Martynas Nedzinskas - vienas ryškiausių šiuolaikinio Lietuvos teatro aktorių, pelnęs du Auksinius scenos kryžius. Jis žinomas ne tik dėl savo talento įkūnyti įvairius personažus, bet ir dėl gebėjimo paliesti jautrias temas, kurios rezonuoja su žiūrovų asmeninėmis patirtimis. Šiame straipsnyje panagrinėsime M. Nedzinsko karjerą, jo požiūrį į aktorystę, improvizaciją, taip pat aptarsime spektaklius, kuriuose jis nagrinėja sudėtingas psichologines problemas, tokias kaip depresija ir savižudybė.
Aktorystės kelias: nuo Užgavėnių kaukės iki Auksinių scenos kryžių
M. Nedzinsko kelias į sceną prasidėjo vaikystėje, Klaipėdoje. Pats aktorius prisimena, kad pirmoji mintis apie aktorystę jam užsidegė per Užgavėnes. Vaikščiodamas su didžiule kauke, deklamuodamas ir dainuodamas, jis gaudavo atlygį - blynus, saldainius ir kartais net du litus iš kaimyno. Vėliau, jaunimo teatre „Aušra“, vadovaujamas režisierės Ilonos Stančikienės, jis pradėjo vaidinti ir rado bendraminčių. M. Nedzinskui patiko gauti dėmesio, vaidinti, būti įvertintam ir keliauti.
Vis dėlto, aktorystė nėra vien tik šlovė ir pripažinimas. M. Nedzinskas atvirai kalba apie dvejones ir iššūkius, su kuriais susiduria šioje profesijoje. Pasak jo, aktorius visą laiką yra priklausomas nuo kitų žmonių, nuo jų nuomonės ir vizijos. Kartais tenka daryti tai, su kuo nesutinki, eiti ir viešai deklaruoti dalykus, kurie tau visiškai neįdomūs arba svetimi. Tačiau aktorystė taip pat suteikia erdvės smalsumui, džiaugsmui ir žaidimui.
Improvizacija: atvirumas, pažeidžiamumas ir ryšys su žiūrovu
M. Nedzinskas yra ne tik talentingas aktorius, bet ir improvizatorius. Jis yra teatro „Kitas kampas“ narys, kurio spektakliai dažnai priklauso nuo žiūrovų įsitraukimo ir pasiūlymų. Aktorius prisipažįsta, kad improvizacinis teatras jam patinka dėl to, kad čia gerai jaučiasi.
Improvizacija reikalauja atvirumo, pažeidžiamumo ir gebėjimo reaguoti į netikėtas situacijas. M. Nedzinskas teigia, kad improvizuojant visada smalsu, kaip į temą galima įtraukti kuo daugiau dalykų, kai staiga į sceną žmogus atsineša savo pasaulį ir šis papildo spektaklį. Būtent dėl to gražiausi susitikimai būna su žmonėmis, kurie yra atviri, paprasti, nebando rodytis kitokie, nei yra. Labai gražu, jei žmogus scenoje leidžia sau būti pažeidžiamas. Toks, koks yra.
Taip pat skaitykite: Mažvydo "Katekizmas"
M. Nedzinskas pabrėžia, kad improvizaciniame teatre nėra baimės suklysti, nes nebelieka tokio vertinimo, kriterijaus. Spektaklis pradedamas nusiteikus: „Kas įdomaus nutiks šiandieną? Kur mes atsidursime? Kokie žmonės ateis? Ką jie atneš? Ką duos spektakliui?“.
„Nuostabūs dalykai“: spektaklis apie gyvenimą su depresija ir savižudybe
Vienas iš ryškiausių M. Nedzinsko vaidmenų - spektaklyje „Nuostabūs dalykai“, sukurtame pagal Duncano Macmillano pjesę. Šiame spektaklyje aktorius paliečia itin jautrią temą - gyvenimą su žmogumi, linkusiu į savižudybę. Spektaklyje minimi dalykai, dėl kurių verta gyventi, - itin paprasti, tokie kaip šuns palaižyta nosis, ir kertiniai, pavyzdžiui, tūkstantasis dalykas.
M. Nedzinskas teigia, kad spektaklyje daugybė nuostabių dalykų surašyta ir sukurta jų pačių su režisieriumi Kirilu Glušajevu. Jie kas kartą keičiasi, kaskart pasakau du ar tris vis kitus. Aktorius pabrėžia, kad jo darbas - kad žiūrovas manytų, jog viskas tikra.
„Nuostabūs dalykai“ rodomi jau septynerius metus, o tai rodo, kad spektaklis yra geras ir priimtas žiūrovų. M. Nedzinsko teigimu, geras spektaklis yra toks, kuris paveikia žmogų. Svarbiausia žinoti, kaip nori žiūrovus paveikti. Daug žiūrovų sako spektaklyje „Nuostabūs dalykai“ jaučiantys emocinius kalnelius: čia verki, čia juokiesi, čia sutrinki, čia tau baisu, čia vėl juokiesi, vėl verki. Tai ir buvo vienas iš tikslų, manau, ir paties dramaturgo, ir mūsų su Kirilu - žiūrovus įtraukti į tai, ką reiškia gyventi su žmogumi, turinčiu sutrikimą. Kad žiūrovas tiesiogiai tai patirtų.
M. Nedzinskas atvirai kalba apie tai, kad pravirkdyti žiūrovus yra lengviau nei prajuokinti. Pasak jo, žmonės, ypač pas mus, linkę šiek tiek dramatizuoti, šiek tiek pagailėti savęs, šiek tiek labiau, nei reikia, paliūdėti. Mūsų žmonių empatijos lygis nėra pats aukščiausias, nėra daug vietų, kur galėtume laisvai reikšti savo jausmus, nesigėdyti to, ką jaučiame.
Taip pat skaitykite: Mažvydo kūrybos kontekstas
Spektaklyje „Nuostabūs dalykai“ M. Nedzinskas ne tik vaidina, bet ir nepastebimai įvynioja praktinę informaciją - pateikia institucijų, kurios gali pagelbėti sunkioje situacijoje, perskaito gaires, kaip NEkalbėti apie savižudybę - ko negalima minėti ir kaip reikia tokį jautrų faktą pateikti.
Aktorystė ir asmeninis gyvenimas: balanso paieškos
M. Nedzinskas atvirai kalba apie tai, kad sudėtingiausia paleisti emociškai sunkius vaidmenis, nes jie tave išdrasko. Ypač jeigu vaidinami tragiški dalykai - reikia laiko, kad atsikurtų psichika, kurią tenka išdraskyti scenoje, viešai. Pasąmonė neturi humoro jausmo - ji nežino, kad vaidini. Ji viską išgyvena iš tikrųjų. Tad po tokių dalykų reikia laiko atsikurti emociškai ir fiziškai.
Šiomis dienomis, atrodo, gyvenate tik scenoje. O dar kasdienis naujienų srautas daugumai žmonių neleidžia atsipalaiduoti. Kuo šiandien gyvenate, kas užima daugiausia laiko ir minčių? Vaikai, mylima moteris ir maisto ruošimas. Nes dabar nieko naujo nerepetuoju - vaidinu jau surepetuotus spektaklius. Jie jau egzistuoja - man reikia tik ateiti į teatrą. Nebereikia gilintis.
M. Nedzinskas prisipažįsta, kad kartais reikia tikėti tuo, kuo netikite. Lengviau vaidinti tuos, kurie toli, nes yra distancija. Nors vienokiu ar kitokiu atveju vaidmenys turi tapti tavęs dalimi, kad gerai vaidintum. Bet kuo jie tolimesni mąstymu, kalba, išraiška, filosofija, tuo įdomiau gilintis, vaidinti ir svarstyti, kodėl asmuo taip elgiasi, kalba, eina, mąsto, veikia. O kai vaidmenys kartojasi, tampa nebeįdomu.
Taip pat skaitykite: Reformacijos Sąjūdis Lietuvoje
tags: #martynas #nedzinskas #depresija