Šiame straipsnyje nagrinėsime lyrikos teksto analizės principus, taikydami juos Henriko Radausko eilėraščiui „Lietus“. Aptarsime eilėraščio lyrinį tipą, kalbantįjį, erdvės suvokimą, lietaus simboliką, pavasario ženklus, nuotaikos kaitą ir kompoziciją. Ši analizė padės 8 klasės mokiniams geriau suprasti lyrikos žanrą ir įvaldyti teksto analizės įgūdžius.
Lyrikos Žanro Ypatumai ir Eilėraščio Analizės Specifika
Eilėraščio analizė skiriasi nuo prozos ir dramos kūrinių analizės. Kadangi eilėraštyje nėra išplėtotos fabulos nei veikėjų charakterių, tai bandymai ieškoti šių komponentų kūrinyje ir juos analizuoti neatitiktų lyrinio kūrinio esmės, jo struktūros savitumo, specifikos. Analizuojant eilėraštį vaizduojamasis plastinis pasaulis aptariamas tiek, kiek jis padeda išreikšti lyrinio „aš“ subjektyvumą, jo emocijas, nuotaikas, mintis, žodžiu, tai, kas vadinama lyriniu išgyvenimu.
Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Visi eiliuoti grožinės literatūros kūriniai vadinami poezija. Kartais šis terminas vartojamas ir lyrikos prasme. Tačiau poezijos sąvoka platesnė (eiliuotų yra ir epinių, draminių kūrinių). Lyrikoje atsiverianti žmogaus dvasinė būsena vadinama lyriniu išgyvenimu, emociniu ar poetiniu išgyvenimu. Išorinio pasaulio vaizdų paprastai būna mažai (gali ir visai nebūti). Asmenybė, kurios vardu kalbama lyriniame kūrinyje, vadinama lyriniu subjektu, lyriniu “aš”. Lyrinio subjekto nereikia tapatinti su poetu. Kūrinyje lyrinis “aš” gali reikštis įvairiai. Dažniausiai jis kalba pirmuoju asmeniu ir savo sielą atveria tiesiogiai. Lyrizmas - toks vaizdavimo būdas, kuriuo rodomi ne patys įvykiai, bet jų sukelti jausmai, išgyvenimai. Tokiu būdu sukurti kūriniai vadinami lyriniais.
H. Radausko Eilėraščio „Lietus“ Analizė
1. Lyrikos Tipas
Šis eilėraštis priklauso meditacinio lyrikos tipo kategorijai. Eilėraštis yra lyrinis, jame išreikšta subjektyvi mąstymo būsena, refleksija apie lietų ir jo įtaką gamtai. Jis nepraneša apie konkretaus įvykio eigą arba konkretų pasakojimą, o daugiau koncentruojasi į minčių, emocijų ir gamtos apmąstymą. Būdingiausias meditacinės lyrikos atspalvis - apmąstymo vyravimas, būties klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, sąžine. Šiam tipui itin svarbus yra moralumas. Meditacinės lyrikos mintis dažnai yra retrospektyvi (= susijusi su praeitimi) - ji klausia, vertina ar gaili jau lyg ir praėjusių, bet žmoguje pasilikusių dalykų. Dažniausias žanras - eilėraštis. Tobuliausi pvz. Meditacinei lyrikai artima filosofinė lyrika. Meditacinei lyrikai būdingas apmąstymas, emocinė refleksija (= gilus susimąstymas; savęs pažinimas, savo minčių analizavimas). Filosofinėje lyrikoje apmąstymas dažniausiai tampa minties refleksu, mąstymu apie pačią mintį. Meditacinėje lyrikoje vyrauja ši diena arba realiais laiko vienetais, matuojama atmintis. Filosofinei lyrikai būdingos amžinosios žmogaus problemos - gyvybės, mirties, žmogaus vietos gamtoje, visatoje. Filosofinės lyrikos pvz.
2. Eilėraščio Kalbantysis
Eilėraščio kalbantysis yra lyrinis subjektas, kuris stebi lietaus poveikį gamtai. Jis pasižymi ypatinga jautrumu ir gebėjimu suvokti gamtos grožį ir lietaus magiją. Lyrinio subjekto nereikia tapatinti su poetu. Kūrinyje lyrinis “aš” gali reikštis įvairiai. Dažniausiai jis kalba pirmuoju asmeniu ir savo sielą atveria tiesiogiai.
Taip pat skaitykite: Lyrikos romano interpretacija
3. Erdvės Suvokimas
Eilėraščio erdvė nėra aiškiai apibrėžta, ji nuolat keičiasi.
- Horizontali erdvė: šioje erdvėje minimos medžių šakos, dangus, upės žiotys, kalnai, rūpščios kelionės. Tai gamtos erdvė, kurioje subjektas jaučia harmoniją ir suvokia aplinką.
- Vertikali erdvė: šioje erdvėje išryškinami dvasiniai ir psichologiniai aspektai. Tai yra vidinė erdvė, kurioje vyksta poetinė mąstymo procesas.
4. Lietaus Simbolika
Viso eilėraščio centras - lietus. Jis viso veiksmo priežastis, pradinis taškas, išjudintojas. Atrodo, kad visa gamta laukė ir dabar džiaugiasi jo atėjimu, nes lietus, vanduo - gyvybės šaltinis. Gamta išreiškia savo džiaugsmą ir atsivertimą dėl lietaus atėjimo. Tai atsispindi medžių šakose, kurios "tėražiedavo" ir dangaus "buvome džiaugsmingi." Lietus, kaip gyvybės šaltinis, sukelia džiaugsmą ir gyvybingumą.
5. Netikėtumo Įspūdis
Eilėraštis stebina savo neįprastu požiūriu į gamtą ir lietų. Šiame eilėraštyje lietus neapibūdinamas kaip kažkas grėsmingas ar sunkus, bet kaip džiaugsmas ir gyvybės šaltinis. Tai nustebina skaitytojus, nes jie yra pripratę prie lietaus traktuojimo kaip liūdnos ar grėsmingos gamtos reiškinio.
6. Pavasario Ženklai
Nors eilėraštyje neužsimenama apie konkretų metų laiką, tačiau suvokiame, kad tai - pavasaris. Pavasario ženklai gali būti nurodyti per gamtos aprašymus, kuriuose minimos žalių medžių šakos, upės žiotys, paukščių daina. Tai gali rodyti, kad tai yra pavasario atėjimo simboliai, nes pavasaris dažnai siejamas su atgimimu ir žalia gamta.
7. Nuotaikos Kaita
Žaisminga eilėraščio nuotaika tarsi sustingsta trečiosios strofos pradžioje. Gamtos galia, kurios subjektas pasijunta dalininkas, tarsi priverčia jį išsigąsti ir sustingti dėl jos galybės ir nepakankamumo. Ši gama suteikia ypatingą dvasinį iškvepimą, kuris gali būti šiurpumas dėl visos gamtos jėgos.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
8. Kompozicija
Eilėraštis turi keturias strofas su įvairaus ilgio eilutėmis. Pirmosios trys strofos aprašo gamtą, lietaus atėjimą ir jo poveikį, o ketvirtoji strofa perteikia subjekto jausmus ir susikaupimą. Eilėraštis turi lygmeninį pobūdį, nes aprašoma tiek gamtos, tiek subjekto vidinė būsena.
Kūrinio kalba - vienas svarbiausių eilėraščio komponentų.
Žodis sintetina prasmę ir vaizdą, melodiją, ritmą ir garsinį skambėjimą. Eilėraštis - mažas kūrinys, ir jame matomas ne tik kiekvienas žodis, bet ir kiekvienas garsas. Aptartinos bendros stilistinės žodžio ypatybės - vaizdingumas, paprastumas (ar įmantrumas), emocingumas ir kt. Eilėraštyje žodis įgauna naujų reikšmių ar naujų reikšmės niuansų. Paprastai linkstama į perkeltinį žodžių vartojimą; ypač populiari metafora.
Ritmas
Eilėraščio ritmas, kaip sakyta, subalansuotas, ryškus, jo esminis faktorius - metras.
Intonacija
Intonacija, pagrindinis kalbėjimo tonas (švelnus, irzlus, kandus, piktas, apsimestinis ir t.t.).
Išvardyti kūrinio komponentai nėra analizės planas. Analizę galima pradėti nuo bet kurio eilėraščio komponento, bet kurio struktūros klodo aptarimo. Tyrinėtojas pasirenka jam patogiausią, įdomiausią kelią į kūrinio visumos žvalgymus. Dažnai analizė pradedama aptariant tai, kas kūrinyje yra efektyviausia, įspūdingiausia. (Valerija Ramonaitė. Literatūros mokslo įvado pagrindai. Šiauliai: Šiaulių universiteto l-kla, 1999, p. 91)
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Lyrikos Žanrai
Elegija - lyrikos žanras, kuriame vyrauja graudulio, liūdesio, susimąstymo nuotaika. Būdingi ilgesio, mirties, netekties motyvai, vienišumo situacija, raudas primenantys kreipiniai ir t.t. Odė - iškilmingas eilėraštis, skirtas pašlovinti kokį nors asmenį, svarbų istorinį įvykį. Tai proginis kūrinys, skirtas viešam skaitymui, deklamavimui. Būdingas objekto išaukštinimas, pakilus, deklamacinis tonas, sutaurinta leksika (žodynas), retorinės figūros, personifikacija, hiperbolė. Odės pvz. Baladė - eiliuotas legendinio turinio kūrinys, būdingi lyrikos, epo, dramos elementai. Dabar vyrauja lyrinė baladė. Sonetas - griežtos sandaros 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš dviejų ketureilių ir dviejų trieilių strofų (itališkasis, pvz., F.Petrarkos sonetai) arba iš trijų ketureilių ir vieno dvieilio posmo (angliškasis, ppvz., V.Šekspyro sonetai). Būdinga griežta rimavimo sistema (abba abba, ccd ccd ir pan.). Trioletas - 8 eilučių kūrinys, pagrįstas trimis pakartojimais (1, 4, 7 eilutės vienodos) ir trimis arba dviem rimais. Pvz. Eilėraštis - universaliausias lyrikos žanras, įvairus, labiausiai neapibrėžtas. Epigrama - trumpas satyrinis eilėraštis, piktai išjuokiantis kokį nors asmenį. Idilė - nedidelės giedros nuotaikos kūrinys, idealizuotai vaizduojantis kaimo buitį, gamtą, meilę. (K.Bradūnas “Idilės”, J.Mekas “Semeliškių idilės”, Just.Marcinkevičius “Rytas Lietuvoje. Pastoralė - eiliuotas kūrinys, kuriame poetizuojamas nerūpestingas piemenų gyvenimas. Daina - pats seniausias lyrikos žanras. Turinys neišplėtotas, svarbi ne tiek žodžio reikšmė, kiek jo ištarimas, būdingi priedainiai, pakartojimai, kreipiniai, dialogai. Romansas - lyrinės dainos pobūdžio eilėraštis, sukurtas meilės tema (dažniausiai). Jam būdingas pabrėžtas emocingumas (kartais sentimentalumas), jausmų kilnumas, vienišumo motyvas, meilės ir mirties, ištikimybes ir nusivylimo priešpriešos. Išsakydamas savo dabarties jausmus, kalbantysis dažniausiai prisimena praeitį. Atmintis - poetinė 8 eilučių miniatiūra, paremta prisiminimo ir dabarties situacija. Rauda - poezijos kūrinys, kuriuo reiškiamas sielvartas, netekties, skausmas tragišku gyvenimo momentu. Poringė (sakmiškas eilėraštis) - pasakojamo pobūdžio eiliuotas kūrinys, vaizduojantis žmonių ir mitinių būtybių santykius, sukuriantis dabartinę pasaulio situaciją. Eilėraštis proza - nedidelės prozinės formos lyrikos kūrinys (fragmentas, intarpas).
Lyrikos Tipai
Dainiškoji lyrika remiasi dainos patirtimi. Jos intonacija daininga, skambi, monologiška. Šiam tipui priklauso didelė lietuvių lyrikos dalis. Būdingiausias meditacinės lyrikos atspalvis - aapmąstymo vyravimas, būties klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, sąžine. Šiam tipui itin svarbus yra moralumas. Meditacinės lyrikos mintis dažnai yra retrospektyvi (= susijusi su praeitimi) - ji klausia, vertina ar gaili jau lyg ir praėjusių, bet žmoguje pasilikusių dalykų. Dažniausias žanras - eilėraštis. Tobuliausi pvz. Meditacinei lyrikai artima filosofinė lyrika. Meditacinei lyrikai būdingas apmąstymas, emocinė refleksija (= gilus susimąstymas; savęs pažinimas, savo minčių analizavimas). Filosofinėje lyrikoje apmąstymas dažniausiai tampa minties refleksu, mąstymu apie pačią mintį. Meditacinėje lyrikoje vyrauja ši diena arba realiais laiko vienetais, matuojama atmintis. Filosofinei lyrikai būdingos amžinosios žmogaus problemos - gyvybės, mirties, žmogaus vietos gamtoje, visatoje. Filosofinės lyrikos pvz. Oratorinis eilėraštis orientuojasi į idėjų propagavimą, aktyvią agitaciją. Jam būdingi retoriniai klausimai, sušukimai, pakili intonacija. Meditacinėje lyrikoje žmogus kalba kaip atskiras “aš”, oratorinėje - bendras “mes” arba “aš” pasirodo kaip šauklys. Pasakojamasis (naracinis) eilėraštis yra lyg ir tarpinis tarp lyrikos ir epo. Pasakojimui reikia siužeto, veikėjo. Pasakojamųjų eilėraščių gausu lyrikos formavimosi pradžioje (A.Strazdas, P.Vaičaitis). Būdinga rami, lygi intonacija, gamtos ir buities detalės, kartais ir dialogo elementai. paprastai yra ilgesnis, kartais jis tampa ir nedidele poema. Pasakojamųjų eil. Pvz. Ekspresinėje lyrikoje dominuoja išraiškingumo siekimas. Atsisakoma loginių jungčių kompozicijoje, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vyrauja savotiška “lyrinė netvarka”, “chaosas” (taip rašoma tyčia, sąmoningai). Būdingas realių formų deformavimas, vaizdo sąlygiškumas. Į taigą siekiama sustiprinti naujumu, netikėtumu, ieškant neįprastų jungčių, pačios kalbos ekspresyvumo, interpretuojama kultūra, mitologija, tautosaka.
Epinių Kūrinių Ypatumai
Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama sukurti gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį (iliuziją). Žmones, įvykius, aplinką ir kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, t.y. objektyviai. Labiausiai paplitusi pasakojimo forma - pasakojimas trečiuoju asmeniu, konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojo asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija ttarp pasakotojo ir pavaizduoto pasaulio yra mažesnė. Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi - nuo vienos pastraipos dydžio miniatiūros iki daugiatomių epopėjų. Veikėjų skaičius priklauso nuo kūrinio apimties, tematikos, meninių tikslų. Trumpame vaizdelyje paprastai vaizduojama vieno veikėjo dvasinė būsena, o epopėjoje - daugybės žmonių likimai. Paprastai kūrinio centre būna vienas ar keli veikėjai, apie kuriuos sukasi visi įvykiai. Pagal meninės kalbos pobūdį epiniai žanrai skirstomi į eiliuotus (herojinis epas, poema, pasakėčia.) ir prozinius (romanas, apysaka, novelė.). Pagal apimtį epiniai žanrai skirstomi įį mažuosius, vidutiniuosius, didžiuosius. Mažiesiems priklauso anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka, sakmė, novelė, apsakymas, miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis; vidutiniesiems - apysaka, poema, didiesiems - herojinis epas, romanas, epopėja. Romanas - didelės apimties, laisvos sandaros pasakojamasis prozos kūrinys. Eiliuoti romanai - išimtis (A.Puškaičio “Eugenijus Oneginas”). Romanas vaizduoja žmogaus ssąlytį su gamta, visuomene, įvairiais istoriniais įvykiais. Vienas esminių žanro bruožų - charakterio raida. Svarbus romano bruožas - veikėjų psichologiškumas, t.y. Būtinas romano elementas - siužetas (siužetas - įvykių seka, atskleidžianti veikėjų charakterius ir sudaranti kūrinio turinį). Stambiuose romanuose, kur daug veikėjų ir plati epochos panorama, esti kelios siužetinės linijos. Pagr. Epopėja - didelis daugiaplanis romanas arba romanų ciklas, vienas iš sudėtingiausių ir rečiausių literatūros žanrų. Vaizduojamas visos tautos, valstybės likimas, atskleidžiama plati istorinio vyksmo panorama, įvairių socialinių sluoksnių buitis. Būdinga reikšminga problematika, išsamus pasakojimas, daugybė siužetinių, tematinių linijų, visas žmogaus ar kelių kartų žmonių gyvenimas. Epopėjos pvz. - R.Rolano “Žanas Kristofas” (10 tomų), L.Tolstojus “Karas ir taika”. P.S. Epas (siaurąja prasme) - dažniausiai eiliuotas, didelės apimties kūrinys. Jam būdingas pakilus stilius, tipiški veikėjai, objektyvus, ramus, išsamus pasakojimas. Herojiniai epai buvo populiarūs Antikos ir Viduramžių literatūroje. Veiksmas ddažnai vyksta dievų ir žmonių (herojų) pasaulyje, paremtas istoriniais - legendiniais įvykiais. Pvz. Poema - eiliuotas pasakojamasis kūrinys, pagrįstas siužetu, charakteriais, arba didesnis lyrinis kūrinys su ištisa išgyvenimų grandine. Vaizduojami įvykiai reikšmingi, atspindi lemtingus tautos, liaudies gyvenimo posūkius. Poemos veiksmas plėtojasi nuosekliai, bet su pertrūkiais, nuolat įsiterpiant pasakotojui. Atsisakoma smulkesnių aprašinėjimų, visapusiškai nupieštų veikėjų paveikslų, nes poema yra glaustas kūrinys. Kai kurioms poemoms būdingi lyrikos ir dramos bruožai. Dėl to yra skiriamos kelios poemos žanrinės formos: epinė, lyrinė, epinė-lyrinė ir draminė. Epinė poema - didelės apimties siužetinis kūrinys, būdinga nuoseklesnė įvykių raida, platesnis aplinkos vaizdas ir t.t. Lyrinė poema yra mažesnės apimties, fragmentiško siužeto, gali apseiti ir be įvykių raidos. Lyrinė-epinė poema turi epo, lyrikos ir dramos elementų. Ji sprendžia žmogaus, tautos ir netgi pasaulinio masto klausimus. Draminės poemos pvz. Literatūrinė pasaka - prozinis arba eiliuotas kūrinys, kurio įvykiai sąmoningai prasimanyti, fantastiniai. Literatūrinis padavimas (legenda) yra pasakojamosios prozos ar poezijos kūrinys. Tai istorijos duomenimis nepatvirtintas fantastinis pasakojimas apie praeities įvykius ar veikėjus. Centre - nepaprastas įvykis, kurio baigtis tragiška. Situacijos įvykiai, veikėjai nekasdieniški, išskirtiniai. Pasakėčia - trumpas, dažniausiai eiliuotas pasakomojo pobūdžio epinis kūrinys. Paprastai kas nors išjuokiama, bet ne tiesiogiai, o alegoriškai. Apsakymas - nedidelis epinis prozos kūrinys, kuris parodo vieną įvykį ar gyvenimo epizodą. Būdingas kondensuotas pasakojimas. Įvykiai, aplinkos vaizdai, buities detalės imami tik patys reikšmingiausi. Novelė kartais laikoma apsakymo sinonimu, kartais - apsakymo rūšimi. Novelė - ypatingai glaustas, turintis išryškintą pradžią ir pabaigą nedidelės apimties prozos kūrinys. Apsakymui būdinga laisvesnė kompozicija, plačiau išsišakojęs pasakojimas. Apysaka - vidutinės apimties prozos kūrinys, vaizduojantis keletą reikšmingesnių herojaus gyvenimo epizodų. Apysaka įsiterpia tarp romano ir apsakymo, bet ji gali būti trumpesnė už ilgą apsakymą ir ilgesnė už trumpą romaną. Apysakoje rodomas žmogaus formavimosi procesas. jis trunka ilgesnį laiką, nors būna vaizduojami tik keli svarbiausi herojaus gyvenimo epizodai. Vaizduojamoji tikrovė apysakoje rodoma vienu ar dviem požiūriais, o ne plačiai, visapusiškai. Kitas apysakos bruožas - lanksti forma, neapibrėžta sandara. Daug ką perima iš kitų žanrų: įvykius, veikėjus piešia kaip romanas; kalbos glaustumą ima iš apsakymo, aplinkos konkretumą, tikrovės reiškinių pažinimą - iš apybraižos. Pasakotojas daugiausia būna objektyvus stebėtojas. Pvz.
Draminių Kūrinių Ypatumai
Draminiai kūriniai turi savitą išorinę iišvaizdą (veikėjų sąrašas, scenovaizdis, dialogai, monologai, remarkos), bet svarbiausias požymis - dramatiškas veiksmas. Veiksmo pagrindas - konfliktas (išorinis ar vidinis). Veiksmas nekasdieniškas, dramatiškas, lemiantis veikėjų likimus. Veiksmas neatskiriamai susijęs su veikėjais - draminiais charakteriais. Veikėjai gana vienpusiški, jų vidinis gyvenimas labai intensyvus, dinamiškas, veiksmas kondensuotas. Personažus ir įvykius jungia priežastiniai ryšiai. Veikėjas nuolat patenka į tokią padėtį, kai turi pasirinkti sprendimą, kuris jam labai skausmingas. Tokia veikėjo būsena vadinama dramatiška. Dramatizmas reiškia pusiausvyros stoką, kulminacinius lūžius, kritinę situaciją, išgyvenimų sunkumą, įįtampą, sukrečiančią būseną. Dramatizmas daugiau ar mažiau būdingas visai literatūrai, bet dramoje jis - lemiantis faktorius. Padėtis be išeities vadinama tragizmu. Veikėjai visa esybe susiję su savo siekiamais tikslais. Dramos kūriniai neilgi. Viskas koncentruota, nnėra detalių, į trumpą, kondensuotą laiko atkarpą sudedami likimai. Veiksmas nukrypsta į vieną tikslą. Labai svarbi dramos kalba. Ja vienu metu atskleidžiamas ir veiksmas, ir charakteris, todėl kalba labai individualizuota. Veikėjo pasisakymas vadinamas replika. Veikėjų replikų tėkmė sudaro dramos dialogą. Dramos dialogai konfliktiški (ginčai, priešingų nuomonių susidūrimas), informuojantys apie tai, kas vyksta už scenos. Dramos monologai dažnai atskleidžia veikėjų svyravimus, vidinius prieštaravimus, stiprius išgyvenimus. Ilga vieno veikėjo kalba vadinama tirada (monologą veikėjas sako būdamas vienas, tiradą - dialogo dalis). Skiriami 3 dramos žanrai: ttragedija, komedija ir drama (siaurąja prasme). Tai dramos kūrinys, vaizduojantis nesutaikomus prieštaravimus, kurie baigiasi herojaus pralaimėjimu arba mirtimi. Tragedija vaizduoja didingus, dažnai lemtingus tautai įvykius, todėl neretai būna paremta mitų ar istorine medžiaga. Konfliktas neišsprendžiamas, pralaimi ir herojus, ir jo priešininkas. Herojai - stiprios asmenybės, išskirtinės, savo protu praaugusios savo epochą. Jie išgyvena vidinius prieštaravimus, patenka į kraštutines situacijas, neatsižada idealo, nors supranta būsimos kovos sunkumą, net gresiančią neišvengiamą žūtį. Antagonistai taip pat tvirti, valingi, stiprių jausmų žmonės (kitaip nebūtų neišsprendžiamo konflikto). Pyktis, pavydas, garbės troškimas taip pat didingi. Komedijos pagrindas yra komizmas. Komizmas (komiškumas) - vaizdavimo būdas, išryškinantis neatitikimą, prieštaravimą tarp turinio ir formos, tikslo ir priemonių, žodžių ir veiksmų, siekiantis sukelti juoką ir kartu vertinantis, kritikuojantis kokius nors bruožus. Komizmo rūšys: humoras, satyra, ironija. Humoras - draugiškas, linksminantis juokas. Ironija - juoko rūšis, kai šaipomasi netiesiogiai, žodžiai vartojami priešinga, atvirkščia prasme, sakoma viena, o galvojama priešingai; paslėpta pašaipa. Satyra - piktas juokas, kritikuojantis ydas, blogus įpročius. Pagal komizmo šaltinį komedijos skirstomos į situacijų (intrigos) ir charakterių (buities, papročių). Komiškieji charakteriai ir situacijos daugiausia hiperbolizuoti. Fabula linksma, dinamiška, žaisminga, pilna netikėtumų, nesusipratimų. Drama siaurąją prasme (kartais vadinama pjese) vaizduoja aštrius, bet neišsprendžiamus konfliktus. Nuo komedijos skiriasi konflikto sudėtingumas, kovos aštrumas, išgyvenimų gilumu. Kiti dramos žanrai. Tragikomedija rimtus gyvenimo klausimus iškelia juoku, parodydama tą juoką kaip krizinę būseną, kaip tragizmo pasireiškimą. Melodrama - dinamiškos intrigos, labai aštrių situacijų dramos kūrinys, pasižymintis poetišku aistrų vaizdavimu, kategoriška gėrio ir blogio konfrontacija. Vodevilis - linksma, lengva pramoginio turinio komedija su žaisminga, paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogai paprastai kaitaliojami su muzika, šokiais, kupletais. Misterija - vaidinimas bibliniais siužetais. Jai artima liturginė drama, vaidinta pamaldų metu. Moralitė - pusiau religinė pjesė, jos tikslas - mora…