Paauglystė - tai ypatingas gyvenimo etapas, pereinamasis laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus, kurio metu vyksta reikšmingi fiziniai, psichologiniai ir socialiniai pokyčiai. Šiame straipsnyje nagrinėsime paauglystės sampratą, jos raidą, iššūkius ir ypatumus, remiantis psichologijos mokslo žiniomis ir Mayers turiniu.
Paauglystės samprata ir ribos
Paauglystė prasideda fizinio lytinio brendimo pradžia ir tęsiasi iki tol, kol pasiekiama savarankiška suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Tai pereinamasis amžius, kurio trukmė ir ypatumai priklauso nuo individualios raidos ir aplinkos sąlygų. Anksčiau Vakarų šalių visuomenė paauglystę laikė trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės, tačiau dėl geresnės mitybos ir privalomo išsilavinimo, lytinio brendimo pradžia paankstėjo, o suaugėlio nepriklausomybė pradėjo įgyti vėliau.
Mokslininkai nevienodai supranta ir brėžia skirtingas chronologines šio amžiaus tarpsnio ribas. Daugelis autorių sutinka, jog paauglystė prasideda pubertetu (lytiniu brendimu). Šiuolaikiniuose užsienio raidos vadovėliuose ir kituose šaltiniuose paauglystės laikotarpis nurodomas gana ilgas. Ankstyvoji paauglystė trunka nuo 12 iki 14 metų, vidurinioji - nuo 15 iki 18 metų, o vėlyvoji - nuo 19 iki 21 metų. Kiti nurodo dar ilgesnį paauglystės periodą: ankstyvoji paauglystė - nuo 10 iki 14metų, vidurinioji - nuo 15 iki 19 metų, vėlyvoji - nuo 20 iki 24 metų. Lietuvoje pagal 1989m.
Fiziniai ir kognityviniai pokyčiai paauglystėje
Paauglystė prasideda augimo šuoliu bei lytine branda. Sparčiai kintant paauglio kūnui, lygegrečiai vyksta kognityvinės srities esminės permainos. Paaugliui iškyla daugybė gyvenimiškų klausimų, kurie ankščiau jo nė kiek nejaudino. Tai įvairios moralinės dilemos, gyvenimo prasmės, ateities perspektyvos ir kiti klausimai. Kaip ir fizinė taip ir pažintinė raida išryškėja savo laiku. Brandžiai mąstyti nepradedama staiga, ir tuo, matyt, galima paaiškinti tą faktą, kad daugelis pervertina savo galimybes ir atsparumą narkotikams, alkoholiui ar palaidam lytiniam gyvenimui. Ankstyvojoje paauglystėje mąstymas yra dar egoistiškas.
Tapatumo formavimasis ir socialiniai santykiai
Tobulindami savo tapatumo jausmą, paaugliai paprastai išbando savo skirtingus Aš skirtingomis situacijomis - galbūt vienokie būdami namie, kitokie suaugusiųjų geriausiais draugais, dar kitokie mokykloje. Jei dvi tokios situacijos iš dalies sutampa, pavyzdžiui, kai paauglys pasikviečia į namus draugus, kyla namažų problemų. Jaunuolis klausia savęs: “Koks aš turėčiau būti? Tačiau taip būna ne visada, Eriksonas įsitikinęs, kad kai kurie paaugliai anksti suranda savo tapatybę, paprasčiausiai perimdami tėvų vertybes bei lūkesčius. Kitų tapatybė gali būti negatyvi, t. y. priešinga tėvams ir visuomenei, bet atitinkanti tam tikrą bendraamžių grupę, pavyzdžiui, tokia, kur visi yra arba skustomis galvomis, arba dažytais plaukais. Treti niekada nesuranda savęs ar niekam tvirtai neįsipareigoja.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Paaugliai formuodami savo tapatybę, pradeda atsiskirti nuo tėvų. Dažnai jie tampa tokie, kokie yra jų draugai - “kaip visi”. Freudas savo teoriją kūrė, studijuodamas neurotiškus individus, o Eriksonas, priešingai, rėmėsi normalių, sveikų asmenybių tyrimais. Jis įžvelgė vidinių ir kultūros jėgų svarbą, formuojantis nuosekliam, darniam Ego tapatumiui. Įgyjamas tapatumo jausmas, Eriksono nuomone, yra pagrįstas biologiškai. Eriksonas raidos procesui apibūdinti vartojo terminą epigenetinis principas. Šiuo principu remiasi visa raida, nes viskas, kas auga, yra valdoma pagal tam tikrą planą. Paauglystę Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis tapatumui. Paaugliui svarbu pasiekti asmeninį tapatumą tuo metu, kai greitai keičiasi fizinė asmens išvaizda, emocinė ir psichologinė perspektyvos ir visuomenės vertinimas. Kaip bus įveikta tapatumo krizė, priklauso nuo to, kaip asmeniui pavyko nugalėti ankstesnęsias stadijų krizes.
Eriksonas paauglystei suteikė ypatingą reikšmę, o ir pati visuomenė pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, ir leidžia pasirinkti ilga, psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę. Moratoriumo nėra nei vienoje kitoje raidos stadijoje. žodžiais tariant, psichosocialinis moratoriumas yra atidėtas sprendimas laiko atžvilgiu. Jis suteikiamas asmeniui, kuris dar nėra pasirengęs prisiimti įsipareigojimų arba kuris turi sau rasti laiko galutinai apsispręsti. Tik paaugliui suteikiama tiek daug laiko tyrinėti, įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu.
Savimonės augimas ir kritinis mąstymas
Mergaitės nuo tryliktųjų, o berniukai nuo keturioliktųjų metų pradeda ypač daug dėmesio kreipti į savo pačių vidų, analizuoti savo pergyvenimus. Pasisukimas nuo išorinio daiktinio pasaulio į vidinį, atsigręžimas į savąjį Aš yra pati pirmoji perėjimo iš vaikystės į jaunystę žymė. Vaikai dar nestebi ir neanalizuoja savo pergyvenimų: jo Aš terytum susilieja suaugusiųjų objektyvais aplinkos fenomenais. Paauglio Aš aiškiai atskiria save nuo objektyviųjų aplinkos fenomenų ir susikaupia savyje.
Paaugliai pradeda skeptiškai žiūrėti į autoritetą, papročius, socialinių santykių formas. Vaikas perduodamą priima lengvai ir noriai. Paauglys visų pirma nori patikrinti. Jis linkęs verčiau sukritikuoti ir atmesti, negu autoritetu remiamą dalyką priimti. Jis nori būti savarankiškas, turėti savo pasaulėžiūrą. Savo savarankiškumą paauglys paprėžia, atmesdamas kitų reikšmingomis laikomas vertybes. Palinkimas atmesti ir drąsumas spręsti ir kritikuoti yra viena būdingiausių paauglystės žymių.
Socializacija ir bendravimas su bendraamžiais
Individas nuolat bendrauja su kitais žmonėmis ir įgyja patyrimą, kaip reikia atitinkamomis sąlygomis elgtis. Socializacijos procese dalyvauja šeima, mokykla, draugų grupė, vaikų ir jaunimo organizacijos, televizija, radijas, spauda. Socializacijos procesas tai lyg mokymasis gyventi bendrijoje pagal visuomenės ir kultūros priimtas normas. Paaugliui šis procesas itin sudėtingas ir painus. Tai jau matyti iš to, kaip jis formuojasi savęs vaizdą, kaip ieško savo identiškumo.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Paauglystė tebėra tarp vaiko ir suaugusiojo. Suaugusiojo padėtį jis gali imituoti vaidybiniuose žaidimuose, nesileisdamas į gilius svarstymus. Paauglys irgi gali tą uždavinį atidėti, bet jis žino, kad neišvengiamai reikės perimti suaugusiojo vaidmenį. Perėjimą į suaugusio būvį komplikuoja socialiniai ir kultūriniai kitimai, kurie vyksta vis sparčiau. Paauglys turi apsiprasti su tuo, kad jis tampa suaugusiu, ir susirasti nuosavą gyvenimo stilių. Jam reikia prisitaikyti prie kitimų visuomenėje, naujų pažiūrų, papročių, nes tėvams sunkiau juos pastebėti, arba tiesiog ignoruojami.
Bendraudamas su artimiausių draugų grupe, klase ir suaugusiais (tėvais ir mokytojais), suvokdamas juos ir save, paauglys formuoja savęs vaizdą, kaip būtiną identiškumo komponentą. Savęs vaizdo formavimuisi reikalingas sektinas modelis. Juo gali būti referentinė grupė. Daug ką paauglys sąmoningai, o daugiausia nesąmoningai perima iš artimiausių asmenų. Bet didelį vaidmenį savęs suvokimui, savo psichinių ypatumų atskleidimui atlieka ir vienmečiai. Tam tikra prasme jie papildo šeimą. Grupėje paauglys saugiau jaučiasi, užsitikrina tam tikrą statusą, rangą pagal savo įvairius ypatumus. Būdamas aktyvus grupės dalyvis, kokiu nors būdu vis jai primena save ir įvertina savo padėtį joje.
Vienmečiai pagreitina identiškumo ieškojimą, nes paauglys čia randa sau pavyzdžių, savaip gerbiamas, laikomas lygiu, ne taip, kaip šeimoje. Grupė turi savo elgesio normas, ji pratina ir kitur atitinkamai elgtis. Grupės elgesys, geras ar blogas, papildo šeimoje ir mokykloje įgytus elgesio įpročius, atpalaiduoja paauglį nuo suaugusiųjų reikalavimų elgtis pagal įprastas jų normas, nes jis gali pasiteisinti, kad ir „kiti taip elgiasi“. Grupės nariai kartu kur nors keliauja, diskutuoja, susitinka su naujais žmonėmis, kartu veikia. Visa tai pratina draugauti, padėti kitiems, lavina socialinio bendravimo kompetenciją. Grupės elgesį, jos narių ypatumus ir įpročius paauglys laiko sau pavyzdžiu, jais seka.
Vienmečių įtaka paauglio mąstymui, jausmams, elgesiui nėra, visai naujas reiškinys, nes nuo ankstyvos vaikystės bendraujama su savo amžiaus vaikais. Paauglystėje daug pamėgdžiojimo, bet aiškus ir originalumo, savitumo sekimas. Paauglys nebesitenkina savo vaizdui formuoti tiesiogiai suvokiamais modeliais, bet ieško vietinių arba tolimų didvyrių, juos garbina ir mėgdžioja. Susikuriamas tokio asmens idealas. Paauglys ieško teigiamo idealo (pavyzdžio), kuriuo galėtų gyvenime sekti. Paauglystėje teigiamas idealas gali keistis, nes tebeieškoma asmenybės vertybių. Idealizuodamas savo pavyzdį, paauglys nemato jo trūkumų ir labai nusivilia, kai jų aptinka arba kai teigiamu laikomas asmuo paauglį ironizuoja. Esti ir negatyvus pavyzdys.
Psichoanalizės (froidizmo) įtakoje dažnai buvo manoma, kad vaikai save tapatina su kuriuo nors iš tėvų - berniukai dažniausiai su tėvu, mergaitės - su motina, bet ne su broliais ir seserimis. Iš tikrųjų vaikai gali mėgdžioti visus šeimos narius, pasirinkdami iš jų elgesio įvairius elementus. Dėl to tos pačios lyties ir tos pačios šeimos vaikų elgesys gali būti skirtingas. Ką vaikas mėgdžioja savo elgesiu, priklauso nuo jo santykių su kitais žmonėmis ir nuo asmenų, su kuriais bendrauja, tarpusavio santykių. Jis gali imti sau pavyzdžiu stiprų, palankų jam dovanomis ir kt. asmenį, bet gali daryti ir priešingai - domėtis skriaudžiamu, užguitu ir jame taip pat rasti gerų elgesio elementų.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Gilindamasis į kitų žmonių veiklą, paauglys joje ieško ypatingų požymių, bet nepastebi asmenybės poelgių visumos motyvų, veiklos tikslų. Todėl paauglį gali sužavėti kuris nors asmens bruožas, tariamai ypatingas ar teigiamas, todėl sektinas, nors iš tikrųjų tokios veiklos motyvai yra nemoralūs, o veiksmai - smerktini. Tokiais bruožais gali būti vienmečių nekuklumas, prieštaravimas suaugusiems, šiurkštus kalbos tonas. Paauglį domina ne patys bruožai, bet tokio labai nemandagaus, agresyvaus elgesio sėkmė. Sėkmė skatina identifikuotis ir tada, kai vaikas nepalankus agresyvaus elgesio asmeniui.
Sveikoje atmosferoje augantis paauglys savo asmenybei pavyzdžių ieško istorinių ir realių žmonių elgesyje, kurių charakterį ar kitus bruožus jis yra suvokęs. Sektino pavyzdžio kompozicija, susidaro iš prielaidų, susiformavusių ankstesnėse vystymosi stadijose.
Valios ugdymas ir asmenybės tobulėjimas
Svarbi paauglių tema - valia ir tvirtų valios bruožų formavimas. Kuriant ateities planus, atsižvelgiama į tai, ar užteks valingumo numatytiems sumanymams įvykdyti vienos Vilniaus mokyklos aštuntos klasės mokiniai, stebėdami savo asmenybę, padarė išvadą, kad labiausiai jiems trūksta drąsos ir valios - 72%, draugiškumo - 12%, kuklumo - 10%, tvarkingumo - 8%. Jie labiausiai vertina ir norėtų išsiugdyti tokias savybes: drąsumą ir valingumą - 46%, teisingumą ir sąžiningumą - 31,5%, draugiškumą ir nuoširdumą - 22,5%. V. Spurgos atlikti tyrimai (buvo apklausti 11437 aukštesniųjų klasių mokiniai) rodo, kad 50,3% mokinių vertingiausiu valios bruožu laiko ištvermingumą, o 45% norėtų tokį bruožą išsiugdyti; antroje vietoje - atkaklumas - 48,9%, 42% mokinių norėtų jį išsiugdyti; veržlumą siekiant tikslo svarbiu bruožu laiko 42,3% mokinių, norėtų jį tobulinti - 26,2%; toliau eina ryžtingumas - 36,3%, drąsumas -31,8% ir kiti bruožai.
Kartais paaugliai savo trūkumus perdeda, apie kitų ir savo būdo ypatumus sprendžia pagal pavyzdį, kuris turi būti etalonas visiems. Būna ir taip, kad savo elgesiui jie kelia per griežtus reikalavimus, be jokių nuolaidų. Tada žmogus pats sau atrodo ydingesnis, negu iš tikrųjų yra, jis būna nepatenkintas savo neigiamomis savybėmis, menkai tevertina turimus teigiamus ypatumus. Kuo didesnis atstumas tarp tų savybių, kurias žmogus sau priskiria ir kurias norėtų turėti, tuo mažesnė asmenybės harmonija. Vientisumas yra, kai paauglys nesuderina savo siekimų ir užmojų su realia galimybe, t. y. su uždavinių sunkumu ir savo psichiniu pajėgumu (sugebėjimais, žiniomis, įgūdžiais), nes jį slegia nesėkmė, jam atrodo, kad jis neturi valios ir kitų ypatumų, galinčių užtikrinti veiklos sėkmę. vertinti, negu iš tikrųjų reikėtų.
Konfliktai ir negatyvizmas paauglystėje
Turint galvoje paauglio emocinę ir intelektinę (protinę) plėtrą, visai suprantama, kad, suvokdamas žmonių savitarpio santykius ir jų poelgius, jis ieško savo vietos tuose santykiuose ir nori užimti tam tikrą poziciją. Jis gali tuos santykius palyginti su ankstesniais panašiais atvejais arba su idealizuoto veikėjo poelgiais. Laikydamasis tam tikrų pozicijų, paauglys gali nepaklusti suaugusiųjų ar draugų reikalavimams. Neigiamas nusistatymas prieš tuos reikalavimus pasireiškia užsispyrimu. Tai natūralus paauglio reagavimas į draudimą, spaudimą iš šalies, kad jis keistų savo elgesį. Paauglys spiriasi prieš įvairius apribojimus, jausdamas, kad jis traktuojamas kaip vaikas ir neleidžiama jam savarankiškai apsispręsti. Prieštaraudamas suaugusiems ir reikalaudamas savarankiškumo, paauglys nori parodyti, kad nebijo naujų išbandymų, kad jam užtenka drąsos atlikti ir draudžiamus veiksmus.
Suaugusieji bijo beatodairiško paauglio savarankiškumo ir nepriklausomybės. Tėvus daug kas baimina: kelias į mokyklą, pažintys, kurios užsimezga už šeimos ribų, paslaptys, kurių paaugliai nepasako tėvams, akivaizdus nutolimas nuo šeimos. Paauglio nesutarimams su šeima ir mokykla progų yra daug. Kiekvienas žmogaus amžius turi prieštaravimų. Kur prieštaravimai, ten yra sąlygos kilti konfliktams, o kai jie esti dažnesni, gali susidaryti blogo elgesio įpročiai. Konfliktai kyla su tais, kurie nenori suprasti arba pripažinti, kad paauglys yra subrendęs. Paauglystė gali praeiti be didelių konfliktų. Negatyvizmą, užsispyrimą ar kitokius paauglio elgesio bruožus lemia sąlygos, kuriose jis auga. Auklėjimo sunkumų išvengiama tada, kai sąmoningai arba nesąmoningai suaugusieji paauglystę pasitinka iš anksto, keisdami savo pažiūrą į bręstantį vaiką, o ne tada ieško priemonių, kai tarp tėvų arba mokytojų ir paauglio jau atsirado bedugnė. Paauglystė ateina ir praeina.
tags: #psichologijos #ivadas #mayers