Įvadas
Juozo Grušo tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“, parašyta 1967 metais, yra vienas garsiausių ir iki šių dienų populiarumo neprarandančių kūrinių. Šiame kūrinyje rašytojas svarsto amžinus dalykus, mąsto apie žmogaus gerumą ir apie išsigimimo, nužmogėjimo priežastis. Pavadinimas simbolinis: gėris ir blogis (meilė ir velnias) grumiasi šiuolaikiniame pasaulyje, kurį simbolizuoja džiazo vaizdinys. Dramos veiksmas sukasi apie tris jaunuolius-džiazo mėgėjus - Andrių, Julių, Luką - kurie groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais ir vulgariai elgiasi su savo drauge Beatriče. Tragikomedijoje analizuojami veikėjų paveikslai, atskleidžiantys tradicines vertybes, elgesio normas ir autoriteto problemas. Kūrinys orientuotas į paauglių problemas, kurios, būdamos aktualios visais laikais, paverčia dramą dažnai skaitoma ir šiandien.
Tėvų ir Vaikų Konfliktas
Tėvų ir vaikų konfliktas yra nuolatinis ir amžinas reiškinys, egzistuojantis tol, kol egzistuoja žmonija. Kiekvienas laikmetis šį konfliktą sprendžia savaip. XX amžiaus tėvų ir vaikų santykių problemos itin rūpi dramaturgui J. Grušui. Tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“ sprendžiama ne viena tėvų ir vaikų bendravimo problema.
Šios ištraukos siužeto pagrindas - Juliaus ir jo tėvo konfliktas. Jo užuomazga - Beatričė atveda į Juliaus namus Ziną. Jų požiūris nesutampa. Juliaus žodžiais: „Aš vienaip noriu gyventi, tu - kitaip“ - parodo jų interesų nesuderinamumą. Tėvas priekaištauja Juliui dėl pasirinkto gyvenimo būdo: „Nuo vieno išgėrimo prie kito, nuo vienos moters prie kitos… Ką tu prieisi, taip gyvendamas?“. Taigi tėvo nuomone Julius privalo vesti suvedžiotą merginą, nes tai yra pareiga „prieš savo paties vaiką“. Aiškėja jų abiejų požiūris į meilę. Tėvui „pati meilė dingo“, Juliui „ji dabar kitokia“. Aiškeja ir abiejų veikėjų vertybių sistema. Julius viską nori „pasiimti dabar, tuojau ir viską grynais“. Tačiau nieko tikro ir pastovaus gyvenime neturi. Jo gyvenimas - tai blaškymasis, klaidžiojimas: metė prancūzų literatūros studijas, greit įkyrėjo darbas redakcijoje, kliedėjo apie mašiną, pasuko į džiazą. Gyvenimas jam prakeiktas „beprotiškai apkrautas melu, falšu, fantastika ir dar velniai žino kuo“. Bet gyventi jis nori, nors kartais ir apima siaubas.
Tėvo didžiausia vertybė - šeima. Juliaus motiną Reginą jis vadina šeimos karaliene. Juliaus kartos merginos, jo nuomone, „viską sumynė į purvą“. Sūnaus kartą jis vadina barbarais: „Jūs atsipalaidavote nuo bet kokios humanistinės tradicijos“. Jis jaučia žmogiškumo nykimą ir retoriškai klausia: „Kas dar atsitiks su jumis!…“. Auklėdamas sūnų tėvas remiasi savo praeitimi, net tuo, kad yra gyvenime patyręs kančią ir prievartą (apkurtęs). Juliui tai atrodo juokinga, nes tėvo pasididžiavimas - filosofų ir humanistų knygos - yra bevertės, pasaulio išmintis kurčia. Tėvo intelektualumą ir išsilavinimą, pagarbą mokslui parodo nuolat kartojamas lotyniškas posakis: „Nihil est in intellectu“. Tačiau tėvas daugiau teoretikas negu praktikas. Todėl tėvo ir sūnaus santykių krizė pasiekia kulminaciją - jie nesupranta ir nesistengia suprasti vienas kito. RemarKa (Pirmojo paveikslo kambarys - katilas) nurodo ne tik besikeičiančią erdvę, bet ir suskirsto ištrauką į dvi dalis.
Katilo erdvėje aiškėja Luko, Juliaus ir Andriaus gyvenimo vertybės. Keista, tačiau žvelgdamas į save ir draugus Julius retoriniais sakiniais vertina panašiai kaip ir tėvas: „Oi, kokie mes žvėrys! Seniokas teisus: refleksinis barbarizmas“. Jis suvokia ir savo tėvo skausmą: „Dvigubai kenčia. Jam per ankštas jo paties skausmas…“. Tačiau labai greitai šį suvokimą užgožia „katilo“ vaikinų nuostatos: „Chuliganai tvarko pasaulį“, „Pinigą mokėk padaryti“. Ištraukos pabaiga leidžia teigti, jog šios trujulės gyvenimo nuostatos doros ir gėrio nekuria. Beldimasis į duris - tai lyg beldimasis į jų sąžinę. Jaunuoliai prisimena net tris chuliganizmo faktus. Gana įtikinamai jų pasirinktą gyvenimo kelią apibūdina Juliaus žodžiai: „Kiekvienas atėjimas į milicijos budinčiojo kambarį - tai jau biografinis faktas“. Tokiu gyvenimu jie patys bjaurisi, ieško ko nors šviesesnio, gražesnio. Tokiu šviesuliuku jų „katile“ tampa Beatričė. Luko žodžiai patvirtina jos tyrumą, gėrį, norą padėti jiems, pajusti žmogiškumą: „Gerai, kad ji neatėjo. Ji būtų čia pajutusi arklidės kvapą“.
Taip pat skaitykite: Vaižganto biografija
Kiekvienai kartai būdingas savitas gyvenimo vertybių suvokimas, priklausantis nuo visuomenės požiūrio, laikmečio ir aplinkos. Tačiau visada išlieka didesnis ar mažesnis kartų konfliktas.
Pagrindiniai Veikėjai ir Jų Paveikslai
Kūrinyje meilė simbolizuoja gėrį, kurio taip trūksta jauniesiems veikėjams, velnias simbolizuoja blogį, o džiazas - tai šių veikėjų gyvenimo būdas. Visų veikėjų charakteriai sudėtingi, galbūt skirtingi, bet likimai panašūs. Pagrindiniai dramos veikėjai yra trys jaunuoliai, džiazo mėgėjai: Andrius, Julius ir Lukas, bei jų draugė Beatričė.
Andrius - džiazo grupės vadeiva, karštakošis, mėgstantis nurodinėti, ganėtinai egoistiškas. Tai menkos dvasios, primityvus jaunuolis, pripažįstantis tik jėgos kultą, tikras mankurtas, užaugęs be tautinių ir dorovinių idealų, be religijos, kultūros, šimtmečiais kurtų humanistinių tradicijų. Jis stoja prieš tėvą - teisingumo organų darbuotoją, aktyvų klasių kovos dalyvį. Jis atmeta vyresniosios kartos argumentus apie iškovotos duonos kainą, šviesios ateities perspektyvas, tiesiai pasakydamas tėvui: „mus papirkote“.
Julius - intelektualus jaunuolis, išreiškiantis dvasinę krizę. Tai filosofo idealisto sūnus, nusivylęs visuomene, negalinčia apginti humanistinių tradicijų. Dėl to jis priekaištauja tėvui: „Sudeginkit visas filosofų ir humanistų knygas! Jos bevertės… Nė vieno neapgynė, kai jie savo laiku šaukėsi “nemirštamos dieviškos dvasios”. Praradęs bet kokią gyvenimo prasmės iliuziją, Julius jaučia egzistencijos tragizmą. Jis geria, groja, mušasi, mano, kad gyvenime nėra vilties, prasmės. Julius yra mergišius, kiekvienai sakantis, kad ją myli ir nori vesti.
Lukas - atstovauja visuomenės padugnėms, pačia savo socialine padėtimi lyg ir pasmerktas. Neturėdamas nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers, jis jaučiasi galintis padaryti didelę niekšybę vien dėl to, kad yra pamestinukas, mestas į gyvenimą kaip į sąšlavų duobę. Lukas maištauja vien išgirdęs iš savo globėjo paveldėtą pavardę - Pinkvarta. Gyvenimas vaikų namuose, suvokimas, ką iš jo atėmė tėvai, jam kelia amžiną skausmą.
Taip pat skaitykite: Lietuvos mados įtaka
Beatričė - gatvės vaikas, be šeimos, palikta mamos, septyniolikos metų mergina. Ji dažnai sapnuoja savo motiną. Beatričė jungia tėvus ir maištaujančius vaikus. Jos išsiskyrimas su motina ir santykiai su senele nėra maištingi, tačiau sieloje ji išgyvena dėl motinos pasirinkimo, senelės nesugebėjimo suprasti. Ji stengiasi pažadinti tėvus, kad suvoktų, kokia jų vieta vaikų gyvenime. Ji yra šventa keistuolė, norinti „tvarką pakeisti“, išbudinanti Andriaus tėvo sąmonę, apšviečianti jam sūnaus paveikslą tokia neįprasta dvasios šviesa, kad jis pasijunta tik šią akimirką supratęs, prie tokio bedugnės krašto yra atsidūręs jo sūnus. Panašiai žadinamas iš dvasios sąstingio ir Juliaus tėvas.
Visi keturi veikėjai neturi motinų. Andriaus ir Juliaus motinos mirusios, Lukas - pamestinukas, Beatričės motina pabėgusi su mylimuoju. Vienintelė vertybė, kuri išlieka nepaneigta, - tai motina. Motinos idėja iškelta virš laikinumo, apšviesta amžinybės šviesa. Andrius sako tėvui: „Neįžeidinėk mirusios motinos“. Juliaus motiną tėvas vadina „šeimos karaliene“. Skaudžiausia vaikų namuose užaugusio Luko patirtis: neturėti motinos net mintyse - „tai lygu gyvuliui“. Beatričė nuolat sapnuoja savo motiną. Tačiau motinos idėja dramos veikėjų širdyse nėra reali jėga. Tai tik iliuzija. Iš tikrųjų jie našlaičiai, išmesti į gyvenimą kaip į šiukšlių duobę. „Katilas“ - vienintelė jaunuolių priebėga nuo vienatvės šiurpo.
Veiksmo Analizė
Veiksmas prasideda „Katilie“ - tai vieta, kur grojo džiazą ir leido laiką visi keturi draugai, bei jaunimas. Draugai groja, jaunimas šoka. Andrius, Lukas ir Julius susipyksta ir susimuša dėl to, kad Andrius įžeidinėja Beatričę. Vaikinai išskiria draugus ir jaunimas išeina. Berniukai susitaiko ir nusprendžia tai atšvęsti, ieško pinigų, kad galėtų nusipirkti išgerti. Andrius kažką sugalvoja ir išbėga. Grįžta su konjaku ir pasako, kad apvogė parduotuvę ir nužudė bufetininkę, Beatričė tuom netiki ir išbėga iš katilo. Andrius apie viską tik pajuokavo. Beatričė nueina pas Andriaus tėvą ir paklausia ar nebuvo grįžęs Andrius ir ar nepavogė konjako. Tėvas pasako, kad taip Andrius buvo namie ir paėmė iš baro du butelius. Beatričę nusiramina ir viską papasakoja Andriaus tėvui. Ji papasakoja apie tai, kaip jie susipažino, apie save, apie tai, kad Andrius dažnai kalba apie žmogžudystės ir išprievartavimus. Andriaus tėvas kalbasi su Andrium. Klausinėja iš kur jis gavo mašina, pasako, kad jam atsibodo jo blogas elgesys. Tėvas pasako, kad Andrius nesaugo to, ką jam davė vyresnioji karta.
Tradicinės Vertybės, Elgesio Normos ir Autoriteto Problemos
Juozo Grušo tragikomedijoje keliami klausimai apie tradicines vertybes, elgesio normas ir autoriteto problemas. Jaunuoliai, augę be motinos meilės ir šeimos šilumos, ieško savo vietos gyvenime, dažnai pasirinkdami maišto kelią. Jų elgesys, pasireiškiantis džiazu, alkoholiu ir chuliganizmu, yra protestas prieš visuomenės normas ir vyresniosios kartos vertybes.
Tėvų ir vaikų konfliktas kūrinyje atspindi skirtingus požiūrius į gyvenimą, meilę ir šeimą. Vyresnioji karta, atstovaujama Juliaus tėvo, laikosi tradicinių vertybių, pabrėždama šeimos svarbą ir pareigą. Tuo tarpu jaunoji karta, atstovaujama Juliaus ir jo draugų, siekia laisvės ir nepriklausomybės, atmesdama tradicines normas ir autoritetus.
Taip pat skaitykite: Psichologinė Apučio analizė
Beatričė, būdama tarpininkė tarp kartų, stengiasi pažadinti tėvus ir vaikus, kad jie suprastų vieni kitus ir suvoktų savo vietą gyvenime. Ji simbolizuoja gėrį ir meilę, kurių taip trūksta jauniesiems veikėjams.