Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lot. Matthias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski) - XVII amžiaus Europos poetas, literatūros teoretikas, gyvenęs ir kūręs Lietuvoje. Nors gimė Lenkijoje (Mozūrijoje), Sarbievijus tapo vienu žymiausių lotyniškai rašiusių baroko epochos kūrėjų, o jo gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva, ypač su Vilniaus universitetu.
Biografija: Nuo Mozūrijos iki Vilniaus Universiteto
Motiejus Kazimieras Sarbievijus gimė 1595 m. vasario 24 d. Sarbiewo kaime, netoli Plonsko, Lenkijoje. Būdamas septyniolikos metų, 1612 m., įstojo į Jėzuitų ordiną ir dvejus metus (1612-1614) mokėsi Vilniaus novicijate prie Šv. Ignoto bažnyčios. Šis įstojimas į jėzuitų naujokyną Vilniuje prie Šv. Ignoto bažnyčios žymėjo jo ryšį su Lietuva.
Po to studijavo filosofiją Braunsberge, dėstė poetiką Kražių kolegijoje (1617-1619), o 1620 m. pradėjo studijuoti teologiją Vilniaus universitete. Tuometinis universiteto rektorius, lietuvis jėzuitas Jonas Gruževskis (apie 1578-1646) planavo praplėsti universitetą, parengti naujų profesorių.
Po dvejų metų Sarbievijus buvo išsiųstas tęsti teologijos studijų į Romą, iš kur grįžo 1625 m. vasarą. Į kelionę iš Lietuvos Sarbievijus su draugais leidosi ankstyvą 1622 m. rudenį. Jų kelias ėjo per Lenkiją, Vokietiją, per Alpes. Ilga kelionė buvo kupina pavojų ir netikėtumų - Bavarijos Alpėse keliauninkus užpuolė plėšikai.
Romos laikotarpis (1622-1625) buvo itin svarbus Sarbievijaus gyvenime. Čia jis studijavo teologiją, daug laiko skyrė Romos praeities tyrimams, rinko medžiagą apie romėnų mitologiją, archeologiją, plėsdamas antikinės literatūros žinias. Romoje atsiskleidė ir suklestėjo Sarbievijaus poetinis talentas: čia jis viešai skaitė savo poeziją, poetikos teorijos paskaitas. Pripažinimo sulaukė jo poezijos rinkinys „Trys lyrikos eilėraščių knygos“ (Lyricorum libri tres), išleistas 1625 m.
Taip pat skaitykite: Sarbievijaus palikimas Lietuvai
Grįžęs iš Romos, atlikęs privalomą praktiką Nesvyžiuje ir Polocke, ėmė dirbti Vilniaus universitete, kur dėstė retoriką (1627-1628), filosofiją (1628-1631) ir scholastinę teologiją (1631-1635). Čia ne tik profesoriavo, bet ir ėjo įvairias administracines pareigas: buvo universiteto rektoriaus patarėjas, Marijos kongregacijos vadovas, Filosofijos ir Teologijos fakultetų dekanas.
1635 m. Sarbievijus buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku, tačiau tais pačiais metais išvyko į Varšuvą, kur penkerius metus pamokslavo karaliaus Vladislovo IV Vazos rūmuose. Į Vilnių buvo atvykęs 1636 m. vasarą, kai jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis.
Paskutiniais gyvenimo metais, dirbdamas valdovo pamokslininku, Sarbievijus kūrybai laiko turėjo mažiau, jį slėgė dvaro intrigos, kamavo ligos. Tačiau ir tuo sunkiu laiku kūrybos neapleido. Motiejus Kazimieras Sarbievijus mirė 1640 m. balandžio 2 d. Varšuvoje.
Kūryba: Tarp Antikos ir Krikščionybės
M.K.Sarbievijus, kaip ir Horacijus, yra "vienos knygos autorius" (homo unius libri). Jis visą laiką taisė ir pildė savo poezijos rinktinę "Lyrikos knyga" (Lyricorum libri), kuri pirmą kartą buvo išleista Kölne 1625 m. Iš viso vien XVII amžiuje pasirodė 30 jos leidimų. Labiausiai pagarsėjo 1632 metų Lyrikos leidimas, kuriam titulinį lapą sukūrė Paulis Rubensas.
Sarbievijaus poezijoje susikerta daugybė antikinių ir krikščioniškų įtakų, pagal baroko literatūros madą antikiniais įvaizdžiais reiškiamos krikščioniškos tiesos. Jis rėmėsi antikinės Romos poeto Horacijaus kūryba - jos motyvus ir įvaizdžius jungė su Biblijos vaizdiniais bei Baroko epochos žmogaus išgyvenimais. Antika, Biblija ir XVII a. Lietuvos bei Europos tikrovė buvo svarbiausi Sarbievijaus poezijos šaltiniai.
Taip pat skaitykite: Stoicizmas ir harmonija Sarbievijaus poezijoje
Sarbievijaus kūrybos braižą nusakyti nėra sunku. Baroko epochos Sarbievijaus kūryboje pabrėžiamas ypač didelis aplinkos nepastovumas bei likimo ir lemties motyvai. Sarbievijaus aprašyti lyriniai subjektai tarsi bijo kintančios aplinkos ir jos poveikio jiems. Dar ryškiau Sarbievijaus kūryboje matoma, kaip pats Sarbievijus savo lyrikoje savotiškai pamokslauja ir ragina nesidžiaugti nei turtais, nei šlove, kadangi tai yra laikini dalykai. Žmogui pasak Sarbievijaus likimas yra numatytas ir labiausiai dėmesio reikia kreipti į jį bei jo vingius. Šalia šių Sarbievijaus kūryboje įžvelgiamų detalių galima sugretinti ir dievobaimingumo motyvą, kuris išryškėja žmonių gyvenimuose kaip ypač svarbi ir galinga jėga. Tai galima sieti su jo paties sąsajomis su Jėzuitų ordinu, kuris padarė jam nemenką įtaką. Tokiais motyvais skatinama išlikti doriems, gyvenime nesiekti daugiau nei numatyta.
Pasaulis jo kūryboje vaizduojamas kaip teatro scena, žmogaus gyvenimas - kaip aktoriaus vaidyba. Net sielos išgyvenimai primena spektaklį. Gyvenimo dramoje žmogui svarbu neprarasti savęs, likti „šeimininku pačiam sau“, būti „maža karalyste“. Sarbievijus išpažįsta stoišką filosofiją: žmogus privalo grumtis su savo aistromis ir ydomis, siekti dorybės (lot. virtus) ir sielos ramybės. Tik dorybė ir jos skatinami geri darbai gali išaukštinti ir pratęsti trumpą žemiškąjį gyvenimą. Tik rami siela gali patirti Dievo artumą.
Sarbievijus iškilo ir kaip Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos patriotas bei krikščioniškosios Europos pilietis. Jis tęsė ir plėtojo mitinį pasakojimą apie lietuvių kilmę iš romėnų: lietuvius eilėraščiuose pabrėžtinai vadino „senaisiais kviritais“ (Romos gyventojais), Lietuvą - „Didžiojo Palemono karalyste“, „Palemono valdomis“, Vilniaus Gedimino pilį lygino su Romos Kapitolijumi. Pasak Sarbievijaus, tautų valdovė „Karalienė Laisvė“ (lot. Regina Libertas) labiausiai yra pamėgusi lietuvių ir lenkų žemes, lietuvis su lenku esą „šlovingo Marso giminė“. Kartu lietuviškam ir lenkiškam patriotizmui jėzuitų poetas suteikė gerokai visuotinesnį europinį, krikščioniškąjį matmenį. Didįjį kunigaikštį Vytautą jis aukštino kaip Europos civilizacijos gynėją nuo „grėsmingos Azijos“. Odėse skelbė Europos krikščioniškų tautų vienybės idėją, piktinosi brolžudiškais europiečių karais, ragino Europos valdovus susijungti ir susigrąžinti turkų užimtą Graikiją bei buvusią Rytų imperiją.
"Poetika" ir Literatūros Teorija
Poveikį baroko literatūros teorijos ir estetikos raidai darė M. K. Sarbievijaus "Poetika". Ją rašyti poetas pradėjo dar Kražiuose, konsultuodamasis su garsiausiais Europos mokslininkais tęsė Romoje, o pabaigė grįžęs į Lietuvą. Ji 5 dalių, kuriose aptarti poezijos pagrindiniai žanrai: epigrama, elegija, lyrika, epas.
Knygoje Apie aštrų ir šmaikštų stilių (lot. De acuto et arguto), kurią rašyti pradėjo dar Kražiuose, konsultuodamasis su garsiausiais Europos mokslininkais tęsė Romoje, o pabaigė grįžęs į Lietuvą, Sarbievijus aptarė naują - Baroko - poezijos stilių. Pagrindiniai šio stiliaus bruožai - metaforiškas, mįslingas kalbėjimas ir konceptų vartojimas. Konceptai - tai kūrinio konstravimo principai, pagrįsti analogijomis ir kontrastais. Konceptą Sarbievijus nusakė kaip aštrų stilių ir pateikė tokį jo apibrėžimą: „Aštrus stilius yra kalba, jungianti savyje nedarną ir darną.“ Kaip pavyzdį nurodė posakį: „taiki nesantaika arba netaiki santaika.“ Konceptas vienu metu užčiuopia ir atskleidžia tiek reiškinio ar įvykio visuotinumą, bendrumą, tiek ir to reiškinio ar įvykio nepakartojamumą, unikalumą, išskirtinumą. Tokiu apibrėžimu Lietuvos jėzuitų poetui pavyko tiksliai apibūdinti ne tik savo meto naujovišką poeziją, literatūrą, bet ir pačią Baroko dvasią. „Taiki nesantaika arba netaiki santaika“ (lot. Concors discordia vel discors concordia) tapo Baroko epochos ženklu, kuriuo buvo galima nusakyti to amžiaus kūrybą, mąstymą ir gyvenimo būdą. Sarbievijaus sukurtą naujojo meno stiliaus apibrėžimą perėmė ir plėtojo garsiausi XVII a. Europos teoretikai.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Kitoje knygoje Apie tobulą poeziją, arba Vergilijus ir Homeras Sarbievijus pateikė barokinę, alegorinę romėnų poeto Vergilijaus Eneidos interpretaciją: Enėjas esąs ne tik antikinis herojus, bet bendras, universalus išminties ir aukščiausio gėrio ieškančio žmogaus vaizdinys, Enėjo palikta deganti Troja - tai jaunystės malonumų ugnis, po gyvenimo kelionių pasiekta Italija - tikroji išmintis.
Įvertinimas ir Atminimo Įamžinimas
Sarbievijaus kūryba ilgai išliko populiari Europoje. Nuolat pildomas lyrikos rinkinys poetui gyvam esant išleistas dar 5 kartus; 1632 m. leidimą puošia flamandų tapytojo Peterio Pauliaus Rubenso (1577-1640) graviūra. Po mirties iki XVIII a. pab. Jo poezija buvo verčiama į anglų, vokiečių, prancūzų, italų, čekų, lenkų, lietuvių kalbas, imituojama daugelio XVII-XVIII a. poetų. Net Oksforde ją skaitė ir studijavo vietoje Horacijaus eilėraščių.
XVII a. - popiežiaus Urbono VIII premija Romoje. M. K. Sarbievijus vainikuotas laurų vainiku ir apdovanotas aukso žiedu (manoma, kad tai legenda).
Šiandien Sarbievijaus atminimas įamžintas įvairiose vietose:
- Kražių kultūros centras pavadintas Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus vardu (jame vykdoma edukacinė programa „Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir Kražiai“).
- M. K. Sarbievijaus gatvė Kražiuose.
- M. K. Sarbievijaus garbei pavadintas vienas iš Vilniaus universiteto kiemų.
- M. K. Sarbievijaus portretas Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje (dailininkė S. Veiverytė).
- Atminimo lenta M. K. Sarbievijui Vilniaus universitete, scraffito paveikslas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (dailininkas R. Gibavičius).
- M. K. Sarbievijaus portretas Krokuvos nacionaliniame muziejuje (XVII a., dailininkas nežinomas), tondo „Horacijus ir Sarbievijus“ Vilanovų rūmų karališkojoje bibliotekoje Lenkijoje, vario graviūra „Garsusis poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus SJ“ Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje (1825-1850, F. K. Prek (eskizas), A. Oleszczyński).
tags: #motiejus #kazimieras #sarbievijus #teksto #suvokimas