Įvadas
Proto ir kūno sąveikos tyrinėjimas - viena iš naujausių mokslo krypčių, tapusi įmanoma pašalinus filosofinę painiavą dėl kūno ir proto apibrėžimo. Supratimas, kad kūnas bei protas iš esmės skirtingos žmogaus dalys - senas kaip pasaulis. Ir nepriklausomai nuo to, kad lemtingą painiavą užtvirtino Dekartas - visais laikais mitologijai, religijai, filosofijai labai rūpėjo proto ir kūno sąveika. Šiame straipsnyje nagrinėjama proto ir kūno vienybė, emocijų ir mąstymo ryšys bei būdai, kaip atskirti ir valdyti emocijas, siekiant psichologinės gerovės.
Istorinis Kontekstas
Požiūris, kad mąstymo procesai priklauso vienai sričiai - psichologijai, o fiziniai procesai kitai - organų medicinai - nesusiderina su žmogaus vienybės modeliu. Šis požiūris - tai proto atskyrimas nuo kūno ir jo apribojimas sąmone rezultatas.
Teorinis Pagrindas: Kūno ir Proto Sąveika
Mūsų jausmai pastoviai veikia mūsų kūną. Kai mes bijome - mūsų pulsas dažnėja, kvėpavimas pasidaro gilus. Kai pykstame - veidas raudonuoja ir raumenys įsitempia. O pasibjaurėjimas kelia skrandžio virpėjimą. Tokie pojūčiai, kaip baimė, pyktis, pasibjaurėjimas, džiaugsmas, liūdesys, pakeičia širdies ritmą bei kraujo ir kvėpavimo apykaitą, žarnyno bei skrandžio veiklą ir kt. Mums taip pat gerai yra pažįstami reiškiniai ir kitokios tvarkos, kai fiziologiniai pokyčiai veikia mūsų psichologiją (pavyzdžiui, kaip pasikeičia mūsų mąstysena, kai mes sergame?!). Taigi, fiziologiniai ir psichologiniai reiškiniai vyksta tame pačiame viename organizme. Tai kaip dvipusis eismas. Ir akivaizdu, kad mes esame nedalijamas organizmas. Mes vienu metu esame ir sudėtingas fiziologinis aparatas ir suvokiantys save žmonės, gebantys reikštis.
Daug ligų mes sukeliame patys - šiai dienai, tai jau ne naujos žinios. Čia nėra jokių burtų. Paprasčiausiai, mūsų smegenų struktūra, kuri atsako už emocijas ir imuninės sistemos centras - jie turi labai glaudų ryšį. Apatija, nepasitikėjimas savimi, depresija, kaltės, gėdos, baimės, padidintos atsakomybės jausmas ir kt., užslopintos negatyvios emocijos veikia mūsų imuninę sistemą, o tuo pačiu ir mūsų gebėjimą pasipriešinti ligai. Kūno ir proto vienybė išreikšta graikų kalbos šaknyje „psychein“ - reiškia kvėpavimą.
Kvėpavimas ir Emocijos
Kvėpavimo pagalba mūsų kūnas veikia mūsų psichologinę būklę, ir atvirkščiai, kai mes nerimaujame, kvėpavimas visada nelygus, paviršutiniškas. Užtat, jei sugebame pasiekti lygų kvėpavimą - ramybė ateina pati. Stenkitės visada padaryti pilną įkvėpimą ir gilų iškvėpimą, o toliau lėtai kvėpuokite grynu oru.
Taip pat skaitykite: Tiesos suvokimas be patyrimo
Praktiniai Pratimai Kūno ir Proto Ryšiui Nustatyti
Išnagrinėkime vieną būdą, kaip nustatyti ryšį tarp kūno ir proto. Gulėdami ant nugaros, užsimerkite, kvėpuokite giliai ir lengvai, pradėkite tirti savo kūniškus pojūčius. Nebandykite pajausti bet ką, neskubinkite pojūčių atsiradimą - tiesiog leiskite savo dėmesiui “plaukti” per kūną ir stebėkite, ar yra kokie nors geri ar neigiami pojūčiai skirtingose kūno dalyse. Ar galite jūs pajausti, pavyzdžiui, savo kojas, skrandį, širdį, akis, diafragmą, pėdas ir t.t. Pažymėkite kokios kūno dalys užpildytos pojūčiais, pilnos, stiprios ir gyvos, o kokios atrodo suglebusios, sunkus, skausmingos. Pabandykite tai daryti minimaliai 3 minutes ir stebėkite, kaip dažnai jūsų dėmesys “palieka” kūną ir “slankioja” kažkur svajonėse ar kitose mintyse. Ar neatrodo jums tai keista, kad “likti savo kūne” 3 minutes gali būti taip sudėtinga? Jei jūs “ne kūne” tai kur jūs?
Po šito parengtinio pratimo pereikime prie kito pratimo: tai pat gulėkite ant nugaros, rankas ištieskite palei kūną, kojas šiek tiek praskėskite. Užsimerkus, kvėpuokite labai giliai, bet lėtai. Pajuskite, kaip oras pripildo vidurinę jūsų kūno dalį. Įsivaizduokite, kad įkvėpiate malonumą, kuris “išsilieja” per visą jūsų kūną ir protą. Atlikdami šį pratimą, jūs galėjote bet kokioje kūno dalyje pajausti šiokį tokį suspaudimą. Kitaip tariant, jūs galėjote pajausti savo kūne blokus, kurie neleidžia pilnavertiškai “tekėti” kvėpavimui. Tam tikros kūno dalys dažniausiai yra susietos su tam tikrų emocijų iškrovimu. Todėl, jei yra blokas tam tikroje kūno dalyje - galima manyti, kad slopiname kokias nors emocijas, jausmus. Svarbu atrasti (kiek tai bus įmanoma) kur “gyvena” tie blokai. Kai jūs juos pajausite savo kūne - nebandykite jų atsikratyti. Geriausiu atveju tai nesuveiks, o blogiausiu - pajusite dar didesnį spaudimą.
Po blokų “atžymėjimo” - pažiūrėkite, ką jie gali reikšti. Kiekvienas blokas, bet koks spaudimas arba įtampa kūne, yra kokio nors uždrausto jausmo, emocijos sulaikymas raumenų pagalba. Šie blokai yra dviejų raumenų grupių kovos rezultatas. Viena grupė siekia iškrauti jausmus, arba kokią nors emociją, o kita - sulaikyti, užslopinti. Pavyzdžiui, jei jūs jaučiate įtampą aplink akis - tai jūs, greičiausiai, sulaikote norą verkti. Jei įtampa ir skausmas - smilkiniuose ir, gal būt, suspaudžiate žandikaulį (gal to net nejaučiate) - tai jūs, greičiausiai, bandote nuslopinti riksmą, klyksmą arba juoką. Pečių ir kaklo įtampa gali reikšti užslopintą, sulaikytą pyktį, įniršį arba priešiškumą. Įtampa diafragmoje reiškia, kad jūs pastoviai sulaikote savo kvėpavimą, bandydami kontroliuoti kokį nors emocijų pasireiškimą. Įtampa žemiau juosmens reiškia, kad jūs nukertate bet kokį savo seksualumo suvokimą, užspaudžiate ir slopinate šią sritį.
Emocinių Blokų Pašalinimas
Tarkim, šiuos blokus ir jų “vietoves” mes nustatėme ir jas jaučiame. Pabandyskime juos nuimti, “ištirpinti”. Bet pradžiai reikia išsiaiškinti štai ką: šių blokų “kūrybai” mes išeikvojame pvz. daugiau nei 15 metų ir todėl nenuostabu, kad jie nedings per 15 minučių darbo. Mūsų blokai nėra nesavavališki, nes mūsų skeleto raumenys bei raumenų grupės paklūsta valios kontrolei. Blokai - tai yra tai, ką mes aktyviai darome su savimi. Kitaip tariant, mes specialiai ir savavališkai juos “kuriame”, todėl kad jie sudaryti tik iš savavališkai tempiamų raumenų. Bet, kas įdomiausia - mes, tuo pačiu metu, ir nežinome, kad “kuriame” juos. Mes įtempiame bet kokius raumenis, jaučiame spaudimą, bet nežinome, kad patys juos aktyviai įtempiame. Ir atpalaiduoti šiuos raumenis mes negalime, nes nežinome, kad patys juos ir įtempiame. Štai tada ir atrodo, kad visi blokai atsiranda savaime (lygiai taip pat, kaip ir kiti nesąmoningi procesai). Visa šita situacija atrodo taip: lyg mes save gnybtumėme, bet nežinotumėme apie tai, arba gnybtumėme ir pamirštumėme iš karto apie tai. Todėl svarbiausias klausimas ne tame, kaip išnaikinti šiuos blokus, o tame - kaip suprasti, kad mes patys juos aktyviai “kuriame”. Jei mes save gnybiame, bet nežinome apie tai - tai nenaudinga kito žmogaus prašyti sustabdyti šį skausmą. Reiškia, reikia tiesiogiai pajausti, kaip mes įtempiame raumenis. Todėl, ko nereikia daryti - tai specialiai bandyti atpalaiduoti raumenis. Reikia daryti tai, ko anksčiau ir nepagalvotume daryti - sąmoningai ir aktyviai bandyti sustiprinti kiekvieną atskirą įtampos jausmą. Štai taip specialiai didinant įtampą, mes savo “gnybimą” iš nesąmoningo proceso aktyviai darome sąmoningu, lyg prisimename, kaip “gnybėme save”.
Pirmasis žingsnis “nuimant” blokus - tai sąmoningas tam tikrų raumenų užspaudimo didinimas, dar labiau juos įtempiant. Bet, reikia atsiminti: šie blokai atliko svarbią funkciją - jie slopino kai kuriuos uždraustus jausmus, priešinosi kai kurioms emocijoms. Todėl, jei mes norime visam laikui juos pašalinti - mes turime “atsiverti” tiems jausmams, emocijoms, kurie slypėjo už tų blokų. Po šių emocijų, jausmų “išlaisvinimo” atsiranda ašaros, įniršis (todėl rekomenduoju paruošti pagalvę). Bet nereikia nerimauti, jei kokia nors neigiama emocija “užlies” jus - juk ji nesudaro pagrindinę jūsų asmenybės dalį. Kai pirmą kartą teatre į sceną išeina koks nors antraeilis personažas - visos publikos akys nukreiptos į šį aktorių, netgi jei jis vaidina patį nežymiausią vaidmenį visoje pjesėje. Taip atsitinka ir tada, kai kažkuri neigiama emocija pirmą kartą “išeina į jūsų sąmonės sceną”. Ji gali jus laikinai pilnai užimti, nors ir yra maža jūsų emocionalaus pasaulio dalelė. Ir žymiai geriau jei ta emocija arba jausmas pilnai pasireikš, negu slapstysis galiniame plane. Štai tokioje emocinėje iškrovoje ir pasireiškia antras blokų “nuėmimo” žingsnis.
Taip pat skaitykite: Socialinis mąstymas: asmens ar situacijos įtaka?
Tarkim pas jus yra įtampa žandikaulyje, gerklėje ir smilkiniuose. Pilnai susikoncentruokite į tai, kad pajaustumėte, kur yra spaudimas ir su kokiais raumenimis tai susiję. Toliau lėtai, bet dėsningai pradekite didinti spaudimą ir įtampą; konkrečiai šiuo atveju - įtempiant gerklės raumenis ir sukandant dantis. Eksperimentuojant su raumenų spaudimo prisiminkite, kad ne šiaip suspaudžiat raumenis, o aktyviai bandote kažką sulaikyti. Toliau lėtai atpalaiduokite raumenis - ir tuo pačiu metu pilnai “atsiverkite” bet kokiam jausmui, kuris norės “išeiti į sceną”. Tai gali būti noras verkti arba trenkti kam nors, pykinimas, noras juoktis arba rėkti. Tam, kad įvyktų pilnas užblokuotų emocijų, jausmų išlaisvinimas, būtinas laikas, pastangos, atvirumas ir sąžiningas darbas. Jei pas jus yra tipinis tvirtas blokas - tai tam, kad gauti rezultatą, jums reikės kiekvieną dieną maždaug po 15 minučių ne mažiau mėnesio daryti panašų pratimą.
Savęs Suvokimas ir Realumo Priėmimas
Rezultate šio, visiškai paprasto, plyšio tarp kūno ir proto “išgydymo” - įvyksta svarbus savęs ir realybės pojūčio suvokimas. Lygiai taip pat, kaip dabar galite jausti jūsų kūno nesavavališkus procesus, jūs galėsite priimti visus procesus, kuriuos negalite kontroliuoti. Jūs galite lengviau priimti tai, ko negalite kontroliuoti ir be pastangų likti spontaniškam. Nesavavališkų reiškinių priėmimas, kaip dalį savęs, nereiškia, kad jūs galėsite juos kontroliuoti. Jūs negalėsite priversti savo plaukus greičiau augti, skrandį baigti urgzti, arba savo kraują atbulai tekėti. Greičiausiai, tiesiog suprasdami, kad šie procesai yra jūsų dalis (taip pat, kaip ir savavališki) - atsisakysite nuo bevaisio sumanymo manipuliuoti savimi ir savo pasauliu. Tai ir reiškia jūsų proto, kūno, emocijų harmoningo gyvenimo pradžią, kas iš esmės veikia bendrą sveikatą (kaip psichinę taip ir fizinę).
Mąstymo ir Kalbos Ryšys
Žmogaus mąstymui, be jutiminio pagrindo, būtina kalba. Būtent tuo pasireiškia didžiausias žmogaus ir gyvūno skirtumas. Elementari gyvulių psichinė veikla visada remiasi konkrečiais objektais, kuriuos jie mato, jaučia ir pan. Žmogaus elgsena skiriasi nuo gyvūnų pirmiausia tuo, kad daugelis sudėtingiausių psichinių procesų formuojasi ir vyksta kalbinės veiklos pagrindu ir netgi tiesiogiai nuo jos priklauso. Gaudamas informaciją jutimo organais, žmogus ją įvelka į žodžio rūbą.
Mąstymo ir kalbos santykis įvairių psichologinių mokyklų ir krypčių atstovų suprantamas įvairiai. Kai kurie mokslininkai mano, kad mąstymas nepriklausomas nuo kalbos, o kalba laisva nuo mąstymo. Jie įrodo šios pozicijos teisingumą tuo, kad žmogus gali kalbėtis su kitais ir kartu galvoti visai apie ką nors kita. Be to, mintis gali būti išreikšta įvairiomis kalbomis ir pan. Vadinasi, mąstymas ir kalba egzistuoja lyg ir nepriklausomai vienas nuo kito. Bihevioristai, priešingai, tvirtina, kad mąstymas ir kalba tapatūs dalykai (Thorndike, Watson). Net tada, sako jie, kada žmogus galvoja, mąsto, vyksta paslėptas kalbos judinamojo aparato darbas. Kalba be garso - tai mąstymas, o garsinis mąstymas ir yra kalba.
Mąstymo Procesai ir Operacijos
Įvairiausiais jutimais gaunama informacija jungiama su jau atmintyje esančia, mintyse nagrinėjama, pertvarkoma, lyginama informacija, nustatomi atskirų faktų tarpusavio ryšiai, vienų reiškinių priklausomybė nuo kitų, jų nesuderinamumas ir t, t. Mąstymas vyksta ir vystosi žmogaus praktinėje veikloje pojūčių, suvokimų ir vaizdinių pagrindu. Darbas, mokymasis, žaidimas ir kitos žmogaus veiklos sritys reikalauja spręsti tam tikrus mąstymo uždavinius.
Taip pat skaitykite: Kognityvinės klaidos
Mąstymas - tai apibendrintas tikrovės pažinimas. Suvokiame ir įsivaizduojame pavienius objektus, pavyzdžiui, atskirą stalą, kėdę, medį, konkretų ginklą. Apibendrinimas leidžia suprasti ne pavienį objektą, o visą jų klasę. Mąstymas yra teorinis tikrovės pažinimas. Mąstydami naudojamės tarpinėmis priemonėmis.
Pirmiausiai mąstymas skirstomas rūšimis pagal atramos objektus, su kuriais atliekamos mąstymo operacijos. Veiksminis mąstymas vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti. Pavyzdžiui, negalėdamas užvesti automobilio, vairuotojas tikrina kuro, elektros ir kitas sistemas, kol randa gedimo priežastį. Vaizdinis mąstymas operuoja atmintyje turimais vaizdiniais. Pavyzdžiui, buriuotojas iš anksto numato atsirasti su savo jachta optimaliausioje vietoje prie uunijos prieš patį starto signalą. Abstraktus sąvokinis mąstymas operuoja mintimis, žodžiais ar kitais Ženklais (pvz., matematikoje). Abstraktus mąstymas sudaro galimybes spręsti tokius uždavinius, kurių turinys nėra prieinamas nei praktiniams veiksmams, nei vaizdams. Sprendžiant sudėtingesnius uždavinius, dažnai dalyvauja visos minėtos mąstymo rūšys.
Pagal problemų sprendimo metodus yra skiriamas diskursyvus-loginis ir intuityvus mąstymas. Loginis mąstymas vyksta nuosekliai - žingsnis po žingsnio einant prie problemos sprendimo. Intuityvus mąstymas, kaip jau buvo pažymėta kalbant apie insaitą (ir sutrumpintus protavimus), sprendžia problemas nesąmoningų nuojautų, staigių „prašviesėjimų“ būdu. gonkose. Vyras ėmė svarstyti, kaip reikėtų gesinti: vanduo, girdėta, netinka, reikėtų smėlio, bet jo nėra; ieško užmesti kokios nors marškos. Moteris griebė primusą už kojos ir išmetė pro duris į kiemą.
Pagal originalumo lygius yra skiriamas reproduktyvus ir kūrybiškas (kreatyvus) mąstymas. Reproduktyvus mąstymas vyksta tais atvejais, kai uždavinių sprendimo metodai, taisyklės, algoritmai yra žinomi, mąstymo procese užtenka juos prisiminti (ar rasti žinynuose). Kūrybiško mąstymo reikalauja naujos problemos, kurių sprendimo metodai nėra žinomi (kaip išvengti vėžinių susirgimų? Kodėl didėja nusikalstamumas?
Sudėtingoje mąstymo veikloje išsiskiria kai kurie veiksmai, būtini problemoms spręsti. Daugeliu atvejų žmogaus mąstymas nepajėgia aprėpti sudėtingų problemų visumos. Dėl to susiformavo lyg elementari, tačiau labai reikšminga mintinio skaidymo visumos į dalis, arba analizavimo, operacija. Analizavimo operacijos priešybė yra mintinio jungimo, arba sintezavimo, operacija. Analizavimo ir sintezavimo operacijos vyksta sprendžiant bet kokius uždavinius. Norėdami išversti sakinį iš vienos kalbos į kitą, mes pirmiau išsiaiškiname atskirų žodžių reikšmes, jų jungimo taisykles, randame atitikmenų kitoje kalboje ir, tik sujungę juos į visumą, gauname minties formulavimą kita kalba.
Lyginimo operacija žmogaus mąstymas nustato objektų panašumus, skirtumus ar tapatumus. Šiam nustatymui reikia objektus išskirti ir sugretinti. Sugretinami objektai, tarp kurių yra kokių nors ryšių. Pvz., nėra prasmės gretinti Krymo pusiasalį su pieštuku, tačiau reikia gretinti įvairius pusiasalius, pieštukus ir kt. tarpusavyje, kad būtų galima nustatyti jų panašumus, skirtumus ir kt. Sugretinti objektai išmatuojami pagal kokį nors vieną požymį - dydį, naudingumą žmogui, pastovumą ir daugelį kitų. Lyginimas baigiasi panašumo, skirtumo ar tapatumo išvadomis.
Abstrahavimas yra mintimis atskirų savybių ar objekto dalių atskyrimas nuo visumos. Pavyzdžiui, moksleivis turi daugybę savybių, o kai reikia sudaryti pavardžių sąrašą, kreipiamas dėmesys tik į raidą, kuria prasideda jo pavardė. Kai reikia įvertinti žinias, mes abstrahuojamės nuo moksleivio ūgio, svorio, akių spalvos ir daugybės kitų savybių ir imame tik tam tikro dalyko žinių lygį.
Apibendrinimas yra mintimis bendrų ir esminių objektų savybių susiejimas ir gautos išvados išplėtimas netyrinėtiems atvejams. „Kas skaito, rašo - duonos neprašo“, - teigia liaudies išmintis4. Tokia išvada galėjo būti padaryta stebint atskirų raštingų žmonių pasiekimus. ir skaityti, užsitikrins pragyvenimą ir t.t. Darant apibendrinimus, ypač išplečiant juos netyrinėtiems atvejams, kartais ir suklystama. Pvz., stebėdami gulbes, žmonės buvo padarę apibendrinančią išvadą: „Visos gulbės yra baltos“. Atradus Australijos žemyną, paaiškėjo, kad gulbių yra ir juodos spalvos.
Mąstymo veikloje išvardintos pagrindinės mąstymo operacijos siejasi vienos su kitomis. Palyginimai nėra galimi be analizavimo, nes analizuojant išskiriami objektai, jų savybės, lyginimo pagrindai, jie abstrahuojami nuo kitų objektų ir t. t. Apibendrinimai nėra įmanomi be kitų mąstymo operacijų, ypač abstrahavimo ir sintetinimo vaidmuo yra reikšmingas.
Individualūs Mąstymo Skirtumai
Mąstymas vyksta pagal bendrus dėsningumus, tačiau žmones mąsto nevienodai. Mąstymo gilumas pasireiškia mokėjimu įsigilinti į klausimo esmę. dalyko pagrindą, atskleisti gilesnes reiškinių priežastis, suvokti faktų pagrindą, suprasti įvykių prasmę, numatyti reiškinių ir įvykių padarinius. Giliam mąstymui būdingas sugebėjimas įvairiapusiškai nagrinėti klausimą, suprasti reiškinį ir visą jo ryšių ir santykių įvairovę. Giliu mąstymu pasižymi didieji mąstytojai, kurie paprastuose, kasdieniniuose gerai žinomuose faktuose žvelgia dideles problemas, atskleidžia jų svarbiausius dėsningumus, t. y.
Mąstymo savarankiškumas pasireiškia sugebėjimu pačiam pamatyti sprendimo reikalaujantį klausimą ir pačiam rasti į jį atsakymą. Savarankiškas protas neieško paruoštų sprendimų, nesistengia remtis svetimomis mintimis ir teiginiais. Kritiškai mąstantis žmogus griežtai vertina savo mintis, rūpestingai patikrina savo teiginius, nelaiko tiesa kiekvieno jam kilusio mąstymo uždavinio sprendimo, nebūna įsitikinęs, kad jis iš tikrųjų yra teisingas. Savikritiškumas yra būdinga kritiško proto ypatybė. Kritiškas mąstymas yra disciplinuotas. Taip mąstant plačiai naudojamasi vaizduote, remiamasi ja.
Mąstymo lankstumas yra mokėjimas pakeisti numatytą sprendimą arba sprendimo būdą, jei jie pasirodo neteisingi, rasti naujų galimybių tirti, naujai pažiūrėti į mąstymo objektą. Lankstaus mąstymo žmogus yra laisvas nuo iš anksto prisiimtų prielaidų, nuo šabloniško uždavinio sprendimo. Jis atsižvelgia į konkrečias veiksmų.
Mąstymo nuoseklumas pasireiškia sugebėjimu laikytis loginės tvarkos nagrinėjant klausimą, logiško samprotavimų pagrindimo, griežtos mąstymo logikos. Nuosekliai mąstydamas žmogus nenukrypsta nuo temos, nesi-blaško, nepuola nuo vienos minties prie kitos. Nagrinėdamas sudėtingą klausimą žmogus laikosi tam tikro nagrinėjimo principo. Dėstydamas mintis jis atidžiai seka dėstymo tvarką, laikosi tam tikro plano. Jo samprotavimuose nėra loginių klaidų. Pripažinęs, kad tam tikri teiginiai yra teisingi, jis nebijo padaryti visų iš jų išplaukiančių išvadų. Savo sprendimus stengiasi kuo geriau argumentuoti. Nuoseklus mąstymas yra griežtai logiškas.
Mąstymo greitumas reikalingas tais atvejais, kada žmogui reikia greitai apsispręsti. Minties greitumą reikia skirti nuo mąstymo skubumo, kai žmogus ką nors apgalvoja „paskubomis", bet kaip, griebiasi pirmų jam šovusių į galvą prielaidų, jų nepatikrina, nekreipia dėmesio į visus esminius duomenis, reikalingus klausimui spręsti.
Mąstymo Turinys ir Formos
Mąstymo skiriamas turinys ir formos. Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančios ir sprendžiamos Žmonių pažinimo procese2. Mąstymo turinys tiek pat įvairus, kaip ir pati tikrovė. Žmogus gali ieškoti atsakymo į globalinį klausimą, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, mąstyti apie optimaliausius metodus moksleiviams mokyti, kaip išsiversti gaunant nedidelį atlyginimą ir t.t. Tačiau koks bebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis formomis. Pagrindinės mąstymo formos yra šios: sąvokos, teiginiai, klausimai ir protavimai. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas - tam tikra minčių sąranga2. Sąvokų yra daug rūšių. Detaliau jas (kaip ir kitas mąstymo formas) tyrinėja logikos mokslas. Gyvenimiškomis {kai kas vadina „buitinėmis") laikomos sąvokos, susiformavusios kaupiantis gyvenimo patyrimui. Mokslinės sąvokos formuojamos apibendrinant mokslinius tyrimus. Gyvenimiškos sąvokos priklauso nuo kiekvieno individo patirties, todėl jų turinys dažnai būna subjektyvus. Pavyzdžiui, dažnai aptinkant įvairiuose kontekstuose žodį kibernetika, vienam ji asocijuojasi su kompiuterių gamyba, kitam su darbo procesų modernizacija ir automatizacija. Mokslinis šios sąvokos apibrėžimas yra toks: „Kibernetika yra mokslas, tiriantis įvairių sistemų bendruosius valdymo procesus, kurie vyksta renkant, perduodant, laikant ir perdirbant informaciją".
Sudėtingesnė mąstymo forma yra teiginiai. Teiginys yra mintis, kuri kką nors teigia arba neigia. Pvz.: Visi žmonės yra mirtingi. Mėnulyje nėra gyvybės, Lietuva - Šalis gimtoji ir pan. šių trijų teiginių turinys labai skirtingas, tačiau forma jie visiškai vienodi. Kiekviename jų išsiskiria dalis, kuriai kas nors priskiriama (žmonės, Mėnulis, Lietuva). Ji yra vadinama teiginio subjektu ir žymima ženklu „S". Antra dalis - teiginio predikatas, kuris nusako, kas priskiriama teiginio subjektui (mirtingi, nėra gyvybės. Šalis gimtoji). Predikatas žymimas ženklu „P". Be to, kiekviename iš teiginių yra dalis, kuri jungia subjekto ir predikato sąvokas (yra, nėra, numatoma mintyse, bet nepažymėta žodžiu). Ši dalis vadinama jungtimi ir žymima - brūkšniu. Pasinaudodami iš seno priimtais simboliais, paprasto teiginio formą užrašome taip: S-P. Yra sudėtingesnių teiginių, turinčių po kelis subjektus ar predikatus. Teiginius, kaip matėme iš pavyzdžių, sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Klausimai yra teiginiui ar neiginiui parengianti mąstymo forma. ‘
Protavimas yra mastymo forma, kai iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai. Cia turime protavimą, susidedantį iŠ trijų teiginių. Sprendžiant įvairias problemas, mąstymo procese vyksta protavimų grandinės. Pateiktas pavyzdys priklauso deduktyviųjų protavimų rūšiai. Šios rūšies protavimai vyksta tais atvejais, kai bendrus teiginius reikia pritaikyti pavieniams atvejams. Induktyvieji protavimai vyksta tada, kai nuo pavienius atvejus nusakančių teiginių einame prie bendrų išvadų. uždavinius trumpindami protavimus.
tags: #mastymo #ir #emociju #atskirimas