Įvadas
Paauglystė - sudėtingas žmogaus vystymosi etapas, kai formuojasi asmenybės bruožai. Šiuo laikotarpiu paaugliai susiduria su daugybe uždavinių, įskaitant pasiruošimą palikti tėvų namus, siekį įgyti bendraamžių pripažinimą, užmegzti draugiškus ir partnerystės santykius, nustatyti būsimos profesijos perspektyvas ir sukurti asmeninę vertybių skalę. Šiame amžiaus tarpsnyje ateina eksperimentavimo laikas, kuris gali sukelti adaptacijos ir socializacijos sutrikimus, pasireiškiančius nepriimtinu elgesiu ir potraukiu negatyvioms priklausomybėms.
Problemos aktualumas ir sprendimo būdai
Šiuolaikiniame visuomenės dėmesio žmogaus santykiams laikotarpiu, paauglių integracijos į visuomenę sprendimo būdai yra itin svarbūs. Vienas iš jų - interaktyvios teatro formos, tokios kaip Forumo teatras, Play Back teatras ir kitos draminės terapijos.
Forumo teatras, atsiradęs XX amžiaus viduryje, yra asmeninių problemų ir konfliktų sprendimo forma, kurios pradininku laikomas Brazilijos liaudies teatro režisierius Augusto Boal. Vaidinimų esmė - ieškoti konflikto sprendimo būdų ar išeities iš sunkios gyvenimo situacijos kartu su žiūrovais. Kiekvienas, atvykęs į Forumo teatrą, turi galimybę įtakoti įvykius scenoje. Kita šios teatro formos ypatybė: Forumo teatro siužetas - tai realus jo dalyvių gyvenimas.
Interaktyvaus teatro metodų ištakos
Iki A. Boal šioje srityje XX amžiaus pirmoje pusėje pradėjo dirbti garsus teoretikas ir praktikas Jakob Moreno, psichodramos metodo kūrėjas. Dramos suvokimas kaip terapeutinis metodas - tai galimybė vaidinimo metu išvaduoti asmenybės kūrybinę esmę, sustiprinti žmogaus vertę, nugalėti drovumą, atskleisti įvairius elgesio modelius. Savo veikaluose J. Moreno pabrėžė spontaniškumo svarbą ir teigė, kad žmogaus kūrybinė galia be spontaniškumo, be improvizavimo yra bevaisė. Psichodramos metodas, J. Moreno nuomone, padeda spręsti ne tik asmenines, buitines ir egzistencines problemas, bet jis taip pat orientuotas į kūrybą, į asmenybės atsiskleidimą.
Vadovaudamasis J. Moreno dramos improvizavimo galimybių teorija, A. Boal realizavo savo tėvynainio brazilų mokslininko Paulo Freire idėją sukurti teatro formą, kurioje prislėgtieji tampa artistais. P. Freire koncepcijoje „Prislėgtųjų ugdymas“ teigė, kad per teatrą prislėgtieji žmonės turi geriau pažinti socialinę tikrovę, kad galėtų ją keisti savo gyvenime. A. Boal įgyvendino šią idėją ir pristatė visam pasauliui naują interaktyvią teatro formą - Forumo teatrą.
Taip pat skaitykite: Elgesio taisyklės Aušros gimnazijoje
Augusto Boal ir Engiamųjų teatras
Savo eksperimentus interaktyviame teatre brazilų teoretikas ir praktikas pradėjo septintajame dešimtmetyje, būdamas Rio de Žaneiro liaudies teatro „Arena“ režisieriumi. Jaunystėje, vykdydamas tėvo valią, A. Boal įstojo į Kolumbijos universitetą, kur įgijo chemijos inžinerijos daktaro laipsnį, bet po to dvejus metus jis stažavosi Niujorko teatro scenoje, o grįžęs į Braziliją, iškart rado vietą liaudies teatre - vietose, kurias galėdavo pasiekti Rio de Žaneiro skurdžių kvartalų žmonės. Vėliau jis pavadins šią vaidinimo formą Engiamųjų teatru (Theatre of Oppressed).
A. Boal stengėsi suvokti, kokiu būdu įprastas sceninis, neretai tampantis savotišku primetimu ar net engimu, monologas virsta dialogu tarp žiūrovų ir aktorių. Režisieriaus pastangomis buvo siekiama transformuoti tradicinės vaidybos „monologą“ į „dialogą“ tarp žiūrovų ir scenos. Laikydamas dialogą svarbiausia ir naudingiausia žmogaus bendravimo forma, jis sukūrė tokį vaidinimo procesą, kurio metu žiūrovai gali sustabdyti veiksmą ir pasikviesti aktoriui atlikti veiksmus, kurie nebuvo numatyti scenarijuje.
Kartą, taip nutraukus spektaklį, moteris iš publikos bandė paaiškinti, kaip turėtų elgtis engiamasis personažas. Susijaudinusi ji pati užlipo ant scenos ir parodė aktoriams, kaip viskas turėtų atrodyti. Pasak A. Boal, tą mirksnį ir įvyko didžiausias jo teatro perversmas. Atsirado teatras, kur išnyko riba tarp aktoriaus ir žiūrovo. Tai buvo A. Boal „žiūrovo-aktoriaus“ teatro gimimas, apie kurį režisierius sakė: „Kiti žmonės kuria teatrą, mes visi esame teatras“. A. Boal teatras tapo praktiniu socialinio aktyvumo pagrindu.
Forumo teatro plėtra ir kitos interaktyvaus teatro formos
1971 m. A. Boal buvo priverstas palikti Braziliją ir išvykti penkeriems metams į Argentiną, dvejiems metams į Portugaliją ir aštuoneriems - į Prancūziją. Tik po penkiolikos metų jis grįžo į Rio de Žaneirą. Šiuos metus režisierius aktyviai propagavo interaktyvų teatrą kaip dialogo su visuomene metodą. Aštuntajame dešimtmetyje A. Boal Engiamųjų teatras buvo mažai žinomas, o devintajame dešimtmetyje išpopuliarėjo daugumoje pasaulio šalių.
Siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į gyvenimo problemas, A. Boal naudojo įvairias priemones - nuo teatro iki laikraščių ir žurnalų straipsnių bei kitų atspausdintų šaltinių medžiagos. Vaizduotės teatras apima daugybę renginių, kuriuose ugdomi žmogaus savistabos įgūdžiai ir lavinamas gebėjimas bendrauti grupėje, o kūno kalba kuriami įvaizdžiai padeda dalyviams spręsti tam tikras grupės problemas. Vaizduotės teatras neįpareigoja dalyvių vaidinti vaidmenis, kaip tai daro aktoriai klasikiniame teatre. Dalyviai tik kuria įvaizdžius, kuriais perteikia mintis ir jausmus apie savo gyvenimą ir patirtį.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba gimnazijoje
Vaizduotės teatro pradžioje dalyviai susiskirsto į grupes ir išsikelia įvaizdžių temas bei pavadinimus. Kiekvienas dalyvis iš esamos grupės „nulipdo“ skulptūrą pateikta tema. Žiūrėdami nuo vienos skulptūros iki kitos, komentuoja ir aiškinasi. Galima užduotis - sukurti idealų tam tikros temos įvaizdį. Kiekvienas dalyvis modifikuoja realų įvaizdį, norėdamas parodyti, kaip nuo realios tikrovės pereinama prie trokštamo rezultato. Po to grįžtama prie realaus įvaizdžio, kur ir prasideda debatai. Režisierius teigia, jog sukurtas paveikslas gali perteikti daugiau ir geriau nei žodinis tekstas, jis gali giliau išreikšti jausmus - netgi tuos, kurie yra pasąmonėje ir aktorių ne visada suvokiami. Ši teatro forma yra demokratiška, nes gali sujungti įvairias tautas ir kultūras, ištirpdydama kalbos barjerus.
Neregimąjį (nematomą) teatrą A. Boal suformavo būdamas Argentinoje. Šią teatro formą režisieriui teko išrasti dėl nuolatinės politinio susidorojimo grėsmės. Neregimasis teatras transformuoja visuomeninę erdvę į debatų sceną, sukuriant „teatrines“ situacijas visuomeninėse vietose, neįspėjant publikos, jog vaidinamas spektaklis. Pašaliniai asmenys įtraukiami į pokalbį apie socialinę priespaudą ir paraginami suvaidinti spektaklyje. Dažnai jie nežino, kad veiksmas, kuriame dalyvauja, - daugiau teatras negu tikras gyvenimas. Neregimasis (nematomas) teatras - tai „realus“ teatras, organizuojamas ne teatro pastate, bet vaidinamas realiose erdvėse. Keli aktoriai surepetuoja sceną ir vėliau suvaidina ją atitinkamoje viešoje vietoje. Scena vaizduoja tam tikrą netikėtą, provokuojantį elgesio modelį, kuriuo norima iškelti publikos debatus. Šiuo atveju žiūrovai yra visiškai laisvi reikšdami norimą poziciją, jie skatinami ne rasti vieną tiesą, bet suprasti ir įsisąmoninti įvairias pozicijas. Tai klausimų kėlimas, nebūtinai reikalaujantis atsakymų.
Įstatyminis teatras - Neregimojo teatro forma ir A. Boal naujovė. 1992 m. jis buvo išrinktas į Rio de Žaneiro Vereadores rūmus (miesto tarybą). Būdamas šiame poste režisierius pritaikė teatro metodus miesto politikoje. Jis pasamdė savo teatro trupę kaip legalius darbuotojus ir įgyvendino interaktyvius teatro metodus valdymo srityje, sukuriant septyniolika žiūrovų bendrovių visame mieste. Šis valdymo būdas buvo pradėtas vadinti Įstatyminiu teatru, kuriame paprasti žmonės, turėdavę tik balsuotojų vaidmenis, buvo skatinami tapti įstatymų leidėjais.
Visas išvardytas A. Boal Engiamųjų teatro formas vienija pagrindinis ir, režisieriaus manymu, privalomas teatro veiksmo principas - forumas, t.y. dialogas tarp veiksmo dalyvių ir žiūrovų. Todėl Forumo teatras - tai Engiamųjų teatro pagrindas. Pats pavadinimas susidaro iš dviejų dalių: teatras (vaidinimas) ir forumas (pokalbis, diskusija). Šiuo metu pasaulyje iš visų išvardytų brazilų režisieriaus A. Boal interaktyvių teatro formų Forumo teatras yra pats populiariausias metodas.
Forumo teatro esmė ir galimybės
Forumo teatras buvo sukurtas septintajame dešimtmetyje. Jam priespaudoje ir patekusiam į sunkią socialinę ar kokią kitą neteisybę, sąveikaujant teatrui galima surasti tinkamiausią sprendimą. Jis įtraukia mąstyti, kartu išgyventi ir išprovokuoja atsakomąją reakciją. Forumo teatro dalyviai nagrinėja žmonių santykius įvairiais lygiais.
Taip pat skaitykite: Saugi Mokymosi Aplinka Pasvalyje
Forumo teatro žiūrovai ne šiaip pašaliniai žiūrovai, o tam tikra prasme įvykio liudininkai ir dalyviai. Palankioje teatro aplinkoje aktoriai ir patys žiūrovai iškelia įdomias išeitis, visiškai įmanomas realiame gyvenime - tai galimybė veikti primestą slopinimą, leidžiant žiūrovams būti aktoriais.
„Noro vaivorykštė“ (The Rainbow of Desire) - tai Engiamųjų teatro technika, naudojama tam tikros problemos sprendimo nagrinėjimui. Viskas prasideda nuo vieno dalyvio pasakojimo apie priespaudą, patirtą tikrame gyvenime: kaip žmogus, nors ir besistengdamas, neišsprendė konflikto.
Bendravimo psichologijos vadovėlio paieškos Miltinio gimnazijoje
Atsižvelgiant į aukščiau aptartas interaktyvaus teatro galimybes, kyla klausimas, kaip šie metodai galėtų būti pritaikyti Miltinio gimnazijoje, siekiant pagerinti bendravimo psichologiją. Šiuo atveju, bendravimo psichologijos vadovėlio paieškos gali būti tikslingai panaudotos kaip priemonė spręsti paauglių problemas, susijusias su socializacija, adaptacija ir tarpusavio santykiais.
Vadovėlio svarba ir turinys
Bendravimo psichologijos vadovėlis turėtų apimti tokias temas kaip:
- Paauglių raidos ypatumai: psichologiniai ir socialiniai pokyčiai, su kuriais susiduria paaugliai.
- Bendravimo įgūdžiai: efektyvus klausymas, verbalinė ir neverbalinė komunikacija, konfliktų sprendimas.
- Emocinis intelektas: savimonė, emocijų valdymas, empatija.
- Socialinė adaptacija: integracija į visuomenę, santykiai su bendraamžiais ir suaugusiaisiais.
- Priklausomybės ir rizikingas elgesys: prevencija ir intervencija.
- Interaktyvaus teatro metodai: praktinis taikymas klasėje ar užklasinėje veikloje.
Vadovėlio paieškos procesas
Paieškos procesas turėtų apimti:
- Literatūros analizė: mokslinės ir metodinės literatūros analizė, palyginimas, apibendrinimas.
- Praktinis taikymas: Forumo teatro galimybių panaudojimas, dirbant su paaugliais ir jaunimu, nūdienos situacijoje.
- Tyrimas: 17-19 metų paauglių mokymo/si spręsti jiems aktualias problemas procesas, taikant Forumo teatro metodą.
- Tikslas: atskleisti, kokios vidinės (psichologinės) ir išorinės (socialinės) problemos jaudina 17-19 metų paauglius, ir kaip, taikant Forumo teatro metodą, susiformuoja gebėjimai jas iškelti ir konstruktyviai išspręsti.
Vadovėlio pritaikymas skirtingoms auditorijoms
Svarbu, kad vadovėlis būtų suprantamas skirtingoms auditorijoms: nuo 5 klasės mokinių iki profesionalų. Tai reiškia, kad medžiaga turėtų būti pateikta aiškiai, logiškai ir struktūruotai, naudojant skirtingus kalbos lygius ir pritaikant pavyzdžius pagal amžių ir patirtį.
Vadovėlio struktūra
Vadovėlio struktūra turėtų būti aiški ir informatyvi, pradedant nuo konkretaus ir pereinant prie bendro:
- Įvadas: trumpas temos pristatymas ir problemos aktualumo pagrindimas.
- Teoriniai pagrindai: pagrindinės sąvokos, teorijos ir metodai, susiję su bendravimo psichologija ir interaktyviu teatru.
- Praktiniai pavyzdžiai: konkrečių situacijų analizė, Forumo teatro pritaikymas, atvejų studijos.
- Diskusijos ir užduotys: klausimai, skatinantys kritinį mąstymą, praktinės užduotys, skirtos įgūdžių lavinimui.
- Išvados: pagrindinių tezių apibendrinimas ir rekomendacijos, kaip toliau plėtoti bendravimo įgūdžius.
- Literatūros sąrašas: šaltinių, kuriuos galima naudoti gilesniam temos nagrinėjimui, sąrašas.
- Priedai: papildoma medžiaga, tokia kaip testai, anketos, pratimai.
Kūrybiškumas ir socialinis darbas
Kūrybiškumas (angl. creativity) - sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiskai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje, lengvai rasti netipiskus sprendimus. Kūrybiškumą daugiausia lemia individualios asmenybės savybės, tokios kaip vaizduotės lakumas, mąstymo greitumas, tikslumas, lankstumas, išradingumas, konstruktyvumas, smalsumas, motyvacinė įtampa, poreikis nuolat tobulinti savo veiklą.
Pagal J. Almonaitienę, kūrybišku paprastai laikomas naujas, originalus, be to, atitinkantis kontekstą (adekvatus) ir vertingas žmogaus elgesio rezultatas. Asmenybė, kurios elgesio rezultatai dažnai atitinka tokius kriterijus, vadinama kūrybinga.
Kūrybiškumo aspektai
G. Fischer suskaido kūrybiškumą į individualų ir socialinį. Individualus kūrybiškumas pasireiškia per asmens gebėjimus spręsti tam tikras problemas pasinaudojant savo unikalia patirtimi, žiniomis ir įgūdžiais. Vis dėlto individualus kūrybiškumas yra ribotas, nes tai sąlygoja pati žmogaus prigimtis. Socialinis kūrybiškumas pasireiškia socialiniame kontekste ir tik sąveikoje su kitais žmonėmis.
A. Jacikevičius išskiria šiuos kūrybinio mąstymo bruožus:
- Jautrumas kūrybinei problemai: gebėjimas įžvelgti prieštaravimus, problemos esmę.
- Kūrybinis mąstymas: padeda socialiniam darbuotojui rasti naujus sprendimus įsisenėjusioms problemoms.
- Kūrybiškas žmogus: išsiskiria originaliomis idėjomis, kūrybišku mąstymu, jautrumu problemoms, žaismingumu, aktyvumu bei pasitikėjimu savo jėgomis.
Socialinis darbas ir kūrybiškumas
XX a. 6-ajame dešimtmetyje buvo pripažinta, kad socialinis darbas ir kūrybiškumas yra tarpusavyje susiję. L. Rapoport akcentavo kūrybiško mąstymo reikiamybę socialinio darbo intervencijai. Tai leidžia darbuotojams pasinaudoti turimais meniniais gebėjimais.
L. C. Johnson teigia, kad pats socialinių paslaugų teikimas yra kūrybiškas pažinimo procesas, nes socialinis darbuotojas įsiklauso ir bando suprasti klientą, nustato problemas ir kuria jos sprendimo strategiją. Tai reikalingas kultūrines ir sociokultūrines paslaugas teikiantiems socialiniams darbuotojams. Sociokultūrinė veikla apima rekreacijos, švietimo ir auklėjimo, meno ir kultūros bei bendruomenės kūrimo sritis. Socialinio darbuotojo tinkamai organizuota rekreacinė ar meninė veikla gali tapti integracijos į visuomenę priemone.
J. R. Brandell teigia, kad kūrybiškumas yra svarbus tiek tiesioginiame darbe su klientais, tiek valdant organizacinius procesus. Tinkamai panaudodamas savo kūrybiškumą, socialinis darbuotojas gali patraukti skirtingas socialines grupes žmones prasmingai ir turiningai veiklai. Socialinio darbuotojo kūrybiškumas naudingas dirbant su bet kuria amžiaus grupe:
- Dirbant su vaikais: socialinis darbuotojas gali stiprinti ir ugdyti jų emocinius gebėjimus, skatinti pažinimą, ugdyti vaiko kūrybiškumą, žadinti jautrumą aplinkai, plėtoti jų socialinę bei kultūrinę patirtį.
- Dirbant su pagyvenusiais žmonėmis: socialinis darbuotojas gali padėti jiems iš naujo atrasti savo talentus ir gebėjimus, kurie buvo užslopinti darbingo gyvenimo laikotarpio metu. Taip pat jis gali padėti suformuoti pozityvų požiūrį į senatvę, susitaikyti su ligomis bei iš naujo atrasti gyvenimo prasmę.
- Dirbant su neįgaliaisiais: savo kūrybiškumą socialinis darbuotojas gali panaudoti jų integracijai į visuomenę. Vangūs, nebendraujantys, nesavarankiški, nesugebantys dirbti asmenys, ilgainiui per meninę veiklą gali išsiugdyti savarankiškumą, didesnį pasitikėjimą savimi.
E. Landau išskiria pirminį, antrinį ir integruojantį kūrybiškumo lygmenius:
- Pirminis kūrybiškumas: tai įkvėpimo fazė, kai kūrybiškumas pasireiškia be jokių pastangų, kaip spontaniška asmenybės raiška.
- Antrinis kūrybiškumas: intensyvus, nuolatinis ir sunkus darbas, įgūdžių tobulinimas, kol pasiekiami norimi rezultatai. Tam reikia užsispyrimo, sunkaus darbo ir kantrybės.
- Integruojantis kūrybiškumas: apima pirminį ir antrinį kūrybiškumą.
Tyrimai rodo, kad kūrybiškumas yra labai svarbus socialinio darbo komponentas ir socialinis darbuotojas kartais gali net nesuvokti, kad šį savo gebėjimą panaudoja, nes tai persmelkia kiekvieną atliekamą užduotį. Intuityvus socialinio darbuotojo elgesys taip pat yra jo kūrybiškumo požymis.
tags: #miltinio #gimnazija #bendravimo #psichologija #vadovelis