Įvadas
Socialinė psichologija yra dinamiškai besivystanti mokslo sritis, nagrinėjanti, kaip individai mąsto, jaučiasi ir elgiasi socialiniuose kontekstuose. Ji apima platų spektrą reiškinių - nuo asmenybės formavimosi iki tarpusavio santykių ir grupių dinamikos. Ši disciplina, jungianti psichologijos ir sociologijos perspektyvas, yra ypač svarbi kuriant efektyvias mokymosi sistemas.
Socialinės psichologijos esmė
Socialinė psichologija - tai sistemingas visuomeninio žmogaus elgesio tyrinėjimas. Terminas kildinamas iš lotyniško žodžio "socialis", reiškiančio "visuomeninis". Socialinė psichologija remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinai pripažintais dėsniais, jos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Ši mokslo šaka tiria tas žmogaus psichikos dalis, kurios nepasireikštų, jei žmogus gyventų izoliuotai.
Socialinės psichologijos vieta tarp kitų mokslų
Socialinė psichologija (SP) kurį laiką buvo bendrosios psichologijos dalis. SP daug kur remiasi klasikinėmis psichologijos teorijomis. Sociologija tiria dideles socialines grupuotes, siaurą socialinio elgesio segmentą plačios bendrijos aspektu, fiksuodama visuomenės narių amžių, demografinę sudėtį, užimtumą (pvz., pasitenkinimas visuomenine santvarka, darbu, išsilavinimu). SP tiria mažąsias socialines grupes (mikrogrupes), tokius atskiro grupės nario elgesio pasireiškimus, kurie priklauso nuo grupėje vykstančio bendravimo. SP ir sociologija gali tirti tuos pačius reiškinius, tik skirtingais aspektais. Pvz., kaip iš SP pozicijos galima nagrinėti šeimą: elgesio šeimoje normos, vertybės, tradicijos, lyderiai, pasekėjai, bendravimo ypatumai tarp skirtingų šeimos narių, šeimos, kaip grupės sutelktumas, vieningumas, atskirų narių individualumas ar priklausomybė nuo kitų šeimos narių, atliekami vaidmenys šeimoje (žmona, draugė ar mama - kas daugiau?).
Ką tiria socialinė psichologija?
Socialinė psichologija tiria socialinį žmogaus elgesį - žmonių ir jų grupių tarpusavio santykius. Socialinį elgesį apibūdina ryšiai: santykiai su kitais žmonėmis, ryšius bei santykius lemiančios aplinkybės, tokios kaip nuostatos ir vertybinės orientacijos. Ryšių, santykių rezultatas - grupės, grupelės, poros, triados, statusų hierarchija grupėse. SP nagrinėja tas žmogaus psichikos dalis, kurios nepasireikštų, jei žmogus gyventų izoliuotai.
Socialinės situacijos
Situacijos, kuriose dalyvauja daugiau nei vienas žmogus, vadinamos socialinėmis. Jas galima suskirstyti į dvi grupes:
Taip pat skaitykite: Efektyvus streso mažinimas
- Situacijos, kuriose žmogus dalyvauja betarpiškai (pvz., dviejų žmonių pokalbis).
- Kai dalyvavimas pasireiškia netiesiogiai, tarpiškai (pvz., pasivaikščiojimas parke ir apsimėtymas žvilgsniais).
Be kitų žmonių poveikio ir pagalbos mes netaptume tokiais, kokie esame. Bendraudami išmokstame kalbėti, reikšti savo jausmus, suprasti kitus žmones ir juos priimti, dirbti ir dar daug kitų dalykų. Nuo gimimo iki mirties esame grupės nariai - pradedant šeima, baigiant mūsų civilizacija. Grupė (visuomenė) kelia žmogui tam tikras taisykles, nustato tvarką, draudimus, kelia reikalavimus. Polinkis paklusti tiems reikalavimams rodo žmogaus prisitaikymą, konformizmą, polinkis priešintis - maištavimą, neigimą. Kelio tarp šių dviejų kraštutinumų paieška gali būti skausminga. Tada ir atsiskleidžia mūsų individualybė. Grupėje atskiri nariai yra nevienodai vertinami, nevienodai populiarūs. Žmogus grupėje užima tam tikrą statusą - jį išsikovoja arba gauna.
Socialinis elgesys yra mažiausia dviejų žmonių elgesys. Tai, kokia mano nuotaika, ką aš darau ir ar iš viso ką nors darau, priklauso ir nuo manęs, ir nuo kitų, mane supančių žmonių. Ir atvirkščiai - kitų žmonių elgesys priklauso ir nuo mano elgesio. Ne tokie mes bejėgiai, kaip kartais įsivaizduojame esą. Dažnai mes įtakojame kitų elgesį daugiau nei patys pastebime. Gali būti, kad, kai kitiems liūdna, ir aš prie to būsiu nagus prikišusi. Mes galim ir prajuokinti kitus, iškrėtę kokį kvailą pokštą, pvz., pirmadienį su šlepetėm atvažiavę į darbą. Mes galime sudaryti kitiems atitinkamą nuomonę apie save ir savo elgesiu siekti, kad mus vertintų, gerbtų, laikytų profesionalais, arba, atvirkščiai, kad mums nekrautų darbų, neliptų ant galvos, kai mes apsimetame nesugebančiais kažko atlikti, nevykėliais ar nepatyrusiais. Vadinasi, kitas žmogus yra dirgiklis, sukeliantis mumyse tam tikrą atsaką, o mes patys savo ruožtu esame savotiški dirgikliai arba stimulai kitiems žmonėms. Kito žmogaus reakcija į mus dažnai nėra pirminė, be jokio reikalo, paprastai ji yra atsakas į mūsų veiksmus, dabartinius ar anksčiau buvusius.
Socialinės psichologijos istorija
Socialinės psichologijos ištakos siekia antikos laikus. Platonas teigė, kad atskirą individą formuoja visuomenė, o Aristotelis žmogų vadino socialiniu gyvūnu. Socialinės psichologijos istoriją galima suskirstyti į du periodus - ikimokslinį (mintys nėra sistemingos, neparemtos empirine medžiaga) ir mokslinį.
- Ikimokslinis periodas: Helvecijus savo veikaluose “Apie protą”, “Apie žmogų” pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, taip pat akcentavo ir sąmonės, potraukių, aistrų vaidmenį visuomenės vystymuisi.
- Mokslinis periodas: A. Comte laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį. 1854 m. išleistoje knygoje “Pozityviosios politikos sistemos” jis bando socialinei psichologijai pritaikyti terminą “pozityviosios moralės sistema”. 1908 m. Londone išėjo W. McDougall’o knyga “Įvadas į socialinę psichologiją” - čia pirmą kartą pavartojama ir aptariama sąvoka “SP”. Tais pačiais metais NewYork’e išėjo E. Ross knyga “SP”. Tai buvo grynai teorinio pobūdžio veikalai. Po I Pasaulinio karo pereinama prie eksperimentinių darbų: 1920 m. išleista W. Molde “Eksperimentinė masių psichologija” - eksperimentais tiriama visuomenės ir grupės įtaka asmenybei.
Socialinės psichologijos užuomazgų Lietuvoje atsiranda jau 19 a. viduryje. Tačiau tik 1939 m. J. Vabalo-Gudaičio straipsnis “Žemaičių psichologinių savybių klausimu” yra pirmasis darbas, skirtas tarpkultūriniams skirtumams. 1975 m. Vilniuje įvyko SP konferencija.
Socialinis vaidmuo
Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas). Socialinis vaidmuo (SV) gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers); VU studento vaidmeniui - jau daugiau kaip 400 metų. Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmuo - tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.
Taip pat skaitykite: Motyvacija ir informatika
Vaidmenų interpretavimas ir priėmimas
Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida (pvz., vyro ir žmonos vaidmenys šeimoje). Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas. Kas verčia imtis nemielo vaidmens? Kartais - žmonės, kartais - aplinkybės. Galiausiai ir pats žmogus ne visada iš anksto žino, ar galės tinkamai atlikti kokį nors vaidmenį, ar netaps tas vaidmuo kankyne, ar per daug nenuvargins (pvz., kad ir soc. darbuotojo vaidmuo; gydytojo, teisėjo, mamos, žmonos, globėjo vaidmenys - ne patys lengviausi). Dramatiškiausias vaidmens nepriėmimo aatvejis - motinos vaidmens nepriėmimas. To priežastis gali būti ankstyva, neplanuota motinystė, nemylimas partneris, kt. Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai - vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo oorientyrą. Aspiracijos skiriasi lygiu, tikroviškumu.
Vaidmens turinys ir apibrėžtumas
Ką vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo daryti, kas sudaro vaidmens turinį? Jei vaidmuo - oficialus, t.y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai (pvz., dėstytojo, studento, gydytojo, tesėjo vaidmuo), jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Dar daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Pvz., koks yra draugo, mylimojo, svečio, kolegos vaidmuo? Trumpai SV turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Pvz., gydytojui būtina suteikti pirmąją pagalbą (Hipokrato priesaika), pageidautina kkelti kvalifikaciją, susipažinti su naujausiais vaistais, moksliniais tos srities tyrimais, draudžiama.
Vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kkaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti.
Vaidmenų konfliktai
Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje. Ir vaidmenų konfliktas, ir jo sprendimas žmogui gali tapti vertybių, brandumo patikrinimu. Sprendžiant vaidmenų konfliktus, paprastai pasirenkamas vienas kuris nors vaidmuo ir laikomasi su juo susijusių vertybių, o atmestojo vaidmens vertybės ignoruojamos.
Aš-Vaizdas
Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą, vertinimą. Asmenybė ne tik veikia, bet ir suvokia save kaip veikėją, tuo pačiu metu pasireiškia kaip pažinimo objektas (ją pažįsta kiti žmonės) ir subjektas (pažįsta pati save). analizuoti ir vertinti save yra specifiškai žmogiška savybė. Savęs, kaip subjekto, įsisąmoninimo rezultatas - Aš-Vaizdo formavimasis. Aš-Vaizdas yra tik dalis mūsų sąmonės - jis apima paties savęs suvokimą, bet neapima išorinio pasaulio suvokimo. Aš-Vaizdas - tai informacijos, emocinių vertinimų apie save visuma.
Taip pat skaitykite: Grupės psichologija mokymuisi
Aš-Vaizdo dalys
Į Aš-Vaizdą įeina nauja informacija, nauji potyriai. Aš-Vaizdas gali būti įvairaus lankstumo lygio - kinta priklausomai nuo naujos iinformacijos. Atskirose kultūrose Aš supratimas yra skirtingas. Vakarų kultūroje Aš - individualus, unikalus.
- Realusis Aš: Realiojo arba faktiškojo Aš turinyje viskas atsispindi taip, kaip žmogus mato pats save iš tikrųjų, be pagražinimų - sugebėjimai, fizinės ir moralinės savybės, elgesio tikslai ir motyvai.
- Parodomasis Aš: Parodomasis Aš atspindi tai, kokį save žmogus pateikia kitiems, norėdamas sukelti palankų įspūdį, suderinti savo elgesį su socialinių normų reikalavimais.
- Idealiusis ir pageidaujamasis Aš: Atotrūkis tarp jų didėja, didėjant gynybiškumui - informacijos neigimo tendencijoms.
- Veidrodinis Aš: Toks, koks, mano nuomone, esu suvokiamas kitų žmonių.
Vieną tokią apibrėžtą žinių apie save grupę vadiname Aš-Vaizdo faktoriumi. Jungdamiesi tarpusavyje, faktoriai sudaro hierarchinę sistemą. Plačiąja prasme Aš-Vaizdas - tai žinios, informacija apie save, susijusi su socialiniais vaidmenimis, jų atlikimu.
Socialinės psichologijos taikymas mokymosi sistemose
Socialinė psichologija yra ne tik teorinis mokslas, bet ir praktiškai taikoma įvairiose srityse, įskaitant mokymosi sistemas. Jos principai padeda suprasti ir optimizuoti mokymosi procesus, atsižvelgiant į socialinius ir psichologinius veiksnius.
Mokymosi motyvacija
Mokymosi motyvacija yra vienas svarbiausių mokymosi psichologijos mokslinių tyrimų ir ugdymo praktikos objektų. A. H. Maslow teigia, kad mokinys norės mokytis, kai bus patenkinti visi kiti žemesnio lygmens poreikiai (alkis, saugumo jausmas, meilė, pagarba, bendravimas). Pedagoginės psichologijos atstovai siūlo įvairių būdų, kaip stiprinti mokymosi motyvaciją.
Socialinė sąveika ir bendradarbiavimas
Socialinė psichologija pabrėžia socialinės sąveikos ir bendradarbiavimo svarbą mokymosi procese. Grupės darbas, diskusijos ir bendra veikla skatina mokinių įsitraukimą, problemų sprendimo įgūdžius ir socialinius santykius. Be to, mokytojo ir mokinio santykiai, pagrįsti pasitikėjimu ir pagarba, yra esminiai sėkmingam mokymuisi.
Aš-Vaizdo formavimas ir savivertė
Socialinė psichologija taip pat atkreipia dėmesį į Aš-Vaizdo formavimą ir savivertę mokymosi kontekste. Teigiamas Aš-Vaizdas ir aukšta savivertė skatina mokinių pasitikėjimą savimi, motyvaciją ir atsparumą sunkumams. Mokytojai gali padėti mokiniams formuoti teigiamą Aš-Vaizdą, pabrėždami jų stipriąsias puses, skatindami pastangas ir suteikdami konstruktyvų grįžtamąjį ryšį.
Socialinių vaidmenų įtaka mokymuisi
Socialiniai vaidmenys, kuriuos mokiniai atlieka mokymosi aplinkoje, taip pat turi įtakos jų elgesiui ir pasiekimams. Mokiniai, kurie jaučiasi priklausantys mokyklos bendruomenei ir atlieka aktyvų vaidmenį klasėje, yra labiau linkę siekti aukštų rezultatų ir dalyvauti mokymosi procese.
tags: #mokymosi #sistemos #socialine #psichologija