Emocijų pažinimas ir valdymas yra vieni iš reikšmingiausių žmogaus psichosocialinio prisitaikymo aspektų. Šie įgūdžiai gali įtakoti žmogaus gerovę. Šiuo metu vaikai yra mokomi valdyti savo pirminį reagavimą ir reaguoti alternatyviu būdu tam, kad rastų pusiausvyrą tarp asmeninių poreikių ir visuomenės reikalavimų. Dėl to žmogui bręstant emocijų pažinimas ir valdymas įgauna vis daugiau svarbos. Yra svarbu, kad paaugliai pažintų savo ir kitų žmonių emocijas - mokėtų jas atpažinti ir įvertinti, verbalizuoti, atskleisti bei išreikšti patiriamas emocijas. Manoma, kad paauglių emocijų pažinimą, jų valdymą gali įtakoti demografinės (lytis, gyvenamoji vieta) bei socialinės charakteristikos (paauglių aktyvumas, socialinė kompetencija, mokymosi pasiekimai). Ši tema yra mažai tyrinėta Lietuvoje, dėl to yra labai svarbu paanalizuoti, kokios yra sąsajos tarp Lietuvos paauglių emocijų pažinimo, jų valdymo bei patiriamų psichosocialinių sunkumų (emocinių, elgesio ir socialinių) bei mokymosi pasiekimų. Lietuvoje emocijų pažinimas bei emocijų valdymas yra mažai tyrinėti, todėl savo darbe remsimės užsienyje atliktų tyrimų rezultatais. Nagrinėsime ryšį tarp Lietuvos paauglių emocijų pažinimo bei emocijų valdymo ir psichosocialinių sunkumų, su kuriais paaugliai susiduria savo artimiausioje aplinkoje: namuose, mokykloje, bendraudami su bendraamžiais ir pan. UŽsienyje atliktų tyrimų duomenys byloja, kad emocijų valdymas yra susijęs su elgesio ir emocijų sunkumais bei tarpasmeniniais santykiais sunkumais - su šeimos nariais, bendraamžiais ar mokytojais (Bell et al., 2005). Taigi tyrimai rodo, jog blogas emocijų pažinimas ir valdymas suteikia pagrindą emociniams ir elgesio sunkumams atsirasti, bei negebėjimui palaikyti teigiamų socialinių santykių su aplinkiniais.
Emocijos: apibrėžimas ir svarba
Norėdami suprasti emocijų pažinimo ir valdymo svarbą bei sąsajas, visų pirma, pasigilinkime, kas tai yra. Emocijos - tai biologinės reakcijos, kurios koordinuoja adaptyvius atsakus į svarbias galimybes bei iššūkius. Tai aplinkai skirta palaikyti arba pakeisti jūsų ryšį su ta aplinka (Saarni et al., 1998). Emocijų pažinimas arba emocijų suvokimas apibrėžiamas kaip gebėjimas atpažinti emocijas savyje ir kituose. Tai ne tik paprastas gebėjimas suvokti emocijas (Lundh et al., 2002), taip pat tai yra žinojimas ar atpažinimas, kad emocija yra, bei emocinio patyrimo apsvarstymas. Tuo jis skiriasi nuo emocijų išraiškos ir emocinio patyrimo (Croyle, Waltz, 2002).
Emocijų valdymas apima įvairias strategijas ir procesus, kuriuos naudojame norėdami paveikti, kokias emocijas jaučiame, kada jas jaučiame ir kaip jas išgyvename bei išreiškiame. Tai apima ne tik pastangas sumažinti neigiamas emocijas, bet ir pastangas sustiprinti teigiamas emocijas. Emocijų valdymas apima įvairias emocijų raiškos formas, veiksmų tendencijas, pavienes emocijas, emocijų derinius ir derinių kombinacijas šiose situacijose.
Emocijų valdymas padeda įveikti neigiamas emocijas: pyktį ir frustraciją (Thompson et al., 1996). R. A. Thompson ir kt. (1996) teigia, jog emocijų valdymo procesą sudaro tokie veiksmai: emocinių reakcijų stebėjimas, vertinimas, jų intensyvumo, trukmės ir būsenos keitimas. Išskiriamos dvi pagrindinės emocijų valdymo formos: į praeitį orientuotas ir į atsaką orientuotas emocijų valdymas. Į praeitį orientuotas emocijų valdymas siejasi su dalykais, kuriuos darome prieš atsirandant emocijai, jie įtakoja emocijos atsiradimą. Į praeitį orientuoto emocijų valdymo pavyzdys galėtų būti emocijas sukėlusio stimulo įvertinimo pasikeitimas. Į atsaką orientuotas emocijų valdymo pavyzdžiais gali būti liūdesio maskavimas šypsena, pasitenkinimo slėpimas per žaidimą kortomis ir pan. (Gross, 2002). Efektyviai valdyti emocijas, atsižvelgiant į tam tikros situacijos aplinkybes nėra taip paprasta. Tai situacijos pakartotinis įvertinimas, emocijų kaip informacijos įvertinimas, į emocinį situacijos sprendimą orientuoto elgesio įvertinimas (Thompson et al., 1996). Kartais šie bruožai yra interpretuojami kaip emocinio intelekto požymiai (Mayer, Beltz, 1998). I. Jerabek (1996), teigia, jog aukštą emocinį intelektą turintys žmonės žino, kaip valdyti savo emocijas, motyvuoti save ir sėkmingai panaudoti vidinius bei išorinius išteklius. Ne visi žmonės vienodai efektyviai moka valdyti savo emocijas.
Emocijų paieška (pvz., įvertinimas), emocinio atsako modeliai (pvz., įveika) ir emocijų stebėjimo (pvz., emocinės savimonės) metu žmonės gali demonstruoti skirtingą emocijų valdymą (Carver, Scheier, 1999; Gross, 2002). Tačiau žmogus gali patirti emociją sąmoningai nesuvokdamas šio fakto. C. Rieffe ir kt. (2008) nustatė, kad emocijų valdymas yra susijęs su temperamento aspektais (pvz., jautrumas, nusivylimas, išraiškingumas, slopinimas) ir su nuotaikos aspektais (pvz., kaip emocijos ir jų išraiška yra vertinami). Taip pat buvo nustatyta, kad tėvų emocinė socializacija turi įtakos vaikų emocijų išraiškai, emocijų valdymui tam tikrame kontekste, emocijų valdymo proceso supratimui (Eisenberg et al., 1997). Paanalizavę emocijų pažinimą, jų valdymą matome, kaip emocijų pažinimas ir jų valdymas yra tarpusavyje susiję.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Emocijų skyrimas ir analizė
Svarbus emocijų pažinimo aspektas yra emocijų skyrimas. L. Feldman Barrett (1998) teigia, kad asmens gebėjimas skirti emocijas skiriasi priklausomai nuo situacijos. Kai kurie žmonės linkę nagrinėti savo emocinę patirtį, diferencijuodami ir išskirdami įvairias emocijas. Tyrimų metu tokie asmenys pateikia daug skirtingų emocijų pavyzdžių, moka aiškiai apibūdinti savo emocijas. Jie lengvai atskiria panašias neigiamas emocijas (pvz., baimę, liūdesį ir susierzinimą) arba tarp teigiamų būsenų (laimės, atsipalaidavimo bei entuziazmo). Kiti žmonės sunkiai skiria savo emocijas ir gali apibūdinti jas remdamiesi tik vienu kriterijumi - maloni/nemaloni emocija (Feldman Barrett et al., 2001). Jie neskiria emocijų ir naudoja emocinę kalbą tik tam, kad parodytų bendrą jų patiriamos emocijos malonumą ar nemalonumą. R. M. Bagby ir kt. (2006) nustatė, kad žmonės, sergantys aleksitimija, pasižymi sumažėjusiu afekto supratimu, kuomet jausmai sunkiai identifikuojami ir sunkiai nupasakojami kitiems, bei operatoriniu mąstymu, kai mąstymas yra nukreiptas į išorę, o vaizduotė ribota. O. Luminet ir kt. (2006) tyrė žodžius, kuriuos žmonės naudoja po emocionaliai prisodrinto filmo peržiūros, apibūdindami epizodą, kuris jiems sukėlė daugiausiai emocijų. G. J. Taylor ir R. M. Bagby (2004) teigia, kad blogas emocijų skyrimas yra susijęs su neefektyvių emocijų valdymo strategijų taikymu bei su didesne sirgimo somatinėmis ligomis tikimybe. Gerėjant emocijų analizei su amžiumi, padeda vaikams, o vėliau ir paaugliams geriau suprasti savo bei kitų žmonių emocijas, bei jų kontekstą. C. (2007) teigia, kad vaikai pradeda jausti daugialypes emocijas, kartais net prieštaringas; o paauglystėje jie išmoksta analizuoti savo emocinius ciklus (pvz., drovėjimasis dėl to, kad yra baisu). Šią mintį papildė P. Harris (2000), jis teigė, kad vaikai pradeda suprasti savo emocijas būdami 2-3 metų amžiaus, o 5-6 metų vaikai moka analizuoti kitų žmonių emocijas, jie supranta, kad kiti žmonės gali apsimetinėti, kad jiems linksma ar liūdna, norėdami pasiekti savo tikslų. N. Extremera ir kt. (2007) tyrė ryšį tarp paauglių emocijų skyrimo ir įvairių prisitaikymo kintamųjų. Jie nustatė, kad sėkmingas emocijų identifikavimas yra susijęs su didesniu optimizmu ir pasitenkinimu gyvenimu, bei mažesniu pesimizmu ir suvokiamu stresu. Tai siejasi su P. Fernandez-Berrocal ir kt. (2006) teiginiu apie emocijų įvertinimą skirtingose situacijose.
Emocijų išraiška ir atpažinimas
Emocijų pažinimo sąvoka apima net tik emocijų skyrimą ir analizę, bet ir emocijų išraišką, jų atpažinimą bei įveiką. G. A. Van Kleef ir kt. (2004) teigia, kad emocijos yra ne vien individualios būsenos, jos yra skirtos socialinei komunikacijai. Emocijų kalbinio išreikimo dėka asmenys dalinasi informacija apie jų nuotaikas, ketinimus, santykius su kitais. Dalinimasis emocijomis su kitais įtakoja ne vien žmogaus, kuris patiria emocijas, elgesį, bet ir tų, kurie suvokia jo emocijas. Šis procesas nėra vienodas visoms emocijoms. Dažniausiai pirmiausia ir geriausiai atpažįstama emocija yra laimė, antras pagal atpažinimo greitį ir kokybę yra liūdesys, taip pat gana gerai atpažįstamos emocijos yra pyktis, baimė, nuostaba bei pasibjaurėjimas (Durand et al., 2007; Gosselin, 2005; Vicari et al., 2000). M. Fujiki ir kt. (2002) teigia, kad jausmų atpažinimas yra sudėtingas procesas, kuris reikalauja daug kognityvinių išteklių. Taip pat nustatyta, kad emocijų (ypač neigiamų) atpažinimas blogėja su amžiumi - šis faktas yra plačiai tyrinėtas (pvz., Calder et al., 2003; Phillips, Allen, 2004; Sullivan, Ruffman, 2004). Senstant sunkiau atpažįstamas pyktis ir/ar liūdesys (Calder et al., 2003; MacPherson et al., 2002; Phillips et al., 2004; Sullivan et al., 2004), taip pat prastėja baimės atpažinimas (Calder et al., 2003; Sullivan et al., 2004). Tačiau su amžiumi yra susijęs ne tik emocijų atpažinimo pablogėjimas, bet ir pagerėjimas - pvz., A. J. Calder ir kt. (2003) nustatė, jog senstant geriau atpažįstama laimė. Yra keli paaiškinimai, kodėl laimė yra taip gerai suprantama. S. Vicari ir kt. (2000) teigė, kad apatinė veido dalis - šypsena - yra svarbiausia suvokiant laimę, tuo tarpu kitos emocijos - baimė, pyktis ir liūdesys - atpažįstamos iš viršutinės ir apatinės veido dalis kombinacijos. Todėl laimę dažniausiai atpažįstame. Emocijas išreiškiame ne tik veido mimika, tam panaudojame ir kūno kalbą bei tam tikrus veiksmus, nukreipdami juos į daiktus ar žmones.
Emocijų įveika yra susijusi su daugeliu socialinių faktorių. J. T. Manly ir kt. (2001) tyrimas parodė, jog paaugliai, vaikystėje patyrę emocinį nepriežiūrą ir fizinį smurtą, blogesnis emocijų pažinimas ir valdymas, bei yra linkę į įvairius eksternalius sunkumus bei agresyvią emocijų įveiką. J. R. N. Schonbeck ir kt. (2006) rašo, kad emocijų įveika yra daugialypė problema, susijusi ne vien su šeimos ryšiais, bet ir su santykiais su draugais, klasiokais, elgesiu mokykloje ir bendruomenėje. Paaugliai, kurie jaučia tvirtą tėvų paramą ir dėmesį, yra daug mažiau linkę į tokios emocijų įveikos būdą kaip verksmas ar smurtinis elgesys. Šią mintį papildo S. Flechner (2006), ji teigia, kad emocijų įveikos fenomenas yra būdingas paaugliams. Tačiau ne kiekviena emocijų įveika yra susijusi su rizika paaugliui. Pavyzdžiui, tokios įveikos būdas kaip vagystė, E. R. Taylor ir kt. (2004) tyrime buvo įvertintas kaip paauglių bandymas padidinti savivertę. Tačiau tuo pat metu ji suteikia paaugliui galimybę pasijusti galingu ir svarbiu. Taip pat emocijų įveika (agresyvus elgesys) yra susijusi su žema paauglių savigarba, ir jie vagia iš parduotuvių tam, kad gautų dėmesio ir padidintų savivertę (Sutherland, Shepherd, 2002). Buvo nustatytas ryšys tarp emocijų įveikos ir streso. K. M. McCabe ir kt. (1999) tyrimai rodo, kad stresas (ypatingai sąlygotas šeiminių aplinkybių) yra susijęs su vaikų ir paauglių socialinės kompetencijos stoka, emocijų įveika, drovumu ir nerimastingu elgesiu. J. A. Hunter ir kt. (2004) papildo anksčiau išsakytas mintis - autoriai teigia, kad paauglių emocijų įveika, naudojant fantazijas ar seksualinius veiksmus, yra skirta kovai su stresu. Apibendrinus, galima teigti, kad visi emocijų pažinimo aspektai yra vienodai svarbūs žmogaus efektyviai psichosocialinei kompetencijai , bet iš kitos pusės, reikia pastebėti ir tai, kad įvairūs aplinkos veiksniai įtakoja pažinimo formavimąsi.
Savikontrolė ir emocijų valdymas
Savikontrolė, gali padėti geriau suprasti emocijų valdymą. J. P. Tangney ir kt. (2004) rašo, kad savikontrolė - tai gebėjimas keistis ir adaptuotis, kuris padeda sukurti geresnį atitikimą tarp savęs ir pasaulio. Tai gebėjimas keisti savo vidines reakcijas, taip pat nutraukti nepageidaujamas elgesio tendencijas ir susilaikyti nuo jų. Iš šios perspektyvos savikontrolė turi įtakos žmogaus psichosocialinei kompetencijai. R. F. Baumeister ir kt. (2007) apibrėžia savikontrolę kaip savęs keitimo procesą, apimantį mintis, impulsus, emocijas ir elgesio kontrolę. Žmonės susiduria su savikontrolės sunkumais, kai atsiranda konfliktas tarp trumpalaikių ir ilgalaikių veiksmų pasekmis (Loewenstein et al., 1996; Rachlin, 1996). Y. Trope ir A. Fishbach (2005) teigia, kad savikontrolės sunkumai atsiranda, kai situacija sukelia trumpalaikius norus, kurie konfliktuoja su ilgalaikiais tikslais. Savikontrolė reikalauja iš savęs daryti tai, kas jam nėra malonu. Savikontrolė naudojama, kai reikia suvaldyti savo būdą, mesti rūkyti, prisiversti dirbti, susitaupyti pinigų, laikytis dietos ir panašiai. Savo hedonistinių impulsų neigimas gali skatinti negatyvių afektų atsiradimą (Tice et al., 2001). Savikontrolė ne visada pasiekia savo tikslų, kartais žmogui nepavyksta savęs suvaldyti. Yra du savikontrolės žlugimo tipai: per didelis valdymas ir per mažas valdymas. Per didelis valdymas atsiranda dėl to, kad žmogus negali ar neturi galios kontroliuoti savo impulsus. Per mažas valdymas atsiranda, kai žmogus siekia kontroliuoti impulsus naudodamas strategiją, kuri yra neefektyvi arba duoda priešingus rezultatus. Kai emocijų valdymas tampa viršesnis už kitas savikontrolės rūšis - tai per silpnos reguliacijos forma. Tai veda ne tik prie ilgalaikių savikontrolės tikslų žlugimo, bet ir prie tolesnės emocijų valdymo žlugimo. Kitais žodžiais, susitelkimas į pasijautimą gerai būtent dabar, reguliuojant nuotaiką ilgalaikių tikslų kaina gali skatinti vėlesnį emocijų valdymo žlugimą, dėl to kad strategija yra neefektyvi tiek ilgai (Tice et al., 2001). Negatyvi emocinė būsena įtakoja savikontrolės žlugimą, nes žmonės stengiasi reguliuoti negatyvią emociją kitos savikontrolės kaina. Kol žmonės yra užimti kontroliuojant ir taisant blogas nuotaikas, kiti savikontrolės tikslai tampa apleisti, ir savikontrolė žlunga. Daugelis savikontrolės formų veda prie negatyvaus afekto, emocijų valdymas gali turėti įtakos savikontrolės žlugimui kitose sferose. Savęs neigimas sukuria negatyvią nuotaiką ir bandant pataisyti ją, ilgalaikiai savęs valdymo tikslai būna apleisti. Emocijos ar nuotaika turi įtakos savikontrolės sunkumams.
Vartotojų pasitenkinimas ir asmeninės savybės
Tyrimo tikslas - nustatyti asmeninių savybių, dėkingumo ir pasitenkinimo poveikį vartotojų ketinimui skleisti teigiamus atsiliepimus socialinėse medijose. Disertacijoje kaip stimuliuojantys buvo vertinami trys veiksniai: empatija, geranoriškumas, abipusiškumas. Kaip asmenininės savybės buvo tiriami lytis, amžius, religingumas ir dėkingumo pojūtis. Moderuojančiais veiksniais buvo pasirinkti dėkingumas, pasitenkinimas ir įsipareigojimas. eWOM buvo tiriamas kaip lojalumo forma. Disertacijoje pristatomi trys tyrimai: 1) Kokybinis tyrimas - sisteminė dėkingumo veiksnio analizė. Tyrimo metu buvo išgrynintas teorinis dėkingumo sąvokos konceptualus pagrindas bei identifikuoti dėkingumo emocijos matavimo instrumentai. 2) Bandomasis kiekybinis tyrimas, kurio metu buvo sudarytas tyrimo modelis, pasirinktas tyrimo metodas, sudarytas klausimynas ir atliktas jo testavimas. 3) Kiekybinis tyrimas, kurio metu buvo pasiektas tyrimo tikslas.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Tyrimai parodė, kad 1) dėkingumas gali veikti eWOM per įsipareigojimą: 2) pasitenkinimas turėjo didesnę įtaką įsipareigojimui; 3) dėkingumo atveju, nors tiesioginis poveikis įsipareigojimui buvo nereikšmingas, tačiau išaiškėjo, kad dėkingumas įsipareigojimą gali stipriai veikti per pasitenkinimą; 4) įsipareigojimas turėjo didžiausią poveikį eWOM, pasitenkinimo įtaka taip pat buvo reikšminga, tuo tarpu dėkingumas, reikšmingo tiesioginio poveikio eWOM neturėjo. 5) dėkingumas nors ir neturėdamas tiesioginio stipraus ryšio su įsipareigojimu, šiam veiksniui daro stiprią įtaką per pasitenkinimą 6) vertinant dėkingumo ir pasitenkinimo veiksnius atskirai, dėkingumo poveikis eWOM buvo stipresnis negu pasitenkinimo. 7) lytis neturi moderuojančio poveikio nei vienam iš tyrime naudojamų veiksnių. 8) vertinant amžiaus kategoriją, galima stebėti disonansą: nors vyresni vartotojai buvo linkę labiau skleisti eWOM negu jaunesni vartotojai, tačiau jaunesnių vartotojų bendras dėkingumo lygis buvo aukštesnis. 9) asmens religingumas turėjo stiprų poveikį ketinimui skleisti eWOM. 10) pateiktos aukšto emocinio lygio ir žemo emocinio lygio situacijos tarpusavyje skyrėsi reikšmingai, kas reiškia, jog skalės buvo parengtos teisingai ir matavo tuos veiksnius, kuriuos ir turėjo matuoti. 11) pasitenkinimui žemo emocinio lygio situacijoje didesnę įtaką turėjo empatija, geranoriškumo poveikis buvo kiek silpnesnis, tuo tarpu abipusiškumo įtaka buvo nereikšminga; 12) pasitenkinimui aukšto lygio situacijose empatija, geranoriškumas ir abipusiškumas veikė beveik tolygiai panašiai; 13) esant žemo emocinio lygio situacijoms dėkingumą labiau veikė empatija, geranoriškumas veikė silpniau, tuo tarpu abipusiškumas neturėjo poveikio; 14) esant aukšto emocinio lygio situacijoms dėkingumą labiausiai veikė geranoriškumas, kiek mažiau empatija, tuo tarpu abipusiškumo poveikis buvo labai silpnas.
#
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
tags: #lytys #ir #emocijos #klausimyna