Martyno Mažvydo katekizmas - ne tik pirmoji lietuviška knyga, bet ir reikšmingas reiškinys XVI a. Lietuvos kultūroje ir Reformacijos sąjūdyje. Šis veikalas, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje, žymi lietuvių raštijos pradžią, kultūrinę brandą ir atspindi to meto religines bei politines aplinkybes. Siekiant išsamiai panagrinėti šį kūrinį, būtina atsižvelgti į jo sandarą, turinį, kontekstą ir reikšmę.
Istorinis kontekstas: Reformacija Lietuvoje ir M. Mažvydo veikla
XVI a. Europoje prasidėjęs Reformacijos sąjūdis, siekęs reformuoti katalikybę, sudarė sąlygas rašytinei lietuvių kalbai plisti. Protestantizmo įkūrėjas Martynas Liuteris reikalavo tikėjimą skleisti tautinėmis kalbomis. Tačiau to meto katalikiškoje Lietuvoje kalbinė situacija rašytinei gimtajai kalbai nebuvo palanki: išsilavinusių žmonių rašto kalba buvo lotynų, tarpusavio susikalbėjimo - lenkų. Todėl šviesuoliai, pasišovę parašyti pirmąsias lietuviškas knygas, traukėsi į protestantišką kraštą - Mažąją Lietuvą, t. y. Prūsijos kunigaikštystę. Jos valdovas kunigaikštis Albrechtas ieškojo žmonių, galinčių protestantų tikėjimą lietuviams valstiečiams skleisti jų gimtąja kalba.
Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) - lietuviškosios raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos autorius. Spėjama, kad M. Mažvydas kilęs iš smulkiųjų bajorų. Iki 1546 m. gyveno Vilniuje, 1541-1542 m. greičiausiai mokytojavo A. Kulviečio įsteigtoje Vilniaus aukštesniojoje evangelikų mokykloje (veikė iki 1542 m. gegužės mėn.). Buvo įsitraukęs į reformacijos judėjimą, Lietuvoje dėl to persekiotas. Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu ir lėšomis 1546-1548 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją. Jį baigęs įgijo menų bakalauro diplomą, 1548 m. įšventintas kunigu.
Dar studijų metais parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą - katekizmą Catechismvsa prasty szadei (1547 m. Karaliaučiuje, išspausdintas Hanso Weinreicho spaustuvėje Albrechto Brandenburgiečio lėšomis). 1549 m. kovo 18 d. paskirtas Ragainės lietuviškos parapijos klebonu; vedė buvusio Ragainės kunigo dukterį Benigną Lauterstern. Iki atvykdamas į Karaliaučių, be lietuvių, mokėjo lenkų, lotynų ir tikriausiai rusėnų kalbas, Prūsijoje išmoko vokiečių kalbą.
Išlikę 13 lotynų kalba 1548-1561 m. rašytų M. Mažvydo laiškų, iš kurių 11 parašyti jam kunigaujant Ragainėje, 12 iš jų adresuoti Albrechtui Brandenburgiečiui. Juose M. Mažvydas išsamiai aprašė parapijos religinę padėtį, menką lietuvių religinį išprusimą ir savo pastangas skatinti juos lankyti bažnyčią bei supažindinti su krikščionybės tiesomis. Parapijiečių švietimą ir krikščioniškųjų tiesų platinimą, kaimiečių atitraukimą nuo pagoniškais vadinamų liaudies kultūros papročių Mažvydas laikė pagrindine savo misija, kurią stropiai vykdė. Kunigo darbą suprato kaip pašaukimą, už kurio įgyvendinimą jautėsi atsakingas Dievui. Biblijoje minimą dvasios miegą Mažvydas laikė viena didžiausių nuodėmių.
Taip pat skaitykite: Mažvydo "Katekizmas"
M. Mažvydas buvo sukaupęs vieną pirmųjų žinomų privačių XVI a. bibliotekų.
"Katekizmo" Sandara ir Turinys
Mokydamasis Karaliaučiaus universitete M. Mažvydas, remiamas Albrechto, 1547 m. išleidžia „Katekizmą“ - pirmąją lietuvišką knygą. Ši knyga turėjo ne tik pagonis lietuvius išmokyti protestantiško tikėjimo tiesų, bet ir reiškė lietuvių raštijos pradžią, kultūrinę brandą. M. Mažvydas „Katekizmo“ nepasirašė, tačiau knygos autorystę patvirtina du faktai: pirma, lietuviškoje prakalboje 3-19 eilučių prãdžios sudaro autoriaus vardą ir pavardę, antra, autorystę vienoje savo knygų patvirtino M.
Svarbiausias M. Mažvydo leidinys - katekizmas - yra originalių ir verstinių tekstų rinkinys. Knygą sudaro:
- Lotyniškas ketureilis Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei
- Karaliaučiaus universiteto rektoriaus Friedricho Staphylo lotyniška pratarmė Malonės ir ramybės Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams
- M. Mažvydo eiliuota pasaulietinio pobūdžio lietuviška prakalba Knygelės pačios byla lietuvinikump ir žemaičiump (jos 3-19 eilutėse akrostichu įrašyta M. Mažvydo vardas ir pavardė; tai pirmasis žinomas originalus eilėraštis lietuvių kalba ir pirmas akrostichas lietuvių raštijoje)
- Trumpas elementorius Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti
- 5 dalių evangelikų liuteronų katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai)
- 11 giesmių su gaidomis rinkinėlis Pradestyse giesmes šventas
Katekizmas rengtas derinant du lenkiškų šaltinių vertimus: pirmuosius lenkų evangelikų liuteronų katekizmus, Karaliaučiuje parengtus J. Seklucjano (1545) ir J. Maleckio (1546); juose nebuvo Urėdų dalies, kurią M. Mažvydas išvertė iš lotyniško J. Willicho katekizmo (1542). Katekizmas yra vadinamojo mažojo katekizmo tipo, skirtas menkesnio išsilavinimo žmonėms ir vaikams, bet jo lietuviška prakalba turėjo universalių užmojų kreiptis į visus Lietuvos žmones ne tik Prūsijoje, bet ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Elementorius rengtas pagal G. Sauromanno lotynišką elementorių (1529), Giesmės (tarp jų dvi biblinės psalmės) verstos iš lenkų (J. Seklucjano giesmyno, 1547), lotynų ir vokiečių kalbų, viena jų, spėjama, originali. Giesmių melodijos užrašytos viduramžių tradicijos menzūrinėmis natomis.
Knygelės skyrimas Didžiajai Lietuvai verčia manyti, jog „Katekizmo“ autorius greičiausiai vylėsi abi Lietuvas sujungti tiek protestantišku tikėjimu, tiek lietuvišku rašytiniu žodžiu.
Taip pat skaitykite: Mažvydo kūrybos kontekstas
Lietuviška prakalba: kreipimasis į tautą
Kaip minėta, lietuviška prakalba prasideda knygelės kreipimusi į visą tautą: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit…“ Prašoma ne tik knygą skaityti, bet ir tuo skaitymu džiaugtis, nes iki tol pats žmogus savarankiškai tikėjimo tiesų be tarpininko kunigo negalėjo gauti - tam prieštaravo katalikų tikėjimas. O protestantų religija remiasi savarankišku šventųjų knygų studijavimu ir, kad būtų aiškiau paprastam žmogui, tos knygos turi būti parašytos gimtąja kalba. Dabar šventa knyga turi būti kiekvienam prieinama: „Dieną ir naktį prieg savęs mani laikykit / Ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskit.“
Religinės tiesos čia suprantamos kaip nuolatinis pažinimas ir savęs kūrimas: juk Dievas vienu žodžiu sukūrė pasaulį, tai kodėl juo sekdamas žmogus negalėtų kurti savęs? Todėl tas, kuris „nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti, / Tasai amžinosu tamsybėsu tur būti.“ M. Mažvydas čia atkreipia dėmesį į žodžio galybę - žodis skirtas ne tik sakyti, bet ir kurti.
Deja, lietuvis valstietis, iki šiol išpažinęs pagoniškąjį tikėjimą, nesupranta knygų skaitymo reikšmės, nevertina naujo tikėjimo, todėl kalbantysis nuoširdžiai įtikinėja žemdirbį, kad knygų skaitymas nė kiek ne prastesnis užsiėmimas nei žemdirbystė. Pamokęs lietuvį žemdirbį, kalbantysis atsigręžia į kunigus ir pasaulio galinguosius prašydamas nenuilstamai skleisti Dievo žodį ir taip prie paprasto žmogaus artinti Dievo karalystę.
M. Mažvydo "Katekizmo" Reikšmė ir Palikimas
Catechismvsa prasty szadei galėjo būti išleistas 200-300 egzempliorių tiražu (2 egzemplioriai saugomi Vilniaus ir Torunės universitetų bibliotekose, vienas - privačioje kolekcijoje). Antroji M. Mažvydo parengta knyga Giesmė šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino (1549) - 3 velykinių giesmių su gaidomis rinkinėlis, išleistas su dedikacija Ragainės apskrities viršininkui S. Perbantui. Didžiausias M. Mažvydo literatūrinis veikalas - pirmasis lietuviškas giesmynas Giesmės chrikščioniškas (išleista dalis 1 1566, dalis 2 1570). Giesmyną baigė rengti B. Vilentas ir išleido 2 knygomis: pirmojoje sudėtos pirmojo bažnytinio pusmečio giesmės (nuo Advento), antrojoje - antrojo pusmečio giesmės (nuo Velykų). Pateikta apie 80 giesmių ir 30 biblinių psalmių bei kitų smulkesnių liturginių tekstų. Giesmes rengė daug žmonių, vertėjais arba autoriais giesmyne nurodyti 12 žmonių (M. Blotnas, T. Gedkantas, A. Kulvietis, S. Rapolionis, A. Rodūnionis, J. Zablockis ir kiti). Giesmės ir psalmės verstos iš lotynų, vokiečių ir lenkų kalbų, nedidelė jų dalis originalios. Giesmyno tekstai sugrupuoti kalendoriniu bažnytinių metų principu. Viduramžių klasikinių himnų vertimai derinti su naujosiomis liuteronų (M. Liuterio ir kitų) giesmėmis. Giesmynas vertingas ir kaip lietuvių muzikinis kultūros paminklas, daugelis giesmių pateiktos su monodinėmis melodijomis. Po M. Mažvydo mirties liko parengtas rankraštinis veikalas Eucharistijos sakramento tema, jį savo Enchiridione (1575) paskelbė B. Vilentas, t. p. pirmasis lietuviškas maldynėlis su maldos Tėve mūsų aiškinimu, kurį paskelbė J. Bretkūnas (Parafrazis 1589).
M. Mažvydo veikla ir jo "Katekizmas" turėjo didelę reikšmę lietuvių kultūrai ir istorijai:
Taip pat skaitykite: Martynas Nedzinskas apie aktoriaus karjerą
- Lietuvių raštijos pradžia: "Katekizmas" yra pirmoji lietuviška knyga, žyminti lietuvių raštijos ir literatūros gimimą.
- Kalbos normų formavimas: M. Mažvydas ir jo bendradarbiai kūrė lietuvių raidyną, rašybą ir gramatiką, padėdami pagrindus rašytinei lietuvių kalbai.
- Religijos sklaida: "Katekizmas" padėjo skleisti protestantišką tikėjimą lietuvių kalba, suteikdamas galimybę paprastiems žmonėms suprasti religines tiesas.
- Tautinio identiteto stiprinimas: Lietuviškas žodis, pasirodęs spausdintoje knygoje, stiprino lietuvių tautinį identitetą ir savimonę.
Įamžinant M. Mažvydo atminimą, 1979 m. prie Birštono bibliotekos pastatytas M. Mažvydo paminklas (skulptorius V. Žuklys), M. Mažvydo vardu 1979 m. pavadinta viena iš Tian Šanio kalnų (Kirgizijoje) viršukalnių, 1988 m. M. Mažvydo vardu pavadinta Lietuvos nacionalinė biblioteka Vilniuje, 1997 m. joje atidengtas M. Mažvydo paminklas (skulptorius G. Jokūbonis), 1997 m. pastatytas paminklas Klaipėdoje (skulptorius R. Midvikis, architektas V. Mazurkevičius).
Ankstyvieji LDK Reformacijos Katekizmai: Konfesinės Tapatybės Paieškos
Martyno Mažvydo „Katekizmas“ buvo tik pirmasis žingsnis ilgame ir sudėtingame LDK reformacijos katekizmų raidos kelyje. Šie katekizmai, atspindintys skirtingus evangelizmo LDK raidos laikotarpius ir skirtingus redakcinius variantus, leidžia geriau suprasti konfesinės tapatybės paieškas ir skirtingų teologinių srovių konkurenciją.
Katekizmų Grupės ir Jų Charakteristikos
Visus Reformacijos laikotarpio Lietuvos reformatų katekizmus galima sugrupuoti į keturias grupes:
- Brastos Katekizmai (apie 1553-1554 m.): Pirmieji Lietuvoje išleisti mažasis ir didysis katekizmai, kurių parengėjai nežinomi. Šie katekizmai gana originalūs ir tiesiogiai neseka jokiu žinomu Vakarų šaltiniu, tačiau jiems įtaką darė liuteroniškų katekizmų modelis. Mažojo katekizmo prakalba yra vertimas iš liuteroniško 1543 m. Urbano Rhegijaus Magdeburge išleisto katekizmo, o katekizmo struktūra turi sąsajų su pirmaisiais lenkiškais liuteronų Jano Seklucjano (1545) ir Jano Maleckio (1546) katekizmais. Tačiau Mažojo Brastos katekizmo negalime vadinti liuteronišku dėl daugelio kalvinizmui artimų akcentų, ypač išryškėjančių ginčytinuose liuteronų ir kalvinistų klausimuose, o didžiojo katekizmo modeliui, kuriam įtaką darė liuteroniški Johanno Brenzo ir Urbano Rhegijaus katekizmai, galėjo pasitarnauti ir dialoginis J. Calvino katekizmas (1542, 1545).
- Nesvyžiaus Katekizmai (1563 m.): Mažasis ir didysis katekizmai, kurių spėjami pagrindiniai parengėjai Simonas Budnas ir Martinas Czechowiczius jau katekizmo išleidimo metais pradėjo reikštis kaip trinitoristinės polemikos šalininkai. Katekizmai buvo neilgai vartoti Lietuvos Reformatų bažnyčioje ir vėlesniuose reformatų leidiniuose greitai pasmerkti dėl erezijos. Didžiajame Nesvyžiaus katekizme pastebima ryškių anabaptizmo teiginių, akcentuojama, jog tapimą krikščionimi lemia įtikėjimas ir atsinaujinimas, atgimimas per krikštą. Tačiau Nesvyžiaus Mažasis katekizmas negali būti vadinamas antitrinitorišku. Jokių tiesioginių eretinių formuluočių jame nebuvo, o šio katekizmo modelis ir apibrėžtys įsitvirtino kaip tekstinis visų vėlesnių Lietuvos reformatų katekizmų pamatas.
- Vilniaus Katekizmai (1581, 1594, 1598, 1600 m.): Vienas redakcinis mažojo katekizmo variantas, pirmą kartą sykiu su kito pobūdžio bažnytiniais kūriniais išspausdintas Vilniuje 1581 m. ir pakartotas 1594, 1598 ir 1600 m. Jau 1581 m. Vilniaus katekizmo leidime buvo išspausdinta ir vėlesniuose leidimuose kartota pratarmė, skelbianti, jog Lietuvos reformatai atsiriboja nuo Nesvyžiaus leidiniuose pastebėtos antitrinitorių erezijos ir vienijasi su Vokietijos bei Lenkijos kalvinistais. Tai liudijo aiškų LDK Evangelikų bažnyčios polinkį galutinai suderinti savo ortodoksijos bruožus su helvetų doktrina. Nepaisydami to, Vilniaus katekizmo rengėjai panaudojo visą Nesvyžiaus mažojo katekizmo tekstą. Tiesa, vadinamaisiais „nutylėtais“ - sakramentų ir dieviškosios Trejybės sampratų - klausimais katekizmas buvo šiek tiek papildytas. 1594 m. Vilniaus Katekizmo leidimo pagrindu buvo parengtas ir pirmasis lietuviškas - Merkelio Petkevičiaus - katekizmas, išleistas 1598 m.
- Liubčo ir Kėdainių Katekizmai (po 1620 m.): Šios grupės leidiniams priklauso po 1620 m. išleisti Liubčo didysis ir mažasis katekizmai ir Liubčo mažojo katekizmo redakciniu variantu paremtas antras lietuviškas reformatų katekizmas, 1653 m. išleistas Kėdainiuose. Liubčo leidinyje, kurį 1620 m. išleido Lietuvos Reformatų bažnyčia, buvo pateikti mažasis ir didysis katekizmai, namų ir Bažnyčios pamaldų dalys bei stambus giesmynas. Didysis katekizmas buvo išverstas iš 1553 m. Kasparo Oleviano ir Zacharijaus Ursino parengto Heidelbergo katekizmo. Apie pateikiamą mažąjį katekizmą buvo pareikšta, jog tai nuo seno LDK naudotas katekizmas, tačiau papildytas reikiamomis deklaracijomis ir priedais. Taigi Liubčo leidinys didįjį katekizmą derino su europinėmis kalvinizmo normomis, o mažajam katekizmui parengti pasinaudojo ta pačia senąja vietine Nesvyžiaus-Vilniaus Lietuvos tekstų tradicija.
Eucharistijos Sakramento Interpretacijos: Nesutarimai ir Skirtumai
Eucharistijos sakramento dogmatinio suvokimo skirtumai buvo esminiai, neleidę susivienyti evangeliškosioms LDK ir Lenkijos bažnyčioms. Brastos katekizme pateiktas Eucharistijos apibrėžimas skyrėsi nuo pirmojo lenkiško liuteronų apibrėžimo, pateikto Jano Seklucjano Katekizme (iš to paties J. Seklucjano veikalo į lietuvių kalbą jį 1547 m. išvertė M. Mažvydas), kuriame deklaruojamas kūno ir kraujo, duonos ir vyno pavidalais (anot M. Mažvydo - „ypatinėse“) „tikrumas“ bei „teisumas“. mažajame Brastos katekizme, kur gana atsargiai, bet labai aiškiai tolstama nuo liuteronų liturgijos, nusakant tikrojo Kristaus kūno ir kraujo ir jo sakramentinių pavidalų santykį, dar vartojama ta pati liuteronų sukurta terminologija, tačiau jame vengiama tvirtinti šio santykio tikrumą, t. y. apie realų kūno ir kraujo buvimą ar nebuvimą sakramente. Pirmasis Vilniaus kalvinistų bendruomenės superintendentas Simonas Zacijus vos penkeriais metais vėliau, 1559 m. Brastoje išspausdintuose „Vilniaus Krikščionių Susirinkimo Aktuose bei nutarimuose“ Eucharistijos sakramento klausimą nagrinėjo gana plačiai ir, nors nepateikė konkretaus Eucharistijos apibrėžimo, jau išskyrė realius duonos ir vyno pavidalus ir juose (o tuomete kalvinistų terminija, po jais, „pod osobą“) slypinčią duonos ir vyno substanciją, arba esybę. Pastarasis išskyrimas buvo labai svarbus šio klausimo istorinės eigos momentas ir parodė, jog S.
LDK Reformacijos Spaustuvės: Žinių Sklaida ir Konfesinė Kova
Specializuotų LDK reformatų spaustuvių veikla ir palyginti laisvai platinama jų produkcija aprėpia maždaug šimto metų laikotarpį. Pirmoji tokia spaustuvė 1553-1554 m. pradėjo veikti kunigaikščio Radvilos Juodojo valdose Brastoje, paskutinė - 1653-1656 m. veikė privačiose kito tos pačios giminės kunigaikščio - Jonušo Radvilos valdose Kėdainiuose. Nuo antrosios XVII a. XVI a. LDK evangelikų spaudos produkcija katalikiškosios atžvilgiu buvo dominuojanti. Evangelikai Lietuvoje buvo ir literatūros tautinėmis kalbomis - lenkų, lietuvių, rusėnų - iniciatoriai. LDK reformatų spaustuvių laisvos veiklos šimtmečio laikotarpiu pasirodė šiuo metu žinomi įvairūs mažųjų ir didžiųjų reformatų katekizmų leidimai, atstovaujantys skirtingiems LDK evangelikų minties plėtros laikotarpiams. Kadangi pagrindinė Lietuvos reformatų viešoji kalba buvo lenkų, didžioji dalis katekizmų yra lenkiški. Tik 1598 m. Vilniuje ir 1653 m. Kėdainiuose buvo išleisti ir mažieji lietuviški reformatų katekizmai - vertimai iš LDK lenkiškųjų tekstų.
Pirmoji Lietuvoje lotyniškais rašmenimis knygas pradėjusi spausdinti spaustuvė Brastoje sykiu buvo ir Lietuvoje į bažnytinę organizaciją besiburiančių evangelikų spaustuvė, įkurta Mikalojaus Radvilos Juodojo 1553 m. Jau tais pačiais metais Stanislovui Hozijui (1504-1579) buvo pranešta, kad spaustuvininkas Bernardas Wojewódka išleido „liuteroniškų“ knygų. Ši spaustuvė 1559 m. išleido ir pirmąjį Lietuvoje H. Bulligerio veikalą „O prawdziwem przyjmowaniu ciała i krwi P. Jezusa“.
Kontrreformacija ir Tolerancijos Pabaiga
Reformacija buvo istorinis procesas. XVI a. pabaigoje subrendę kontrreformaciniai užmojai jau nulėmė kitokio pobūdžio kultūrinius procesus. 1611 m. Vilniuje, Dievo kūno šventės metu, gatvėmis einant procesijai, į Vilnių pabėgęs jaunas italas Franco do Franco pradėjo šaukti, kad yra bedievystė garbinti ostiją ir giedoti „non est panis, sed est Deus Homo liberator meus“. Jis buvo suimtas ir įkalintas. Apklausiamas teigė, kad jau prieš metus norėjo atlikti panašų aktą, tačiau buvo atkalbėtas kažkokio evangelikų kunigo. Teigė jautęs pareigą atverti žmonių akis ir parodyti, kad negyvų dalykų garbinimas įžeidžia gyvąjį Dievą. Jau kitą rytą aikštėje įvyko italo egzekucija, nupjaunant jam liežuvį ir ketvirčiuojant. Liepos 2-ąją Francesco Simonetta, Foligno vyskupas, popiežiaus nuncijus Lenkijoje 1607-1611 m., iš Vilniaus rašė: „Tas eretikas friulietis, kuris bedieviškai iškeikė Švenčiausiąjį sakramentą ir paskui buvo pasmerktas mirties bausmei, šią savaitę buvo nubausta…“
Šis įvykis, nors ir žiaurus, simbolizuoja kontrreformacijos įsigalėjimą ir tolerancijos mažėjimą LDK.
tags: #martynas #mazvydas #katekizmas #teksto #suvokimas