Įvadas
Mokinio asmenybė - tai kompleksinis darinys, apimantis individualumą, elgesį, mokymosi stilių ir santykius su aplinka formuojančias savybes. Šiame straipsnyje išnagrinėsime mokinio asmenybės bruožų apibrėžimą, jų svarbą ugdymo procese bei įtaką tolimesniam asmenybės vystymuisi. Taip pat aptarsime mokytojo vaidmenį, ugdymo programas, šeimos ir mokyklos bendradarbiavimą, iššūkius ir mokytojų kompetencijų tobulinimą, siekiant efektyviau ugdyti mokinio asmenybę šiuolaikinėje mokykloje.
Mokytojo Vaidmuo Formuojant Mokinio Asmenybę
Mokytojas atlieka itin svarbų vaidmenį formuojant mokinio asmenybę, nes mokymas nėra vien žinių perdavimas. Mokytojas ne tik moko ir šviečia, bet ir išmoko mokytis, įpratina mokytis, uždega norą pažinti ir būti naudingu sau bei visuomenei. Todėl mokytojas yra asmenybė, daranti didelę įtaką kitų žmonių asmenybės vystymuisi. Jis vertinamas ne tik kaip specialistas, bet ir kaip žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, praktiškai lavinti, psichologiškai bei dvasiškai tobulinti ugdytinį, formuoti iš jo harmoningą asmenybę, pilietį, tobulą ir humanišką žmogų.
Mokytojui ir mokiniui būtina rami, be baimės, abipusiu pasitikėjimu grindžiama darbo atmosfera, kurią laiduoja mokyklos vadovybė, mokytojų bendruomenė ir visuomenė. Dabartinis specialistas turi būti pasiruošęs naujų žinių srautui, mokėti suprasti jį supantį pasaulį ir žmones, adekvačiai vertinti save, savo sugebėjimus, gerąsias savybes ir trūkumus, gerbti save ir aplinkinius, greitai užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis ir t.t. Šių savybių formavimas įmanomas tik tada, jeigu jomis pasižymės mokytojai ir dėstytojai. Profesijos mokytojas turi išmokinti mokinius ne vien profesijos teorijos pagrindų, bet ir individualios profesinės veiklos paslapčių, išugdyti profesionalus - asmenybes, išmokyti juos judesių tikslumo, koordinuotumo, savianalizės profesinės veiklos metu, padėti mokiniams susikurti savą profesinių ir kitų vertybių sistemą.
Pedagogo veikloje labai svarbus pastabumas, kuris dar vadinamas nuojauta arba intuicija, ji gimsta didelės patirties dėka iš kūrybingo darbo, profesinio pastabumo. Ypač reikšmingi profesinėje veikloje atminties ypatumai - gebėjimas greitai ir lengvai įsiminti moksleivių pavardes, vardus, elgsenos, kalbos, išvaizdos charakteringus bruožus. Taip pat reikia prisiminti, kad medžiagos, kurią jis pateikia mokiniams, tiek turinys, tiek pateikimo forma negali būti emociškai neutralūs, bespalviai, pilki. Todėl vaizduotė padeda pedagogui iš anksto pamatyti savo veiklos rezultatą bei procesą ir taip pažadinama potencija dirbti, stimuliuojama veikla.
Sąmoningas savo poelgių, veiklos organizavimas ir reguliavimas, siekiant iš anksto numatyto tikslo ir nugalint vidines bei išorines kliūtis, vadinamas valia. Tai sąmoningas žmogaus aktyvumo stimuliavimas. Pedagogui reikalinga valios savybė - ryžtingumas, kurią galima charakterizuoti kaip gebėjimą greitai bei apgalvotai apsispręsti ir sprendimą realizuoti. Siekimas viską, net ir nemėgstamą darbą atlikti iki galo vadinamas atkaklumu. Tai viena svarbiausių mokymosi ir visos žmogaus veiklos sąlygų. Labai svarbi, ypač pedagogui valios savybė - savitvarda. Tai sugebėjimas nuolat kontroliuoti ir valdyti savo veiksmus, jausmus, mintis, poelgius. Pedagoginiam darbe valia yra ir auklėjimo priemonė.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos veiksniai ugdymo procese
Pedagoginė valios išraiška gali būti labai įvairi. Vieniems pedagogams pavyksta mokinius paveikti ekspresinėmis formomis - griežtu žvilgsniu, laisva laikysena, įsakmiu, intriguojančiu arba jumoristiniu tonu bei kalbos turiniu, kitiems - priešingomis valios bei charakterio savybėmis - kantrumu, ramumu, nuoseklumu, primygtinumu arba netgi ramiu užsispyrimu. Mokiniai labai jaučia mokytojo valios jėgą ir jai paklūsta tuo labiau, kuo mažiau jis ja, ypač ekspresinėmis jos formomis, naudojasi. Šis pastebėjimas leidžia įsivaizduoti norimą profesijos mokytojo asmenybę, jo asmenines vertybes, nuostatas, interesus, charakterio bruožus ir kita. Šiuo požiūriu mokytojo vaidmuo yra tuo vertingesnis, kuo geriau jam pavyksta būti pavyzdžiu savo mokiniams. Tačiau pedagoginiu požiūriu net iškiliausia asmenybė pati savaime nenulemia ugdymo sėkmės. Tam ji turi įgyti mokėjimus savo vertybes mokiniams perteikti taip, kad jos taptų ir jų vertybėmis. Profesiniame mokyme šios vertybės įgauna atitinkamą kryptingumą - čia dominuoja tam tikros veiklos mokymas. Profesijos mokytojas turi būti pasirengęs ne tik perteikti žinias apie tą veiklą, bet ir būti praktiškai ją patyręs. Taigi, profesijos mokytojo kvalifikaciją galima apibūdinti keturiomis kategorijomis - tai asmenybės vertingumu, pedagoginės veiklos mokėjimu, specialybės žinojimu ir praktiniu profesijos patyrimu.
Didelę įtaką pedagoginio bendravimo stimuliavimui turi toks komponentas kaip nuotaika. Nuotaiką kartais dar vadina psichologiniu bendravimo fonu, emocine būsena, duodančia atspalvį žmogaus pergyvenimams ir jo veiklai. Emocijos ir jausmai turi įtakos pedagoginei veiklai, mokykloje, kurioje sveika, reikli ir geranoriška darbo atmosfera, vertinamas pareigingumas, iniciatyvumas ir kūrybiškumas suteikia malonumą bendraujant su kolegomis ir dirbant. Ekspresija arba jausmų išraiška - tai mūsų poelgiai, gestai, poza, mimika, akių išraiška, balso bei kalbos tempo ir tembro kitimai, veido odos paraudimas ar išbalimas, juokas,- be jų mokytojui nežengti nė žingsnio, ir žinoma juos būtina valdyti, ypač pyktį, nors dažnas pedagogas tai ignoruoja. Gebėjimą įsijausti į kito žmogaus reagavimą, situaciją psichologijoje vadinama empatija. Ji siejama su etika, kultūra, o šito gebėjimo stoka - su egocentrizmu, susvetimėjimu. Pedagogo kalba yra bendravimo bei mokymo ir auklėjimo priemonė. Čia svarbu jau pats balsas, tonas, nes jis pirmiausia rodo mokytojo nuoširdumą, stiprumą ir silpnumą, grubumą ir gerumą.
Pedagogo asmenybės vertingumas ir patirtis savaime negali užtikrinti ugdymo sėkmės. Asmenybei būdinga aktyvumas (pastangos išplėsti savo veiklos sritį, veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių motyvų, t.y. Asmenybės psichologinės charakteristikos sudėtinėmis dalimis laikomas asmenybės kryptingumas, temperamentas, charakteris, sugebėjimai ir paveldai, talentas bei genialumas. Asmenybė daugiausia išryškėja profesinėje veikloje ir darbe apskritai. Mokytojas veikia profesiniame gyvenime, remdamasis savimi, naudodamas vidines savo paties galias. Todėl mokytojo asmenybė yra svarbiausias jo darbo variklis, jo sėkmių ir nesėkmių laidas. Asmenybė yra žmogus pasiekęs tam tikro tobulumo lygio gebantis dirbti, bendrauti ir pažinti, keisti aplinką, save, kitus, skleisti idealines vertybes nusistatymus, įprasminti savo gyvenimą, kurti nemirtingąjį aš. Asmenybė - intelekto motyvacijos ir charakterio vienovė, pasireiškianti veiklos galimybėmis, kryptingumu ir būdo ypatumais. Asmenybė - teigiamos veiklos subjektas, veikiamas palankių vidinių interesų, poreikių, motyvų nuostatų, siekių, idealų. Asmenybė ugdo asmenybę, teigia K. Ušinskis. Žinoma jog 90 % ugdoma per asmenybių santykius jų bendravimą, savo veiklos analizę. Asmenybė - savęs kūrybos rezultatas. Mokytojo asmenybė - tai visuma profesinių, psichologinių - socialinių asmens savybių sąlygojančių sėkmingą pedagoginę mokytojo veiklą. Mokytojo asmenybės teigiamieji bruožai pagal L. Mokytojo atitikimas profesiniams reikalavimam, jo pedagoginės veiklos produktyvumas, auganti profesinės kvalifikacijos kultūra, pasitenkinimas pasirinkta profesija ir darbu, noro dirbti tą darbą stiprėjimas, prisitaikymas prie konkrečių darbo sąlygų, rodo pedagogo asmenybės vertingumą. Asmeninį pedagogo vertingumą išryškina jo orumo, savigarbos, savo vertės pajautimas, plačios pažiūros, erudicija, gyvenimo išmintis, tauri vidinė pozicija, savo paties bei aplinkos įvykių atžvilgiu. Profesinėje-darbinėje mokytojo veikloje asmeninis jo vertingumas žadina jo paties aktyvumą ir tampa prielaida padedančia ugdytiniui realizuoti savo prigimtines galias.
Asmenybės Apibrėžimas ir Struktūra
Asmenybė yra daugelio šakų dalykas. Todėl filosofai, psichologai, sociologai ir kitų mokslo šakų atstovai yra pateikę labai daug įvairių asmenybės apibrėžimų, tai rodo, kad šiandieną mokslas dar neturi pakankamai principų, kriterijų ir kitų duomenų leidžiančių pilnutinai apibrėžti asmenybės sąvoką. Iš įvairių apibrėžimų palyginimo viena aišku, kad filosofija ir sociologija į asmenybę žiūri daugiau kaip į visuomenės atstovą, o psichologija - kaip į individą, turintį tam tikro lygio ir kokybės psichiką. Asmenybė yra tam tikra žmogaus santykių su aplinka sistema, įvairių mokslo šakų tikslas - tirti sudėtingos asmenybės specifinę charakteristiką, ypač jos struktūrinę sandarą.
Apibrėžiant ne tik asmenybę, bet ir jos psichologiją, jos struktūrą vieningos nuomonės tarp mokslininkų nėra. Vieni teigia, kad iš viso neverta asmenybės psichologiją išskirti iš bendrosios psichologijos, kiti,- kad asmenybės psichologija turi tirti ne pačią asmenybę, o jos tipinius individualius, psichologinius komponentus: charakterį temperamentą, interesus ir t.t. ši įvairovė rodo, kad kol kas sunku nustatyti asmenybės struktūrą, nes jos apibrėžimui mokslas neturi aiškių kriterijų. Tačiau pedagogikai reikalinga nors ir tokia sąlyginė struktūra. Tačiau pedagogikai, ugdymo procesui mokymo ir auklėjimo tikslu svarbiausia nustatyti asmenybės struktūroje socialinius veiksnius ir pažvelgti kaip jie santykiauja su biologiniais. Žmogaus ugdymo procese pedagogika turi itin atsižvelgti į asmenybės varomąsias jėgas, į asmenybės santykį su veikla, į jos santykį su savo funkcijomis, į jos priklausomą nuo bendrojo vystymosi, į žmonių santykių psichologiją, į pažintinės veiklos funkcijas, į psichologinę asmenybės charakteristiką.
Taip pat skaitykite: Testai moksleiviams
Pedagogine prasme kalbant apie asmenybės struktūrą, pirmiausia reikia ne tik aptarti atskiras, nuo biologinių bei socialinių veiksnių priklausančias asmenybės savybes ir bruožus, jų ryšius, jų panašumą bei skirtumus, apskritai asmenybės santykius, jos poziciją, veiklos ir elgesio motyvus, prasmę ir reikšmę, nuostatas, interesus, kuriuos atskleidžia (deja nepakankamai) psichologiniai tyrimai. Tuo būdu bet kurios asmenybės, taip pat ir kūrybingo mokytojo bei būsimojo mokytojo studento asmenybės struktūrą galima būtų nagrinėti pagal pateikiamą tam tikrą principinę schemą, kuri, turi nomenklatūrinį pobūdį ir jokiu būdu negali atskleisti, vientisos ir visapusiškos asmenybės visų parametrų ir funkcijų. Iš tikrųjų žmogus yra biosocialinė būtybė. Bet toks jo apibrėžimas dar neatskleidžia biologinio ir socialinio pradų santykio. Per daug reikšmės suteikus vienam kuriam pradui, žmogaus reikšmė aiškinama vienpusiškai. Socialinis žmogaus pradas negali egzistuoti be to, kas žmogui įgimta, - be biologinio prado. Biologinis pradas yra vienintelė sąlyga socialiniam asmenybės pradui formuotis. vidinio turinio elementai. Visa tai ir sąlygoja santykius.
Yra kelios dešimtys asmenybės esmės apibrėžimų. Vieni autoriai labiau akcentuoja išorines, kiti vidines asmenybės apraiškas. Tačiau svarbu ne tik asmenybės vidinės vertybės, bet ir tai, kaip jos realizuojamos visuomenės labui. Asmenybės esmė objektyviai gali būti pažinta veikloje, kurioje ji atsiskleidžia. Veiklos tikslai, motyvai, priemonės, būdai rezultatai ir jų kokybė parodo, kas asmenybė yra, kokia ji yra, kaip atsiskleidžia konkretus jos asmeninio gyvenimo ir visuomeninio gyvenimo turinys, jų sąveika. Asmenybę sudaro „motyvacinė sfera“, kurios pastovi motyvų hierarchija suformuoja asmenybės kryptingumą. Asmenybę ir reikia suprasti kaip veiklos, elgesio bei santykių su aplinka kryptingumą. Dar nepakankamai ryškiai atskleista asmenybės struktūra. Pirmiausiai čia trukdo skirtingi požiūriai į asmenybę, antra - reiškinio sudėtingumas. Paprastai asmenybės struktūros vienetu, elementu laikoma tipas, bruožas, savybė, reakcija. Vienas seniausių ir kartu vienas naujausių požiūrių į asmenybės struktūrą yra asmenybės tipų teorija, tačiau ši tipologija yra ribota, apibūdina tik dalį asmenybės, nes ši yra turtingesnė ir jos visumos negali atskleisti vienas kuris tipas.
Individualizavimas ir Asmenybės Raida
Švietimo reforma Lietuvoje kelia uždavinį “sudaryti sąlygas individualybei plėtoti”, sudaryti sąlygas vaiko saviraiškai, pasirinkimo ieškojimams, gabumus ir sugebėjimus (individualizuotas mokymas). Individualizavimas tampa vienu svarbiausių švietimo reformos darbų. Individualizuotas ugdymas padeda mokiniams apsispręsti pasirinkti norimą profilį ar pakraipą, kryptį, būsimai mokymosi ir profesinei veiklai. Pasirinkti profilį nėra lengva dėl kelių priežasčių: mokinys nežino, kokią aukštesniąją mokymo įstaigą pasirinks, tiesiog nepasirengimo greitam persitvarkymui, nes gerai pažįsta save, individualias psichines ir asmenybės savybes tiek su objektyviomis (socialinės sąlygos). Mokykla turėtų atsižvelgti į asmenybės savybių vaidmenį priimant sprendimus.
Paauglystėje (10 - 11 klasėje) esantys mokiniai dažnai susiduria su pasirinkimo problemomis. Mokinys ateina į mokyklą susiformavusiu tam tikrų savybių rinkiniu, vertybių sistema. Paauglystėje stebimi raidos dėsningumai bei tam tikros individualios savybės. Sprendimas - tai procesas, kai individas pasirenka iš kelių alternatyvų. Sprendimų priėmimas - tai procesas, renkantis veiksmų eigą. Sprendimo priėmimas apima veiksmų kombinacijos rezultatais. Paauglių sprendimų priėmimą įtakoja emocijos. Emocijos padeda įžvelgti daugiau problemos sprendimo alternatyvų.
Mokykla turėtų naudoti metodikas, kurios padėtų mokiniams veikti, galbūt kažką keisti, paskatinti gebėjimą priimti sprendimus. Paaugliams (17 - 18 metų) sunku apsispręsti, jie bijo atsakomybės. Savo sprendimais patenkinti buvo tik 8 - 10% mokinių. Paaugliai dažnai jaučia palaikymo stoką, todėl absoliučiai pasitiki kitų nuomone.
Taip pat skaitykite: Elgesio taisyklės Aušros gimnazijoje
Asmenybės vystymosi stadijos … Spotiself kelionė prasideda nuo Vilniaus Universiteto psichologų sukurto, moksliškai pagrįsto, sužaidybinto 3D testo. Spotiself platformoje mokiniai gali intuityviai ir kūrybingai fiksuoti savo laimėjimus, auginti kompetencijas, išskirti savo talentus ir planuoti būsimą pažangą. Spotiself skaitmeninis įrankis padeda mokiniams lengvai, be klaidų sudaryti individualų ugdymo planą (IUP) ir valstybinių brandos egzaminų (VBE) formą, o mokykloms - optimizuoti pasirinkimo procesą. Sistema užtikrina sklandų administravimą, leidžia valdyti pasirinkimų laiką, supaprastina tėvų patvirtinimą ir suteikia galimybę koreguoti pasirinkimus ateityje. Vaiko individualios pažangos stebėjimas padeda kiekvienam mokiniui išsikelti tikslus, analizuoti savo mokymosi eigą ir planuoti tolesnį tobulėjimą. Naudojant mokinio aplanką ir trišalius susitikimus su mokytojais bei tėvais, skatinama savirefleksija ir atsakingas požiūris į mokymąsį. Spotiself platforma mokiniams suteikia galimybę pasikonsultuoti su karjeros ekspertais. Spotiself suteikia išsamią stebėsenos sistemą, leidžiančią analizuoti mokinių akademinius pasiekimus, mokymosi tikslus ir socialinės veiklos įsitraukimą. Mokykla gali stebėti ir vertinti ugdymo karjerai procesą, gaudama tiek kiekybinius, tiek kokybinius progreso rodiklius.
Asmenybės Ugdymo Svarba
Kalbinti pašnekovai sutartinai tvirtina, kad asmenybės ugdymas mokykloje turėtų būti svarbesnis už žinių teikimą. Lietuvos mokinių parlamento pirmininkas Juozas Vaidelis pabrėžia, kad „mokyklose jaunimas nėra ugdomas visuomeniškumo, bendravimo prasme. O tai ne mažiau svarbu nei išsimokslinimas, nes bendravimas yra vienas svarbiausių dalykų jauno žmogaus gyvenime. Vien savo bendravimu jis galės kažko pasiekti ateityje“. Šiemet Metų mokytoja pripažinta A. Šventickienė, kuri bendrauja su visos Lietuvos lituanistais vesdama seminarus ir organizuodama egzamino vertinimą, svarsto, kad galbūt didesnį indėlį ugdant asmenybę kol kas įneša atskiros mokyklos ir atskiri mokytojai kiekvienoje mokykloje, kurie geba su vaikais bendrauti, įsiklausyti, ugdyti savo pavyzdžiu. Psichologė Laura Morkūnienė mano, kad mokyklose po truputį einama link asmenybės ugdymo, tačiau „mokiniai vis dar yra farširuojami labai dideliais kiekiais informacijos, kuri po eilinio žinių įvertinimo yra ištrinama iš atminties“.
Bendravimas ir Pagarba: Raktai į Asmenybės Ugdymą
A. Šventickienė tvirtina, kad „į pirmą vietą dėčiau bendravimą - ir ne tik klasėje, bet ir einant į mokyklą, ir koridoriuose. Gražų bendravimą su žmogumi, nes aš visada pabrėžiu: mokinys niekada pirmas netaps grubiu nei mokytojui, nei suaugusiam žmogui, jei šis jo neįžeis. Niekada jis to nepadaro - aš jau daugiau kaip 30 m. dirbu mokykloje ir tikrai esu šituo įsitikinusi“. Anot mokytojos, nors atrodo, kad šiandienos postmodernistiniame pasaulyje jauniems žmonėms nesvarbi meilė, draugystė ar teisybė, tačiau taip nėra: „Kada kalbuosi su mokiniais, jie atsiveria: jie nori mylėti, būti mylimi, jie nori tikėti žmonėmis ir kad jais tikėtų. Amžinosios vertybės ir šiandieniniam jaunimui yra labai svarbios. Tik kaip mes tai parodom?". J. Vaidelis taip pat pasigenda šiltesnio mokytojų bendravimo su mokiniais. „Svarbiausia, ką mokyklos turėtų daryti, - tai skatinti bendravimą tarp mokyklos darbuotojų ir mokinių. Jeigu mokytojas bus pagarbus su mokiniu, jis bus autoritetas vaiko akyse, tai ir vaikas mokysis tos pagarbos“, - pabrėžia psichologė L. Morkūnienė. Jos teigimu, mokykla yra būtent ta vieta, kurioje mokomės socializuotis ir gerbti kitą žmogų - kitokį žmogų. Todėl bendra mokyklos atmosfera yra labai svarbi asmenybės formavimuisi. N. Barauskienė iš ŠMM tvirtina, kad pastaraisiais metais Lietuvoje stebimas patyčių lygio mažėjimas.
Ugdymo Programos ir Metodai
ŠMM Komunikacijos skyriaus vedėja N. Barauskienė sutinka, kad asmenybė gali būti ugdoma dėstant dalyką per visas be išimties pamokas. „Net matematikos užduotys gali būti parengtos siekiant išmokyti vaiką ne tik skaičiuoti, bet ir bendrauti, suprasti kitą, dalintis. Mokyklose skatinama projektinė veikla, kai į vieną projektą integruojami skirtingi dalykai ir, pavyzdžiui, vaikai bendras žinias susieja su savo krašto istorija. Taip pat pamokos gali vykti ne tik mokyklose, bet muziejuose, parkuose, gamybos įmonėse - priklausomai nuo to, ko norima išmokyti“, - sako N. Barauskienė. Anot ŠMM atstovės, vertybių ugdymui skiriama itin daug dėmesio ir įvairioje veikloje po pamokų. Ugdant mokinio asmenybę labai svarbu pastebėti jo gebėjimus, nebūtinai susijusius su mokslais, ir paskatinti juos tobulinti, sako A. Šventickienė.
Šeimos ir Mokyklos Bendradarbiavimas
ŠMM atstovė N. Barauskienė teigia, kad „kartais klaidingai manoma, kad vaiką ugdo tik mokykla. Pirmiausia asmenybės formavimuisi didžiausią įtaką turi šeima, socialinė aplinka - santykiai šeimoje, mokyklos kultūra, bendravimas su bendraamžiais, mokytojo asmenybė. Vaikai mokosi ir ugdosi ne tik pamokų metu, bet ir stebėdami aplinkinių reakcijas, elgesį, santykius“. Kitos pašnekovės taip pat sutinka, kad šeima ugdymo procese turi eiti greta mokyklos. Psichologė L. Morkūnienė teigia: „Vaikui išėjus į mokyklą, tėvų vaidmuo nelieka antraeilis. Dažnai tenka išgirsti, kad vaiką sugadino mokykla, arba kartais galvojama, kad tam tikras vaiko ugdymo procese padarytas klaidas ištaisys mokykla. Tačiau vaikas į mokyklą jau išsineša stiprų asmenybės pamatą. Kai ieškome savo kompleksų arba mums nepriimtino elgesio priežasčių, pirmiausiai jas randame ankstyvoje vaikystėje. Taigi mūsų asmenybės pamatas suklojamas šeimoje. Paskui jis lipdomas nauja informacija, nauja patirtimi. Vaikui išėjus į mokyklą turėtų vykti mokyklos, mokytojų ir vaiko šeimos bendradarbiavimas“. A. Šventickienė sako, kad kai stovi prieš 30 mokinių, iš karto matai: jeigu vaikas piktas, jam nėra gerai šeimoje, su juo pikti žmonės yra artimiausioje aplinkoje - ir todėl jis čia toks“. Mokytoja teigia, kad jai nepatinka šiuolaikinių tėvų mintis, jog vaikas jau yra suaugęs ir tai jo paties problemos: „Vadinasi, tu nori gyventi ramiai, o vaikas tegul pats kapstosi. Taip neturėtų būti. Turim visi kartu šnekėtis. Jeigu susėdam - mokytojas, vaikas ir tėvai - ir šnekam, ieškom bendro sprendimo, visada - 99 proc. - jį randam.
Mokytojo Autoritetas ir Poveikis
Psichologė L. Morkūnienė sako, kad mokytojas gali pakeisti net itin „sunkių“ vaikų elgesį ir mąstymą: „Nesakau, kad mokykla, bet atskiros mokykloje dirbančios asmenybės - gali. Jeigu atsiranda žmogus, kuris tampa vaikui autoritetu, kuris vaiką priima tokį, koks jis yra, jeigu jį gerbia, pastebi jo stipriąsias savybes, o ne tik ieško klaidų, kas mūsų mokyklose būdinga vertinant mokinius, manau, vaiko asmenybei gali padaryti labai didelę įtaką. Jeigu vaikas neturi autoriteto, kuriuo gali sekti šeimoje, mokytojas tikrai gali tapti tuo autoritetu“. A. Šventickienė sako, kad neretai užtenka visai paprastų dalykų: „Visaip žaidžiu. Pavyzdžiui, su tais, kurie nenori lankyti mokyklos, esam susitarę, kad kiekvieną rytą atsidaro mano kabineto duris ir sako: labas rytas, atėjau į mokyklą; po pamokų išeidamas atsidaro kabineto duris ir sako: viso gero, šiandien išsėdėjau visas pamokas ir nepabėgau“.
Iššūkiai ir Kliūtys
A. Šventickienė teigia, kad nemaža kliūtis šiuo požiūriu yra didelės klasės, kuriose - 30 mokinių. „Aš per pamoką tegaliu skirti jiems po minutę. Pašnekovės nuomone, mokyklose taip pat trūksta vyrų bei jaunų mokytojų: „Amžiaus skirtumas vis tiek daro savo, kaip besistengi suprasti. Toliau trūksta vyrų. Psichologės L. Morkūnienės manymu, neretai patiems suaugusiesiems trūksta platesnio požiūrio į mokyklą ir mokymosi procesą: „Dažnai tenka girdėti, kad jei vaikų vertinimo sistema bus paremta ne žinių patikrinimu, tai kaip įvertinsime tą kūrybiškumą. Tai, manau, jau pačių suaugusiųjų kūrybiškumo ir požiūrio reikalas. Visada galime pasiteisinti, kad kažko neįmanoma padaryti. Manau, mums patiems reikėtų platesnio požiūrio į mokyklą, į mokymo procesą, nes vis dar esame įpratę galvoti apie mokyklą kaip apie įstaigą su griežtomis taisyklėmis, į mokytoją kaip į autoritetą savaime. Iš tiesų kiekvienas mokytojas yra formalus autoritetas klasėje, bet tai nereiškia, kad jis taps neformaliu autoritetu. Autoritetu turi tapti, tu nesi juo savaime.
Mokytojų Kompetencijos Tobulinimas
Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos mokytojai organizavo metodinę dieną „Mokytojų veikla - sėkmingai mokinių pažangai ir pamokos kokybės gerinimui“. Keičiantis visuomenei keičiasi ir švietimo sistemos prioritetai: nuo žinių akcentavimo einama prie kompetencijų ugdymo, tampa svarbu ne tik, ką žmogus žino, bet ir kaip šiomis žiniomis geba naudotis. Anglų kalbos vyr. mokytojos I. Orlės pranešimo tema buvo „Mokinių motyvacijos kėlimas, pažanga pamokoje“. Neformaliojo švietimo kalbų (anglų) mokytoja ekspertė A. teigia, kad jeigu norime užauginti kritiškai mąstančią asmenybę, privalome ugdyti mokinių gebėjimą įsivertinti. Pradinių klasių mokytojos G. Juškienė ir I. Banevičienė pasakojo apie žaismingą 1-2 klasių mokinių ugdymosi vertinimą. Fizinio ugdymo vyr. mokytojo V. Simonavičiaus pranešimo mintis buvo, kad ilgą laiką vykstant nuotoliniam mokymui ypač aktualus tampa mokinių fizinis aktyvumas.
Giluminis ir Visuminis Mokymasis
Mokymasis yra suvokiamas ne kaip žinių kaupimas ir turėjimas, bet kaip asmeniškai patiriamas ir išgyvenamas, realaus pasaulio ir jame egzistuojančių ryšių suvokimas, brandinantis ir keičiantis mokinius. Pagrindinės sąlygos giluminiam mokymuisi yra mokantis stengtis suprasti, suvokti, o ne tik įsiminti atskiras detales. Visuminiam mokymuisi labai svarbu, kad mokymo(si) turinys apimtų mokinio asmenybės visumą (intelektą, emocijas, vaizduotę, kūną). Per geografijos pamokas iniciatyva perleidžiama mokiniams, rodant domėjimąsi jų patirtimi, remiantis jų asmeninėmis nuomonėmis, vertinimais. Taigi giluminis mokymasis atsiranda tada, kai mokiniai suvokia sąvokas, ryšius ir suprastas svarbias idėjas bei procesus gali perkelti į naują turinį ir kontekstą. Mokydamiesi grupėje mokiniai patiria įvairiausių minčių ir veiksmų spektrą, jo fone plečia ir vertina savo patyrimą.