Asmenybės ugdymas yra nuolatinis procesas, apimantis savęs pažinimą, vertybių formavimą, charakterio stiprinimą ir nuolatinį tobulėjimą. Šiame straipsnyje nagrinėsime asmenybės ugdymo aspektus, remdamiesi žymių mąstytojų įžvalgomis ir citatomis, kurios įkvepia ieškoti gilesnio savęs supratimo ir prasmingesnio gyvenimo.
Vydūno filosofija: tautos moralinis atgimimas
Vydūnas (Vilhelmas Storostas) buvo lietuvių filosofas, rašytojas, kultūros veikėjas, kurio darbai paliko gilų pėdsaką lietuvių tautos sąmonėje. Jo filosofija jungė senovės indų išmintį su neoplatonizmo ir krikščionybės elementais. Vydūnas pabrėžė tautos moralinio atgimimo svarbą, kvietė šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse ir „didėti iš vidaus“. Jis manė, kad tik tautos ištvermė, orumas ir jos narių atsakomybė gali padėti išlikti.
Vydūnas suprato, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik „svetimieji“. Todėl jis reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą. Mąstytojas vengė krypti į smulkmenas ir daugiau aptarė esminius dalykus. Vienas pagrindinių Vydūno filosofijos bruožų yra kritikos vengimas. Trumpai teužsimindamas apie galimas lietuvių tautos gyvenimo klaidas, filosofas daugiau mini tai, kas būtų tinkamiausia lietuvių tautai.
Vydūnas skelbė, kad žmogus turi suvokti save, o kelias į amžinybę, jo žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas - visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais.
Žinių svarba asmenybės ugdymui
Žinios yra būtinos asmenybės ugdymui, nes jos plečia žmogaus akiratį, padeda suprasti pasaulį ir save. Svarbiausia - tautos moralinio atgimimo ugdymas. Štai kelios citatos, pabrėžiančios žinių svarbą:
Taip pat skaitykite: Efektyvus streso mažinimas
- "Nėra natūralesnio troškimo, kaip žinių troškimas." (M.)
- "Svarbu nenustoti klausinėti… Neprarasti švento žingeidumo." (A.)
- "Įrodinėti žmogui žinių būtinumą - tolygu įtikinėti, kad regėjimas yra naudingas." (M.)
- "Poreikis mokytis įgimtas visiems žmonėms; žmonės trokšta ir ieško žinių, kaip trokšta ir ieško oro kvėpuoti." (L.)
- "Kas nieko neklausia, tas nieko ir neišmoks." (T.)
- "Tikrojo išsilavinimo kelias - savišvieta." (N.)
- "Plėsti savo žinias galima tik žiūrint tiesiai į akis savo nežinojimui." (K.)
- "Taigi, jei turi protą, mokykis ko nors; nes protas be mokymosi - kūnas be drabužio, žmogus be veido; juk pasakyta: išsilavinimas - proto veidas."
- "Žmogus turi tik vieną despotą - nemokšiškumą." (V.)
- "Nėra nieko baisesnio už aktyvų nemokšą." (J. V.)
- "Jeigu žmogaus žinios netvarkingos, tai kuo daugiau jis jų turi, tuo labiau sutrinka jo mąstymas." (H.)
- "Genialumas - tai gebėjimas tobulai koncentruoti dėmesį į nagrinėjamą dalyką." (I.)
- "Išmintis - patirties duktė." (L.)
- "Visos mintys, sunokinančios brandžiausius vaisius, visada paprastos." (L.)
- "Norint lavinti protą, reikia daugiau mąstyti, nei mokytis atmintinai." (R.)
- "Retas protas žūva nuo susidėvėjimo, didžiuma jų surūdija nenaudojami." (K. N.)
- "Pažanga - ne atsitiktinumas, o būtinybė." (H.)
- "Išsilavinęs žmogus mato įvairias reiškinio savybes, o tamsuolis jų nepastebi, įsižiūri tik kurią nors vieną ir pagal ją sprendžia apie visas kitas." (N.)
- "Visų mokslų raktas yra klaustukas." (H.)
- "Mūsų žinių troškimui nėra galo; proto pasitenkinimas - jo ribotumo arba nuovargio požymis." (M.)
- "Žengdamas į priekį, mokslas nuolatos verčia niekais pats save." (V.)
- "Jei pradingsta žingeidumas, reiškia, atėjo senatvė." (V.)
- "Iš visų hipotezių rinkitės tą, kuri netrukdo toliau mąstyti apie tiriamus dalykus." (Dž.)
- "Mokslas - įrankis, bet ne tikslas." (L.)
- "Į žinojimą turime žiūrėti kaip į maistą. Gyvename ne tam, kad žinotume, kaip ir gyvename ne tam, kad valgytume." (D.)
- "Išmintingas ne tas, kuris daug žino, o tas, kurio žinios naudingos."
- "Didiems ir kilniems protams žingeidumas - pirmoji ir paskutinė aistra." (S.)
- "Kas nesinaudoja savo dvasinėmis jėgomis, tą jos palieka." (J.)
- "Dvasiniame gyvenime, kaip ir praktiniame, turintieji žinių visada progresuoja." (V.)
- "Kas žino, kokie turi būti daiktai - tas protingas žmogus; kas žino, kokie daiktai yra iš tikrųjų - tas patyręs žmogus, o kas žino, kaip juos pagerinti - genialus žmogus." (D.)
- "Vertingiausia savybė gyvenime - amžinai jaunas, nenuvargintas metų ir kas rytą vis atgimstantis žingeidumas." (R.)
Danielis Dž. Burstinas teigė, kad mokykloje išmokstama pamoka ir tada atliekamas testas, o Sidnis Dž. Harisas pastebėjo, kad pirmiausia Dievas sukūrė idiotus - jis taip praktikavosi. Džeimsas A. Boldvinas akcentavo: "Svarbiausia - būti žmogum. Esu įsitikinęs ir kalbėsiu nors tyruose, kad ši dvasinė mokyklos misija - svarbesnė už kitą, dabar vyraujančią kryptį. Taip, mokykla pirmiausiai turėtų būti žmoniškumo mokykla, ir tik po to - išmanumo ir būsimų karjerų mokykla. Kas svarbiau: išmanumas ar žmoniškumas?"
Individualumas ir bendruomenė
Žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo santykio su savimi, kitais žmonėmis ir bendruomene. Individualybė atsiskleidžia tik bendruomenėje. Anot Alfredo Adlerio, kalbant apie socialinį tikslingumą reikia nurodyti klaidą, kuriai psichoterapijos srityje pirmiausiai pasidavė individualioji psichologija, būtent klaidingą požiūrį, kad tik socialiai korektiškas žmogaus elgesys vertingas.
Vienas iš mūsų poreikių yra pati bendruomenė - jos kultūra, religija ir politika. Tik dėl šių trijų dalykų visi mūsų poreikiai tampa socialiai pripažįstamais poreikiais. Bendrystė tai retas žodis, bet graži sąvoka, kuri atstoja svetimybę kultūra. Jį naudoja vienuoliai. Jis graziai siejasi su veiksmazodziu bendrauti. Bendrystė yra aplinka palaikanti valios vykdymą. Rėmai mūsų nuostatom, remtis atskiriant buvimą, veikimą, mąstymą. Atskiria buvimą, veikimą, mąstymą. Atskiria kūrybą ir meilę. Bendrystė yra darybos, kūrybos, sandūros galimybė, užtat išreiškiama kategorijų teorijos, išsakoma bendrybėmis. Sąvokos palaikančios skirtingas įsitraukimo sąlygas: paklusimą, tikėjimą, rūpėjimą.
Bendrystė susijusi su visuomeninėmis taisyklėmis, elgesio gairėmis. O jos yra tarpe, tai mūsų lūkesčiai. Taip pat mūsų įsitikinimai. Jie išreiškia tarpą, tai tarpo išraiška. Aleksandro deriniai, tai pavyzdys. Išsiaiškinimai, tai irgi pavyzdys. Bendros mokymosi sąlygos, aplinkybės, rėmai. Santykis tarp žmonių yra panašus į santykį tarp lokalaus kvanto ir globalaus kvanto.
Draugystės ir meilės reikšmė
Stipriausias dalykas, kuris mus laiko gyvenime, - tai tarpusavio ryšys. Tik tada žmonės pripažins vienas kitą kaip draugus, kai jie vienas kitam pasirodys verti draugystės ir pasitikėjimo. Didelį malonumą teikia ne tik sena užgrūdinta draugystė, bet ir naujos draugystės pradžia ar pasiruošimas jai. Meilė yra dovanos forma, kurią vertiname daugiau nei bet ką kitą gyvenime. Meilė, kaip pavasario gėlė, žydi mūsų širdyse, apšviečiant gyvenimą spalvinga šviesa. Gražūs žodžiai apie meilę neša savyje magiją, kuri sukuria nepakartojamą jausmų tapybą. Tai ne tik emocinis vėjas, bet ir skambantis širdies balsas, vedantis mus į nepažįstamų kelionių pasaulį. Mintys apie meilę yra kaip poezija, nupiešta švelniu keliu, kuris puošia mūsų dienas. Meilėje slypi, ko gero, daugiau nei vien mistika. Artimumas yra kosminis jausmas.
Taip pat skaitykite: Motyvacija ir informatika
Štai kelios citatos apie meilę:
- "Aš tave myliu. Myliu tave nuo pirmos akimirkos, kai tave pamačiau. Verčiau su tavimi praleisiu vieną gyvenimą, nei vienas pasitiksiu visus šio pasaulio amžius." (J.R.R.)
- "Meilė yra ne tai, ką rasime. Ji yra tai, ką sukursime." (G. K.)
- "Meilė yra kaip vėjas."
- "Pagaliau atėjo mano meilė."
- "Meilė yra viskas."
- "Meilė - tai stiprūs ir balti sparnai." (M. K.)
- "Tikroji meilės esmė yra savęs išsižadėjimas, savęs užmiršimas kitame žmoguje." (G.)
- "Mes visi esame šiek tiek keisti, ir gyvenimas yra šiek tiek keistas. Ir kai randame žmogų, su kurio keistenybės yra suderinamos, mes su jais susijungiame ir patenkame į abipusį keistumą ir vadiname tai MEILĖ." (Dr.)
- "Jei tu gyvensi iki šimto metų, aš noriu gyventi iki šimto minus vieną dieną, kad man niekada nereikėtų gyventi be tavęs." (A. A.)
- "Aš ją myliu ir tai yra visko pradžia ir pabaiga." (F.)
- "Kai žmogus yra mylimas, jis tikrai yra yra mylimas. Aš mačiau, kad tu esi tobulas, todėl aš tave mylėjau."
- "Meilė nėra kažkas, ką tu randi. Meilė yra gyvenimas."
- "Kas yra meilė? Meilė - tai vieškelis į saulę, grįstas aštriais deimantais, kuriuo turi eiti basas." (M. K.)
- "Meilė yra kaip karas: lengva pradėti, bet labai sunku sustabdyti." (H. L.)
- "Kartais širdis mato tai, kas akiai nematoma" (H.)
Kūrybiškumas ir gyvenimo prasmė
Nieko neįmanoma apsakyti žodžiais, nieko neįmanoma išgalvoti - ir vis dėlto žmogus nuolatos trokšta išsikalbėti. Pagrindinis neteisingo mūsų supratimo šaltinis yra tas, kad mes neturime aiškaus vaizdo, kaip vartoti žodžius. Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. Didžiausias kūrinys yra mūsų pačių gyvenimas. Mūsų gyvenimas yra dovana ir nesvarbu, ar tikime, kad šią dovaną gavome iš Dievo, ar iš savo tėvų. Vien jau suvokimas, kad gyvenimas yra nuostabi dovana yra paskata būti kūrybiškam. Esame savo likimo kūrėjais.
Be to, kūrybiškumas neapsiriboja tik menu. Kūrybiškumo reikia kiekvieną gyvenimo akimirką, ypač bendraujant su kitais. Galime būti kūrybiški savo darbe, laisvalaikiu, savo santykiuose. Esame savo gyvenimo skulptoriai.
Tolerancija ir visuomenės vertybės
Svarbi visuomenės ir jos narių charakteristika - tolerancija, be kurios bet kurioje bendruomenėje neišsiskleis asmuo, ypač jeigu jis „problemiškas“, „su charakteriu“, „kitoks“, kas dažnai būna ryškesnių asmenybių bruožai. Mūsų visuomenėje sutinkame daugybę skirtingų žmonių su skirtinga pasaulėžiūra, religija, kultūra, elgesio normomis, nuomonėmis. Tačiau visuomenės tolerancija privalo turėti savo ribas, atsižvelgiant į tai, ką ji laiko savo vertybėmis, visuotiniu gėriu ir gerove. Tolerancija (ar jos sąvoka) negali būti naudojama kaip pretekstas pateisinti netinkamą ar net žalingą vieno kurio asmens ar asmenų grupės elgesį, - kaip nusikaltėlis negali reikalauti tolerancijos savo nusikaltimams. Bet šiandien matome, kaip Overtono langas veriasi vis plačiau ir visuomenė pratinama vis prie naujų elgesio normų, sampratų, reikšmių, vis labiau praplečiant tolerancijos ribas, kas vadinama pažanga, o iš tiesų - tolstant nuo bendražmogiškų, sutartinai priimtų bendruomenės, visuomenės normų ir vertybių. Mažuma ima reikalauti daugumos paklusimo, apeliuodama į toleranciją, o jei tai neįvyksta, kaltina homofobija. Pats terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „tolerantia“, reiškiančio „kantrybė, ištvermė“.
Kiek visuomenė turi kantrybės priimti kitokį žmogų ar grupę, kitokią nuomonę, kitokį elgesį, o kada jau reikia sakyti „stop, gana!”? Nuo to priklauso visuomenės sveikata. Jeigu priimti domėn, kad “tolerancija” - ir medicinoje naudojamas terminas, nusakantis, kiek organizmas gali pakelti svetimkūnį, tai gauname aiškesnį suvokimą. Netoleruodamas kenksmingo ar pavojingo svetimkūnio, organizmas jo neįsileidžia, nes gina ir saugo save. Toleruodamas ir priimdamas viską, jis pasmerkia save pražūčiai, ištinka mirtis. Bene taikliausiai vienu sakiniu apie tai yra pasakęs arkivyskupas Charles Joseph Chaput: “Blogis prašo tolerancijos tol, kol įtvirtina savo viešpatavimą.
Taip pat skaitykite: Grupės psichologija mokymuisi
Pašaukimas ir gyvenimo prasmė
Šiandien girdime daugybę mokymų apie tai, kaip reikia mylėti save. Tai nėra blogai. Blogumas prasideda tada, kai mokoma mylėti TIK save. Daug mokymų apie tai, kad tu gali, tu pasieksi, tau pavyks! Ir čia prieinu prie aukščiau minėtos sąlygos. Ta sąlyga - tavo pašaukimas. Tai itin svarbu ir tiesiogiai susiję su tuo, apie ką kalbame. Šioje nihilistinėje visuomenėje šiame postmodernistiniame amžiuje pašaukimo tema nustumta į šoną. Apskritai, kai egzistenciniai klausimai nepopuliarūs, teologiniai klausimai ar diskusijos palikti religinių bendruomenių tarnams ir nariams, o krikščionybę keičia įvairiausių religinių, filosofinių, dvasinių mokymų kokteilis, personaliai adaptuotas kiekvienam asmeniškai, kam rūpi, kas bus po mirties?
Žvelgiant net ne taip toli - kam rūpi, kas bus rytoj, jei šiandien aš jaunas ir visas pasaulis sukasi aplink mane? Man nerūpi, kodėl aš čia. Man nesvarbu, kodėl aš gyvenu. Aš nekeliu tokių klausimų. Pašaukimas? Koks pašaukimas?! Bet jeigu kažkam vis tik parūptų, ir beieškant savo tapatumo, bandant susivokti savyje, suvokti savo identitetą, surasti savo vietą po saule, iškiltų klausimai „kas aš?“, „koks aš?“, „kokia mano paskirtis šioj ašarų pakalnėj?“, tai neišvengiamai prieitų ir prie pašaukimo, gyvenimo prasmės klausimų. Nes neturėsi pilno vidinio pasitenkinimo ir ramybės, neatsiskleisi kaip unikali asmenybė, neradęs savojo pašaukimo. Pašaukimas skirtas tau, bet nukreiptas į kitus, skirtas individui, bet per jį - ir visuomenei, bendruomenei, jos nariams. Džiuginantis tave ir darantis tave laimingu, tuo pačiu apdovanojantis kitus. Kokios alternatyvos? Be pašaukimo asmenybė greičiausiai bus egocentriška, savanaudiška, nepilnavertė, dominuos godumas, pavydas, puikybė. Arba atvirkščiai - nusivylusi, depresuota, nebematanti niekur prasmės. Nes pašaukimas ir prasmė kyla iš to pačio šaltinio, jie keliauja kartu. Kuomet pažeistas dvasinis davimo-gavimo dėsnis ir visuomenė negauna iš tavęs nieko, atgal niekas ir negrįžta. Lieka vidinė tuštuma, beprasmybė, tuščia garbė ir dylanti materija. Pašaukimo suvokimas, suradimas reikalingas, renkantis profesiją, savo gyvenimo kelią. Pašaukimas jau nebėra vien tik teologijos tematika, nors niekada ir nebuvo. Vis dažniau psichologai, psichoterapeutai, kalbėdami su žmonėmis, besiskundžiančiais gyvenimo beprasmybe ar tiesiog nepasitenkinimu savo darbu ar profesija, išdrįsta iškelti pašaukimo klausimą. Priėjome prie egzistencinės psichologijos, kurios įkūrėjas - Viktoras Franklis. Daugelis skaitė jo knygą „Žmogus ieško prasmės“ ir daugelis joje rado atsakymus į seniai kamavusius klausimus. Vienu metu žmogus egzistuoja visuose matmenyse. Visi jie svarbūs, bet įvairiomis aplinkybėmis tam tikras matmuo gali tapti aktualesnis. Problemos viename matmenyje sukelia problemas ir kituose. Vienas veikia kitą, jie visi tarpusavyje susiję. Nors visi šie matmenys savaip yra labai svarbūs žmogaus egzistencijai, bet mano manymu, svarbiausias iš jų yra dvasinis. Nes šiam matmenyje žmogus leidžiasi į savo vidinio „aš“ gelmes, prie pat jo šaknų, prie esmės ir esybės, jame formuojasi pasaulėžiūra ir asmenybės vertybių sistema, jame sukalibruojamas moralinis kompasas ir išdėliojami riboženkliai. Būtent čia žmogus randa gyvenimo prasmę, pašaukimą ir atsakymus, kurių negali suteikti jokie specialistai. Nes tai santykis su pačiu Dievu. Tinkamai sutvarkius šį santykį, kiti santykiai nebeturės lemiamos įtakos, net jei ir bus kažkas ne visai tvarkoje.
Dvasinis matmuo ir davimo-gavimo santykis
Mano supratimu, dvasinis matmuo yra egzistencinės terapijos šerdis. Kaip tik dvasiniame matmenyje atsiskleidžia visas žmogaus pasaulis per asmeninę jo gyvenimo filosofiją.
Monografijoje nagrinėjamas auklėjimo - esminės ugdymo funkcijos - aktualumas šių laikų sociokultūrinėmis ir edukacinėmis sąlygomis. Remiantis filosofijos, teologijos, psichologijos ir edukacinių mokslų išvadomis, pateikiama dvasingumo samprata, jo lygmens įvertinimo kriterijai, prioritetinės dvasingumo ugdymo kryptys ir prielaidos. Taip pat atskleidžiami vyresniųjų mokinių, kurie mokosi bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose ir gimnazijose, dvasingumo raiškos ypatumai ir jų kaitos tendencijos. Apibrėžiami aktualūs dvasingumo ugdymo tikslai ir uždaviniai, rekomenduotini vyresniojo amžiaus mokiniams. Monografija skiriama studijuojantiesiems edukologiją - bakalaurams, magistrantams, doktorantams. Ji gali būti naudinga ir mokslo darbuotojams, taip pat tiems, kuriems rūpi jaunosios kartos auklėjimas. Pirmojoje monografijos dalyje autorė svarsto apie auklėjimo aktualumą, siūlo vertybių krizės ir mikroaplinkos kaitos problemų sprendimo būdus. Kalbant apie auklėjimo paskirtį, knygoje apibrėžiami brandžios asmenybės kriterijai bei asmens poreikiai kaip auklėjimo paskirties matmenys. Į auklėjimą žiūrima kaip į kryptingą asmens santykių tobulinimą, sąveiką ir pagalbą žmogui. Antrojoje dalyje kalbama apie dvasingumo raišką bei jo ugdymą. Tam reikšmės turi asmens santykiai su pasauliu, vertybių internalizacija. Prioritetine dvasingumo ugdymo kryptimi autorė laiko dorovinį auklėjimą. Trečiojoje knygos dalyje aptariamos vyresniųjų mokinių dvasingumo raiškos tendencijos, jų vertybių internalizacija, santykio su pasauliu brandos ypatybės, apibrėžiami dvasingumo ugdymo tikslai ir uždaviniai.
Monografijoje aptariamas auklėjimo - pagrindinės ugdymo funkcijos - aktualumas šių dienų sociokultūrinėmis ir edukacinėmis sąlygomis. Remiantis filosofijos, teologijos, psichologijos ir edukologijos išvadomis, knygoje pateikiama dvasingumo samprata, jo lygmens įvertinimo kriterijai, prioritetinės dvasingumo ugdymo kryptys ir prielaidos. Monografija taip pat atskleidžia bendrojo lavinimo mokyklų ir gimnazijų vyresniųjų klasių mokinių dvasingumo raiškos ypatumus. Apibrėžiami aktualūs dvasinio tobulėjimo tikslai ir uždaviniai, rekomenduojami vyresniųjų klasių mokiniams. Monografija skirta edukologijos studentams ir gali būti naudinga mokslo darbuotojams, taip pat besidomintiems jaunosios kartos auklėjimu. Pirmoje knygos dalyje aptariamas auklėjimo aktualumas, siūlomi vertybių krizės ir mikroaplinkos pokyčių problemų sprendimai. Palietus auklėjimo funkciją, monografijoje pabrėžiami brandžios asmenybės kriterijai ir asmeniniai poreikiai kaip auklėjimo funkcijos matmuo. Į auklėjimą žiūrima kaip į kryptingą asmens santykių, sąveikos ir pagalbos tobulinimą. Antroje dalyje kalbama apie dvasingumo raišką ir jo ugdymą. Tam įtakos turi žmogaus santykiai su išoriniu pasauliu ir vertybių internalizacija. Moralinis ugdymas nurodomas kaip prioritetinė dvasinio ugdymo sritis.