindiniais epizodais: manijos ir depresijos.
Manija
Tai laikotarpis, kai žmogus jaučiasi nepagrįstai laimingas, energingas ir euforiškas. Manijos epizodo metu gali pasireikšti didelis aktyvumas, mažas miego poreikis, greitas kalbėjimas, nerealistiški planai ir netinkamas elgesys. Sunkesniais atvejais gali atsirasti haliucinacijos ar kliedesiai.
Hipomanija
Tai švelnesnė manijos forma, kurios simptomai yra panašūs, bet mažiau intensyvūs. Hipomanija gali būti produktyvi ir nesukelti rimtų problemų, tačiau ilgainiui gali pereiti į rimtesnę maniją ar depresiją.
Depresija
Tai laikotarpis, kai žmogus jaučiasi beviltiškai liūdnas, prislėgtas ir praradęs susidomėjimą kasdienine veikla, jį užvaldo apatija.
#
tags: #letinis #psichikos #sutrikimas