Meilė Julija Matjošaitytė-Lukšienė (1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje, Austrijoje - 2009 m. spalio 16 d. Vilniuje) - iškili lietuvių literatūros ir kultūros istorikė, edukologė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė, habilituota socialinių mokslų daktarė, Lietuvos švietimo reformos pradininkė. Jos indėlis į lietuvių tautos kultūrą ir švietimą yra neįkainojamas.
Ankstyvasis gyvenimas ir šeima
Meilė Julija Matjošaitytė gimė 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje, Austrijoje. Jos mama, Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė, buvo kilusi iš gausios Janulaičių šeimos, davusios Lietuvai daug žymių žmonių. Julijos brolis Augustinas Janulaitis buvo žymus Lietuvos teisės žinovas, publicistas ir politikas, o sesuo Veronika Janulaitytė-Alseikienė - akių gydytoja, pirmoji moteris, gavusi medicinos daktaro laipsnį Vakaruose.
Julija Janulaitytė po mokslų Šiaulių ir Mintaujos gimnazijose tęsė studijas Rusijoje, Charkovo medicinos institute įgijo dantų gydytojos specialybę. Grįžusi į Lietuvą, Panevėžyje ji susipažino su rašytoju Jonu Biliūnu ir 1904 m. už jo ištekėjo. Sunkiai sergantis džiova J. Biliūnas kartu su žmona gyveno Zakopanėje iki savo mirties 1907 m. gruodžio 8 d.
Palaidojusi vyrą, Julija kurį laiką pagyveno Zakopanėje, vėliau išvyko į Vieną. 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje ji pagimdė dukrelę Meilę Juliją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Julija su mažąja dukrele Meile apsigyveno Voroneže, kuriame buvo įsikūrusi didelė lietuvių pabėgėlių kolonija.
Po karo Julija Biliūnienė su dukra apsigyveno Vilniuje. 1924 m. ji ištekėjo už mokytojo, švietėjo, vadovėlių autoriaus Stasio Matjošaičio-Esmaičio, kuris tapo mylinčiu ir mylimu tėčiu mažajai Meilei.
Taip pat skaitykite: Savigarba ir meilė: kaip jie susiję?
Studijos ir pedagoginė veikla
1924 m. Meilė pradėjo lankyti Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje. Lietuvių kalbą šioje gimnazijoje jai dėstė įtėvis. Tiek gimnazijoje, tiek Matjošaičių šeimoje buvo puoselėjama lietuviškoji dvasia, atvirumas diskusijoms, siekiant užauginti stiprias asmenybes.
1931 m. Meilė išvyko į Kauną studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Iš pradžių ji studijavo chemiją, bet po metų perėjo į Humanitarinių mokslų fakultetą, kuriame studijavo lietuvių literatūrą ir kalbotyrą, prancūzų kalbą ir literatūrą, pedagogiką. Universitete jai dėstė ryškiausi Lietuvos kultūros žmonės: Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Mickevičius-Krėvė, Balys Sruoga, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos.
1938 m. baigusi universitetą, M. Lukšienė pradėjo dėstyti lietuvių kalbą privačioje Kauno rusų gimnazijoje. 1940-aisiais šeima persikėlė į Vilnių, kur Meilė iki 1944 m. mokytojavo Valstybinėje mergaičių gimnazijoje.
Darbas Vilniaus universitete
Nuo 1944 m. M. Lukšienė pradėjo dirbti Kauno universitete asistente, o 1949 m., Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus į Vilnių, tęsė dėstytojos darbą Vilniaus universitete. 1951-1958 m. ji buvo Lietuvių literatūros katedros vedėja. Šis laikotarpis Lietuvos literatūrai davė poetus Justiną Marcinkevičių, Janiną Degutytę, Juditą Vaičiūnaitę, rašytojus Tomą Venclovą, Juozą Aputį, literatūros tyrinėtojus Vytautą Kubilių, Donatą Sauką, Albertą Zalatorių.
Dirbdama universitete, M. Lukšienė parengė spaudai Jono Biliūno Raštus (2 t., 1954-1955), Simono Daukanto (1955), Liudviko Jucevičiaus (1959) raštų rinkinius, rašė disertaciją apie Jono Biliūno kūrybą. 1955 m. ji apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją.
Taip pat skaitykite: Psichologija: meilė ir pyktis
Persekiojimai ir darbas Pedagogikos institute
1958-aisiais, po Vengrijos sukilimo nuslopinimo, Sovietų Sąjungoje prasidėjo griežtesnė ideologinė kontrolė. M. Lukšienė buvo apkaltinta nacionalizmu, marksizmo revizionizmu ir 1959 m. pašalinta iš Vilniaus universiteto.
1959-1997 m. M. Lukšienė dirbo Mokyklų mokslinių tyrimų institute (nuo 1973 m. - Pedagogikos mokslinių tyrimų institute) vyresniąja moksline bendradarbe. Čia ji ėmėsi Lietuvos švietimo istorijos tyrimų: nagrinėjo LDK Edukacinės komisijos veiklą, XIX amžiaus pedagoginę mintį. 1973 m. apgynė pedagogikos mokslų daktaro disertaciją. Tuo laikotarpiu gimė dvi monografijos: „Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmojoje pusėje“ (1970 m.) ir „Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje, XVIII a. antroji - XIX a. pirmoji pusė“ (1985). Savo tyrimuose M. Lukšienė teigė, kad Lietuvos kultūros raida, žmogaus ir tautos laisvėjimas yra glaudžiai susijęs su demokratijos sklaida.
Veikla Sąjūdyje ir švietimo reformos
1988 m. birželio 3 d. M. Lukšienė buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nare. Ji aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, kuri tapo jos veiklos tąsa, subrandinta ilgų darbo metų Lietuvos pedagogikos baruose.
1988 m. kartu su kolegomis ji sukūrė „Tautinės mokyklos koncepciją“. M. Lukšienės įsitikinimu, švietimas buvo pagrindinė ašis, ant kurios laikėsi Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir klestėjimas. Subūrusi didžiulį bendraminčių būrį, ji ėmėsi vadovauti laisvos Lietuvos švietimo pertvarkai.
1988 m. spalio 22-23 d. Lietuvos Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime M. Lukšienė pirmininkavo pirmajam posėdžiui kartu su poetu Justinu Marcinkevičiumi. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ji subūrė Lietuvos Respublikos švietimo reformos grupę, buvo viena pagrindinių pirmosios nepriklausomos Lietuvos švietimo koncepcijos ir su ja susijusių švietimo dokumentų kūrėjų.
Taip pat skaitykite: Meilė ir Motyvacija
Pedagoginiai įsitikinimai ir švietimo vizija
Pasak prof. Vandos Zaborskaitės, M. Lukšienės pasaulėžiūros ašis buvo harmoningo žmogaus ir visuomenės siekis. „Jos švietimo koncepcijos ašis - žmogaus ugdymas apšviestoje ir doroje demokratinėje visuomenėje. Meilei Lukšienei buvo svarbu sudaryti vienodas galimybes kiekvienam vaikui. Jai buvo svetima elitarizmo ir konkurencijos dvasia. Ji buvo prieš elitines mokyklas. Ji manė, kad individualizuotą kiekvieno vaiko ugdymą galima suderinti su bendra mokykla, papildant ją įvairiomis neformalaus ugdymo formomis. Ji suprato, kad tai priklauso nuo valstybės materialinių išteklių, bet neįsivaizdavo, kad jie bus tokie maži. Jos idealas buvo laisva mokykla, kuo mažiau reglamentuojama iš centro, kuo labiau pasitikint mokytoju, kurį matė kaip dorą pilietį, auklėjantį būsimus piliečius“, - teigė prof.
M. Lukšienė siekė, kad švietimas padėtų žmogui atgauti žmogiškąjį orumą, atskleistų jam kelią, kuriuo eidamas jis pajėgtų formuotis laisvei, vadinasi, didžiausiai atsakomybei prieš save ir Visatą, gebėtų kurti laisvą visuomenę ir laisvą valstybę. Ji teigė, kad švietimo reforma - tai savo valstybės, savo demokratinės visuomenės kūrimas, tai tautos ugdymas laisvei.
Įvertinimas ir atminimas
Už nuopelnus Lietuvai M. Lukšienė buvo apdovanota Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu (1998), Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2003), Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklu (2007), įvairiais garbės raštais. 2004 m. ji buvo apdovanota Jano Amoso Komenijaus medaliu - taip ją įvertino UNESCO.
2011 m. lapkričio 9 d. Paryžiuje UNESCO generalinės konferencijos 36-ojoje sesijoje habil. dr. Meilės Lukšienės 100-osios gimimo metinės paskelbtos UNESCO 2013-aisiais minima sukaktimi. 2013 metai Lietuvoje buvo paskelbti Meilės Lukšienės metais.
M. Lukšienės atminimas įamžintas Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje, kur ji pasodino ąžuoliuką.