Švietimo įstaigose vis dažniau susiduriama su situacijomis, kai mokiniai trukdo pamokų metu, o tai kelia iššūkių ne tik mokytojams, bet ir kitiems mokiniams bei jų tėvams. Šiame straipsnyje aptarsime, kokios priežastys lemia tokį elgesį, kokios galimos išeitys ir kokie sėkmės pavyzdžiai egzistuoja, siekiant sukurti palankią mokymosi aplinką visiems.
Nauji Iššūkiai Vaikams, Tėvams Ir Mokytojams
Šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau susiduriama su naujais iššūkiais, kurie kyla vaikams, tėvams ir mokytojams. Pasak Evelinos Darvidės, „Nepatogus vaikas“ steigėjos, tampa vis svarbiau ne tik kalbėti apie šiuos iššūkius, bet ir išsiaiškinti, kaip palankiai išspręsti situacijas, kurios netenkina nė vienos pusės. Ji įsitikinusi, kad vienas iš kelių - kūrybiškas požiūris į mokymąsi ir realus noras padėti.
„Nurašyti“ Vaikai Ir Pasikartojančios Problemos
E. Darvidė teigia, kad jos vadovaujama organizacija kasdien sulaukia dešimtis laiškų, kuriuose pasakojamos panašios istorijos. Tėvai nežino, kaip elgtis, nes vaikams sunku sukaupti dėmesį per pamokas, nekalbinti bendraklasių ar neužsiimti pašaline veikla. Dėl to mokytojai ima pykti ir priekaištauti dėl mokinio elgesio. Mokyklų vadovai rengia vaiko gerovės komisijų posėdžius, nukreipia „neklaužadą“ pas mokyklos psichologą ir socialinį darbuotoją, informuoja tėvus apie kiekvieną nenorminį mokinio poelgį. Tačiau, pasak E. Darvidės, niekas nepasikeičia, kol „nepatogus“ vaikas neišeina į kitą ugdymo įstaigą, ir problema kartojasi iš naujo.
Vilnietė Vilma B. dalinosi savo skaudžia patirtimi: „Mano sūnus visada buvo labai aktyvus. Pamokoje klausyti informacijos 45 minutes jam būdavo vargas, todėl jis nuolat laužydavo taisykles - dažnai prašydavosi išleidžiamas į tualetą, į pamokas atsinešdavo maisto ar nuolat sukiodavosi į šalis. Buvo ir daugiau visokių panašių istorijų, dėl kurių nuolat sulaukdavome skambučių iš ugdymo įstaigos. Mokytojai sūnų vertino kaip nevaldomą, nepatogų vaiką. Teko keisti mokyklas. Vėliau jis liko antriems metams, prarado bet kokį norą mokytis. Apie ADHD sutrikimą sužinojome tik kai jam suėjo 16 metų. Ilgą laiką užtrukome, kol diagnozė buvo patvirtinta, bet į klasę dėl neigiamos patirties jis grįžti kategoriškai atsisakė.“
Vilma B. pastebi, kad kai jos šeimos jaunėlis pradėjo lankyti pirmąją klasę, tokios diagnozės, kaip disleksija, disgrafija, diskalkulija, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), socialinio prisitaikymo problemos bei kitos buvo mažai kam žinomos. Tėvai į specialistus kreipdavosi tik tuo atveju, jei vaiko negalia būdavo aiškiai matoma. Na, o jei ji pasireikšdavo kita forma, tai būdavo laikoma ir dabar dar tebėra dažnai įvardinama kaip nevaldomas elgesys.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip motyvuoti save mokytis
Dar viena mama pasakojo auginanti sūnų, kuris turi elgesio ir emocijų sutrikimą. „Nuo pirmųjų dienų mokykloje tapome nepatogūs. Labai nepatogūs. Kasdienybė virto nuolatine įtampa, skambučiais iš mokyklos buvome kviečiami „ateiti pasikalbėti“. Priekaištai, kaltinimai ir spaudimas keisti mokyklą - tai buvo mūsų realybė. Man buvo sakoma, kad „čia patyrę pedagogai“, bet jie nesugeba susitvarkyti su mano vaiku“, - kalba moteris. Anot jos, kiekvienas telefono skambutis keldavo baimę, o vaiko pokalbiai su mokyklos specialistais problemų neišsprendė.
Išeičių Paieška
E. Darvidės nuomone, tėvams dažnai pritrūksta žinių, kaip elgtis tokiose situacijose, todėl jie klauso mokyklų darbuotojų priekaištų, mato tik neigiamus pažymius dienyne, kalbasi su vaiku, bet realios pagalbos ir pokyčių nesulaukia. Ji teigia, kad organizacijos ir iniciatyvos, padedančios tėvams, pradeda kurtis tik dabar, ir apie jas būtina žinoti, nes mokyklos dažniausiai neturi laiko individualiems vaikų poreikiams, mokytojai negeba jų mokyti, todėl renkasi paprastesnį kelią - sukurti tokias aplinkybes, dėl kurių vaikas bei jo tėvai nuspręstų keisti ugdymo įstaigą.
Centro „Nepatogus vaikas“ kūrėjų nuomone, jei kyla bent menkiausių įtarimų, kad moksleiviui reikia pagalbos, mokyklos specialistai turėtų paruošti dokumentus ir siųsti auklėtinį konsultuotis dėl individualių poreikių nustatymo. O tai būtų pirmas realus žingsnis siekiant padėti vaikui ir jo aplinkai.
„Pagal galiojančius teisės aktus, mokykla yra atsakinga už tai, kad kiekvienas vaikas gautų tinkamą ir jo teises atitinkančią pagalbą“, - sako „Nepatogus vaikas“ centro teisininkė Rasa Kašinskaitė. Anot jos, tėvai, kurie kreipiasi į jos atstovaujamą įstaigą, dažnai jaučiasi palikti likimo valiai, kai mokyklos neatsižvelgia į jų vaikų poreikius arba nepaiso specialistų rekomendacijų. „Tokiose situacijose mūsų teisinė komanda gina vaiko ir tėvų teises, kad mokyklose dirbtų stiprios, tikrai padėti norinčios specialistų komandos, kurios būtų orientuotos ne į formalumą, bet į vaiko interesų gynimą“, - sako R. Kašinskaitė.
Sėkmės Pavyzdžiai
Sėkmingesne istorija dalinasi klaipėdietė, antrokės mama Eglė R. Dviejų vaikų mama pastebėjo, jog vyresnėlė gana sunkiai įsimena ir suvokia raides bei skaičius. Moteris, pamaniusi, kad atžala susiduria su natūraliais mokymosi sunkumais, kreipėsi pagalbos į privačius dėstytojus. Kadangi progresas vyko labai lėtai, Eglė R. ėmė domėtis įvairiais sutrikimais ir mokslinėje literatūroje susipažino su disleksija. Mintimis, kad ji gali būti būdinga dukrelei, pašnekovė pasidalino su klasės auklėtoja, logopede ir psichologe. Kelis mėnesius stebėjus pirmokę buvo nutarta kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT). Po šešių vizitų pas skirtingus specialistus, testų ir išsamių pokalbių mergaitei šį pavasarį diagnozuotas kompleksinis mokymosi ir dėmesio sutrikimas. Jai skirta mokytojo pagalbininko, logopedo ir psichologo pagalba.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip motyvuoti vaikus
„Įdomu tai, kad, mano žiniomis, disleksija ir panašūs sutrikimai Lietuvoje nėra diagnozuojami, nes mūsų švietimo sistema nėra pritaikyta padėti tokiems vaikams. Reikėtų pastebėti, kad tai - ne psichikos sutrikimas. Tiesiog tokie vaikai sunkiai mokosi skaityti ir skaičiuoti, bet jų kūrybiškumas būna gerokai labiau išlavintas nei bendraamžių“, - pastebi pašnekovė. Ji savarankiškai kreipėsi į disleksijos centrą, kurio specialistai paruošė rekomendacijas mokyklai. Eglė R. pasidžiaugė, jog ugdymo įstaiga, kurią lanko jos dukra, yra nusiteikusi bendradarbiauti, o padegogo pagalbininkas turi noro tobulėti bei vadovautis specialistų siūlomais metodais. „Man laiku pavyko pastebėti sutrikimą. Operatyviai reagavo ir specialistai. Mažuose miestuose ar šalies didmiesčiuose dėl eilių kažin ar būtų pavykę situaciją išaiškinti greitai“, - sako dviejų vaikų mama.
Pedagoginės Psichologinės Tarnybos (PPT) vaidmuo
Kauno PPT vadovė Gita Žukovskienė pasakoja, kad visoje Lietuvoje veikiančių tarnybų paskirtis yra įvertinti specialiuosius ugdymosi poreikius ir nustatyti jų lygį, teikti rekomendacijas ugdymui, skirti švietimo pagalbą ir (arba) ugdymo pritaikymą, teikti švietimo pagalbą mokiniams, atskirais atvejais - teikti psichologinę pagalbą mokytojams ar kitiems švietimo įstaigos darbuotojams, smurtavusiems ar smurtą patyrusiems švietimo įstaigoje, ir teikti ekspertinę ir informacinę pagalbą. Dėl specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo gali kreiptis mokykla, tėvai, pilnametis mokinys.
Kauno PPT per metus dėl specialiųjų ugdymosi poreikių įvertina vidutiniškai apie 1500 mokinių, kuriems dažniausiai yra nustatomi vidutiniai specialieji ugdymosi poreikiai. Pašnekovė patvirtino, jog besikreipiančiųjų skaičius auga kasmet. „Daugiausiai mokymosi sunkumų Kauno miesto mokyklose mokiniai patiria dėl specifinių mokymosi sutrikimų - skaitymo, rašymo, skaičiavimo. Dėl elgesio ir emocijų sutrikimų mokymosi sunkumų patiria iki 10 proc. mokinių, o dėl raidos sutrikimų iki 12 proc.“, - sako pašnekovė.
Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjuje, pasak įstaigos direktoriaus Ričardo Žilaičio, mokosi individualių poreikių turintys vaikai. Jis įsitikinęs, kad mokykla viena negali būti palikta spręsti visų vaiko problemų - tai turi būti bendras darbas, apimantis ne tik mokyklos, bet ir šeimos bei visos bendruomenės pastangas. „Vaiko gerovė prasideda nuo glaudaus bendradarbiavimo tarp šeimos, klasės auklėtojo, mokytojų, pagalbos vaikui specialistų ir mokyklos administracijos. Tik veikdami kartu galime padėti vaikui įveikti sunkumus ir užtikrinti, kad jis gautų reikalingą pagalbą ir palaikymą“, - sako pašnekovas. Anot jo, reikia atsižvelgti į individualius vaiko poreikius ir vengti šabloniškų sprendimų. „Mokyklos atsakomybė - ne tik mokyti, bet ir kurti saugią aplinką, kurioje vaikas jaustųsi suprastas ir palaikomas, - sako licėjaus vadovas, - Manau, kad tik sutelktomis jėgomis galime užtikrinti, jog nei vienas vaikas nebūtų paliktas vienas su savo sunkumais. Esame čia tam, kad kartu kurtume aplinką, kurioje vaiko gerovė yra visų bendras tikslas“.
Netekties Ciklai Ir Būtinas Bendradarbiavimas
Psichologė Kristina Verseckienė pabrėžia, jog visos grandys turi būtinai veikti kartu ir išsiaiškinti tikrąsias moksleivio nerimą keliančių poelgių priežastis. „Nevaldomo mokinio elgesys - tai visos sistemos, į kurią įeina vaikai, tėvai ir ugdymo įstaigos bei kitų pagalbą teikiančių įstaigų specialistai, iššūkis. Visi jie, nepaisant ar moksleivis turi nustatytus psichikos sveikatos sutrikimus, ar jų neturi, dažnai gyvena nuolatiniuose ir pasikartojančiuose netekties cikluose“, - pastebi centro „Nepatogus vaikas“ specialistė. Vaikui tai gali būti emocinė netektis dėl nesugebėjimo atitikti aplinkos lūkesčių ar patenkinti savo poreikių, tėvams - praradimas dėl jų vaiko nepritapimo ar nesėkmės jausmo, o pedagogams ir specialistams - nusivylimas dėl nesugebėjimo užtikrinti sėkmės ugdymo procese.
Taip pat skaitykite: Kaip neprarasti noro mokytis
K.Verseckienė pastebi, jog pagal Kübler-Ross netekties modelį, kiekviena šalis gali būti skirtingame etape - vieni gali būti neigime, vengdami pripažinti problemą, kiti gali išgyventi pyktį dėl susiklosčiusios situacijos, dar kiti - būti depresijoje ir jausti bejėgiškumą bei prarasti viltį. Dėl šios priežasties yra reali rizika, kad pagalba nebus efektyvi. „Norint užtikrinti veiksmingą paramą, būtina, kad visi dalyviai - tiek tėvai, tiek specialistai, tiek patys vaikai - suvoktų savo emocinius procesus ir suprastų, kuriame netekties ciklo etape jie šiuo metu yra. „Nepatogus vaikas“ centro specialistai siekia padėti kiekvienam dalyviui peržengti šiuos ciklus“, - sako psichologė. Taip pat skatina ugdyti savirefleksiją, atvirumą kalbant apie sunkumus, kūrybiškumą ieškant naujų ir kiekvienu atveju individualių pagalbos būdų. „Nes tradiciniai jau nebetinka, - pastebi K. Verseckienė, - Ir tik bendras supratimas bei empatija gali padėti judėti į priekį, sukurti efektyvią, ilgalaikę pagalbą vaikui“, - įsitikinusi psichologė.
Kūrybiškas Požiūris Ir Reali Pagalba
Pašnekovų teigimu, atsiranda vis daugiau mokyklų, kurios yra linkusios į sudėtingas situacijas pažiūrėti kūrybiškai bei realiai padėti. Jose pagalbos laukiantiems vaikams individualus mokymas kartais būna skiriamas ir neturint PPT išvadų, o bendruomenei ir ugdymo įstaigos specialistams nutarus, jog tai visoms šalims bus palankiausias sprendimas. Pasak E.Darvidės, yra vaikų, kurie dėl įvairių individualių poreikių gali mokytis tik kombinuotu būdu - mokykloje ir namuose. Taip, anot jos, moksleiviai pasiekia puikių rezultatų, išmoksta lavintis, nepatiria streso, nėra stigmatizuojami.
„Kalbame apie sritį, kurioje labai laukiami pokyčiai. Joje vis dar trūksta žinių apie tai, kokie specialieji poreikiai gali būti, kaip juos atpažinti, suteikti pagalbą. Mūsų noras yra skleisti žinią apie tai ir padėti visoms pusėms rasti sprendimus“, - sako E. Darvidė.
Smurtaujantys Vaikai Mokyklose: Problemos Ir Išeitys
Mokslo metams įpusėjus, socialiniuose tinkluose vis dažniau galima aptikti įvairių nepavydėtinų istorijų apie probleminius vaikus mokyklų klasėse. Tėvai dalinasi savo baimėmis ir pasakojimais apie mokinius, kurie esą terorizuoja tiek vaikus, tiek mokytojus, o bene vienintelis būdas, kaip vadovybė bando spręsti tokią problemą - tai mokinio perkėlimas į kitą klasę.
Štai viena mama Feisbuke dalinosi, jog į aštuonmečio vaiko klasę buvo perkeltas visiškai neprognozuojamas mokinys. Jis ne tik trukdo mokytis kitiems vaikams, bet ir skriaudžia kitus klasiokus, o smurtaujančio mažamečio tėvai esą visiškai nereaguoja į tokią situaciją. Bijodama dėl galimos tragedijos ir nebežinodama ko griebtis, mama nusprendė kreiptis į kitus pradinukų tėvus socialiniuose tinkluose, ieškodama patarimų ir paguodos:
„Laba diena. Susidūrėme su tokia situacija, kad pas mus į klasę perkėlė vaiką (8 m.), kuris yra labai problematiškas, neprognozuojamas, skriaudžia visus klasiokus, prasivardžiuoja, trukdo mokytis, ir mokyti vaikus. Jau mokyklos vadovai žino šitą problemą, jau iš tėvų pusės daug padaryta, bet vis tiek jokių pasikeitimų… To vaiko tėvai nereaguoja į pastabas. Baisu kad kokio vaiko nenustumtų nuo laiptų, ir neatsitiktų kokia tragedija, kas tada atsakys? Dar tik antra klasė, o kas toliau bus… Gal yra tėvų, kurie susidūrę su panašia situacija? Gal turite pasiūlymų, patarimų?“
Komentaruose atsirado panašių neišsprendžiamų istorijų. Kiti tėvai skundėsi, jog jų vaikai irgi susidūrė su smurtaujančiais, stresą keliančiais ir mokymosi kokybę bloginančiais klasiokais, tačiau taip ir nesulaukė pagalbos. Tad panašu, kad kai kurios mokyklos tapo probleminių vaikų įkaitėmis. O tokiems vaikams neužtenka nei specialistų, galinčių teikti reikiamą pagalbą, nei griežtesnių priemonių, padedančių apsaugoti likusius mokinius nuo smurto ir prastėjančios mokymosi atmosferos.
Įtraukusis Ugdymas Ir Smurtaujantys Moksleiviai
Tokią situaciją komentuojantys tėvai kartoja, kad nevaldomi, smurtaujantys ir mokymosi procesui trukdantys vaikai yra įtraukiojo mokymo pasekmė. Nors įtraukusis ugdymas apima vienodų galimybių suteikimą mokytis visiems vaikams, įskaitant ir įvairių spec. poreikių mokinius, kurie nedaro nieko blogo kitiems vaikams, tačiau į tą pačią kategoriją patenka ir smurtaujantys, ypač problemiški mokiniai. O kol šie moksleiviai talpinami į paprastas klases, likę mokiniai kenčia nuolatinį stresą ir baimę tiek dėl savo fizinio saugumo, tiek ir dėl ypač suprastėjusios mokymosi eigos.
Nors fiksuojama daugybė atvejų, kai spec. ugdymo poreikių turintys vaikai sėkmingai integruojasi į bendrojo lavinimo mokyklas ir puikiai bendrauja su kitais mokiniais, juodoji įtraukiojo ugdymo pusė darosi vis opesnė. Tik apie smurto protrūkius ar niekaip nesibaigiantį trukdymą pamokų metu vis dar bijoma kalbėti viešai, mat tai yra gan jautri tema. Todėl daugelis tėvų slepiasi po galimybe komentuoti anonimiškai ir bent taip papasakoti, kokioje bejėgiškoje situacijoje atsidūrė. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų skundėsi socialiniuose tinkluose, jog tokie smurtautojai yra neliečiami ir gali daryti, ką nori:
„Mūsų klasėje panaši situacija. Vaikas probleminis su spec.poreikiais. Jautėmės kad vaikai nesaugūs su juo klasėje. Vaikai taip pat mušami iki sužalojimų Buvom bandę rinkti parašus dėl iškėlimo į kitą klasę, tai valdžios atsakymas buvo, šitas vaikas dalyvauja integracijos programoje ir jis neliečiamas. Vaiko mama nepripažįsta kad jo vaikas turi bėdų ar šiek tiek kitoks ir pati kitus kaltina kad jos vaiką visi skriaudžia.“
Visgi, verta pabrėžti, kad ne visi tėvai mato problemą pačioje švietimo reformoje, kurios metu ir išryškėjo įtraukiojo ugdymo koncepcija. Kiti užjaučia smurtaujančius vaikus ir sako, jog tai yra aiškus įrodymas, jog vaikas nesijaučia saugus ir negauna tinkamos pagalbos. Tačiau kaip tokia pagalba galėtų būti tinkamai ir operatyviai suteikiama, taip ir lieka neaišku. Juk dažnu atveju net tada, kai probleminio vaiko tėvai nori geranoriškai spręsti vaiko problemas, mokykloje paprasčiausiai trūksta specialistų. Štai prieš pat rugsėjį Lietuvoje trūko net 39 logopedų, 31 specialiojo pedagogo, 24 mokyklos psichologų. Taip pat daugiausiai trūko mokytojų padėjėjų, kurie tiesiogiai padeda spec. poreikių turintiems vaikams.
Ką Daryti, Jei Klasėje Yra Probleminis Vaikas?
Stebint socialinius tinklus, panašu, kad su problemiškais vaikais klasėje susidūrę tėvai iš pradžių stengiasi geranoriškai spręsti tokią situaciją. Tačiau situacijai nesikeičiant, dalis tėvų tiesiog susitaiko su nepavydėtina padėtimi ir gyvena baimėje dėl savo atžalų arba keičia jų mokyklą. O kiti imasi kovoti dėl savo vaikų teisės į saugią aplinką ir normalų mokymąsi mokykloje:
- „Dabar turbūt kiekvienoje klasėje ta pati problema. Pas mano vaikus lygiai tas pats. Aš konsultavausi su vaikų teisių tarnyba (anonimiškai kol kas), tai pradžiai rekomendavo raštu kreiptis į mokyklos administraciją, jei niekas nesikeičia į švietimo skyrių ir į vaikų teises (jei tėvai nereaguoja). Pvz., mano atveju, muštuko mama net nebesisveikina su manim, nors norėjosi normalaus kontakto, kažkokių sprendimų..“
- „Tėvai turi teisę rinkti parašus ir reikalauti šio vaiko perkėlimo į kitą klasę, mokymo namuose apeliuodami turimais faktais: užfiksuoti smurto įvykiai pas socialinę pedagogę, smurto žymių nuotraukos, vaikų paliudijimai apie skriaudimą ir keliamą stresą, triukšmą, trukdymą pamokos metu“, - rašė kita mama.
- „Yra keli žingsniai, kurie vaiko problemos neišspręs, bet klasėje ramybę turėsite. Mokyklos VGK spaudimas ir tėvų kvietimas kiekvieną mėnesį o gal net dažniau į mokyklą. Susitarimai su jais ką iki tol padarys ir kviestis tol kol situacija nesikeičia. Jeigu nesikeičia ir nesutinka su PPT įvertinimu mokykla pilną teisę turi informuoti vaikų teises. Manau to užteks. Kitas būdas jeigu nesikeičia ir toliau spaudimas vėl tėvams kad kreiptųsi pas psichiatrą ir jis išrašytų namų mokymą. Ir bus paskirtas namų mokymas“, - patarimus dalino dar vienas tėvas.
Panašu, jog nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusių mokinių tėvai galiausiai pradeda matyti tik vieną išeitį - smurtaujančio vaiko pašalinimą iš klasės.
Patarimai Tėvams, Ruošiantiems Vaikus Mokyklai
Kaip Paruošti Vaiką Mokyklai Be Streso?
- Teigiamas nusiteikimas: Visų pirmiausia yra būtinas teigiamas tėvų nusiteikimas mokyklai, būsimai mokytojai ir mokslui. Jei tėvams mokslas yra vertybė, jie nuosekliai ruošia savo vaiką mokyklai.
- Atsakingas mokyklos pasirinkimas: Tėvai atsakingai parenka mokyklą, pirmąją mokytoją, kuri labiausiai tiktų jų vaikui.
- Paruošiamoji grupė: Labai gerai jei vaikas jau lankė paruošiamąją grupę darželyje. Tada vaikas jau žino pagrindines kolektyvo taisykles.
- Savarankiškumas ir socialiniai įgūdžiai: Prieš mokyklą svarbiausia vaiko savarankiškumas, socialiniai įgūdžiai. Ar jis geba pats apsirengti, susidėti tvarkingai savo daiktus, ar susitvarko savo žaislus, rašymo priemones. Ar moka užmegsti pokalbį su nepažįstamais vaikais. Ar sugeba prisitaikyti prie naujos aplinkos.
- Realistiškas požiūris į mokyklą: Tėvai neturėtų mokyklos pateikti kaip didžiausio siaubo sakydami, kad „Jau baigėsi tavo katino dienos, bus tau dabar!“. Ar vien tik teigiamai „Oi ten bus labai smagu, susirasi daug naujų draugų, sužinosi daug įdomių dalykų.“ Būtent nežinojimas ir kelia didžiausią stresą vaikams.
- Susipažinimas su mokykla: Labai gerai jei vaikas jau prieš rugsėjo 1-ąją lankėsi mokykloje ir susipažino su mokytoja, savo klasiokais bei darė įvairias užduotis, bent vieną pusdienį. Kai kuriose Lietuvos mokyklose yra praktikuojama, kad vieną gegužės ar birželio savaitę būsimi pirmokai renkasi į pamokėles.
- Naujos dienotvarkės aptarimas: Jei to nebuvo, reiktų vaikui papasakoti apie laukiamą naują dienotvarkę. Galima namie pasipraktikuoti kelias pamokas su pertraukomis. Gali būti atliekamos įvairios praktinės užduotys 35-45 min. Paskui daroma pertrauka -10-15 minučių.
- Taisyklių aptarimas: Kartu su vaiku prisiminti taisykles, kokių laikėsi darželyje, kokių taisyklių laikosi namuose ir pagalvoti kokios taisyklės gali būti mokykloje.
- Pasitikėjimas vaiku: Su vaiku apie mokyklą reiktų kalbėtis, ne nuogąstaujant „O kaip tau ten vaikeli bus“, bet suteikiant pasitikėjimo. „Tau pavyks…“, „Aš pasitikiu tavimi, tu gali…“ „Aš žinau, tu sugebėsi…“.
- Pasitikėjimas galimybėmis: Išleidžiant vaiką į pirmą klasę, svarbiausia pasitikėti vaiko galimybėmis priprasti prie naujos dienotvarkės ir naujų taisyklių.
Kaip Ankstyvą Kėlimąsi Paversti Malonesniu?
- Kasdieniai ritualai: Kad keltis anksti būtų malonu ir smagu reikia turėti kasdienius ritualus.
- Laiku eiti miegoti: Svarbiausias iš jų yra laiku nueiti miegoti. Geriausia 9 val. vakaro. 7 metų vaikas per parą turėtų miegoti vidutiniškai apie 11 val.
- Žadintuvas: Mokyklinukui jau gali patikti pačiam keltis pagal žadintuvą. Kuo labiau pasitikėsite vaiku, tuo jis bus savarankiškesnis. Galite sutarti, kad jau lipa iš lovos po antro ar trečio skambučio.
- Muzika ir mankšta: Kitas variantas vaiką žadinti įjungus ritmingos muzikos, pagal kurią galima padaryti rytmetinę mankštą.
- Pozityvus nusiteikimas: Labai naudinga mokyti vaikus ryte nusišypsoti sau veidrodyje ir pasisveikinti su mieliausiu žmogučiu žemėje - pačiu savimi. Tas patarimas galioja ir tėveliams. Jei tėvai gerai nusiteikę ryte, lengviau ir vaikams smagiai išsiruošti į mokyklą. Tačiau morališkai reikia pasiruošti, kad gali būti visokių rytų.
Kuo Grėsia Sąmoningo Rengimosi Į Mokyklą Stoka?
Jei tėvai sąmoningai nerengs vaiko mokyklai, gali vaikui formuotis atmestinis požiūris į mokyklą ir mokymąsi. Jei šeimoje bus kalbama, kad „mokslas tik pinigų kišimas į balą“, tai labai tikėtina, kad vaikas gali nesistengti mokytis ar net imti praleidinėti pamokas, jau pradinėse klasėse. Taip pat jei tėvai nekalbės kas laukia mokykloje, vaikai gali perimti neigiamą vyresnių brolių, seserų ar draugų požiūrį. O tai lems, kad vaikas nenorės ir bijos eiti į mokyklą. Labai svarbu sąmoningai ruoštis vaiko pirmajai klasei. Taip tėvai parodo savo požiūrį į mokslą, kas lemia ir tolesnę vaiko motyvaciją mokymuisi.