Aurelija Lingienė - psichologė, pedagogė, „Asmenybės brandos centro“ įkūrėja ir vadovė, turinti ilgametę patirtį dirbant su vaikais, šeimomis ir bendruomenėmis. Jos veikla apima individualias ir grupines konsultacijas, mokymus bei seminarus įvairiomis temomis, susijusiomis su tėvyste, vaiko raida, tarpasmeniniais santykiais ir psichologine gerove. Šiame straipsnyje apžvelgsime A. Lingienės profesinę veiklą, specializaciją, kvalifikaciją, patirtį ir įžvalgas, remiantis jos pačios pasisakymais ir atsiliepimais apie jos darbą.
Konsultacijos ir Darbas su Grupėmis
A. Lingienė teikia individualias ir grupines konsultacijas poroms bei visai šeimai. Konsultacijų temos apima elgesio ir emocijų valdymą, dažnus konfliktus, adaptacijos sunkumus, asmenybės ar situacines krizes. Ji taip pat veda grupes tėvams, bendruomenių gyventojams ir specialistams, kuriose nagrinėjamos savęs pažinimo, tėvystės, vaiko raidos, adaptacijos, profesinio ir asmeninio gyvenimo derinimo, streso įveikos ir kitos temos.
Mokymai ir Seminarai
Psichologė A. Lingienė veda įvairius mokymus ir seminarus, skirtus skirtingoms auditorijoms. Tarp jų:
- „Penki žvilgsniai į save“
- „Kaip suderinti profesinį ir asmeninį gyvenimą“
- „Vaiko raidos ypatumai“
- „Sėkmingos tėvystės mokymai“
- „Mokymas ir mokymasis: kaip padėti vaikams adaptuotis mokykloje?“
- „Aš, draugai ir pasaulis“
Šie mokymai skirti savęs pažinimui, efektyviam laiko planavimui, vaiko raidos supratimui ir sėkmingos tėvystės įgūdžių ugdymui.
Specializacija
A. Lingienės specializacijos sritys apima sėkmingą tėvystę, vaiko raidos ypatumus, poros tarpasmeninių santykių sunkumus ir konfliktiškas skyrybas bei jų poveikį vaikams ir šeimai. Jos ilgametė patirtis ir kvalifikacija leidžia jai efektyviai padėti šeimoms įveikti įvairius iššūkius ir kurti darnius santykius.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Kvalifikacija ir Patirtis
A. Lingienė yra įgijusi psichologijos bakalauro (Vilniaus universitetas) ir mokyklinės psichologijos magistro (Vytauto Didžiojo universitetas) laipsnius. Ji turi 20 metų profesinio darbo patirtį su vaikais, šeimomis, bendruomenėmis bei specialistais (pedagogais, socialiniais pedagogais, socialiniais darbuotojais). 5 metus dirbo berniukų socializacijos centre. Nuo 2006 m. ji yra VšĮ „Asmenybės brandos centras“ įkūrėja, direktorė ir psichologė. Be to, ji nuolat tobulina savo kvalifikaciją dalyvaudama konferencijose ir kvalifikacijos kėlimo mokymuose Lietuvoje ir užsienyje.
Įžvalgos apie Santykius ir Šeimą
A. Lingienė atkreipia dėmesį į tai, kad dažnai, nepaisant amžiaus, žmonės nevertina nei santykių, nei savo antrosios pusės. Ji pastebi, kad pragyvenus kelis dešimtmečius kartu, nebekeliame reikalavimų nei savo tarpusavio santykiams, nei kaip poros nebesiekiame jokių ypatumų. Psichologė mano, jog taip yra, nes dažniausiai kreipiame dėmesį ne į tuos dalykus, į kuriuos turėtume. Mes priimame vieni kitus kaip savaime suprantamą dalyką ir dėl santykių nesistengiame.
A. Lingienė teigia, kad itin dažnai galime susidurti su nemalonia situacija - vaikai užaugę, žmonės pragyvenę 20-30 metų kartu nebeturi apie ką kalbėtis. Kol yra vaikai, galima kalbėtis apie juos, o kai vaikai kartu nebegyvena - nebėra ko klausti. Jai labai dažnai tenka padėti žmonėms, kurie nebeturi apie ką kalbėtis, patarti ką daryti, kad gyvenimas pasikeistų ir jie jaustųsi, kaip ką tik susipažinę.
Psichologė pabrėžia, kad žmonės patys turi priimti sprendimus, o psichologo užduotis yra parodyti, jog yra daugiau galimybių ir tada žmogus pasirenka sau artimesnį variantą. Ji teigia, kad laikui, kai drauge bus pragyventas ne vienas dešimtmetis, reikia ruoštis dar jaunystėje, kai turime aistrą, ryšius ir, kokie mes bebūtume puikūs tėvai, mes turėtume nors kiek laiko skirti sau. A. Lingienė pritaria tam, jog dažnai kartu su vaikų gimimu vyro ir moters santykiams ateina savotiška krizė, nes rūpinamasi tik vaikais, tėvai neskiria laiko sau.
A. Lingienė patikino, jog tėvams yra labai svarbu planuoti laiką - tėčiui su vaiku, mamai su vaiku. Nes, jeigu kažkur eis tėtis mama ir vaikas, tai dažniausiai vaikas eis vienas, nes tėvai bendraus tarpusavyje. Konsultuodama vaikus dažnai klausiu, ką jie veikia kartu su savo mama. Vaikas atsako, jog eina į parduotuvę, tuomet paklausiu, kas dar drauge eina kartu ir gaunu atsakymą, jog - mamytės draugė. Tai tuomet iškyla klausimas, su kuo eina VAIKAS? Jis eina vienas, nes mama eina su drauge.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Psichologė mano, jog žmonės šiais laikais į skyrybas žvelgia daug paprasčiau, tačiau skyrybas ji laiko kraštutiniu sprendimu ir teigia, kad žmonės visada pirmiausiai turi išbandyti visas kitas galimas priemones, kurios gali padėti išsaugoti santykius. Porų, kurios galvoja apie skyrybas visuomet klausiu, ar jos mato bendrą gyvenimą ir jeigu kyla minčių, jog taip, galbūt, galima teigti, jog tikrai dar ne viskas prarasta. Tiesiog galbūt reikėtų pirmiausia susėdus pasikalbėti, kas labiausiai neramina, griauna santykius ir po to spręsti problemas.
A. Lingienė teigia, jog tie pokalbiai dažnai būna ne pokalbiai, bet priekaištai - „O tu ką padarei, o ką tu padarei?“. Yra tokia paslauga, kaip šeimos meditacija, kuria psichologė siūlo nebijoti pasinaudoti ir kreiptis į specialistus. Moters teigimu, žmogus pats priima sprendimą, ar jam reikalinga psichologo pagalba. Jokiu būdu negalima daryti intervencijos, o apie pagalbos sėkmingumą, kiek naudos gauna žmogus, gali pasakyti tik tas, kuris arba jaučia, kad ta pagalba jam buvo naudinga, arba ne.
Psichinė Sveikata Pandemijos Kontekste
A. Lingienė atkreipia dėmesį į psichinės sveikatos svarbą, ypač pandemijos kontekste. Ji teigia, kad priežastys, dėl kurių kreipiasi žmonės, išlieka tos pačios - žmogus nori emociškai geriau jaustis. Taip pat yra ir kita besikreipiančiųjų grupė - dėl jaučiamo vidinio nerimo, kurį išgyvena tiek suaugusieji, tiek vaikai. Gyvendami tose pačiose aplinkybėse, kiekvienas skirtingai reaguojame, skirtingai elgiamės. Niekas negali paneigti, kad per pastaruosius dvejus metus pokyčių psichinėje sveikatoje atnešė ir pandemija. Kitai daliai žmonių karantinas sukėlė priešingą efektą - sėdėjimas namuose, nuotolinio darbo ir mokymosi derinimas su vaikų poreikiais jiems tapo dideliu iššūkiu.
A. Lingienė mano, kad nuotolinis mokymasis poveikį padarė iš tiesų. Vaikai, kaip ir suaugę turi socializacijos poreikį. Ji pataria užduoti klausimą, ką galiu padaryti, kad šiandien jausčiausi laimingesnis. Keletą kartų per dieną reikėtų savęs paklausti, ar šią akimirką esu laimingas, kokiu balu įvertinčiau laimės indeksą ir ką galiu padaryti, kad jį kilstelėčiau aukščiau. Sunkiu metu galima išbandyti vieną labai paprastą metodą - tiesiog išbūti sunkų periodą, slegiančias mintis, ligą, blogas emocijas. Juk nuo apniukusio dangaus mes nebėgame į kitą miestą ar šalį, o tiesiog išlaukiame, kol jis praslinks ir vėl pro jį nušvis saulė. Tad ir sunkų laikotarpį, slegiančias mintis reikėtų leisti išbūti.
Darbas su Socialinės Rizikos Šeimomis ir Globos Namų Pertvarka
A. Lingienė dirba su socialinės rizikos šeimomis, padeda savivaldybėms globos namų pertvarkoje. Viena jos veiklų - darbas su sunkumų turinčiomis šeimomis, jų stiprinimas, kadangi jose augantys vaikai - potencialūs vaikų globos namų auklėtiniai. Globos namai - tai jau pasekmė. Todėl turbūt visuomet yra geriau pabandyti panaikinti priežastį. Ji taip pat bando teikti pagalbą šeimai, kai iš jos vaikas jau yra paimtas. Tai ir individualios konsultacijos sunkumų turinčioms šeimoms. A. Lingienei kur kas atrodo tinkamesnis terminas „sunkumų turinčios šeimos“ nei „socialinės rizikos šeimos“, kadangi kuri gi šeima neturi sunkumų?
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Kita jos veikla - drauge su NVO „Gelbėkit vaikus“ vykdomas projektas „Efektyvios alternatyvos vaikų institucinei globai“. Tame projekte dalyvauja 15 savivaldybių, kur mes bandome stiprinti bendruomenes, kadangi globos namų pertvarka yra labai stipriai į jas orientuota, čia ketinant steigti bendruomeninius vaikų globos namus. Deja, važinėdama po tas 15 savivaldybių tikrai negaliu pasakyti, kad mačiau labai pažangių, puikiai nusiteikusių ir laukiančių vaikų bendruomenių. Žmonės kupini stereotipų ir baimių, tikriausiai todėl, kad labai mažai žino, ir tie stereotipai itin gajūs. Taigi mes vykstame į seniūnijas ir bandome burti žmones į savotiškus komitetus, grupes bei kalbėtis su jais, ką jie gali nuveikti savo bendruomenės labui, kaip ji gali padėti šeimai, kuri yra „paslydusi“, šiandien turinti problemų.
A. Lingienė atkreipia dėmesį, kad nors šiandien vaikų, gyvenančių globos namuose, visi fiziologiniai poreikiai yra atliepiami - jie tikrai yra pavalgę, globos namai labai gražiai sutvarkyti ir pan. - tačiau pats globos namų principas nėra geras. Tai nereiškia, jog ten dirba nevykę darbuotojai, tačiau namas tai dar nėra namai. O globos namai iš tiesų yra namas su ilgais koridoriais, kur esama direktorės, pavaduotojos, slaugytojos kabinetų. Dar viena jos veiklų grupė - įžiebti žmonėms norą tapti globėjais. Tačiau noriu pabrėžti, kad negalima tapti globėjais ar įtėviais pagautam emocijos. Tą reikia labai apgalvoti, suvokti savo motyvus ir galimybes. Todėl labai svarbūs yra globėjų mokymai norintiems jais tapti.
Knygos ir Leidiniai
A. Lingienė yra knygos „12 sėkmingos tėvystės receptų“ autorė, kurią parašė kartu su Ieva Lingiene. Knygoje pateikiami efektyvūs metodai, kaip elgtis konkrečiose situacijose skirtingais vaiko gyvenimo tarpsniais, įskaitant paauglystę. Skaitytojai knygoje ras efektyvių metodų, kaip elgtis tam tikrose situacijose skirtingais vaiko gyvenimo tarpsniais, rašoma atsiųstame pranešime spaudai. Situacijas apibendrina eksperto vertinimai, pateikiama rekomendacijų ir užduočių, kurios galėtų padėti ugdytis naujus elgesio modelius.
Knygoje autorės aptaria greito gyvenimo diktuojamus pokyčius, kurie tėvams kelia daug sunkumų. Ieva Lingienė teigia, kad kantrybė - itin svarbus aspektas. Jos mums reikia nuolat ir visur. Daugiau kantrybės atsiranda, kai suprantame, kad vaikų pokyčiai vyksta ne iš karto, o lėtai ir sluoksniais. Svarbu pasitikėti ir tikėti procesu, pastebėti mažus žingsnelius ir nepamiršti savimi pasirūpinti - pailsėję tėvai turi daugiau jėgų ir kantrybės.
Aurelija Lingienė teigia, kad tėvystės sėkmė pirmiausiai priklauso nuo santykio su savimi, o ne su vaiku. Už santykį su vaiku visuomet atsakingas suaugusysis. Nuo jo pasirengimo ar nusiteikimo būti santykyje labai daug priklauso. Tik pažinęs, priėmęs save, sėkmingai galėsi kurti santykį su kitais. Su vaikais - taip pat.
Džanetos Istorija ir A. Lingienės Pagalba
Viena iš A. Lingienės pacienčių, Džaneta, pasidalijo savo istorija apie tai, kaip psichologinė pagalba padėjo jai ir jos šeimai įveikti sunkumus. Džaneta augina keturis vaikus, vienas iš jų - globotinis. Sunkumai prasidėjo, kai jos vyro sesuo susirgo vėžiu. Po jos mirties tapo jos sūnaus globėja ir tada pasiligojo vyro mama. Tuo metu turėjo dukrą, laukėsi sūnaus, o visi rūpesčiai užgulė jos pečius.
Džaneta kreipėsi į A. Lingienę, kuri jai suteikė individualios terapijos pagalbą. Susitikimai vykdavo namie, nes negalėjo palikti anytos ir vaikų. Pradėjus terapiją, viskas ėmė grįžti į savo vėžes. Iš pradžių buvau labai irzli ir nervinga, mane viskas slėgė. Po psichologinės terapijos Džaneta nusprendė pakeisti savo ir savo šeimos gyvenimą. Ji suremontavo anytos dviejų kambarių butą ir išsikėlė ten gyventi. Šiuo metu ji dirba slaugytojos padėjėja: maitina pacientus, tvarsto žaizdas, keičia sauskelnes ir daro viską, kad pagerintų jų būklę.
Džaneta teigia, kad A. Lingienė bet kuriuo paros metu kelia ragelį, jeigu reikia - atvažiuoja. Ji labai džiaugiasi, kad ieškojo pagalbos. Nuo to laiko jos gyvenime atsirado labai daug gerų žmonių, kurie labai padėjo jos šeimai. Džaneta tikisi, kad jos istorija įkvėps kitus pasiryžti kreiptis pagalbos. Jai atrodo, kad nėra prasmės prie kitų žmonių apsimesti, jog gyvenimas yra rožėmis klotas, o namie galvoti, kaip išsikapstyti iš problemų liūno.
tags: #psichologe #aurelija #lingiene