Įvadas
Melancholija - viena iš sudėtingiausių ir daugiabriaunių žmogaus būsenų, literatūroje randanti įvairių išraiškų. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip melancholija reiškiasi lietuvių literatūroje, ypatingą dėmesį skiriant A. Nykos-Niliūno kūrybai ir Jolitos Skablauskaitės romanams, taip pat aptariant kultūrinius ir istorinius kontekstus, kurie formuoja melancholijos suvokimą.
Kultūros ir gamtos sąveika A. Nykos-Niliūno kūryboje
A. Nykos-Niliūno rinkinyje „Balandžio vigilija“ gamtos ir kultūros aspektai yra neatsiejami. K. Nastopkos teigimu, skaitymas yra nuolatinis pasaulio pažinimas, kuriame išnyksta riba tarp fizinės ir dvasinės realybės, gamtos ir kultūros. Gamtos smukimas Niliūno kūryboje veda prie pirmavaizdžio - šaltos begalybės, o kultūra baigiasi civilizacija. V. Kavolis teigia, kad vėlyvajam Nykai istorija yra silpnesnė už gamtą, į kurią žmogus labiau panašus nei į savo sukurtą pasaulį, tačiau kultūros tematika išlieka pagrindinė. V. Kubilius kultūrą apibrėžia kaip sąvokų ekraną, tautos atmintį ir dvasinę žmogaus struktūrą. V. Skrupskelytė teigia, kad Niliūnas poezijoje suveda įvairius laiko ir erdvės motyvus, išryškindamas žmogaus amžiną siekį kurti ir matydamas kultūrą kaip nesibaigiančių egzilių grandinę.
Kultūros priešpriešos ir atminties svarba
A. Nykos-Niliūno kūryboje pasaulinė kultūra skyla į dvi priešingas kryptis, turinčias būties ir nebūties žymių. Mirusios senosios kultūros poetui yra gyvesnės už dabartines ir būsimas civilizacijas. Šis kontrastas ypač ryškus sugretinus eilėraščius „Tubingen 1945“ ir „New York“. V. Kavolis teigia, kad Europoje buvo miestų, pulsuojančių kultūrinių prisiminimų gyvybe, o „New York“ yra civilizacijų šiukšlynas, kuriame žlunga gamtos dėsniai ir kultūros vertybės. Eilėraštyje „New York“ pasaulio kultūra griauna poeto lūkesčius, miestas tampa iliuzija ir nebūties momentu. Senoji kultūra Niliūno poezijoje atgimsta naujomis formomis ir asociacijomis. V. Kubilius teigia, kad žinomi kultūros elementai naujame tekste žadina atitinkamas idėjas ir asociacijas.
Antikos motyvai kaip mirties ir gyvybės simboliai
Antikos elementai Niliūno kūryboje perteikia mirties spalvas. Acheronas simbolizuoja ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, o Letos krantas reiškia užmarštį ir išnykimą. Šie mirties ženklai užmaršties kontekste sukuria slogų vaizdą, tačiau tuo pačiu atskleidžia gyvybės ir mirties kaitą. G. Bachelard’as teigia, kad Charono valtis yra žmogaus nesugriaunamos nelaimės simbolis, plaukiantis į pragarą.
Mitologinių personažų transformacijos
A. Nyka-Niliūnas demitologizuoja mitinius personažus, tokius kaip Penelopė, paversdamas ją žmogiška ir supaprastinta būtybe. Lyrinis „aš“ savo seserimis vadina Medėją, Andromachą ir Jokastą, kurias vienija pabėgimo džiaugsmas ir likimo nulemtumas. Šios moterys, amžiais stulbinusios savo gyvenimais, mums neatrodo smerktinos, jas valdė likimas, nuo kurio negalėjo pabėgti.
Taip pat skaitykite: Filmo „Melancholija“ analizė
Romėnų ir graikų temos
Eilėraštyje „Vergilijus grįžta į Brundisiumą“ kuriama vakaro nuotaika, matomi Romos kultūros ženklai. Gamtos fone iškyla Romos kultūros ženklai: griūvantys rūmai, raudonas porfyro kolonas, apirusūs laiptai. Visa tai - užmiršti, griūvantys, apleisti daiktai, kažkada buvę puošnūs ir didingi. Vergilijus tampa lyrinio subjekto, jaučiančio nostalgiją, tragiškos lemties žmogaus, išdavusio savo žemę, išraiška. Eilėraštyje „Odisėjo kareivis Hado karalystėje pasakoja“ akcentuojamas ilgesys, negrįžimas ir skausmas. Troja simbolizuoja pyktį, narsumą ir skausmą.
Pasakų ir fantastikos motyvai
A. Nykos-Niliūno poezijoje pasakų motyvai yra keisti ir netikėti, suteikiantys poetiniam audiniui savotiško kolorito. Eilėraštyje „Tavo skambanti ausis“ matome pasakos, idilės, gamtos ir senosios genčių kultūros sintezę. Eilėraštis baigiamas von Kleisto vardu, tarsi vienišumo ir apleistumo simboliu. Tarp viduramžių kolorito įvaizdžių yra ir Mistiškoji Rožė, kuri yra tarsi Afroditės ir nekaltumo įsikūnijimas, senosios kultūros sakralinio atgimimo simbolis.
Jolitos Skablauskaitės romanų melancholija
Jolitos Skablauskaitės romanuose melancholija pasireiškia per siužeto nebuvimą, atmosferos kūrimą ir personažų dvasios užkaborių atvėrimą. Autorė nekuria įprastų personažų, bet atveria duris į jų dvasios užkaborius, leidžia skaitytojui klaidžioti po tamsiausius pasąmonės užkulisius. Jos kūrybos metodas artimas siurrealistinio sapno poetikai, todėl objektyvaus pasakotojo čia nerasime.
Chtoniškasis pasaulis ir transcendencijos nuojauta
Skablauskaitės romanuose gausu chtoniškojo pasaulio atstovų, mistifikuotų hibridų, o gyvybė ir jos nebuvimas įvardijami įvairiai - nemirėliai, miruoliai, mirėsiai. Autorė kuria neaiškius meninio pasaulio kontūrus, o moteris tampa laukinės gamtos valdovė, turinti magiškų galių. Visa jos aplinka dvelkia transcendentine paslaptimi.
Magiškojo realizmo reminiscencijos ir baroko stilistika
Skablauskaitės kūryboje randame magiškojo realizmo reminiscencijų, o tekstas sukelia asociacijas su Lewiso Carrollio „Alisa stebuklų šalyje“. Veikėjai yra tarsi iš kreivų veidrodžių karalystės, o veidrodžio ir sapno motyvas yra neatsitiktinis. Prabangi prozinė fantazija ir niūri žaismė siejama su baroko stilistika.
Taip pat skaitykite: Melancholijos gydymo būdai
Mirties leitmotyvas ir veidrodžio simbolika
Skablauskaitės romanuose vyrauja mirties leitmotyvas ir transcendencijos nuojauta, perteikiama metaforizuotais vaizdiniais. Mirtis yra teatralizuota, mitiškai ritualinė ir dekoratyviai fantasmagoriška. Veidrodis yra mirtį objektyvizuojantis ir su anapusybe siejamas atributas, kuris kuria mistišką atmosferą.
Sodo metafora ir kalbos jausmas
Sodo metafora Skablauskaitės romanuose atkeliavusi iš biblinės tradicijos ir mistinės poetinės semantikos. Apleistas ir laukinis sodas su mitinėmis būtybėmis yra moters buveinė. Autorės kalbos jausmas yra nepakartojamas, plastiškas vaizdas ir apčiuopiama melancholija kuriama ekspresyviais sudurtiniais žodžiais.
Liaudies kultūros įtaka lietuvių literatūrai
XIX a. pabaigoje Europoje prasidėjo susidomėjimas liaudies kūryba, kuris buvo susijęs su egzotiškumo trauka ir „kultūros pabaigos“ jausena. Rusijos imperijoje panašioms nuotaikoms darė įtaką narodnikų ideologija. Tautų, diskriminuotų carinėje imperijoje, inteligentijai gilinimasis į savo tautos kultūrą buvo viena nacionalinio identiškumo formavimo priemonių.
Žydų ir lietuvių liaudies kultūros paieškos
Lietuvių ir žydų liaudies kultūros paieškų keliai buvo savotiškai panašūs. XIX a. pab.-XX a. pr. suaktyvėjo lietuvių tautiškumo koncepcijų kūrimas, kuris buvo susijęs su dėmesiu liaudies paveldui. Tuo pačiu metu tradicinė Rytų Europos žydų bendruomenė patyrė smarkių pokyčių, kuriuos nulėmė emancipacija ir sekuliarizmas. S. Dubnovas ragino rinkti šaltinius, atspindinčius žydų dabartį ir praeitį.
S. An-skis ir žydų etnografijos pamatai
S. An-skis padėjo Rusijos žydų etnografijos pamatus. Jis organizavo ekspedicijas, per kurias ištirtos žydų bendruomenės Volynės, Podolės bei Vakarų Galicijos miesteliuose. Ekspedicijų metu surinkta didelės apimties medžiaga, atspindinti žydų materialią kultūrą, buitį, religinę raštiją ir tautosaką. S. An-skio vardu siejama tautinio muziejaus įsteigimo idėja.
Taip pat skaitykite: Apie gedulą ir melancholiją
Bendradarbiavimas tarp lietuvių ir žydų kultūrininkų
Tarpukariu Lietuvoje pastebima žydų ir lietuvių tendencija geriau vieniems kitus pažinti ir bendradarbiauti kultūros srityje. Žydų laikraščiai spausdina straipsnius apie lietuvius, Lietuvos istoriją ir kitas tautines mažumas. Kraštotyrininkas Akiras-Beržis savo knygų serijoje pateikė nemažai duomenų apie žydų buitį, švietimą, amatus ir prekybą.
Jaume Cabré romanas „Prisipažįstu“
Jaume Cabré romane „Prisipažįstu“ atgimsta ankstyvos vaikystės vaizdiniai, paslaptinga biblioteka, rūstaus tėvo kabinetas, rankraščiai, antikvarinių prekių parduotuvė, senovinės knygos ir neįkainojamas XVIII amžiaus smuikas. Romano pagrindinės temos yra autobiografinis naratyvas, Europos istorijos atspindys ir blogio tema.
Blogio ir atgailos motyvai
Romane rodoma, kad visa Europos istorija yra pažymėta blogio, ir neįmanoma vienu ar kitu būdu nesusitepti juo. Tačiau kartu svarbus yra ir atgailos, atpirkimo motyvas. Religija romane yra labai veiksni, o skyrių pavadinimai lotynų kalba ir citatos rodo religinių temų svarbą.
Pasakojimo būdas ir forma
Romane būdingas intelektualumas, gausybė nuorodų į meną, istorinius įvykius. Knyga yra kruopščiai organizuota, autorius rašė ją aštuonerius metus. Kiekvienas personažas, nors kai kam gali atrodyti jų perteklinis skaičius, yra labai svarbus ir kiekvieną jų labai kruopščiai apgalvojo. Autoriaus kalba yra graži, sklandi, poetiška, sakinys valdomas taip, kad gali skaityti vieną sakinį, kuris eina per visą pastraipą, ir kuris yra sklandus.
Vladislovas Tiškevičius ir „La Limande“
Grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių šeimoje gimęs Vladislovas paveldėjo polinkį kolekcionuoti. Jis buvo ir Lietuvoje pirmojo humoristinio leidinio „La Limande“ redaktorius. Dauginimo priemonėmis gaminamas laikraštis nuo 1886 m. vasaromis Palangoje ėjo prancūzų kalba, redaktorius pasirašinėjo prancūzišku slapyvardžiu p. Monstre.
„La Limande“ - kurortinės kultūros atspindys
„La Limande“ laikraštis ėjo dažnai, buvo paklausus ir reikalingas vasarotojams, nes gebėjo juoktis drauge su jais ir iš jų. Leidinys įdomus daugeliu aspektų, kalbos požiūriu - taip pat. Pabrėžtinai išryškintas stilistinis kodas - ironija signalizuoja bent du teksto vertybinius planus. Laikraščio tekstai ryškiai susieti su Palangos kurorto erdve.
Liudmilos Ulickajos romanas „Imagas“
Liudmilos Ulickajos romanas „Imagas“ pasakoja apie keturis paskutiniuosius XX amžiaus dešimtmečius, vaizduojamas Rusijos visuomenės skerspjūvis, pasakojant apie trijų draugų likimą. Praeitis „Image“ įkomponuota į labai tikslius laiko rėmus: ji prasideda J. Stalino mirties rytą Maskvoje ir baigiasi J. Brodskio mirties naktį Niujorke.
Žmogaus likimo detektyvas
Šis romanas yra tarsi žmogaus likimo detektyvas, tuo jis ir yra pagaulus. Romano viena iš temų ar tikslas yra parodyti tam tikrą dvasinę žmogaus brandą arba tai, kaip žmonės nesugeba subręsti, taip ir lieka tokioje tarpinėje stadijoje tarp vikšro ir išsiritusios asmenybės. Šis romanas yra tam tikras brendimo romanas, jame rodoma, kaip tą asmenybę bandoma sulaužyti, pakeisti ir pritaikyti prie sovietinės sistemos.
tags: #melancholija #lietuviu #literaturoje