Žemaitė - viena žymiausių lietuvių realizmo kūrėjų, kurios kūryboje atsiskleidžia XIX a. pabaigos - XX a. pradžios kaimo gyvenimo realijos, lietuvių valstiečių tipai ir jų kasdieniai rūpesčiai. Rašytoja sukūrė ryškių charakterių, tokių kaip Katrė, Petras Kurmelis, Vingių Jonas, Topylis, tačiau pagrindinė jos kūrinių situacija - šeimos santykiai, ypač daug dėmesio skiriant moters likimui. Šiame straipsnyje nagrinėsime Žemaitės kuriamų veikėjų asmenybės tipus, remdamiesi jos apsakymu „Marti“ ir kitais kūriniais.
Pažyminys kaip Veikėjo Apibūdinimo Priemonė
Prieš pradedant gilintis į konkrečius veikėjų tipus, svarbu aptarti, kaip Žemaitė naudoja kalbos priemones, ypač pažyminius, veikėjams apibūdinti. Pažyminys - tai antrininkė sakinio dalis, reiškianti daikto ar asmens požymį ir atsako į klausimus "koks?", "kokia?", "kuris?", "kuri?". Pažyminiai, suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi, linksniu, vadinami derinamaisiais. Jie gali būti išreikšti:
- Būdvardžiu: "Buvo jau vėlyvas rytas."
- Dalyviu: "Rytą žmogus eidamas rado gulintį kiškį."
- Skaitvardžiu: "Buvo devyni broliai ir dešimta sesuo."
- Įvardžiu: "Kiekvienas takas, kiekvienas medis ir krūmas čia buvo pažįstamas."
Derinamieji pažyminiai gali būti išplėsti savarankiškos reikšmės žodžiais, pavyzdžiui: "Vaikas mato laivą, pilną linksmų keliautojų."
Žemaitė meistriškai naudoja tiek derinamuosius, tiek nederinamuosius pažyminius, kad sukurtų ryškius ir įsimintinus veikėjų portretus.
Motinos Vaidmuo Veikėjų Formavimesi
Itin svarbus vaidmuo Žemaitės kūriniuose tenka motinoms. Jos, ilgą amželį nugyvenusios, turi sukaupusios didžiulę gyvenimo patirtį ir ja dalinasi su savo vaikais ir anūkais. Populiarų liaudies posakį - kokie tėvai, tokie ir vaikai - mes galime pritaikyti ir Žemaitės veikėjams. Senoji Vingienė (,,Marti”) yra tipiškas blogos motinos pavyzdys.
Taip pat skaitykite: Visuomenės atspindžiai "Marti"
Senoji Vingienė: Nevalyva, netvarkinga, mėgstanti išgerti, tinginė, rėksnė, grubios šnekos. Be to, Vingienė šeimoje yra beteisė, neturi žodžio, ji pavaldi vyrui - šeimos galvai. Vingienė yra tikslus visos Vingių šeimos atspindys. Todėl nereikia stebėtis, kad ir jos sūnelis Jonas yra nesiprausęs, neapskalbtas, grubus ir išgeriantis stuobrys. Tokia motina savo atžalai negali parodyti tikrojo doros kelio, nes ji nežino, kaip jis atrodo.
Petro Kurmelio motušėlė: Visiškas kontrastas senajai Vingienei yra kitų Žemaitės apsakymų veikėjos - motinėlės. Senoji Petro Kurmelio motušėlė (,,Petras Kurmelis”) yra darbščios, protingos, geros, sugebančios patarti motinėlės pavyzdys. Jos paveikslas labai šviesus: didžiausia darbininkė, namų saugotoja, išauginusi darbštų ir dorą sūnų. Ji laikosi tradicinės lietuvių moralės, vertina žmogų ne tik už turtą. Petrui rengiantis piršlyboms, ji pasako lyg perspėdama: ,,Neturtingų tėvų, vargo mačiusi mergelė gali būti darbi ir prieplaiki…”. Iš jos kalbos (,,merga viena besmaližiaus”, ,,Juozukas nukritusį obuolį ir bekrapštąs pro žiogrius”) gali pasirodyti, kad motinėlė šykšti ir priekabi, bet tai kaimo žmogaus sunkaus gyvenimo taupumas, ūkininkės apdairumas - nieko negalima išleisti iš akių ir rankų. Tik apleisi ką, ir pradės griūti. Pačiam Petrui jo motinėlė yra moters idealas.
Juozapo motinėlė: Panašiai galime pasakyti ir apie Juozapo motinėlę apsakyme ,,Sutkai”. Apsakymo veikėjai (Juozapo tėvai, Magdelė ir Juozapas, jų vaikai) puikiai suvokė, ką reiškia žmogui tikra meilė, grožis, užuojauta, artimo šiluma. Sutkų šeima gerbė tauriuosius jausmus, niekuomet nesišvaistė jais. Mamaitė visuomet sugebėjo įbrukti reikalingą patarimą arba rasti išeitį. Rodos, meilė artimui įaugus šiems žmonėms į kraują nuo gimimo dienos. O kas gi suformuoja tokias asmenybes, jei ne auklėjimas, motinos ir tėvo meilė?
Veikėjų Tipai Žemaitės Kūryboje
Žemaitė savo kūryboje vaizduoja įvairius veikėjų tipus, atspindinčius to meto visuomenės realijas. Štai keletas ryškiausių:
Marti (Katrė): Jauna mergina, kuri iš meilės išteka už mylimojo, bet patenka į žiaurią anytos ir vyro priespaudą, kol galiausiai palūžta. Katrė yra moters, tapusios tradicinių moralinių normų pažeidimų auka, pavyzdys. Jos likimas atspindi moters bejėgiškumą patriarchalinėje visuomenėje.
Taip pat skaitykite: Žmogiškumo paieškos „Marti“
Vingių Jonas: Grubus, neišsilavinęs valstietis, kuris terorizuoja savo žmoną. Jis yra vyro despoto, kuris naudojasi savo galia, simbolis. Jono asmenybė atspindi to meto kaimo vyro brutalumą ir abejingumą žmonos jausmams.
Petras Kurmelis: Valstietis, kuris visą gyvenimą kruopščiai taupo ir kaupia turtą, atsisakydamas visų gyvenimo džiaugsmų. Jis yra žmogaus, kuris aukoja savo asmeninę laimę dėl materialinių vertybių, pavyzdys. Petro Kurmelio asmenybė atspindi to meto kaimo žmogaus godumą ir materializmą.
Senoji Vingienė: Bloga motina, kuri yra nevalyva, netvarkinga, mėgstanti išgerti, tinginė, rėksnė, grubios šnekos. Ji yra motinos, kuri neturi jokios moralinės vertės, pavyzdys. Vingienės asmenybė atspindi to meto kaimo moters degradaciją ir moralinį nuosmukį.
Motinėlės (Petro Kurmelio, Juozapo): Darbščios, protingos, geros, sugebančios patarti motinos. Jos yra motinų, kurios yra šeimos ramstis ir moralinis kompasas, pavyzdžiai. Motinėlių asmenybės atspindi to meto kaimo moters darbštumą, išmintį ir moralinę stiprybę.
Veikėjų Portretų Kūrimo Priemonės
Žemaitė meistriškai kuria veikėjų portretus, naudodama įvairias menines priemones. Jos aprašymai yra detalūs, tikroviški ir atskleidžia veikėjų vidinį pasaulį. Štai keletas pagrindinių priemonių:
Taip pat skaitykite: Kartų konfliktas Grušo dramoje
Išorės aprašymas: Žemaitė detaliai aprašo veikėjų išvaizdą, aprangą, manieras. Šie aprašymai padeda skaitytojui susidaryti aiškų veikėjo įspūdį ir suprasti jo socialinę padėtį. Pavyzdžiui, aprašydama Vingių Joną, Žemaitė pabrėžia jo stambumą, grubumą ir nešvarumą, taip atskleisdama jo moralinį nuosmukį.
Kalba: Veikėjų kalba yra individualizuota ir atspindi jų socialinę padėtį, išsilavinimą ir charakterį. Žemaitė naudoja tarmiškus žodžius, posakius, liaudies patarles, kad suteiktų veikėjų kalbai autentiškumo ir gyvumo. Pavyzdžiui, senosios Vingienės kalba yra grubi, vulgari ir pilna keiksmažodžių, o motinėlių kalba - rami, išmintinga ir pilna patarimų.
Veiksmai: Veikėjų veiksmai atspindi jų motyvaciją, tikslus ir vertybes. Žemaitė atidžiai stebi veikėjų elgesį ir atskleidžia jų vidinius konfliktus. Pavyzdžiui, Katrės veiksmai - bandymas prisitaikyti prie žiaurios anytos ir vyro, rodo jos bejėgiškumą ir norą išsaugoti šeimą.
Psichologinė analizė: Žemaitė gilinasi į veikėjų vidinį pasaulį, atskleidžia jų mintis, jausmus, išgyvenimus. Ji analizuoja veikėjų motyvaciją, paaiškina jų elgesio priežastis. Pavyzdžiui, Žemaitė atskleidžia Petro Kurmelio godumo priežastis, paaiškina, kodėl jis aukoja savo asmeninę laimę dėl turto.
Apsakymo „Marti“ Analizė
Apsakymas „Marti“ yra vienas ryškiausių Žemaitės kūrinių, kuriame atskleidžiamas moters likimas patriarchalinėje visuomenėje. Apmąstykime kūrinio problematiką ir Žemaitės kuriamų veikėjų tipą remdamiesi pačiu kūrinio pavadinimu. Kodėl jis toks yra, kokį žmogaus aspektą išryškina?
Siužetinė schema: Kūrinio veiksmo pradžios motyvas - Katrės meilė Jonui ir noras sukurti šeimą. Veiksmo segmentai - Katrės vestuvės, gyvenimas Vingių namuose, konfliktas su anyta ir vyru, Katrės liga ir mirtis. Kūrinio veiksme Katrės laikysena keičiasi nuo naivios ir mylinčios merginos iki palaužtos ir bejėgės moters. Kūrinys baigiasi Katrės mirtimi, kuri simbolizuoja moters bejėgiškumą patriarchalinėje visuomenėje.
Tikroviškumas: Visas kūrinys yra tikroviškas, jo veiksmo raida motyvuota, o finalas - logiškas. Žemaitė vaizduoja realų kaimo gyvenimą, tikroviškus veikėjus ir jų santykius. Kūrinio veiksmo raida yra motyvuota veikėjų charakteriais ir aplinkybėmis. Kūrinio finalas - Katrės mirtis - yra logiškas, atsižvelgiant į jos gyvenimo sąlygas ir patirtus išgyvenimus.
Veikėjo portreto kūrimo priemonės: Žemaitė kuria Vingių Jono portretą, pabrėždama jo fizinį grubumą ir moralinį nuosmukį. Ji aprašo jo stambų kūną, kreivas kojas, didelę galvą ir purvinus drabužius. Šie portretiniai bruožai atskleidžia Jono brutalumą, neišsilavinimą ir abejingumą aplinkiniams.