Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama psichologinė darbuotojų branda, apibrėžiant ją, analizuojant jos aspektus ir ryšį su darbuotojų ketinimais palikti darbą. Straipsnyje remiamasi įvairių mokslininkų įžvalgomis ir tyrimais, siekiant pateikti išsamų ir informatyvų požiūrį į šią svarbią temą.
Psichologiniai Darbuotojų Gerovės Aspektai
Psichologinė Gerovė: Apibrėžimas ir Svarba
Psichologiniai darbuotojų gerovės aspektai yra trys: psichologinė gerovė, subjektyvi gerovė (laimė) ir darbo vietos gerovė. Psichologinė gerovė apibrėžiama kaip skirtingos charakteristikos to, kas reiškia būti sveikam, t.y. aplinka, gebėjimas vadovautis vidiniais įsitikinimais ir nenutrūkstamo tobulėjimo bei saviaktualizacijos jausmas. Šios skirtingos charakteristikos apima aplinką, gebėjimą vadovautis vidiniais įsitikinimais ir nenutrūkstamo tobulėjimo bei saviaktualizacijos jausmą (Ryff, Singer, 2005).
Psichologinės gerovės modelio formavimuisi didelę įtaką turėjo Jahodos (1958) darbas. Jahoda apžvelgė ir sujungė įvairius gerovės ir psichinės sveikatos dėsnius ir perspektyvas. Šioje teorijoje buvo akcentuojamos psichologinės charakteristikos, kurios padeda žmogui kurti gerus ir prasmingus santykius bei siekti gyvenimo tikslų. Tačiau ši koncepcija toliau nebuvo vystoma dėl to, kad nesugebėta sukurti matavimo metodų. Tiek Jahodos, tiek Ryff modeliai atstovauja eudemoniniam gerovės supratimui, teigdami, kad svarbiausia yra asmens realizacija ir tikslai. Tai dinaminė asmens charakteristika, kintanti asmeniui patiriant įvairius gyvenimo įvykius. Waterman teigė, jog eudemoninė gerovės koncepcija liepia žmonėms gyventi pagal jų tikrąjį "aš". Jis manė, kad eudemonija yra tuomet, kai žmogaus gyvenimo veikla labiausiai atitinka arba susiderina su giliai laikomomis jo vertybėmis bei su jomis visiškai susisieją. Tai aistringas, gyvas ir autentiškas, egzistuojantis kaip tikrasis aš. Šią būseną Waterman įvardijo kaip asmenybės išraišką (Ryan, Deci, 2001). Tuo tarpu Ryff ir Singer, remdamiesi Aristoteliu, apibrėžia gerovę ne kaip paprastą malonumo pasiekimą, bet kaip "tobulybės siekimą, kuris atskleidžia žmogaus tikrojo potencialo realizaciją" (Ryff, 1995).
Psichologinės Gerovės Aspektai
Pozityvios psichologijos kryptis ilgainiui atliko nemažai tyrimų, sukoncentruotų ties teigiamų psichologijos charakteristikų matavimu. Vienas iš autorių, kuris prisidėjo prie šios krypties indėlio buvo Carol Ryff. Ji giliai analizavo psichologinės gerovės esmę ir sukūrė instrumentą jai matuoti. Jis apibrėžė psichologinę gerovę kaip ašešis aspektų multidimensinį modelį, kur visos ašešios dimensijos yra vienodai svarbios ir turi būti tinkamai subalansuotos, kad užtikrintų žmogaus psichologinę gerovę (Richter, 2001).
Psichologinė Gerovė ir Sociodemografiniai Veiksniai
Psichologinė gerovė ir lytis. Moterys linkusios turėti daugiau teigiamų ryšių su kitais, negu tai daro vyrai. Taip pat moterys labiau vertina asmeninį tobulėjimą negu vyrai. Likę keturi psichologinės gerovės aspektai neparodė jokių reikšmingų skirtumų tarp vyrų ir moterų (Ryff, 1995). Lietuvoje atlikti tyrimai atskleidė gan prieštaringus rezultatus. Jaunesnės slaugytojos pasižymėjo aukštesniais psichologinės gerovės rodikliais savęs priėmimo, tikslo gyvenime ir asmeninio tobulėjimo subskalėse (Naujokaitytė, 2006).
Taip pat skaitykite: Įmonės nauda iš socialiai atsakingų darbuotojų
Psichologinė gerovė ir amžius. Kad ištirti galimus amžiaus skirtumus, buvo apklausti jauni, vidutinio ir vyresniojo amžiaus žmonės. Pirmajame empiriniame tyrime jie turėjo įvertinti save pagal kiekvieną gerovės matmenį. Duomenys atskleidė reikšmingus amžiaus skirtumus. Autonomija ir aplinkos valdymas didėja nuo ankstyvojo suaugusiojo iki vidutinio amžiaus. Asmeninis tobulėjimas ir tikslo gyvenime jausmas mažėja nuo vidutinio amžiaus iki senatvės. Du aspektai- teigiami santykiai su kitais ir savęs priėmimas neparodė jokių reikšmingų amžiaus skirtumų. Antras tyrimas atskleidė tokius pat rezultatus (Ryff, 1995). Jaunesni žmonės labiau įvertino savęs priėmimą ir asmeninį tobulėjimą. Kitas tyrėjas nustatė, kad jaunesnio amžiaus darbuotojai pasižymėjo aukštesniais autonomijos ir tikslo gyvenime rodikliais nei vyresnio amžiaus (Pieczulis, 2009).
Psichologinė gerovė ir išsilavinimas. Psichologinė gerovė labai priklauso nuo išsilavinimo. Longitudinis tyrimas, tyręs individų psichologinės gerovės stabilumą 10-ies metų bėgyje, priėjo išvados, kad vyresni žmonės su aukštesniu išsilavinimu išlaiko panašius psichologinės gerovės rodiklius per 10 metų, o tuo tarpu kitos populiacijos dalies rodikliai kinta.
Psichologinė gerovė ir šeimyninė padėtis. Vieno tyrimo rezultatai rodo, kad nevedę vyrai skundėsi blogesne psichologine gerove nei vienišos moterys. Apskritai vieniši žmonės susiduria tiek su neigiamais, tiek su teigiamais psichologinės gerovės aspektais. Tačiau vienišų moterų rodikliai yra geresni nei ištekėjusiųjų, o tuo tarpu vyrų šeimyninė padėtis psichologinės gerovės rodiklių neveikia (Marks, 1996). Kitas tyrimas analizavo individų psichologinės gerovės įtaką priklausomai nuo to, ar jie turi vaikų ar ne. Buvo rasta, kad tėvystė tiek teigiamai, tiek neigiamai įtakoja psichologinę gerovę. Apibendrinus rezultatus gauta, kad tėvai, turintys vaikų, kurie gyvena jų namuose patiria mažesnę psichologinę gerovę nei tie tėvai, kurių vaikai yra suaugę ir gyvena atskirai. Našlystė ir vaikai prognozuoja geriausius psichologinės gerovės rezultatus, o išsiskyrimas- blogiausius (Umberson, Gove, 1989).
Psichologinė gerovė ir darbo stažas. Naujesni darbuotojai jaučiasi geriau nei tie, kurie dirba ilgiau (Naujokaitytė, 2006). Apibendrinant galima teigti, kad psichologinė gerovė yra apibrėžiama kaip ašešis aspektų multidimensinis modelis, kuriame svarbiausia yra asmens realizacija ir tikslai.
Subjektyvi Gerovė (Laimė): Komponentai ir Įtaka
Subjektyvi gerovė (laimė) - asmens kognityvinis ir emocinis savo gyvenimo įvertinimas (Diener, 1984). Subjektyvi gerovė yra mokslinis termino "laimė" atitikmuo. Istoriškai žmonės siekė suprasti, kas yra laimė. Ketvirtojo amžiaus pr. Kr. graikų filosofas Aristippus mokė, kad gyvenimo tikslas yra patirti maksimalų malonumą, ir kad laimė yra individo hedoninių akimirkų visuma. Tuo tarpu Hobbes teigė, jog laimė slypi sėkmingai vaikantis žmogiškuosius troškimus, o DeSade tikėjo, kad malonumų vaikymasis yra didžiausias gyvenimo tikslas. Šį požiūrį palaikė ir Helvetius, kuris teigė, kad gera visuomenė sukuriama tik per individus, kurie stengiasi maksimizuoti malonumą ir susidomėjimą savimi. Šiąja prasme yra sudėtas iš visų nuomonių apie gerus/blogus gyvenimo elementus. Kahneman (1999) savo knygoje (Gerovė: Hedoninės psichologijos atradimai) rašė "apie naujos psichologijos srities egzistavimą", hedoninę psichologiją apibrėžė kaip mokslą apie tai "kas daro patyrimus ir gyvenimą maloniu ir nemaloniu". Jis teigia, jog šioje paradigmoje terminai gerovė ir hedonizmas yra iš esmės ekvivalentūs. Apibrėždama gerovę malonumo priešpastatomo prieš skausmą terminais, hedoninė psichologija išsikelia sau tikslą maksimizuoti žmogiškąją laimę. Šiuo požiūriu siekiama naudą, maksimizuojamas apdovanojimų tankumas bei optimizuojami ištekliai susiję su malonumu priešpastatomu nepasitenkinimui. Nors yra daugybė būdų įvertinti malonumo/skausmo nepertraukiamą seką žmogaus patyrimuose, dauguma tyrimų naujojoje hedoninėje psichologijoje naudoja subjektyvios gerovės (laimės) vertinimą (Diener, Suh, Lucas, Smith, 1999).
Taip pat skaitykite: Darbo motyvacijos analizė
Anot Diener (1984), subjektyvi gerovė (laimė) susideda iš trijų atskirų komponentų: pasitenkinimo gyvenimu, teigiamo afekto (malonios emocijos, nuotaikos) ir neigiamo afekto (nemalonios emocijos ir nuotaikos).
Pasitenkinimas gyvenimu. Tai kognityvinis subjektyvios gerovės (laimės) komponentas, kuris gali būti išskaidytas į globalinį pasitenkinimą gyvenimu bei pasitenkinimą tam tikrose srityse. Globalinis pasitenkinimas gyvenimu remiasi žmogaus savo gyvenimo, kaip visumos vertinimu. Subjektyvios gerovės (laimės) tyrimuose pats žmogus nusistato sau kriterijus ir standartus vertindamas savo globalinį pasitenkinimą gyvenimu. Vienas iš pagrindinių subjektyvios gerovės (laimės) iššūkių yra suprasti kaip žmogus pasirenka standartus, kad galėtų atlikti vertinimus.
Teigiamas ir neigiamas afektas. Emocinis subjektyvios gerovės (laimės) komponentas apima teigiamą ir neigiamą afektą. D. Watson, L. Clark ir A. Tellegen (1988) teigiamą afektą apibrėžė kaip aukštą aktyvacijos būseną, kuriai būdingas entuziazmas, budrumas ir aktyvumas. Žemas teigiamas afektas apibūdinamas kaip jausmų nebuvimas ir liūdesys. Neigiamas afektas apibūdinamas kaip subjektyvi blogos savijautos būsena, kuri apima pyktį, panieką, kaltę, baimę ir nervingumą. Tai yra būsena, kai žmogus jaučiasi likęs likimo valiai ir apatiškas. Aukštas neigiamas afektas apibūdinamas, pavyzdžiui išsigandęs, kaltas, o žemas neigiamas afektas apibrėžtas ramumo ir giedrumo būsena. Nors teigiamas afektas ir neigiamas afektas pradžioje buvo interpretuojami valentingumo terminais - aukštas ir žemas teigi…
Darbo Vietos Gerovė: Samprata ir Reikšmė
Darbo vietos gerovė - su darbu susijusios teigiamos, neigiamos emocijos ir pasitenkinimo darbu visuma (Page, Vella-Brodrick, 2008).
Psichologiniai Darbuotojų Gerovės Aspektai ir Ketinimo Išeiti Iš Darbo Tyrimas
Tyrimo Tikslas, Uždaviniai ir Hipotezės
Šio darbo tikslas - įvertinti psichologinius darbuotojų gerovės aspektus ir nustatyti jų ryšį su ketinimu išeiti iš darbo.
Taip pat skaitykite: Organizacijos ir psichikos sveikata
Tyrimo Metodika
Tyrimo Metodai
Tyrimo Procedūra
Tyrimo Duomenų Apdorojimas
Tyrimo Rezultatai
Duomenų Analizė
Rezultatų Interpretacija
Rezultatų Diskusija
Ryšys su Ketinimu Išeiti Iš Darbo
Ketinimas išeiti iš darbo - asmens suvokiama tikimybė, kad jis liks organizacijoje ar ją paliks. Šiame darbe tai reiškia darbuotojų ketinimą išeiti iš darbo kitais metais. Taip pat tai darbuotojų ketinimas pakeisti darbą per pastaruosius 12 mėnesių.
Psichologinė Branda: Gyvenimo Etapų Perspektyva
Brandos lygmenys skiriasi ne tik amžiumi, bet ir požiūriu į pasaulį, aplinkinius žmones bei savęs suvokimu. Panagrinėkime psichologinę brandą per šiuos gyvenimo etapus:
Vaiko Lygmuo: Emocinis Impulsyvumas ir Savanaudiškumas
Vaikystėje pagrindinis dėmesys skiriamas saviems poreikiams. Vaikas dažniausiai veikia pagal savo emocijas ir akimirkos impulsus, be gilesnio situacijos supratimo ar analizės. Jis siekia tuoj pat gauti tai, ko nori, o jei nepavyksta, gali reaguoti stipriai - verksmu ar isterijomis. Tokiu metu nėra išvystyto gebėjimo laukti, suprasti kitų poreikius ar analizuoti situaciją per kitų žmonių perspektyvą.
Pavyzdžiui, kai vaikas nori žaislo, jam nėra svarbu, ar tas žaislas šiuo metu yra prieinamas. Jis gali negalvoti apie ilgalaikes pasekmes, o tiesiog siekia patenkinti savo norą čia ir dabar. Tai tipiškas emocinio nebrandumo požymis, kai žmogus veikia pagal savo akimirkos jausmus, nesugebėdamas įvertinti realios situacijos.
Paauglio Lygmuo: Maištas ir Savos Tiesos Primetimas
Paauglystėje kyla noras maištauti prieš esamas taisykles ir normas. Paauglys dažnai jaučiasi esantis teisus ir siekia primesti savo nuomonę kitiems. Šiame amžiuje formuojasi asmenybė, o tai skatina norą išsiskirti, įrodyti savo unikalumą, bet kartu ir kontroliuoti kitų žmonių požiūrius.
Paauglyje dažnai pasireiškia stiprus polinkis diskutuoti ir kovoti už savo nuomonę. Jeigu kažkieno nuomonė nesutampa su paauglio įsitikinimais, jis stengiasi ją pakeisti arba išreikšti nepasitenkinimą. Daugeliui paauglių sunku priimti, kad kiti žmonės gali galvoti kitaip, o jų noras būti pripažintiems ir įrodyti savo tiesą dažnai veda į konfliktus.
Jaunuolio Lygmuo: Idealizmas Be Veiksmų
Jaunystėje atsiranda stiprus idealizmas ir didelės svajonės apie ateitį. Jaunuoliai daug fantazuoja apie geresnį gyvenimą, pasiekimus ir laimėjimus, tačiau dažnai pritrūksta realių ir konkrečių veiksmų siekti šių tikslų. Jie gali turėti didelių lūkesčių, tačiau kartais stokoti praktinių įgūdžių, reikalingų šiems lūkesčiams įgyvendinti.
Šiame etape branda pasireiškia gebėjimu atskirti svajones nuo realybės ir imtis veiksmų siekiant norimų rezultatų. Jaunuoliai dažnai susiduria su nusivylimu, kai realybė nesutampa su jų idealizuotais vaizdiniais. Šioje stadijoje svarbu mokytis ne tik svajoti, bet ir veikti, kad būtų pasiektos išsvajotos aukštumos.
Suaugusiojo Lygmuo: Sąmoningumas ir Stabilumas
Suaugusiojo gyvenime atsiranda sąmoningumas ir priėmimas. Tai lygmuo, kuriame žmogus ne tik supranta save, bet ir kitus. Suaugęs žmogus leidžia kitiems būti savimi, supranta, kad visi turi savo nuomonę, kuri ne visada turi sutapti su jo paties įsitikinimais. Suaugęs žmogus gali atsiriboti nuo nuolatinio noro įrodyti savo teisumą ir pasirenka ramybę bei stabilumą, kurie tampa svarbesni nei konfliktai ar nuolatinės diskusijos.
Šiame etape svarbus tampa ne tik išorinis stabilumas, bet ir vidinė harmonija. Suaugęs žmogus supranta, kad gyvenime būtini kompromisai, nuolatinis asmeninis augimas ir atsakomybė už savo veiksmus. Jis jaučia ryšį tarp žodžių ir veiksmų, o svarbiausia - suvokia, kad rezultatai kyla iš pastangų ir nuoseklaus darbo.
Psichologinės Brandos Požymiai
Psichologinė branda neapsiriboja vien amžiumi - tai nuolatinis mokymasis, kuris priklauso nuo mūsų gyvenimo patirties ir vidinio darbo. Branda pasireiškia per šiuos aspektus:
Gebėjimas valdyti emocijas: Branda reiškia, kad sugebame suprasti ir valdyti savo emocijas, o ne leisti joms valdyti mus. Suaugęs žmogus nepasiduoda staigiems pykčio protrūkiams ar impulsyvioms reakcijoms, jis geba apmąstyti savo jausmus ir reaguoti sąmoningai.
Kritinis mąstymas: Psichologinė branda pasireiškia gebėjimu analizuoti situacijas, atskirti emocijas nuo faktų ir priimti sprendimus, remiantis ne tik asmeniniais poreikiais, bet ir kitų žmonių.
Atsakomybė: Brandus žmogus supranta savo veiksmų pasekmes ir prisiima atsakomybę už savo sprendimus. Jis nebėga nuo atsakomybės, o atvirkščiai - suvokia, kad tik jis pats gali valdyti savo gyvenimą.
Gebėjimas priimti kitus: Psichologiškai brandus žmogus leidžia kitiems būti savimi ir nesiekia nuolat keisti kitų. Jis gerbia kitų nuomonę ir suvokia, kad visi žmonės turi teisę turėti savo požiūrį.
Asmenybės Brandos Apibūdinimas Įvairių Psichologijos Teorijų Kontekste
Skirtingos psichologinės kryptys siūlo įvairias savo teorijas, kurios skirtingai interpretuoja asmenybės brandos raidą.
Psichoanalitinė Asmenybės Teorija - Z. Freudas
Šios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Id (Tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process).
Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
Ego (Aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (Aukščiau Nei Aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus.
Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys.
Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai.
Instinktai
Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru (wish), o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda - poreikiu (need). Pavyzdžiui alkis, (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Be to organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. Z. Froidas manė, kad šie išoriniai sujaudinimo šaltiniai vis tik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai. Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra id. Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui alkio instinkto tikslas - pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui. Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgikli…
Vadovavimo (Valdymo) Psichologija: Elgsenos Mokslų Sritis
Asmenybės Psichologija
Socialinės Psichologijos Dėsningumai
Motyvacijos Teorijos
Vadovavimo ir Lyderystės Supratimo Požiūriai
Lyderystės Koncepcijos
Kritinių Situacijų Tipologija
Stresas
Konfliktai
Frustracija
Vadovavimas: Stiliai ir Teorijos
Šio referato tyrimo objektas - vadovavimas. Pasak A.Seiliaus, kvalifikuota vadyba tai nėra įsakymų, nurodymų, reikalavimų, paremtų prievarta ir instrukcijomis, taikymas, bet žmonių prigimties, socialinių procesų dėsningumų gilus pažinimas, žmonių poreikių, interesų ir lūkesčių žinojimas ir pagal tai valdomojo poveikio konstravimas ir realizavimas. Valdyti taip, kad valdomasis net neįtartų, kad jis yra valdomas. Tiksliau, gal čia net netinka žodis valdyti, ypač iki šiol mums žinoma prasme. Svarbiausia, kad vadovas visa tai darytų be kokio nors noro parodyti, kad jis daugiau išmanantis, ar siekiantis sau papildomo autoriteto, bet dėl to, kad jis siekia firmos tikslo įgyvendinimo, kad jis padedamas kiekvienam kolektyvo nariui įgyvendinti jo asmeninius tikslus ir svajones, nukreipia firmos interesų ir jo paties naudai.
Vadovavimas - tai vienas iš grupinių procesų, vykstančių organizacijose šalia kitų grupinių procesų, tokių kaip konfliktai, sprendimų priėmimas, darbuotojų įvertinimas, grupės dinamika, valdžios, įtakos panaudojimas. Būti organizacijos vadovu - tai būti kompetentingu asmeniu, nustatančiu tikslus, kuriuos galima pasiekti kartu su pavaldiniais, turint vadovavimo žinių, įgūdžių ir atitinkamai naudojant vadovavimo stilių. Taigi asmenį, kuriam organizacija suteikė specialius įgaliojimus, priimta vadinti vadovu. (Kasiulis, Barvydienė, 1998) Taigi vadovavimas - tai gebėjimas paveikti grupę, kad ji įgyvendintų iškeltus tikslus.
#
tags: #darbuotoju #psichologine #branda