Brandos psichologija: apibrėžimas ir psichologiniai kriterijai

Įvadas

Asmenybė - viena iš labiausiai psichologijoje nagrinėjamų sąvokų. Iki šiol nėra vieno bendro termino, kuris apibrėžtų asmenybę ir jos esmę. Skirtingi autoriai asmenybę apibrėžia labai įvairiai; pats terminas neretai aptariamas ir suvokiamas keliais lygiais. Štai pačia plačiausia prasme asmenybė - tai kiekvienas žmogus, suvokiantis aplinką bei save ir kontroliuojantis savo veiksmus. Tačiau buityje dažnai asmenybe pavadiname tą žmogų, kuris žavi mus, savo veikla yra pasiekęs reikšmingų rezultatų. Taip pat ir psichologai asmenybe nepavadintų kiekvieno gimusio žmogaus - anot mokslininkų, asmenybe negimstama - juk nėra tokio termino kaip pvz., „kūdikio asmenybė“. Asmenybė vystosi palaipsniui, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Tai reiškia, kad asmenybė turi savo brandos kriterijus, kurie padeda įvertinti žmogaus asmenybės raidos procesą, jo vyksmą, žmogaus asmeninį subrendimą. Asmenybės branda - vienas iš labiausiai psichologus dominančių klausimų. Daugelis autorių akcentuoja asmenybės brandą kaip asmenybės siekį ir jos raidos rezultatą, ir ieško atsakymo, kaip gi pasireiškia asmenybės branda. Kiekviena pasiūlyta teorija apie asmenybės brandą turi savo privalumų ir trūkumų, tačiau svarbiausia tai, kad kiekvieną teoriją iš dalies galima pritaikyti savęs ir kitų pažinimui. Pilnesnį asmenybės vaizdą padeda susidaryti teorijų integracija, t.y. įvairių požiūrių apie asmenybę žinojimas ir sugebėjimas derinti tas žinias. Kadangi kiekvienam yra svarbu tapti brandesniu ir siekti vis pilnesnės brandos, svarbu nagrinėti įvairias asmenybės brandos teorijas, kurios padės susikurti individualų savo asmenybės brandos vaizdą.

Darbo tikslas - aprašyti psichologinius asmenybės brandos kriterijus.

Darbo uždaviniai:

1. Paanalizuoti asmenybės sampratą, pasitelkiant įvairių autorių pateiktus apibrėžimus.
2. Aprašyti asmenybės brandos kriterijų vertinimą.
3. Pateikti skirtingų psichologijos krypčių asmenybės brandos kriterijų sampratą.

Darbo objektas - asmenybės brandos kriterijai ir jų vertinimas skirtingų psichologinių krypčių kontekste. Darbo temai išanalizuoti buvo remiamasi moksline psichologine literatūra, žinomų autorių (J. Pikūnas, R. Žukauskiene (2002)), Lietuvos pedagogų darbais (V. Jakavičius (1998), L. Jovaiša (1995), V. Kruteckis (1978), S. (1984, 1990), R. 1.

Asmenybės samprata

Asmenybė - viena iš labiausiai psichologijoje nagrinėjamų sąvokų. Iki šiol nėra vieno bendro termino, kuris apibrėžtų asmenybę ir jos esmę. Skirtingi autoriai asmenybę apibrėžia labai įvairiai; pats terminas neretai aptariamas ir suvokiamas keliais lygiais. Psichologijai rūpi žmogaus protas, patiriamos emocijos, elgesys, sąmonė, asmens savybės ir pažintiniai gebėjimai bei žmonių tarpusavio santykiai. Knygoje nagrinėjami jaunimo ir suaugusiųjų profesinio orientavimo ir konsultavimo klausimai. Atskleidžiama asmenybės filosofijos ir psichologijos problematika, vaizduojama asmenybės struktūra ir jos elementai, nagrinėjama motyvacijos samprata, asmenybės kitimas veikloje ir kompleksinis ugdymas, su kuriuo yra susijęs ir profesinis orientavimas.

Taip pat skaitykite: Apie lyčių socializaciją

Asmenybės branda ir jos vertinimo kriterijai

Brandos lygmenys skiriasi ne tik amžiumi, bet ir požiūriu į pasaulį, aplinkinius žmones bei savęs suvokimu. Panagrinėkime psichologinę brandą per šiuos gyvenimo etapus.

1. Vaiko lygmuo: emocinis impulsyvumas ir savanaudiškumas

Vaikystėje pagrindinis dėmesys skiriamas saviems poreikiams. Vaikas dažniausiai veikia pagal savo emocijas ir akimirkos impulsus, be gilesnio situacijos supratimo ar analizės. Jis siekia tuoj pat gauti tai, ko nori, o jei nepavyksta, gali reaguoti stipriai - verksmu ar isterijomis. Tokiu metu nėra išvystyto gebėjimo laukti, suprasti kitų poreikius ar analizuoti situaciją per kitų žmonių perspektyvą.

Pavyzdžiui, kai vaikas nori žaislo, jam nėra svarbu, ar tas žaislas šiuo metu yra prieinamas. Jis gali negalvoti apie ilgalaikes pasekmes, o tiesiog siekia patenkinti savo norą čia ir dabar. Tai tipiškas emocinio nebrandumo požymis, kai žmogus veikia pagal savo akimirkos jausmus, nesugebėdamas įvertinti realios situacijos.

2. Paauglio lygmuo: maištas ir savos tiesos primetimas

Paauglystėje kyla noras maištauti prieš esamas taisykles ir normas. Paauglys dažnai jaučiasi esantis teisus ir siekia primesti savo nuomonę kitiems. Šiame amžiuje formuojasi asmenybė, o tai skatina norą išsiskirti, įrodyti savo unikalumą, bet kartu ir kontroliuoti kitų žmonių požiūrius.

Paauglyje dažnai pasireiškia stiprus polinkis diskutuoti ir kovoti už savo nuomonę. Jeigu kažkieno nuomonė nesutampa su paauglio įsitikinimais, jis stengiasi ją pakeisti arba išreikšti nepasitenkinimą. Daugeliui paauglių sunku priimti, kad kiti žmonės gali galvoti kitaip, o jų noras būti pripažintiems ir įrodyti savo tiesą dažnai veda į konfliktus.

Taip pat skaitykite: Psichologinės brandos aspektai

3. Jaunuolio lygmuo: idealizmas be veiksmų

Jaunystėje atsiranda stiprus idealizmas ir didelės svajonės apie ateitį. Jaunuoliai daug fantazuoja apie geresnį gyvenimą, pasiekimus ir laimėjimus, tačiau dažnai pritrūksta realių ir konkrečių veiksmų siekti šių tikslų. Jie gali turėti didelių lūkesčių, tačiau kartais stokoti praktinių įgūdžių, reikalingų šiems lūkesčiams įgyvendinti.

Šiame etape branda pasireiškia gebėjimu atskirti svajones nuo realybės ir imtis veiksmų siekiant norimų rezultatų. Jaunuoliai dažnai susiduria su nusivylimu, kai realybė nesutampa su jų idealizuotais vaizdiniais. Šioje stadijoje svarbu mokytis ne tik svajoti, bet ir veikti, kad būtų pasiektos išsvajotos aukštumos.

4. Suaugusiojo lygmuo: sąmoningumas ir stabilumas

Suaugusiojo gyvenime atsiranda sąmoningumas ir priėmimas. Tai lygmuo, kuriame žmogus ne tik supranta save, bet ir kitus. Suaugęs žmogus leidžia kitiems būti savimi, supranta, kad visi turi savo nuomonę, kuri ne visada turi sutapti su jo paties įsitikinimais. Suaugęs žmogus gali atsiriboti nuo nuolatinio noro įrodyti savo teisumą ir pasirenka ramybę bei stabilumą, kurie tampa svarbesni nei konfliktai ar nuolatinės diskusijos.

Šiame etape svarbus tampa ne tik išorinis stabilumas, bet ir vidinė harmonija. Suaugęs žmogus supranta, kad gyvenime būtini kompromisai, nuolatinis asmeninis augimas ir atsakomybė už savo veiksmus. Jis jaučia ryšį tarp žodžių ir veiksmų, o svarbiausia - suvokia, kad rezultatai kyla iš pastangų ir nuoseklaus darbo.

Psichologinės brandos požymiai

Psichologinė branda neapsiriboja vien amžiumi - tai nuolatinis mokymasis, kuris priklauso nuo mūsų gyvenimo patirties ir vidinio darbo. Branda pasireiškia per šiuos aspektus:

Taip pat skaitykite: Asmenybės branda pagal Vandą Aramavičiūtę

• Gebėjimas valdyti emocijas

Branda reiškia, kad sugebame suprasti ir valdyti savo emocijas, o ne leisti joms valdyti mus. Suaugęs žmogus nepasiduoda staigiems pykčio protrūkiams ar impulsyvioms reakcijoms, jis geba apmąstyti savo jausmus ir reaguoti sąmoningai.

• Kritinis mąstymas

Psichologinė branda pasireiškia gebėjimu analizuoti situacijas, atskirti emocijas nuo faktų ir priimti sprendimus, remiantis ne tik asmeniniais poreikiais, bet ir kitų žmonių.

• Atsakomybė

Brandus žmogus supranta savo veiksmų pasekmes ir prisiima atsakomybę už savo sprendimus. Jis nebėga nuo atsakomybės, o atvirkščiai - suvokia, kad tik jis pats gali valdyti savo gyvenimą.

• Gebėjimas priimti kitus

Psichologiškai brandus žmogus leidžia kitiems būti savimi ir nesiekia nuolat keisti kitų. Jis gerbia kitų nuomonę ir suvokia, kad visi žmonės turi teisę turėti savo požiūrį.

Psichologinė branda - tai nuolatinis procesas, kuris vystosi per įvairius gyvenimo etapus. Nuo impulsyvaus vaiko iki sąmoningo suaugusiojo - tai kelionė, kuri reikalauja nuolatinio augimo, mokymosi ir vidinės harmonijos siekimo.

Asmenybės brandos apibūdinimas įvairių psichologijos teorijų kontekste

Kryptis skirtingai interpretuoja asmenybės brandos raidą. Skirtingos psichologinės kryptys siūlo įvairias savo teorijas.

Psichoanalitinė asmenybės teorija - Z. Freudas

Šios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.

• Id (tai). Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
• Ego (aš). Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
• Superego (aukščiau nei aš). Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus.

Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys.

Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai.

Instinktai. Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru (wish), o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda - poreikiu (need). Pavyzdžiui alkis, (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Be to organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. Z. Froidas manė, kad šie išoriniai sujaudinimo šaltiniai vis tik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai. Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra id. Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui alkio instinkto tikslas - pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui. Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos. Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) - ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais. To pasekoje, jei vienas objektas dėl kurių nors išorinių ar vidinių priežasčių yra neprieinamas, energija gali būti iškraunama į kitą objektą. Tad instinkto energija gali būti atpalaiduojama tokiu pakeistu objektu, kuris nėra iš prigimties būdingas (pirminio pasirinkimo) tam instinktui. Taip, pvz.:, vaikas gali dėl tam tikrų išorinių priežasčių mesti savo pirminį seksualinį objektą - manipuliaciją savo lytiniais organais (masturbaciją) - ir imtis ne tokio akivaizdaus savo lytinio poreikio patenkinimo - piršto čiulpimo. Sugebėjimas pakeisti objektą yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių, sąlygotų žmogaus psichikos plastiškumo ir lankstumo.

Instinktų skaičius ir rūšys. Froidas nesistengė išskirti specifinių intsinktų, kadangi mes tiek nežinome apie kūno fiziologines būsenas, kad taip galėtume padaryti, o be to tai yra fiziologo darbas. Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinktas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis. Lūpos ir burnos ertmė sudaro vieną tokią erogeninę zoną, analinė anga - kitą, lytiniai organai - trečią. Mirties - arba dar destruktyvūs - instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Tik tiek, kad jie padaro savo - kiekvienas galiausiai miršta. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus egzistavimo organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo pasireiškimas. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija - tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos.

Psichinės energijos paskirstymas ir išnaudojimas. Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudojam energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu. Energija id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito. Taip yra dėl id nesugebėjimo aiškiai diferencijuoti objektus. Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš id. Kadangi id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia ego susiformavimą. Kadangi ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš id atitenka jam. Iš esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Kai ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams - suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan. Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baudžia, kas padidina įtampą, ir apdovanoja, kas mažina įtampą. Vaikas išmoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Superego dažnai veikia prieš id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos. Sistemų energetinė sąveika labai sudėtinga, nes superego ir ego stengiasi tiek patenkinti id poreikius, tiek juos uždrausti, o ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Jei id turės kontrolę energijos - elgesys bus impulsyvus ir primityvus.

Nerimas. Labai svarbią vietą Froido teorijoje, aiškinančioje žmogaus psichikoje esančių jėgų sąveiką, užima nerimas. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui - aplinka gali sukelti įtampą ir skausmą lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonumą atpalaiduojant juos. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę, ypač į tokią, kurios žmogus nėra pasiruošęs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad kai ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios ego nesugeba sukontroliuoti, ego užplūsta nerimas. Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Pagrindinė nerimo rūšis yra realus nerimas, arba baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Iš jo ir kyla kiti du nerimo tipai. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Tai ne tiek pačių instinktų baimė, kiek bausmės baimė. Šis nerimas turi realų pagrindą, nes pasaulis, kaip jį reprezentavo tėvai, baudė vaiką už impulsyvius veiksmus. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Žmogus su stipriu superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo išaugintas. Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad ego bus sunaikintas. Situacija, su kurios keliama grėsme žmogus nesugeba susidoroti, sukelia traumuojantį nerimą, kuris verčia žmogų pasijusti kūdikiškai bejėgiu ir ši didelės įtampos būsena primena pirmą kartą, kai buvo patirtas pirmasis nerimas - būtent gimdymo traumą, nes iškart po gimimo naujagimį užplūsta išorinio pasaulio stimuliacija, prie kurios jis negali prisitaikyti ir todėl rėkia iš siaubo. Tad kūdikiui reikia saugios ir globojančios aplinkos, kol neišsivystys pakankamai stiprus ego, kuris pajėgs susidoroti aplinkos stimulais. Tuo tarpu vėlesni traumuojantys įvykiai sukelia tik pakartotinius nerimo epizodus.

Individualistinė asmenybės teorija - A. Adleris

Neopsichoanalitinė asmenybės teorija - E. Eriksonas

Humanistinė asmenybės teorija - A. Maslow, C. Rogers

Analitinė asmenybės teorija - C. G. Jungas

Asmenybės branda kitų psichologinių krypčių kontekste

tags: #kas #yra #branda #psichologija