Šiame straipsnyje nagrinėjamos emocijos ir mintys, kurias sukelia knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“, apžvelgiamos įvairios temos nuo istorijos interpretacijų iki kultūros kanonų, nuo asmeninių patirčių iki kolektyvinės atminties. Straipsnyje remiamasi įvairių autorių mintimis ir įžvalgomis, kurios padeda giliau suprasti knygos poveikį ir jos svarbą lietuvių tapatybei.
Istorijos Rašymas ir Atmintis
Lietuvos istorija po nepriklausomybės „rašoma“ nuolat, tačiau šios istorijos mes nerašome, mieliau - kalbame, rodome. Istorija yra tam tikras pagrindas, ant kurio formuojama šiuolaikinės visuomenės masinė sąmonė. Kiekviena valstybė savotiškai konstruoja savo istorinį naratyvą, akcentuoja vienus įvykius, o kitiems skiria mažiau dėmesio. Tai yra normalus procesas. Tačiau tai, ką daro Rusija, yra istorijos falsifikavimas. Atminties ženklų buvimas trukdo Kremliui falsifikuoti istoriją, šie ženklai tampa nepatogiu priminimu apie praeities įvykius.
Svarbu prisiminti, kad po Sovietų sąjungos žlugimo posovietinėms valstybėms iš tikrųjų savotiškai teko iš naujo atrasti istoriją bei istorinius faktus, kurie buvo iškraipomi sovietinės propagandos pastangomis.
Kultūros Protestas ir Pasitikėjimas
Kultūros protestas, netrukus išaugęs į kultūros judėjimą, prasidėjo nuo mitingo prie Prezidentūros rugsėjo 25 d. Šie metai LR Seimas yra paskelbęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metais, minint jo 150-ąsias gimimo metines. Visus metus vyksta gausybė renginių, kurie net jei tiesiogiai ir neskirti Čiurlioniui, tai vyksta su jo vardu. Ką rodo šis paminėjimas?
Asmeninės Istorijos ir Kolektyvinė Atmintis
Senas revoliucionierius Petras Samašas (Peter Samash, tauragiškis), emigravęs į Kanadą po 1926 m. perversmo, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui nutarė grįžti gimtinėn.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Vienas pirmųjų Lietuvoje savo prisiminimais pasidalijo prof. Vytautas Landsbergis. Jo įnašu į visam pasauliui internetu prieinamą skaitmeninį archyvą tapo sumontuotos filmo „Sąjūdis eina už Lietuvą“ ištraukos. Vytautas Landsbergis tapo projekto „Europeana 1989“ ambasadoriumi Lietuvoje. Jis vienas iš tų žmonių, kurie atliko lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir ne tik matė, kaip keitėsi mūsų šalis, bet ir skatino šiuos pokyčius.
Dorovė ir Vidinė Kultūra
Dorovingumo sąvoka aiški, tačiau ją glaustai apibrėžti sunku. Žmoguje reiškiasi įvairios galios: instinktai, polinkiai, troškimai, aistros, visokiausios mintys ir pan. Ir kiekviena jų stengiasi žmogų užvaldyti. Labai dažnai tos galios taip pavergia žmogų, kad žmoniškumui lieka labai mažai vietos ar net visai nelieka. Tada kalbama apie menką doroviškumą.
Būdama vidaus dalykas, dora sunkiai pastebima. Išoriškai vidinė kultūra pirmiausia pasireiškia santykiuose su kitais žmonėmis, su betarpiška žmogaus aplinka. Ryškus išorinės vidinės kultūros požymis yra santūrumas. Tik santūrus žmogus geba pakilti virš aplinkybių. Jeigu vokiečiai sako: Man solle sich nicht hineinhinreissen lassen (Nereikia leistis įtraukiamam [aplinkybių]), tai analogiškas lietuvių priežodis pataria: Nereikia išsišokti. Pirmuoju atveju, t. y. vokiečiai, į aplinkybes žiūri kaip į skatinantį momentą, o antruoju - lietuviai - pabrėžia vidinį apsisprendimą. Tai rodo, kad lietuviai būdavo budrūs ne tik aplinkos atžvilgiu, bet ir (kartais netgi labiau) savo vidinės gyvybės požiūriu.
Atsiminti giliausią savo esmę - sielą - ir būti jai nuolat atviram yra doros kultūros pagrindas. Lietuviai nuo seno auklėjo vaikus šia linkme. Atsimink save! Šis priminimas skirtas ne kūno poreikių, ne jausmų prisiminimui, nes jie ir taip, dirginami išorinių aplinkybių, nuolat save primena. Tai raginimas laikytis santūrumo, vidinės savitvardos.
Vidinės kultūros žmogus atgaivina įstatymą vidine gaiva, suteikia jam gyvastį, paverčia jį gyvuoju įstatymu. Apibūdindami dorą žmogų lietuviai dažniausiai vartojo ir tebevartoja būdvardžius šviesus ir geras. Ne apsišvietęs, t. y. išsimokslinęs, bet šviesus savo vidumi, švytintis savo vidiniu grožiu.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Teatro ir Kūrybos Įtaka
1999 metais į Vilnių atvyko šviesaus atminimo aktorė Rūta Staliliūnaitė. Ji Nacionaliniame dramos teatre, akcijoje-forume „Moterys teatre“, pristatė D.Grinkevičiūtės kūrinį „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tai buvo neužmirštamas spektaklis! Aušros Marijos ir Jono Jurašų „Antigonė Sibire“ taip pat nustebino netikėtu tremties ir antikinės dramos junginiu. Teatruose dar būta mažų kepštelėjimų šia tema, tad „Ledo vaikai“ papildo labai mažą teatrinę skrynelę, kuri profesionaliai kalba apie tai, kas yra mūsų kraujyje. Kaip pasakytų D.Grinkevičiūtė, „gyventi - vaidinasi, atsimint…“
Birutė Mar pabrėžia, kad teatras - tai gilesnio išgyvenimo lygmuo. Istoriniai herojai, jų dienoraščiai ir laiškai tikresni už išgalvotą literatūrą, iš jų jai bene įdomiausia kurti dramaturgiją. Savo kūryba supažindina pasaulį su Lietuvos kūrėjais, mūsų istorija, juk užsienyje esate visada laukiama.
Fotografija kaip Emocijų Fiksavimas
Fotografija man yra emocijos, jausmai. Noriu, kad ir mano fotografuojami žmonės, žiūrėdami į nuotraukas, patirtų tuos jausmus, kuriuos jautė tą akimirką, kai ji buvo užfiksuota. Kaip žmonės eina į gamtą atsipalaiduoti, taip mano poilsis ir atokvėpis yra fotografavimas. Svarbiausia - nesuvaidintos emocijos, kurios palieka didžiausią įspūdį nuotraukose.
Keramikos Meistriškumas ir Ryšys su Gimtine
Gvidas Raudonius pabrėžia, jog laikui bėgant, sentimentai gimtinei stiprėja, todėl norisi atiduoti gimtiesiems kraštams savo duoklę. Su malonumu pasižadu atvykti pas jus dažniau, nes matau, kaip kasmet gimtinė gražėja, jos gyventojai - laisvėja. Edukacijų metu pastebiu, kaip ir vaikai, ir vyresni žmonės pasikeičia kūrybos proceso metu. Tikiu, kad bendromis jėgomis tai suteiksime ir Šilalės rajono gyventojams.
Išmaniosios Technologijos Švietimui
Ruošiantis naujiems mokslo metams, sąsiuvinių, rašiklių ir vadovėlių dažnai nepakanka, todėl moksleivių tėvai dairosi ir į išmaniųjų įrenginių lentynas. Mokiniai ar studentai, ieškantys naujo išmaniojo telefono už gerą kainą, turėtų atkreipti dėmesį į „Samsung Galaxy A23 5G“.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Pseudoistoriniai Pasakojimai ir Propaganda
Pseudoistoriniu pasakojimu grindžiama ir Rusijos agresija prieš Ukrainą. Atviro karo pradžios išvakarėse pats Putinas viešai matavosi istoriko rūbą, teigdamas, kad neva Ukraina yra „dirbtinai sugalvota valstybė“. Pastebima, jog pseudoistoriniai naratyvai yra įtvirtinti ir naujame Rusijos istorijos vadovėlyje, skirtame vyresnėms klasėms.