Įvadas
Šiuolaikinėje visuomenėje ir mokykloje nuolat ieškoma naujų būdų švietimo reformoms įgyvendinti. Šių reformų tikslas - ugdyti savarankišką, kūrybingą asmenybę, kuri turėtų nuostatą mokytis visą gyvenimą. Gebėjimas ir motyvacija nuolat tobulėti turėtų būti pagrindinis kiekvieno jaunuolio siekis. Mokymosi motyvacija yra svarbus veiksnys, nulemiantis moksleivio mokymosi sėkmę. Kiekvienas moksleivis turi potencialą būti motyvuota asmenybe, kurią veikia vidiniai ir išoriniai motyvai. Tačiau šiuolaikinis moksleivis, gyvendamas sudėtingame kintančios visuomenės laikmetyje, patiria didelį spaudimą dėl aukštų reikalavimų ir atsiduria nepalankioje aplinkoje. Tyrimai rodo, kad nemažos dalies mokinių mokymosi motyvacija silpnėja dėl įvairių socialinių ir psichologinių priežasčių. Dėl to jie pradeda praleidinėti pamokas, nelankyti mokyklos ir galiausiai visiškai pasitraukia iš švietimo sistemos. Tai apsunkina jų tolimesnį gyvenimą, kuriame šiuolaikinis pasaulis kelia žinių ir mokymosi visą gyvenimą iššūkius. Vis dažniau kalbama apie vieną aktualiausių mokyklos problemų - moksleivių mokymosi motyvacijos silpnėjimą, kuris pasireiškia nenoru mokytis, prastu lankomumu, domėjimosi stoka, užduočių neatlikimu ar net visišku pasitraukimu iš mokyklos. Ši problema paplitusi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ji tampa ypač aktuali įgyvendinant privalomojo pagrindinio mokymo politiką iki tam tikro amžiaus, nes nemaža dalis moksleivių, neturinčių mokymosi motyvacijos, nenori įgyti pagrindinio išsilavinimo ir taip papildo nekvalifikuotos darbo jėgos, bedarbių ar net nusikaltėlių gretas. Kiekvienos veiklos pradžia, vyksmas ir sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo motyvo, todėl labai svarbu tirti mokymosi motyvaciją. Moksleivių poreikiai ir siekiai yra jų veiklos motyvacijos šaltinis. Vaikai dažniausiai pasirenka veiklą, atitinkančią jų interesus, vertybes ir nuostatas. Jų elgesiui įtakos turi siekiai ir polinkiai, todėl turime tirti moksleivių polinkius bei jų poreikius ir veiklos motyvus.
Ankstyvosios Motyvavimo Teorijos: Racionalumas ir Ekonominės Paskatos
Ankstyvosios motyvavimo teorijos, pradėtos kurti 20 a. pradžioje, rėmėsi racionaliu darbo organizavimu ir universaliu požiūriu į visus kolektyvo darbuotojus, neatsižvelgiant į jų individualumą. Klasikinė vadybos teorija (žymiausi atstovai F. W. Tayloras, Henry Laurence Ganttas, H. Fayolis) teigia, kad darbuotojus motyvuoja dirbti tik ekonominės paskatos. Darbuotojai, ypač pramonėje, yra neišprusę, neturi savimonės ir dirba tik todėl, kad nori užsidirbti pragyvenimui. Vadovai gamybos procesą turi skaidyti į mažesnes, paprastesnes, tiksliai apibrėžtas užduotis, darbo apmokėjimą susieti su jo produktyvumu ir nuolat palaikyti darbo drausmę.
Žmogiškųjų Santykių Teorija: Socialiniai Poreikiai ir Psichologinis Klimatas
Vėliau pastebėta, kad materialinis skatinimas kaip darbo efektyvumo didinimo svarbiausias veiksnys veikia tik iki tam tikros ribos, paskui svarbesnės tampa psichologinės paskatos. Eltono Mayo žmogiškųjų santykių teorijoje akcentuojami darbuotojų socialiniai poreikiai, interesų bendrumas, neformaliųjų grupių vaidmuo organizacijos kolektyve. Santykiai su bendradarbiais ir vadovais, psichologinis klimatas organizacijoje darbuotojams ir jų darbo kokybei turi didesnę reikšmę nei darbo užmokestis ir sąlygos.
Šiuolaikinės Motyvavimo Teorijos: Turinio Ir Proceso Perspektyvos
Šiuolaikinės motyvavimo teorijos skirstomos į turinio (arba poreikių) ir proceso teorijas. Turinio teorijos remiasi vidiniais žmonių poreikiais (veiklos motyvais), kurie lemia jų elgseną ir kuriuos turi tenkinti organizacija, norėdama paskatinti žmones dirbti.
Turinio Teorijos: Poreikių Hierarchija ir Jų Įtaka Elgesiui
Žinomiausia yra A. H. Maslow poreikių hierarchijos teorija, pagal kurią žmonių poreikiai suskirstyti į penkis hierarchinius lygius (vadinamoji Maslow piramidė). Pirmojo (žemiausio) lygio poreikiai yra fiziologiniai (alkis, troškulys, miegas ir kiti), antrojo - fizinio ir socialinio saugumo (apsauga nuo skausmo, baimės, skurdo, ateities neužtikrintumo ir kitų pavojų), trečiojo - socialiniai (bendravimo, draugystės ir meilės), ketvirtojo - pagarbos (savigarbos, sėkmės, pripažinimo, valdžios), penktojo - saviraiškos (asmeninio tobulėjimo, kūrybos, gyvenimo prasmės). Nepatenkinti poreikiai motyvuoja žmones veikti, o patenkinus vienus poreikius atsiranda nauji, aukštesnio lygio.
Taip pat skaitykite: Efektyvus streso mažinimas
Claytono Paulio Alderferio modifikuotoje poreikių hierarchijos teorijoje (vadinamoji ERG teorija, anglų kalba Existence, Relatedness and Growth Theory) išskiriami 3 poreikių lygiai: egzistencijos (materialiniai), santykių (bendravimo su žmonėmis) ir augimo (asmenybės ugdymo). Žmogų vienu metu dažniausiai veikia keli motyvai. Nelygu situacija, jis kyla arba leidžiasi poreikių hierarchijos laiptais: patenkinus egzistencinius poreikius, tampa reikšmingesni santykiai su aplinkiniais ir savirealizacija ir, priešingai, nepavykus realizuoti aukštesnių motyvų, prasideda frustracija ir regresas, jis grįžta prie žemesnio lygio poreikių tenkinimo.
Davido McClellando trijų rūšių poreikių teorija akcentuoja aukštesnio lygio motyvų - rezultatų (asmeninių laimėjimų), valdžios (įtakos kitiems žmonėms) ir priklausymo (draugiškų ir artimų žmogiškųjų santykių) - svarbą. Čia nėra aiškios hierarchijos: vieni labiau vertina asmeninius laimėjimus, kiti - įtaką aplinkiniams arba žmogiškuosius santykius, ir į tai reikia atsižvelgti motyvuojant skirtingų psichologinių tipų darbuotojus.
Frederiko Irvingo Herzbergo dviejų veiksnių teorijoje pasitenkinimą darbu lemiantys veiksniai skirstomi į higieninius (darbo aplinka, sąlygos, užmokestis, organizacijos politika ir kita) ir motyvacinius (darbo pobūdis ir turinys, pripažinimas ir įvertinimas, saviraiška, karjeros ir kvalifikacijos kėlimo galimybės). Higieniniai veiksniai patys savaime nemotyvuoja darbuotojų dirbti geriau, bet jei jų nepakanka, atsiranda nepasitenkinimas darbu (neigiama išorinė motyvacija).
Proceso Teorijos: Lūkesčiai, Teisingumas ir Pastiprinimas
Proceso teorijos nagrinėja motyvavimo procesą vadyboje ir jo poveikį žmonių elgsenai. Victoro Vroomo lūkesčių teorija teigia, kad darbuotojų motyvaciją lemia jų lūkesčiai (tikėjimas pastangų sėkme ir įvertinimu), instrumentalumas (veiklos rezultatų ir už juos gaunamo atlygio ryšys) ir valentingumas (gauto atlygio patrauklumas konkrečiam asmeniui).
Johno Stacey Adamso teisingumo teorijoje akcentuojamas atlygio už darbo rezultatus teisingumas ir bešališkumas - darbuotojo darbo rezultatų ir jų įvertinimo pusiausvyra, palyginti su kitomis situacijomis ir kitais darbuotojais. Jei gaunamas atlygis atitinka pastangas, darbuotojai patenkinti ir motyvuojami dirbti geriau, priešingu atveju motyvacija yra neigiama.
Taip pat skaitykite: Motyvacija ir informatika
Edwardo E. Lawlerio ir Lymano Williamo Porterio modelyje svarbiausi darbuotojų motyvai yra išorinis (darbo užmokestis, pripažinimas, paaukštinimas, pagyrimas) ir vidinis (pasitenkinimas, savigarba, asmeninis tobulėjimas) atlygis.
B. F. Skinnerio pastiprinimo teorijoje svarbiausias veiksnys, lemiantis žmonių elgseną ateityje, yra jų ankstesnių veiksmų padariniai. Jei jie teigiami, ateityje žmogus panašiai reaguos į panašias situacijas, o jei nemalonūs - stengsis jų išvengti.
Motyvacija Ir Mokymasis
Mokymosi motyvacija priklauso nuo požiūrio į mokymąsi. L.Rupšienė pateikia tokį mokinių požiūrio į mokymąsi skirstymą:
- Neigiamas, abejingas ar neutralus (skurdūs motyvai, silpnas susidomėjimas, orientacija į pažymį, nenoras mokytis, neigiami santykiai su mokykla ir pan.);
- Trys teigimo požiūrio lygmenys (nuo amorfiškų iki stiprių ir įsisąmonintų motyvų, mokėjimo iškelti perspektyvius tikslus, įveikti mokymosi klūtis).
Autorė teigia, jog motyvai keičiasi ir priklausomai nuo mokyklinio amžiaus. Pradinėse klasėse dominuoja socialiniai motyvai, susiję su naujo - mokinio - statuso įgyjimu. Stiprūs pažintiniai interesai. Šie motyvai lemia teigiamą požiūrį į mokymąsi. Ankstyvoje paauglystėje prasideda domėjimasis mokyklinėmis pareigomis, krenta mokytojo autoritetas, vyresnėje paauglystėje dominuoja įsitvirtinimo kolektyve poreikis, formuojasi bendravimo poreikiai. Vyresnių moksleivių mokymąsi labiausiai veikia poreikiai, susiję su praktiniais gyvenimo tikslais, profesijos pasirinkimu. Požiūris į mokymąsi apskritai nulemia mokymosi rezultatyvumą ir sėkmę. Tačiau neigiamas požiūris į mokymąsi, nenoras mokytis gali pasireikšti įvairiai: vienas mokinys, nors ir nenori mokytis, bet mokosi ir stropiai lanko mokyklą, kovodamas su savo nenoru; kitas, tik pajutęs, kad nenori mokytis, išsyk ima praleidinėti pamokas, neatlikinėti namų darbų, neapsiyti mokytojo užduočių. Nesėkmės mokymesi ir mokymosi motyvacija - abipusiai įtakojantis vienas kitą veiksniai. Kuo silpnesnė motyvacija, tuo sunkiau sekasi mokytis; kuo sunkiau sekasi mokymasis, tuo silpnesnė motyvacija.
Motyvacijos Teorijos Ir Jų Reikšmė Asmenybės Ugdymui
Pastaruoju metu pripažįstama, jog neįmanoma sukurti universalios motyvacijos teorijos, kuri galėtų paaiškinti tiek gyvūnų, tiek žmonių elgseną, todėl šiuolaikiniame moksle egzistuoja įvairios teorijos, aiškinančios motyvacijos problemas. Mokslininkų darbuose galima išskirti daug motyvacijos teorijų, tačiau pagal žmogaus elgsenos priežasčių aiškinimą visas jas sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes:
Taip pat skaitykite: Grupės psichologija mokymuisi
- Teorijos, žmogaus elgsenoje itin pabrėžiančios reakciją į tam tikrą spaudimą. Šis spaudimas gali būti tiek išorinis (paskatinimai, bausmės ir kt.), tiek vidinis - žmogaus poreikiai.
- Teorijos, pabrėžiančios, kad žmogus jau prieš veikdamas turi tam tikras dispozicijas, kurios nukreipia jo veiklą ir netgi lemia tai, ko jis norėtų ir kodėl būtent to norėtų. Šiai grupei priklauso tikslų teorija (atstovas M.Ford). Šios teorijos daugiau kalba apie tikslus, o ne apie mokymosi poreikius ar paskatinimus.
- Teorijos, elgseną aiškinančios vidinėmis dispozicijomis. Apsisprendimo teorijoje (E.Deci, R.Ryan) akcentuojama vidinė motyvacija, paremta tinkamu socialinės aplinkos organizavimu, kurioje žmogus jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais.
Bihevioristinio operantinio determinavimo teorija daug reikšmės teikia paskatinimui: kiekvieno poelgio dažnumas ir intensyvumas priklauso nuo išorinio (teigiamo ar neigiamo pastiprinimo) paskatinimo, kurio pasekmė yra išmokimas. Įprastitinis mokymo metodas pagal šią teoriją atrodo taip: apibrėžiamas pageidaujamas mokinio elgesys; elgesys įtvirtinamas; paskatinama už teigiamą elgesį; baudžiamą už neigiamą. Ši teorija neakcentuoja pažintinio individualaus mokymosi aspekto, neskatinamas jo kritinis mąstymas, saviraiška. Daugelis mokytojų, savo darbe vadovaujasi būtent šia teorija ir todėl galutiniame rezultate gauna mokinį patiriantį nesėkmę, nenorintį mokytis ir nelankantį mokyklos.
Poreikių teorijos atsirado kaip alternatyva bihevioristinei teorijai, bet jos žmogaus elgesio priežastį traktuoja kaip tam tikrą spaudimą, tik šiuo atveju - vidinį. Žmogus ima veikti, nes jo organizme atsiranda poreikis, t.y. įtampa, kylanti dėl kokios nors pusiausvyros netekimo. Minėti poreikiai atsiranda palaipsniui: kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo poreikiai, patenkinus šiuos poreikius atsiranda socialiniai ir t.t. Todėl Maslow sudarė poreikių hierarchiją. Aukštesnieji poreikiai pradeda reikštis tik patenkinus žemesniuosius. Maslow teorija paaiškina daugelį mokyklinių nesėkmių nepatenkintais vaikų poreikiais ir nubrėžia aiškias gaires, skatinant moksleivių mokymosi motyvaciją - mokykloje ugdytiniai turi jaustis saugūs, mylimi ir vertinami. Tik tuomet mokymosi veikloje jie gali išreikšti save kaip visavertės asmenybės.
Tikslo teorija teigia, kad individo elgesį determinuoja išankstinis apsisprendimas vienaip ar kitaip veikti tam tikroje situacijoje. Šios teorijos šalininkų manymu, individo elgesį lemia įvairių tikslų siekimas: emocinių, pažintinių, subjektyvių, organizacinių, save įtvirtinančių socialinių santykių, integruotų socialinių santykių ir darbo. Mokymosi veikloje moksleivius motyvuoja trijų tipų tikslai: į darbą, užduotį įtraukiantys tikslai, įvykdymo tikslai ir darbo vengimo tikslai. Efektyviausi motyvacine prasme yra į užduotį įtraukiantys mokymo tikslai. Būtent pastarieji labiausiai skatina moksleivio mokymosi pastangas. Todėl pedagogams turėtų labiausia rūpėti tai, kad moksleiviai išsikeltų sau būtent šiuos tikslus. To siekiant, efektyviausiai pasitarnauja bendradarbiavimo aplinka ir demokratinis ugdymo stilius.
Vidinės motyvacijos teorijos labiau pabrėžia vidinius žmogaus motyvacijos veiksnius. Apsisprendimo teorijoje itin pabrėžiama laisva individo valia apsisprendimo situacijose. Šitokia vidinė motyvacija nėra visiškai nepriklausoma, ji veikiama socialinės aplinkos, kuri turi tenkinti tris įgimtus psichologinius poreikius: kompetencijos, autonomiškumo, santykių. Ši teorija reikšminga tuo, kad paaiškina, jog vidinė mokymosi motyvacija pasireiškia tuomet, kai klasėje moksleivis jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais ugdymo proceso dalyviais. Priešingu atveju labiau motyvuoja išoriniai, o ne vidiniai veiksniai ir vyrauja nenoras mokytis.
Naujas Požiūris Į Mokymąsi, Skatinantis Motyvaciją
Pereinant į Žinių amžių, keičiasi požiūris į tai, kas yra mokymasis, kur, kaip ir kuriems tikslams jis vyksta. Vis labiau tikimasi, kad mokymo ir mokymosi metodai bei sąlygos prisitaikys prie gana prieštaringų interesų, poreikių ir reikalavimų. Žinių ekonomikos sąlygomis žmogiškųjų resursų plėtojimas ir naudojimas yra lemiamas veiksnys, išlaikant konkurencingumą. Šiame kontekste diplomai, sertifikatai ir kiti kvalifikaciją liudijantys dokumentai yra svarbūs darbdaviams ir individams darbo rinkoje bei įmonėje. Darbdaviams vis labiau reikia kvalifikuotų darbuotojų. Didėja konkurencija dėl darbo vietų. Todėl kyla pripažinto mokymosi poreikis. Anksčiau perėjimas iš švietimo ir mokymo į darbo rinką įvykdavo tik kartą žmogaus gyvenime - kai jis, jaunuolis, baigdavo mokyklą ar universitetą ir ieškodavo darbo. Kartais dar prireikdavo profesinio ugdymo. Šiandien suvokiame, kad žinių, įgūdžių ir sąvokų, kurias įgyjame vaikystėje ir jaunystėje, mokykloje, kolegijoje ar universitete, neužteks visam gyvenimui. Siekiant įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą, labai svarbu integruoti mokymąsi į suaugusiųjų gyvenimą. Jei žmonės norės mokytis, jie susiplanuos nuoseklią mokymosi veiklą. Tačiau jie nenorės mokytis, jeigu ankstesnė mokymosi patirtis buvo nesėkminga ir asmeniškai neigiama. Jie nenorės tęsti mokslo, jei galimybės praktiškai neprieinamos laiko, vietos ar pasiūlos prasme. Jie neturės mokymosi motyvų, jeigu jo turinys ir metodai neatitinka jų kultūrinių perspektyvų ir gyvenimiškos patirties. Jie nenorės gaišti laiko, dėti pastangų ir pinigų į tolesnį mokymąsi, jei anksčiau įgytos žinios, įgūdžiai ir patyrimas tinkamai nepripažįstamas dėl asmeninių priežasčių ar neįvertinamas darbe. Individuali mokymosi motyvacija ir įvairios mokymosi galimybės yra esminės sąlygos mokymuisi visą gyvenimą sėkmingai vykti. Švietimas ir mokymas tapo svarbesni nei bet kada anksčiau. Nuo jų priklauso žmonių šansai įsitraukti į gyvenimą, jame dalyvauti ir kilti. Vis sudėtingesnis jaunų žmonių perėjimas nuo mokymosi prie darbo. Tai rodo, kas laukia įvairaus amžiaus žmonių ateityje. Užimtumas yra, be jokios abejonės, svarbiausias sėkmingo mokymosi rezultatas. Tačiau visuomeninis aktyvumas reiškia daug daugiau nei apmokamas darbas.
tags: #mokymosi #motyvacijos #santrauka #magistrinio #darbo