Įvadas
Maironis - vienas iškiliausių lietuvių literatūros klasikų, kurio kūryba ir tautinis vaidmuo yra giliai įsišakniję lietuvių kultūroje ir istorijoje. Sovietiniam režimui ir kritikai buvo itin sudėtinga susidoroti su Maironio palikimu, nes jo asmenybė ir kūryba buvo pernelyg reikšmingi, kad būtų galima juos ignoruoti. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip sovietinė ideologija interpretavo ir vertino Maironio kūrybą skirtingais laikotarpiais, atskleidžiant prieštaringus ir kintančius požiūrius.
Maironio sovietinio traktavimo užuomazgos
Sovietiniam kritikui Maironis kėlė nemažai iššūkių. Jei, pavyzdžiui, Jakštą traktuoti būtų gana lengva, tai su Maironiu teko pasitelkti partinę dialektiką, atseikėjant tai, kas atmestina, ir nustatant savitą svorį bei interpretaciją tam, kas priimtina ir toleruotina.
Pirmasis bandymas "įveikti" Maironį sietinas su K. Korsaku. Maironiui mirus, jis straipsnyje "Vietoj Maironio nekrologo" bandė atsakyti į klausimą, "kuo didelis lietuvių literatūroj Maironis". Korsakas teigė, kad Maironis didis ne dėl tėvynės meilės dainavimo, o dėl to, jog tinkamai ir tinkamu metu sugebėjo apie tą meilę prabilti. Anot jo, Maironio kūryboje tėvynės meilė buvo konkreti sąvoka, išreiškianti kylančios buržuazinės inteligentijos ir klasiškai sąmonėjančios valstietijos socialines, kultūrines ir politines apsiracijas. Carizmas ir sulenkėjusi dvarininkija buvo bendri viso krašto politiniai ir kultūriniai priešai, prieš kuriuos stojo Maironis tėvynės meilės vardan. Tokiu būdu patriotizmas virto grandimi, jungiančia priešingus Lietuvos visuomenės sluoksnius bendrai kovai prieš bendrą priešą, nors tos kovos laimėjimais naudojosi ne visi. Tai suteikė Maironio kūrybai plataus nacionalinio universalumo atspalvį.
Tačiau Korsakas pabrėžė, kad Maironio poezijoje šalia "progresyvių" elementų galima rasti ir "reakcinių" motyvų, ypač vėlesniame periode, po 1905 metų. Katalikiškumas, nors ir degradavęs iki vienodo lygio su patriotizmu, vis dėlto varžė jo kūrybinių užsimojimų radikalumą. Nepaisant to, Korsakas pripažino Maironio meninį talentą, jo gebėjimą valdyti žodį ir kurti reikiamus vaizdus. Jis pažymėjo, kad Maironis padarė tikrą revoliuciją lietuvių poezijoje, sugebėdamas suvokti pagrindines savo epochos idėjas ir apvilkti jas menišką formą. Maironio poezijos idealas buvo laisvoji Lietuva, kurią jis suprato išeidamas iš interesų tos visuomenės klasės, kurios poetu ir ideologu jis buvo. Nors Maironis kritikavo kai kuriuos nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinius, ta kritika teturėjo tik paviršutinį koregavimo charakterį.
Šioje interpretacijoje jau galima įžvelgti vėlesnės sovietinės Maironio interpretacijos užuomazgas: "progresyvūs" kūrybos bruožai iš vienos pusės, "konservatyvūs" ir "reakciniai" - iš kitos; formos iškilumo ir jos naujovių reikšmės pripažinimas mūsų eilėdaros raidai; ir, pagaliau, Maironio - kai kurių nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinių kritiko pabrėžimas.
Taip pat skaitykite: "Pavasario balsų" analizė
Maironio interpretacijos Sovietų Sąjungoje
Sovietinėje Maironio interpretacijoje ryškus B. Pranskaus straipsnis sovietų literatūrinėje enciklopedijoje. Pranskus pripažino Maironį kaip vieną iš stambiausių lietuvių "tautinio sąjūdžio" poetų. Jis teigė, kad pirmieji Maironio eilėraščiai, parašyti lenkų kalba, išreiškė dvarininkijos nuotaikas jos nuopolio metu. Vėliau Maironis tapo buržuazinio tautinio sąjūdžio dainiumi, aplenkėjusios lietuvių dvarininkijos ideologu, glaudžiai susijusiu su bekylančia lietuvių buožija ir jos inteligentija.
Pranskus kritikavo Maironio kūrinius. Jo nuomone, poema "Lietuva" pateikia feodalinės Lietuvos galybės idealizavimą ir šaukia į naują sąjūdį, tačiau Maironis nemato tikrosios jėgos, galinčios grąžinti kraštui buvusią galybę. Todėl visa jo kūryba apgaubta sielvartu ir liūdesiu. Pagrindinė viltis - dievas ir religija. Tokiu būdu Maironio poezija, nežiūrint tautinio sąjūdžio skleidimo, yra giliai reakcinio charakterio, šaukianti į praeities grąžinimą. "Pavasario balsai" persisunkę tokiais pat tautiniai romantiškais, "tautos" šlovinimo motyvais ("tauta" čia suprantama pirmiausia kaip buožija). Pirmasis Maironio dramatinis kūrinys "Kur išganymas" yra nukreiptas prieš progresyviąją inteligentijos dalį. Šioji drama ragina pasitikėti ir nusižeminti dievui ir religijai. "Jaunosios Lietuvos" pagrindinė mintis - dvarininkijos ir reakcinės buožijos susivienijimo idėja, pagrįsta žemės ūkio kapitalistiniu pertvarkymu ir sukūrimu buržuazinės dvarininkiškosios kultūros. XX a. pradžios (1905 m.) revoliucinį judėjimą ir dalies lietuvių inteligentijos susižavėjimą socializmu Maironis atsiliepė pikta sarkastiška poema "Raseinių Magdė", kuria išjuokė užsidegimą "darvinais ir marksais". Po trumpalaikio lietuvių tarybinės respublikos gyvavimo ir po buržuazinės dvarininkiškosios kontrrevoliucijos laimėjimo Maironis visiškai pereina į romantiškuosius Lietuvos feodalinių viduramžių siužetus. Šios krypties yra visi to laikotarpio Maironio kūriniai - jo dramatinė trilogija: "Kęstučio mirtis", "Vytautas pas kryžiuočius" ir "Vytautas". "Nepriklausomos" Lietuvos sąlygose šie kūriniai, šloviną monarchizmą, į kurį linkę dabartiniai lietuvių buržuazinės dvarininkijos tautiniai fašistai, turi didelį reakcinį charakterį.
Pranskus apibendrino, kad Maironis buvo pradininkas lietuvių literatūroje "tautinio romantizmo", kuris didžiuma nėra išgyvendintas ir šiandien ir kuris suvaidino ryškų vaidmenį lietuvių buržuazijos ir tam tikros dalies dvarininkijos bei inteligentijos sutelkime po buržuazinio nacionalizmo lozungais.
Toks Maironio interpretavimas ir vertinimas vyko pačioje Sovietų Sąjungoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, oficialiame, partijos aprobuotame leidinyje. Palyginus su K. Korsaku, B. Pranskus jau buvo žymiai griežtesnis, agresyvesnis - grynai sovietiškas.
Pirmasis leidimas Didžiosios sovietų enciklopedijos taip pat pateikė trumpą Maironio aptarimą: "Pačiam dešiniajame (XIX - XX a. sąvartos lietuvių literatūros) sparne yra poetas kunigas Maironis (1862-1932), savo kūriniais (Jaunoji Lietuva, trilogija apie kunigaikštį Vytautą) šaukęs vienybėn dvarinin-kiškąją aristokratiją ir buržuaziją bei romantiškai idealizavęs Lietuvos viduramžių praeitį".
Taip pat skaitykite: "Pavasario balsai": Maironio kūryba
Pirmasis bolševikmetis Lietuvoje
P. Cvirkos redaguojamam žurnale "Raštai" (1941, nr. 1) buvo įrodinėjama, jog "Maironis nebuvęs visos tautos poetas ir jungėjas, kad jis tebuvęs tik buožių interesų poetas", "svetimas 'liaudies' reikalams, o 'liaudis' svetima jo palikimui", kuris tokiu būdu esąs "bereikšmis ir menkas". Dėl tokio vertinimo naujo "Pavasario balsų" leidimo likimas buvo aiškus. Nors Valstybinė leidykla ir stengėsi, kad knyga būtų išspausdinta, tačiau kompartijos cenzoriai išbraukė beveik pusę visos Maironio poezijos, ir leidyklai nieko daugiau neliko, tik išspausdinti 10 egzempliorių korektūros teisėmis ir laukti lietuviškam poetui palankesnių laikų.
Bėdon pakliuvo ir Maironio muziejus, kurio kūrimo darbas buvo nutrauktas. Muziejus perėjo Švietimo komisariatan, kuris netrukus "nebeturėjo" iš ko mokėti vedėjui algos, patį vedėją tačiau palikdamas už Muziejaus tvarkymą atsakingą. Tuo būdu Muziejus, formaliai neuždarytas, išbuvo iki 1941 metų pavasario, kada jį perėmė Vilniaus Mokslų akademija.
Maironis karo metais
Sovietų Sąjungos nesėkmės pirmaisiais karo metais privertė partiją griebtis naujų, neįprastų metodų. Siekiant sustiprinti gyventojų moralę ir pasipriešinimą vokiečiams, šalia sovietinio patriotizmo imta ryškiau pabrėžti tautinis patriotizmas, griebtasi paspirties iš praeities - iššaukta Suvorovo, Kutuzovo ir Nevskio vardai, atlaidžiau toleruota religija ir, apskritai, kiek sušvelninta politinė ir ideologinė kontrolė. Tai buvo laikai, kada pats Stalinas kreipėsi 1941 metų kalboje į gyventojus ne tik kaip į "draugus", bet ir "brolius ir seseris".
Tai palietė ir kūrybinį gyvenimą. Literatūra, šiaipjau "vienas iš įrankių komunizmo statyboje", šiuo atveju buvo perorientuota į ginklą karinei pergalei pasiekti. "Terminas 'karinė tema' yra netikslus", aiškiai nurodė "Literatūra i iskusstvo". "Mums reikia ne karinės tematikos, bet kovojančios literatūros. Nuo šio laiko literatūra yra pašaukta tarnauti vienam vieninteliam tikslui - sutriuškinti priešą. Ji turi skatinti kovos dvasią, suvienyti bei sustiprinti patriotizmo jėgą, kurstyti neapykantą vokiečių fašistiniams grobikams ir šaukti keršto".
Tad tie patys bruožai savaime nusidriekė ir lietuvių sovietinėje literatūroje, puoselėtoje į Sovietų Sąjungą pasitraukusių lietuvių komunistų ir jų bendrakeleivių. Ypač ryški buvo antivokiškoji tematika, atitinkamai susieta su lietuviškuoju patriotizmu, savaip įkinkytu į "Didžiojo Tėvynės karo" propagandą. Tokios tematikos kūrinių, ar bent paskirų ištraukų, imta specialiai ieškoti ir praeities lietuvių literatūroje, klasikų kūryboje ir net kai kurių nepriklausomos Lietuvos "buržuazinių" rašytojų kūriniuose. "Ilgaamžė lietuvių tautos kova prieš vokiškuosius grobikus", paaiškina K. Korsakas, "kurie jau nuo seniausių laikų nesiliauja kėsinęsi į Lietuvą, lietuvių širdyse išugdė gilią neapykantą vokiškajam imperializmui. Lietuvių literatūroje - tame ryškiausiame lietuvių tautos gyvenimo, kovų ir siekimų veidrodyje - Lietuvos žmonių širdyse deganti neapykanta vokiškiesiems grobikams rado ypatingai ryškų atspindį, kaip tai rodo mūsų žymiausiųjų rašytojų veikalai. Amžius trunkanti lietuvių tautos kova su vokiškųjų grobikų veržimusi į Rytus davė šimtus kilnių patriotizmo ir didvyriškumo pavyzdžių, kurie vėliau įkvėpė geriausius lietuvių rašytojus, suteikdami medžiagos jų veikalams ir skatindami juos savo kūriniuose išreikšti tai, kas glūdėjo lietuvių liaudies dvasioje vokiškųjų grobikų atžvilgiu".
Taip pat skaitykite: Maironio poemos analizė
Pasirėmus šitokiu kriterijumi, moralei pakelti, buvo išleista keletas tokio turinio (antivokiško ir patriotinio) lietuvių literatūros rinkinių, kuriuose, be sovietinių rašytojų, šalia K. Donelaičio, M. Valančiaus, S. Daukanto, Vydūno, A. Jakšto, F. Kiršos ir kitų, pasirodė ir Maironis. Staiga jis tapo, P. Cvirkos žodžiais tariant, "mūsų Maironis", "su genijaus ugnimi", o Lietuva virto "Algirdo, Kęstučio, Vytauto, Maironio, Būgos žemė". Pats pirmasis sovietinių lietuvių poetų rinkinys ("Gyvajai Lietuvai", 1942) buvo pradėtas, kaip motto, "Kur bėga Šešupė" posmais.
tags: #maironis #mano #moksladraugiams #teksto #suvokimas