Psichologija - mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką, psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Šis mokslas apima daugybę šakų, pradedant bendrąja psichologija ir baigiant taikomosiomis sritimis, tokiomis kaip darbo, pedagoginė ar teismo psichologija. Straipsnyje aptarsime svarbiausius psichologijos atstovus, kurių darbai ir teorijos turėjo didžiausią įtaką šio mokslo raidai.
Psichologijos Šakos ir Jų Ryšys su Kitais Mokslais
Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję, pvz., 20 a. pabaigoje atsirado pozityvioji psichologija, kuri tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, bet vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.
Psichologijos pagrindinės šakos:
- Bendroji psichologija: Tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija: Tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: Tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija: Tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija: Tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: Tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija: Tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: Tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: Tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
20 a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagandos psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos. Tokia psichologijos diferenciacija kartu rodo psichologijos ryšius su kitais mokslais.
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas.
Taip pat skaitykite: Pagalba ir gerovė: psichologijos specialistai
Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas, koreliacinis tyrimas (apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą; koreliacija).
Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai (psichodiagnostika), iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Filosofiniai Psichologijos Šaknys
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki 19 a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti.
Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki 19 a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai (materializmas) ir idealistiškai (idealizmas) gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.
Demokritas ir Materialistinis Požiūris Į Sielą
Atomistinio materializmo (atomizmas) pradininkas Demokritas (460-370 pr. Kr.) teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus.
Taip pat skaitykite: Ugdymo tikslai asmenybei
Platonas ir Idealistinis Sielos Supratimas
Platonas (427-347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmones, gavusius sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas - jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks daugiau, jiems rūpės aukštesni dalykai. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą turintys žmonės bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas.
Aristotelis ir Sielos Ryšys su Kūnu
Platono mokinys Aristotelis (384-322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale Apie sielą (De anima, lietuvių kalba 1959). Nuo šio veikalo pasirodymo iki 18 a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis vadintas ir Vilniaus universiteto Teologijos fakultete). Remdamasis biologine konceptualine schema Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus.
Teofrastas ir Asmenybės Tipų Aprašymas
Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale Charakteriai (Charektere).
Augustinas ir Savistaba
Filosofas, teologas Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba).
Tomas Akvinietis ir Viduramžių Psichologija
Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Savo psichologines pažiūras jis išdėstė veikaluose Suma prieš pagonis (Summa contre gentiles 1258-64), Apie sielą (1269-70) ir Teologijos suma (Summa theologica 1267-73).
Taip pat skaitykite: Svarbiausi psichologai
Hipokratas ir Temperamento Teorija
Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs ar impulsyvūs. Jis bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką.
Galenas ir Ryšys Tarp Psichikos ir Fizinių Reiškinių
Fiziologas Galenas (apie 130-apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.
Psichologijos Atsiradimas Kaip Savarankiško Mokslo
Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais. Vokiečių filosofas R. Göckelis (1547-1628) knygoje Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida (Psychologia hoc est de hominis perfectione, anima, ortu 1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu. Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės.
Renė Dekartas ir Dualizmo Idėja
17 a. atsiradusi racionalistinė kryptis (racionalizmas) mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjusi nauja gamtos mokslų epocha keitė požiūrį į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Remdamasis Augustinu įtvirtino ir introspekcinę (introspekcija) sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu.
Empirizmas ir Patirties Svarba
Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis (empirinė psichologija), daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos. Anglų filosofas T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų. Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas.
Christianas Wolfas ir Galių Teorija
Chr. Wolffas pateikė galių teoriją, pagal kurią žmogus turi daug galių, t. y. daug tam tikrų pastovių gebėjimų, pvz., regos, klausos, atminties, protavimo. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno.
Immanuelis Kantas ir Proto Kritika
Vokiečių filosofas I. Kantas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Veikale Praktinio proto kritika (Kritik der praktischen Vernunft 1788, lietuvių kalba 1987) teigė, kad praktinio proto sumetimais tenka pripažinti sielos buvimą ir jos nemirtingumą. Nors tiesiogiai sielos substancialumo ir negalima pažinti, bet reiškinys suponuoja priežasties (daikto) buvimą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką.
Johannas Friedrichas Herbartas ir Matematikos Taikymas Psichologijoje
Vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. Veikale Psichologija kaip mokslas (Psychologie als Wissenschaft 2 tomai 1824-25) teigė, kad negalima psichinio gyvenimo aiškinti galiomis, pasiūlė galios terminui kitą prasmę: galia yra ne kažkoks tarpinis elementas tarp sielos ir kūno, bet vienas arba kitas sielos gebėjimas ir įpratimas, pvz., žmogus turi gebėjimą atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti, įgyti (per pratybas) gebėjimą piešti arba griežti smuiku.
Johannesas Peteris Mülleris ir Specifinės Energijos Dėsnis
Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas J. P. Mülleris (1801-58) sukūrė specifinės energijos dėsnį, pagal kurį, skirtingais dirgikliais veikiant (dirginant) tą patį jutimo organą pojūtis būna toks pat. Pvz., šviesos bangoms veikiant regėjimo nervą patiriamas šviesos pojūtis, bet jis pajuntamas regėjimo nervą dirginant ir elektros srove, chemikalu arba susitrenkus galvos smegenis, t. y. regėjimo juslė turi savo įprastą specifinę energiją.
Asociacinė Psichologija
Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.
Eksperimentinės Psichologijos Pradžia
Apie 200 m. 19 a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis; Vokietija). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. 19 a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. 19 a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu.
Wilhelmas Maximilianas Wundtas ir Struktūralizmas
Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, 19 a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokyklos šalininkai.
Franzas Brentano ir Aktų Psichologija
Priešingas atomistinei asociacinei psichologijai idėjas skelbė vokiečių filosofo F. Brentano aktų psichologijos teorija, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas. W. M. Wundto ir F. Brentano programiniai teiginiai rėmėsi idealistine filosofija.
Pirmoji Eksperimentinės Psichologijos Laboratorija
Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos. Greitai pradėta atsiriboti nuo tiriamojo savistabos sutelkiant dėmesį. Itin reikšmingi buvo tokio pobūdžio vokiečių psichologų H. Ebbinghauso 1885, G. E. N. Müllerio 1893 atlikti atminties tyrimai. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį.
Testų Metodo Atsiradimas
Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai - Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas.
Kiti Reikšmingi Eksperimentuotojai
19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe).
Aprašomoji Psichologija
Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu. Aprašomoji psichologija turėjo įtakos geštaltpsichologijai.
Pagrindinės Psichologijos Kryptys
Psichologijos mokslas apima įvairias mokyklas ir kryptis, kurių kiekviena siūlo savitą požiūrį į žmogaus psichikos ir elgesio supratimą. Tarp svarbiausių galima paminėti biheviorizmą, psichoanalizę, kognityvinę ir humanistinė psichologiją.
Biheviorizmas: Elgesio Mokslas
Biheviorizmas yra psichologijos kryptis, kuri akcentuoja stebimą elgesį, o ne vidinius psichinius procesus. Vienas iš žymiausių bihevioristų buvo Ivanas Pavlovas (1849-1936), kuris atrado sąlyginį refleksą. Clarkas Leonardas Hullas sukūrė formulę Ser = d x v x k x shr, kuri bandė matematiškai apibrėžti elgesį. Burrhusas Fredericas Skinneris eksperimentavo su paskatinimais, kurie buvo duodami subjektams pagal tam tikras skales. Socialinio mokymosi teorija, kurią sukūrė Albertas Bandura, išskyrė tris modelių stimulų tipus: gyvąjį modelį, verbalinį nurodymą ir simbolinį modelį. Pažinimo ir elgesio procesus sudaro dėmesys, spėjimai ir tikėjimai.
Psichoanalizė: Nesąmoningumo Įtaka
Psichoanalizė, kurią sukūrė Sigmundas Freudas, yra teorija ir terapijos metodas, pabrėžiantis nesąmoningų procesų įtaką elgesiui. Freudas vardijo psichikos dalis: Id, Ego ir Superego. Jis taip pat aprašė gynybos mechanizmus, tokius kaip neigimas, išstūmimas ir projekcija. Psichoseksualinio vystymosi teorija teigia, kad asmenybė vystosi per kelias stadijas, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas skirtingoms kūno zonoms. Karen Horney pasiūlė neurotiškų žmonių norus, tokius kaip noras pritapti ir nutolti nuo kitų. Erikas Eriksonas sukūrė psichosocialinio vystymosi teoriją, kuri apima aštuonias stadijas, kurių kiekviena susijusi su tam tikra krize, pavyzdžiui, pasitikėjimas vs. nepasitikėjimas, savarankiškumas vs. gėda ir abejonės, iniciatyva vs. kaltė, meistriškumas vs. nepilnavertiškumas, identitetas vs. vaidmenų sumaištis, intymumas vs. izoliacija, produktyvumas vs. stagnacija, integracija vs. neviltis. Carlas Gustavas Jungas sukūrė analitinę psichologiją ir įvedė „šešėlio“ sąvoką. Alfredas Adleris pabrėžė pranašumo siekimą ir sukūrė Adlerio terapijos principus.
Kognityvinė Psichologija: Pažinimo Procesų Analizė
Kognityvinė psichologija yra psichologijos kryptis, tirianti pažinimo arba mąstymo procesus ir jų rezultatų (žinių) vidinės reprezentacijos problemas. Ši kryptis susiklostė XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, o svarbiausi jos kūrėjai yra U. R. G. Neisseris ir R. Heiberis. Kognityvinės psichologijos tikslas - išnagrinėti, kaip žmogus atmintyje sutvarko žinias, koks žodinių ir vaizdinių komponentų tarpusavio santykis įsiminimo ir mąstymo procesuose.
Kognityvinės psichologijos ištakos ir raida plėtodamasi kaip priešprieša funkcinei psichologijai ir biheviorizmui, kuris neigia psichinių procesų vidinės organizacijos reikšmę, kognityvinė psichologija atsiribojo nuo atskirų pažinimo funkcijų ir stengėsi paaiškinti vientisą pažinimo procesą, atskleisti žinių struktūrą ir jų panaudojimo dėsningumus. Iš pradžių daugiausia tyrė sensorinės informacijos pokyčius, vykstančius nuo to momento, kai stimulas pradeda veikti receptorių, iki atsakomosios reakcijos (D. Broadbentas, S. Sternbergas). Mokslininkai rėmėsi analogija to, kaip informaciją apdoroja žmogus ir kaip kompiuteris. Buvo išskirta labai daug pažinimo ir vykdymo procesų struktūrinių komplektų (blokų), tarp jų - trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis (G. Sperlingas, J. W. Atkinsonas). Organizuodami eksperimentinius tyrimus ir kurdami empirinius duomenis aiškinančias teorijas, šios krypties atstovai vadovaujasi kai kuriomis geštaltpsichologijos idėjomis, kibernetikos ir struktūrinės lingvistikos teorijos modeliais, perima ir vartoja kai kurias jų sąvokas. Kaip bendra metodologinė orientacija, kuri pabrėžia žinių reikšmę žmogaus elgesiui ir domisi įvairių objektų ir įvykių vidinės reprezentacijos klausimais, kognityvinė psichologija į savo problematiką įtraukia asmenybės ir tarpasmeninių santykių problemas.
Humanistinė Psichologija: Žmogaus Potencialo Atskleidimas
Humanistinė psichologija, psichologijos kryptis, tirianti žmogaus unikalumą, jo vidines galias. Dėl šių galių žmogus kuria save ir aplinkinį pasaulį, tobulėja, sprendžia atsakomybės, pasirinkimo, meilės, tikėjimo, įkvėpimo, kančios, džiaugsmo ir kitas problemas. Humanistinės psichologijos atstovai siekia suvokti žmogų kaip nedalomą visumą, įvertinti jo unikalumą ir atskleisti jo saviraiškos bei kūrybiškumo ištakas. Humanistinės psichologijos koncepcijos grindžiamos Sokrato, Platono, B. Pascalio, J.-J. Rousseau, A. Schopenhauerio, F. Nietzsche’s ir kitų filosofų idėjomis. Humanistinė psichologija susiklostė Jungtinėse Amerikos Valstijose 20 a. 6-7 dešimtmetyje, atsiradimą lėmė civilizacijos raidos sukrėtimai per Antrąjį pasaulinį karą ir reakcija į psichologijos raidos ypatumus - mechanistinę tradiciją, psichikos procesų analizę neatsižvelgiant į žmogaus visumą. Kaip priešprieša biheiviorizmui ir psichoanalizei humanistinė psichologija buvo pavadinta trečiąja kryptimi. Humanistinės psichologijos pradininkai - C. Bühler, G. W. Allportas, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas H. Murray ir kiti. Jie teigė, kad reikia analizuoti realias žmogaus gyvenimo problemas ir numatyti praktinį jų sprendimo būdą, atsižvelgti į unikalią žmogaus prigimtį, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimą ir aprėpti visą asmenybę. Kiti svarbiausi humanistinės psichologijos atstovai: A. H. Maslow, C. R. Rogersas, R. May. A. H. Maslow iškėlė saviaktualizacijos, žmogaus poreikių hierarchinės struktūros, stokos ir raidos motyvacijos idėjas, tyrė brandžias, save realizavusias asmenybes, atliko žmogiškųjų vertybių analizę. C. Rogersas laikomas humanistinės psichologijos praktiniu atstovu, nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių kūrimo pradininku. R. May savo veikaluose pabrėžė tragiškuosius žmogiškosios būties aspektus. Humanistinės psichologijos objekto humanizavimas lėmė tyrimo ir psichologinio poveikio metodus: psichologai nesilaiko formalaus atstumo tarp konsultanto ir konsultuojamojo, tiki jo galimybėmis ir gebėjimu atsakyti už savo elgesį, nediagnozuoja, neinterpretuoja jo sutrikimų, pabrėžia tik tai, kas tuo metu vyksta. Humanistinės psichologijos idėjos taikomos medicinoje, pedagogikoje ir vadyboje. LIETUVOJE humanistinės psichologijos idėjos kartu su egzistencinės psichoterapijos koncepcijomis pradėjo plisti 20 a. antroje pusėje.
tags: #svarbiausi #psichologijos #atstovai