Šis straipsnis skirtas atskleisti lietuvių tautos patirtis, likimus ir istoriją prie Laptevų jūros, remiantis Dalios Grinkevičiūtės atsiminimais bei kitais istoriniais šaltiniais.
Įvadas
XX amžius Lietuvai buvo kupinas išbandymų ir tragedijų. Sovietų Sąjungos okupacija ir masiniai trėmimai į Sibirą palietė daugybę lietuvių šeimų. Šiame straipsnyje nagrinėsime lietuvių likimus prie Laptevų jūros, remiantis Dalios Grinkevičiūtės atsiminimais ir kitais istoriniais šaltiniais.
Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai
Dalios Grinkevičiūtės apybraiža „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pirmą kartą buvo išspausdinta žurnale „Pergalė“ 1988 m. spalį ir sukėlė didelį atgarsį visuomenėje. Jos atsiminimai atskleidžia trėmimų žiaurumą, tremtinių kančias ir kovą už išlikimą.
Rankraščių istorija
Apysaka „Atsiminimai“ buvo parašyta 1949-1950 m., kai D. Grinkevičiūtė, stebuklingu būdu drauge su motina pabėgusi iš Jakutsko, slapstėsi Kaune. Suprasdama, kad bus suimta, rankraštį užkasė, tačiau vėliau jo neberado. Devintojo dešimtmečio pradžioje ji parašė trumpą ir koncentruotą apybraižą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (pavadinimą pasiūlė rašytojas Kazys Saja). Pirmą kartą ji buvo išspausdinta žurnale „Pergalė“ (dabartiniai „Metai“) 1988 m. spalį - jos poveikis visuomenei prilygo bombos sprogimui. Pirmasis rankraštis atsitiktinai buvo rastas giliai po bijūno krūmu jau tik 1991-ųjų pavasarį, kaunietės Nijolės.
Trėmimų pradžia
1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje - Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje - vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Tam tikslui buvo mobilizuoti čekistai iš Baltarusijos, Smolensko, Pskovo ir kitų vietų.
Taip pat skaitykite: Lietuvių tremtis Sibire
Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti. Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytojus, verslininkus ir t. t. Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų. Sunkvežimiai nenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių, kur vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O iš tikrųjų jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas - į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti. Niekuo nekalti jie ėjo į tuos vagonus nežinodami, kad yra jau mirtininkai, kad šią akimirką jiems reikia atsisveikinti ir paskutinį kartą apkabinti savo vaikus, žmonas, tėvus. Jie buvo apgauti.
Grinkevičių šeimos trėmimas
Birželio 14-osios naktį čekistai ėmė daužyti ir Grinkevičių namų duris. Suėmė Dalios tėvą, Juozą Grinkevičių, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėją, o nuo 1940 m. - matematikos mokytoją gimnazijoje. Jis mirė nukankintas Šiaurės Uralo lageryje 1943 m. spalio 10 d.
Tą pačią naktį suėmė ir Dalios motiną, Pranę Grinkevičienę, namų šeimininkę, 17 metų brolį abiturientą ir pačią Dalią, 14 metų moksleivę. Čekistas iš Smolensko perskaitė dokumentą, kad jie ištremti visam gyvenimui į tolimuosius Sibiro rajonus.
Kelionė į Arktį
Metus Grinkevičiai pragyveno Altajaus krašte dirbdami tarybiniame ūkyje, o 1942 m. vasarą kartu su keletu tūkstančių kitų tremtinių buvo išvežti dar toliau - į Jakutijos šiaurę, toli už poliarinio rato. Į Šiaurę juos vežė apie tris mėnesius. Iš pradžių perpildytuose vagonuose, kur ne tik atsisėsti, bet ir pakeisti kūno padėtį buvo neįmanoma. Paskui baržomis Angaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros iki Lenos. Vėl baržomis, jau Lenos upe tiesiai į šiaurę.
Trofimovsko sala
Pagaliau jie sustojo prie negyvenamos salos, pavadintos Trofimovsku. Nieko nėra. Jokių žmogaus pėdsakų: nei namo, nei jurtos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės - vien amžinu įšalu sukaustyta tundra, pasidengusi plonu samanų sluoksniu.
Taip pat skaitykite: Atmintis, kultūra ir tautos tvarumas knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“
Į salą atvežė keturis šimtus lietuvių moterų, vaikų, senelių ir nedaugeliui vyrų. Paskui iškrovė iš baržos lentas, plytas, ir garlaivis apsisukęs skubiai nuplaukė atgal, nes artinosi žiema. Tremtiniai liko negyvenamoje saloje be pastogės, be šiltų rūbų, be maisto, visiškai nepasiruošę žiemoti Arktikoje. Beveik tuo pačiu metu į salą atvežė keletą šimtų suomių iš Leningrado apylinkių. Mirtis juos ėmė skinti pirmuosius.
Gyvenimo sąlygos ir išlikimas
Reikėjo skubiai pradėti statyti žemines, jurtas, barakus, nes žiema buvo čia pat. Bet viršininkai, surinkę darbingesnius vaikinus ir vyrus, neleido jiems ruošti pastogių, o išvežė į kitą salą žvejoti valstybei. Tada moterys ir vaikai ėmė statyti iš plytų ir samanų barakus. Tai buvo didžiulis ledo kapas: lubos apledėjusios, sienos apledėjusios, grindys - taip pat. Gulintiems ant narų dažnai prišaldavo prie sienos plaukai. Lapkričio mėnesį prasidėjo poliarinė naktis. Nuo bado, šalčio, skorbuto ir kitų ligų ėmė mirti žmonės.
Grupė jaunuolių, suomių ir lietuvių, bandė pėsti per ledynus išsiveržti iš Trofimovsko pas evenkus, bet kelyje visi iki vieno žuvo: pasiklydo pūgoje ir sušalo.
Darbai ir išgyvenimas
Dalia su kitomis moterimis buvo siunčiama už 7-10 km ieškoti tundroj užneštų iš Lenos aukštupio rąstų. Iškirsdavo juos iš ledo ir įsikinkiusios į virvių pavalkus veždavosi į Trofimovską viršininkų butams ir kontorai apšildyti. Pasiimti į barakus nors vieną rąstgalį neturėjo teisės.
Kiti gulėjo ant narų sutinę iš bado arba jau nebegalėjo atsikelti dėl išsekimo ir skorbuto. Skorbutu sirgo visi be išimties. Jokių vitaminų jie negaudavo. Be skausmo trupėjo dantys, iš dantenų bėgo kraujas. Blauzdose atsiverdavo neskausmingos negyjančios trofinės opos.
Taip pat skaitykite: Literatūrinė apžvalga: „Rugiuose prie bedugnės“
Teismas ir stebuklas
Kartą Dalia buvo pašaukta į teismą už lentų vagystę. Karo meto teismas greitas. Už lentas jai grėsė lageris Stolbuose, bet ji buvo išteisinta už prisipažinimą. Grįžusi į baraką rado stebuklą: motina pradėjo atgauti sąmonę.
Po keleto dienų visus nuteistuosius išvarė ginkluoti sargybiniai. Netrukus pakilo ir įsisiautėjo pūga. Žuvo visi vienuolika nuteistųjų ir sargybiniai.
Mirtis ir išlikimas
Nuo 1942 m. gruodžio lavonams vežti jau prireikė dviejų brigadų. Kiekvienoje dirbo po du žmones.
D.Grinkevičiūtės memuaruose pateikiama istorija sukasi ne tik apie lietuvių tautą ištikusią tragediją - pasakojime paliečiamos ir universalios temos, kurios bus suprantamos net ir asmenims, gerai nesusipažinusiems su aprašomų įvykių istorinėmis aplinkybėmis. Būtent apie tai ir liudija nuolat augantis D.Grinkevičiūtės memuarų vertimų į užsienio kalbas skaičius.
Dalios Grinkevičiūtės asmenybė ir kūryba
Dalia Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. išsilavinusių ir pasiturinčių kauniečių - Juozo ir Pranės Grinkevičių - šeimoje. Nors abu būsimosios rašytojos tėvai buvo lietuviai, jie susipažino laikinai gyvendami Rusijoje, o 1919 m. Knyga „Dalia“ apie D. Šeimos galva J.Grinkevičius nuo 1926 m. dirbo Lietuvos banko tarnautoju. Jis buvo aukštos erudicijos žmogus, mokėsi Maskvos aukštojoje technikos mokykloje, baigė tuometį Lietuvos universitetą, skirtingais gyvenimo laikotarpiais tarnavo carinės Rusijos ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Galimai iš tėvo D.Grinkevičiūtė perėmė discipliną, griežtumą, sau ir kitiems keliamus aukštus reikalavimus. Kartu J.Grinkevičius buvo sąžiningas ir ypač gerbiamas žmogus. Rašytojos vaikystė prabėgo banko tarnautojų namuose Kaune, V.Putvinskio g. 20 (šiandien - 38). Dalia ir jos trejais metais vyresnis brolis Juozas vasaromis mėgaudavosi šeimos kelionėmis į Palangą. Nuo 1939-ųjų Grinkevičiai apsigyveno name Žaliakalnyje, Perkūno al. 24C, kuris buvo pastatytas autorės tėvo kartu su šešiais kolegomis, banko tarnautojais, pasiėmus paskolą. Šiandien šio namo adresas - Perkūno al. 60A. Apsilankius šioje vietoje galima išvysti memorialinę lentą rašytojos atminimui. 1940 m. Dalia įstojo į skautų būrelį, labai didžiavosi savo uniforma ir būtent šiuos drabužius apsivilko, kai visa Grinkevičių šeima buvo suimta ištremti. Gimtadienis paauglės atmintyje įstrigo ne tik dėl šventiškos nuotaikos, vaišių gausos, draugių kompanijos, bet ir dėl tėvo pasakytų žodžių, kurie tapo savotiškais rašytojos gyvenimo moto: „Gyvenimas, Dalia, nėra vien tik malonumų serija. Gyvenimas - kova. Ruoškis jai, kad nepasirodytum lepšė.
Kovos dvasia
Merginai neišsižadėjo savo ambicijų įgyti išsilavinimą ir taip padėti šeimai. Baigusi vidurinę, Dalia planavo tęsti mokslus Jakutske - Jakutijos sostinėje, kurioje ji turėjo leidimą gyventi, bet tokio paties leidimo nepavyko gauti motinai. P.Grinkevičienei smarkiai sustreikavo sveikata (tremties metu ją išsekino badas ir ūmus inkstų uždegimas) ir ji buvo palikta gydyti Jakutsko ligoninėje. Dalia metams buvo išsiųsta į Kangalaso anglies kasyklas. Atlikusi bausmę ir atsižvelgdama į savo motinos troškimą baigti gyvenimą tėvynėje, 1949 m. Pasitelkusi jai būdingą iškalbą ir charizmą, sugebėjo įkalbėti oro uosto darbuotojus leisti jai ir mamai sėsti į lėktuvą neturint jokių dokumentų. Akimirkomis, kai nesirūpindavo sergančia motina, Dalia skirdavo laiką pirmiesiems savo memuarams rašyti, šiandien žinomi pavadinimu „Atsiminimai“. 2021-aisiais šie dokumentai buvo įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Rankraščiai šioje vietoje pragulėjo 41 metus, iki pat 1991-ųjų balandžio, kai buvo surasti praėjus ketveriems metams po jų autorės mirties. Slapstymosi metu mirusią motiną D.Grinkevičiūtė buvo priversta palaidoti namų rūsyje, kur jos palaikai nežymėtame kape pragulėjo dvylika metų. D.Grinkevičiūtei neradus sode užkastų savo „Atsiminimų“, autorė juos perrašė iš naujo. Greta šių tekstų Dalios raštus papildė ir istorija „Gimtojoj žemėj“, datuojama „po 1979 m.“ Joje rašytoja pasakoja apie susidorojimą, patirtą tėvynėje, kai 1974-aisiais komunistų partija, pasitelkdama šmeižto akciją, nušalino nepaklusnios nuostatos rašytoją nuo gydytojos pareigų Laukuvoje. Laikui bėgant, naujuosius memuarų rankraščius D.Grinkevičiūtei pavyko perduoti tremtinių istorija susidomėjusiems disidentams, tokiems kaip Andrejus Sacharovas. Dėl šios veiklos Dalia iki pat mirties kentėjo nuo Kauno saugumo organų vykdomo persekiojimo ir tardymų. „Man labai lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms, - rašė ji. - Pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To negalima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai istorija. Šioje istorijoje kalbama apie iššūkius, kurie aktualūs bet kokios kartos ar kultūros žmogui - kaip elgtis susidūrus su gyvenimo sunkumais? Kaip atrasti vidinių jėgų tamsiais laikotarpiais? Kaip neprarasti kovos dvasios, kai supančios aplinkybės varo į juodžiausią neviltį? Arba kaip atrasti gyvenimo vertę, paguodą, kai iš tavęs buvo atimti gražiausi jaunystės metai?
Kūrybos įvertinimas
Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidarytoje meninių instaliacijų parodoje „Dalia Grinkevičiūtė (1927-1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ tremtį išgyvenusios rašytojos istorija pasakojama šiuolaikinei lietuvių kartai suprantama kalba.
Vytenė Muschick baigė skandinavistikos ir lietuvių filologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete bei germanistikos magistrantūrą Budapešto Lorándo Eötvöso universitete. Yra Dalios Grinkevičiūtės kūrinio vertėja į vokiečių kalbą, jos kūrybos populiarintoja. Beje, „The Calvert Journal“ vasario 16 d. paskelbtame 100 geriausių Vidurio ir Rytų Europos, Rusijos ir Centrinės Azijos knygų, kurias galima įsigyti anglų kalba, sąraše pagal rašytojų, poetų, vertėjų ir akademikų apklausas šalia Antano Škėmos „Baltos drobulės“ („White Shroud“, vertė Karla Gruodis) yra ir D. Pirmasis sąmoningas susitikimas su jos kūryba greičiau panašus į sukrėtimą, šoką. Beje, tai įvyko jau po D. Grinkevičiūtės mirties (1987 m., - red. past.), kai pirmąkart perskaičiau jos tekstą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tuomet, jau Sąjūdžio laikais, apybraiža buvo publikuota mėnraštyje „Pergalė“. Buvau 16-os. Sukrėtė ne tik žiaurus, skausmingas teksto turinys, bet ir faktas - aš beveik nieko apie D. Grinkevičiūtės praeitį nežinojau. Tariausi pažįstanti ją, matėmės vasaromis, kai lankydavau Laukuvoje tetą Aldoną Šulskytę. Pas tetą Aldoną gydytoja D. Grinkevičiūtė prisiglaudė, kai Šilalės rajono valdžia atleido iš darbo Laukuvos ambulatorijoje.
Pasak Vytenės Muschick, D. Grinkevičiūtės tekstai ir biografija atspindi jos tvirtą, orią vidinę laikyseną. Kai 2009 m. Vokietijos televizija ARD per kultūros laidą „ttt - titel thesen temperamente“ apie D. Grinkevičiūtę, rankraštį rodė reportažą, pavadino jį „Das Tagebuch einer Unbeugsamen“ („Nepalaužiamosios dienoraštis“).
Vertimai į užsienio kalbas
Vytenė Muschick ryžosi versti D. Grinkevičiūtės atsiminimus į vokiečių kalbą. Vertimas išleistas Vokietijoje 2014-aisiais pavadinimu „Aber der Himmel - grandios“ („O dangus ten didingas“). Knyga sulaukė paminėjimų, recenzijų didžiojoje spaudoje.
Vertimai į suomių, anglų ir nyderlandų kalbas atsirado todėl, kad leidėjai prieš tai susipažino su knyga vokiškai.
Lietuvių tremtys į Sibirą: platesnis kontekstas
Masinės lietuvių tremtys į priverstinio darbo stovyklas bei kalėjimus Sovietų Sąjungoje turėjo giluminę prasmę, liudijusią sovietų valdžios strategiją likviduoti lietuvių tautos elitą plačiąja prasme, kuris turėjo lemti tautos sunykimą.
Trėmimų tikslai ir mastas
1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje - Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje - vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Vien tik iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę buvo išvežta dešimtys tūkstančių žmonių. Koks iš tikrųjų buvo šios deportacijos dydis ir užmojis, iki šiol nežinoma - ją netikėtai nutraukė karas. Tik birželio 22 d., prasidėjus karui, NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius areštus ir niekuo nenusikaltusių žmonių vežimą į Sibirą.
Autorės minimi faktai atskleidžia, kad lietuviška patirtis skyrėsi nuo kitų tautų likimo. Lietuvių deportacija turėjo atskirą tikslą, kitokį nei rusų areštai, vykę dėl įsitraukimo į baudžiamąją veiklą arba „valymų“ metu - ieškant tikrų ar įsivaizduojamų politinio režimo priešų. Lietuvių atveju vyko elito naikinimas, turėjęs laiduoti krašto nutautinimą ir pavergimą. Lietuviai buvo tremiami kaip „liaudies priešai“, todėl net tarp rusų tautybės kalinių arba autochtonų savchozų darbininkų buvo niekinami ir priešiškai vertinami kaip „fašistai“.
Skirtumai nuo kitų tautų patirties
Lietuviams artimesnė lenkų patirtis. Tačiau ir čia galima rasti esminių skirtumų. Reikšmingiausias yra tas, kad lenkų padėtis pasikeitė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. Priversta siekti kompromiso, Sovietų Sąjunga 1941 m. liepos 30 d. pasirašė sutartį su Lenkija, vadinamąjį Sikorskio-Maiskio susitarimą, kuriuo pritarta SSRS kalintų lenkų amnestijai. Teisinis lietuvių statusas nepasikeitė, jie negalėjo palikti kalėjimų ir lagerių.
Kitas skiriamasis Lietuvos istorijos bruožas tas, kad po karo Lietuva liko Sovietų Sąjungos dalimi.
Grįžimas į Lietuvą ir integracija
Grįžimas iš lagerio, netgi sulaukus bausmės laikotarpio pabaigos, buvo sunkus. Neretai sugrįžusiems buvo draudžiama dirbti arba apsunkintos sąlygos susirasti darbą. Egzistavo ir socialinė atskirtis. Rūpindamiesi savo pačių saugumu, kiti gyventojai žiūrėjo į buvusius tremtinius, švelniai tariant, iš tam tikros distancijos. Tokio santykio nepakeitė ir vėliau vykusi reabilitacija, tremtinių pilietinių teisių atkūrimas. Nutarimai reabilituoti asmenį sukeldavo kartėlį, dažnai apie juos pranešdavo jau per vėlai - jau po tremtinio mirties ar gyvybinių jėgų likus nedaug.
Negana to, grįžimas į visuomenę buvo susijęs su neišvengiama būtinybe susidurti su buvusiais bausmės vykdytojais sovietais ir tautiečiais kolaborantais, kurie su didesniu ar mažesniu užsidegimu prisidėdavo prie trėmimo. Tuo metu jie paprasčiausiai mėgavosi ramiu ir aprūpintu gyvenimu, kurį trikdė tremtinių sugrįžimas.
Tremtinių atminimo įamžinimas
1988 metais užgimus Sąjūdžiui, Lietuvoje reguliariai imtos rengti ekspedicijos į lietuvių tremties vietas tolimiausiuose ir atšiauriausiuose Tarybų Sąjungos kraštuose - į Altajų, Komiją, Irkutską, Kazachstaną, Tadžikiją bei kitur. Tai buvo simbolinis, jautrus ir ypatingo ryžtingumo gestas - mes susigrąžiname savo mirusiųjų palaikus, nieko nepaliekame šioje žemėje, kuri niekada taip ir netapo mūsų tėvyne.