Įvadas
Psichologija, kaip mokslas, siekia suprasti ir paaiškinti žmogaus psichiką bei elgesį. Ši sritis apima įvairias teorines ir praktines kryptis. Vienas iš populiariausių būdų asmenybės bruožams tirti šiandienos psichologijoje yra Didžiojo penketo asmenybės dimensijos teorija, arba kitaip - penkių faktorių modelis. Šiame straipsnyje gilinamės į šią teoriją, aptariame jos pagrindinius aspektus, sąsajas su kitomis psichologijos kryptimis ir praktinį pritaikymą.
Didžiojo Penketo Teorijos Esmė
Terminą „Didysis penketas“ 1981-aisiais pasiūlė amerikiečių psichologas Liuisas Goldbergas (Lewis Goldberg). Norint geriau suprasti šią asmenybės teoriją, svarbu išsiaiškinti, kas ji yra ir kuo remiasi.
„Didžiojo penketo asmenybės teorija (dažnai dar vadinama penkių faktorių modeliu) teigia, kad žmogaus asmenybę galime nusakyti penkiais pagrindiniais bruožais: ekstravertiškumu, neurotiškumu, atvirumu patirčiai, sutarumu ir sąmoningumu“, - teigia psichologas dr. Antanas Kairys. Šie didieji bruožai apima gausybę mažesnių „bruoželių“: pavyzdžiui, pomėgis bendrauti arba energingumas yra ekstravertiškumo aspektas.
Toks bruožų skaičius pasirodė optimalus analizuojant daugybę tyrimų rezultatų. „Tyrimai taip pat leidžia manyti, kad šie didieji bruožai yra gana stabilūs, sunkiai kinta ir greičiausiai yra įgimti“, - priduria dr. A. Kairys.
Penki Pagrindiniai Asmenybės Bruožai
Svarbu apibūdinti šiuos penkis svarbiausius ir išskiriamus asmenybės bruožus, kuriuos savyje viename ar kitame lygmenyje atpažinti galime visi. Tačiau kiekvieno žmogaus derinys ir kiekvieno bruožo „stiprumas“ tikriausiai bus skirtingi.
Taip pat skaitykite: Gydymo metodai Marijampolėje
- Ekstravertiškumas: Ekstravertai yra draugiški, visuomeniški, atkaklūs, aktyvūs ir kalbūs, jiems patinka jaudulys, jie linksmesni, energingi ir optimistiškesni. Priešingas polius, intravertiškumas, dažniausiai yra ekstravertiškų savybių nebuvimas, o ne priešingybė. Intravertai yra labiau santūrūs nei nedraugiški. Jie nebūtinai drovūs ar baimingi - tai labiau priklauso nuo neurotiškumo.
- Neurotiškumas: Šis bruožas susijęs su neigiamų emocijų - baimės, liūdesio, gėdos, pykčio ir kt. - patyrimu.
- Atvirumas patirčiai: Jis siejasi su vaizduote, susidomėjimu estetika, įvairovės mėgimu, smalsumu ir pan. Kitas bruožo polius - mažesnis naujovių pomėgis, didesnis konservatyvumas.
- Sutarumas: Sutarus žmogus yra iš esmės altruistiškas, užjaučiantis ir siekiantis padėti, jis bus linkęs mažiau kritikuoti, konkuruoti, būti priešiškas.
- Sąmoningumas: Šis bruožas apima organizuotumą, atsakingumą, kruopštumą, planavimą ir savidiscipliną.
Asmenybės Teorijos Ribos ir Papildomi Aspektai
Šios teorijos penki pagrindiniai bruožai neapima ir nepaaiškina viso žmogaus elgesio. Pasak psichologo, šalia šių bruožų egzistuoja ir vertybės, nuostatos, įgūdžiai ir pan. Pavyzdžiui, žmogus visą gyvenimą gali būti intravertas - mėgti mažiau bendrauti, būti ne toks energingas, dominuojantis, tačiau jis gali mokėti puikiai bendrauti, dėl ko daugeliui aplinkinių gali kilti įspūdis, kad šis žmogus - ekstravertas. Tokį pokytį nulėmė ne bruožo pokytis, o išmokti įgūdžiai.
Šiame modelyje visi bruožai yra vienodai svarbūs ir manoma, kad jie santykinai nepriklauso vieni nuo kitų. „Kiekvienas bruožas gali būti skirtingo ryškumo, taigi galimas bet koks bruožų derinys. Pavyzdžiui, gali būti žmonių, kurių ekstravertiškumas didelis, o sąmoningumas mažas, gali būti tokių, kurių sąmoningumas didelis ir ekstravertiškumas didelis ir t.t.“, - aiškina dr. A. Kairys.
Praktinis Pritaikymas
Ši bruožų teorija gali pasitarnauti kasdieniniame gyvenime. „Gausybė tyrimų rodo, kad bruožai siejasi su žmogaus elgesiu daugybėje sričių - tiek organizacijose, tiek tarpasmeninių santykių srityje, tiek sveikatos srityje ir kt.“, - sako dr. A. Kairys. Informaciją apie žmonių bruožus galima naudoti prognozuojant įvairius kitus gyvenimo aspektus: pavyzdžiui, didelis sąmoningumas leidžia spėti geresnį produktyvumą darbe, o štai gydant pacientus didelis atvirumas patirčiai gali pasufleruoti, kad žmogus palankiai reaguos ir į ne tokias įprastas terapijos rūšis (pvz., smėlio terapiją ar kt.).
Kognityvinė Teorija: Platesnis Žvilgsnis į Asmenybę
Kognityvinė teorija taip pat nagrinėja asmenybės formavimąsi, pabrėždama informacijos apdorojimo vaidmenį. Asmenybė suvokiama kaip formuojama temperamento ir kognityvinių schemų, apimanti tiek įgimtus, tiek įgytus aspektus. Nors egzistuoja tam tikros asmenybės dimensijos, susijusios su sutrikimais, kognityvinėje terapijoje nėra fiksuotų asmenybės struktūrų. Asmenybė veikiau suvokiama kaip individo pažintinės sistemos atspindys, veikiamas biologinių ir socialinių veiksnių. Svarbi individo išmokimo patirtis, kuri parodo, kaip žmogus vystosi ir reaguoja. Būtent per asmeninę patirtį ir tapatinimąsi su svarbiais artimais žmonėmis formuojasi kognityvinės schemos, kurios gali būti adaptyvios arba disfunkcinės.
Kognityvinės Teorijos Ryšys su Kitomis Psichologijos Kryptimis
Kognityvinė psichologija dera su kitomis psichologijos kryptimis. Bihevioristai teigia, kad didelė dalis žmonių elgesio yra išmokstama. Socialinės psichologijos šalininkai domisi socialinės aplinkos įtaka žmonėms ir jų sąveikai. Psichoanalitikai teigia, kad už žmogaus elgseną atsakinga pasąmonė. Egzistencinę-humanistinę psichologiją galima laikyti holistinės psichologijos kryptimi, pabrėžiančią asmeninio augimo, tapatybės, laisvės, subjektyvumo svarbą.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Socialinė Kognityvinė Teorija
Albertas Bandura sukūrė socialinę kognityvinę teoriją, kuri teigia, kad dauguma žmogaus minčių ir veiksmų yra socialinės kilmės, o kognityvūs procesai ir dariniai yra svarbūs motyvų, emocinių išgyvenimų ir veiksmų šaltiniai. A. Banduros socialinio mokymosi ir socialinė kognityvi asmenybės teorija yra grindžiama trijų dėmenų reciprokinio determinizmo modeliu, pagal kurį žmogaus elgesį lemia nuolatinė vidinių (kognityvių, emocinių ir biologinių), elgesio ir aplinkos veiksnių tarpusavio sąveika. Aplinka žmogaus elgesį veikia ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai, pavyzdžiui, pačios įvairiausios naujo elgesio formos gali atsirasti dėl simbolinio modeliavimo.
Kognityvinė Teorija ir Psichikos Sveikata
Kognityvinės krypties psichikos sveikatos specialistai teigia, kad kiekvienas žmogus turi būtent jam būdingų pažeidžiamumo ir jautrumo savybių, o jos ir nulemia žmogaus psichologinį distresą. Tie pažeidžiamumo veiksniai gali būti biologiniai, raidos, neurocheminiai, išmokti. Tačiau vienas svarbiausių aspektų, kalbant apie psichikos sutrikimus, yra pažintiniai iškraipymai. Kaip nurodo Beckas, tai yra sisteminės mąstymo klaidos, kurios pasireiškia psichologinio distreso atveju.
Kognityvinės Teorijos Pritaikymas Praktikoje
Psichologijos teorijos ir tyrimų išvados turi platų pritaikymą praktikoje. Tai yra pokalbiu grįsta terapija, kuria remiasi visi praktikuojantis klinikiniai psichologai, psichoterapeutai ir psichoanalitikai. Psichologiniai testai yra vienas iš psichologo veiklos arsenale esančių metodikų. Darbo psichologija gali padėti verslo organizacijoms ir jų vadovams geriau valdyti žmogiškuosius išteklius, užtikrinti produktyvią darbo aplinką, padėti išspręsti konfliktines situacijas ar išvengti jų susidarymo. Psichologijos pritaikymas socialinėje erdvėje gali padėti geriau suprasti kaip žmones gali paveikti vieni ar kiti socialinės politikos sprendimai, kaip spręsti neigiamus jų padarinius.
Kognityvinė Biblioterapija
Kognityvinė biblioterapija - tai įrodymais pagrįstas gydymo būdas, kurį taiko psichikos sveikatos specialistai, bendradarbiaudami su bibliotekininkais. Kognityvinė elgesio terapijos teorija teigia, kad visas mūsų elgesys yra išmoktas, todėl galima iš naujo išmokti mąstyti bei elgtis. O šios terapijos tikslas - padėti perimti informaciją, išmokti naujų įgūdžių su specialisto pagalba ar be jos. Geros patarimų knygos perteikia konkrečias ir praktiškai patikrintas pagalbos sau strategijas. Jos suteikia drąsos ir vilties, kad galima kažką padaryti, jog problema būtų įveikta. Knygos gali padėti geriau suprasti save ir savo rūpesčius. Specialistas tik rekomenduoja tinkamą knygą iš šimtų savipagalbos knygų, nes toli gražu ne kiekviena savipagalbos knyga tinka biblioterapijai. Tokių knygų yra labai nedaug.
Tai įvairios priklausomybės, valgymo sutrikimai, smurtas bei konfliktai šeimoje, netektys, skyrybos, depresija, save žalojantis elegesys, agresyvumas, nemiga ir t. Beje, negrožinė bei savipagalbos literatūra iki 2000 metų kognityvinės terapijos specialistų darbe buvo laikoma pagalbine, o ne pagrindine priemone. Tačiau po 2000-ųjų metų vykusiuose biblioterapijos efektyvumo tyrimuose atsispindi jau kita tendencija. Pasaulyje vyksta daugybė tyrimų apie biblioterapijos naudą psichikos sveikatai. Bene daugiausia buvo tirtas biblioterapijos efektyvumas gydant depresiją, nerimo bei panikos priepuolius. Savarankiškas skaitymas reikalauja paties žmogaus atsakomybės. Jis turi mokėti dirbti savarankiškai. Savipagalbos literatūros skaitymas reikalauja intelektualinės brandos, be jos gali būti sunku teisingai, be iškraipymų suvokti tekstą. Tačiau norisi pabrėžti, kad biblioterapija - tai įrodymais pagrįstas daugelio klinikinių simptomų gydymas, kuris yra naudingas ir ekonomiškai. Kaip pavyzdį galima paminėti Stanfordo universiteto profesoriaus Davido Burnso knygą "Geros nuotaikos vadovas. Nauja emocijų terapija".
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip sumažinti laiką prie kompiuterio
Kultūros ir Kognicijos Sąveika
Nauja kognityvinė antropologija teigia, kad santykis tarp kultūros ir kognicijos yra dvikryptis ir dinamiškas. Universalūs kognityviniai mechanizmai veikia ir įtakoja kultūrinę transmisiją ir mokymąsi, o kultūra formuoja psichiką/smegenis. Ši sritis apima ne tik tradicinę kognityvinę antropologiją, bet ir platesnę šiuolaikinio kognityvinio mokslo perspektyvą tyrinėjant kultūrą.
Priklausomybių Asmenybės Dimensijos
Dėmesio troškimas nulemtas gamtos. Žmogaus norą transliuoti savo asmeninio gyvenimo detales į socialinius tinklus ir gauti pozityvų grįžtamąjį ryš nulėmė gamta, psichologiniai, socialiniai faktoriai. Žmogaus nuotaikas, elgesį, mąstymą lemia aktyvios biologinės medžiagos smegenyse - dopaminas, seratoninas, noradrenalinas ir kitos. Vienos iš jų sukelia malonumą, azartą, kitos - pyktį, liūdesį ir pan. Gydytojo požiūriu dėmesio funkcija yra cheminiai procesai, vykstantys smegenyse - gavus dėmesio išsiskiria hormonas endorfinas ir žmogus jaučia malonumą. Nuo to malonumo, noro jį patirti dar ir dar, gali išsivystyti priklausomybė.
Paveldėjimo faktorius lemia, kiek žmogui reikia dėmesio arba kitaip - malonumo, kurį sukelia dėmesys, nes yra paveldimi tam tikri biologinių medžiagų smegenyse apykaitos genai. Visuomet verta pasidomėti, ar kas nors žmogaus giminėje neturėjo priklausomybių nuo kitų veiklų. Populiariausios priklausomybės, žinoma - alkoholis, narkotikai, lošimas, tačiau gali būti ir sportas, apsivalgymas ar pirkinių manija. Visos veiklos, kurios sukelia panašius procesus smegenyse ir sukuria žmogui malonumo jausmą gali sukelti priklausomybę.
Rimtas ženklas, kad tam tikra veikla jau virto priklausomybe, jeigu nutraukus ją jaučiami abstinencijos požymiai. Ir priklausomiems nuo dėmesio žmonėms jie panašūs kaip ir alkoholikams ar narkomanams: sunku galvoti apie ką nors kita, keičiasi nuotaika, trinka miegas, gali kilti spaudimas, pasireikšti širdies veiklos sutrikimų ar net panikos priepuolių ir t. t.
Labai svarbus ženklas, jog žmogus yra priklausomas, jeigu nuo malonumą generuojančios veiklos ima kentėti kitos gyvenimo sritys - santykiai, darbas, paties žmogaus sveikata. Suklusti verta, jeigu artimieji piktinasi ir kelia ultimatumus, neatliekami darbiniai įsipareigojimai, nelieka laiko kitoms, tarsi iš tiesų svarbioms, veikloms. Kartais ir pats žmogus jaučia, jog kažkas negerai, bet negali liautis savo jėgomis.
Polinkį į priklausomybes gali indikuoti ne tik priklausomų giminaičių turėjimas, bet ir asmenybės tipas. Yra isterinių, šizoidinių asmenybių, yra ir narcistinių, kurios labiau trokšta dėmesio nei kitos. Iš tiesų dažniau dėmesio priklausomybę ar polinkį priklausomybėms apskritai turi ekstravertai - tie, kurie stokoja brandumo. Kai žmogus neturi stipraus vertybinio pamato, jis dažnai mėtosi ir yra lengvai „išmušamas iš kelio“.
Gamtos nemėgsta tuštumos. Dėl to atsikračius vienos priklausomybės ją neretai keičia kita. Jeigu žmogui būdingas toks mėtymasis, staigus nėrimas iš vienos veiklos į kitą, tai jau yra indikatorius, kad jis gali turėti polinkį į priklausomybes, kuris kažkada gali progresuoti arba ne.
Jeigu žmogus, kad ir ekstravertas, yra brandus ir geba kontroliuoti savo poreikį dėmesiui, sąmoningai jo pasiima, gali bet kada atsisakyti, nuo to nenukenčia kitos gyvenimo sritys - jo gyvenimas visose srityse yra harmoningas, - tuomet to negali vadinti priklausomybe. Kad taip būtų, labai svarbu turėti tinkamas vertybes.
Vertybių ugdymas - lėtas procesas, neretai pareikalaujantis specialisto pagalbos. Vienam žmogui labai sunku susitvarkyti, mat keitimasis - atsikratant priklausomybės ar tiesiog siekiant asmenybės brandos - yra labai sunkus, skaudus dalykas. Turi paleisti tai, kas buvo įprasta, teikė malonumą. Psichoterapija - vienas pagrindinių mediciniškai pagrįstų būdų, padedančių išlaikyti rimtį, siekti harmonijos, tai daryti pastoviais, tikslingais, mažais kasdieniais žingsneliais. Pavyzdžiui, pasaulyje gerai žinoma ir kovojant su priklausomybėmis taikoma Minesotos programa apima net 12 žingsnių. Jos metu žmogus keičia savo vertybes, požiūrį, mokosi gyventi. Labai sunku šiuos etapus pereiti vienam.
tags: #priklausomybes #asmenybes #dimensijos