Ar prisimenate klasikinį graikų mitą apie Narcizą, jauną vyrą, įsimylėjusį savo atvaizdą vandenyje? Jis buvo tiek pakerėtas savo vaizdo, kad negalėjo pajudėti iš vietos ir galiausiai pavirto gėle. Šių dienų pasaulyje tai ne mitas - 98 proc. populiacijos turi narcisistiškai „išpūstų“ įsitikinimų apie save. Vis dėlto narcisistinį asmenybės sutrikimą galima diagnozuoti tik tada, kai šie bruožai yra nelankstūs, neadaptyvūs, aiškiai trukdo funkcionuoti bei kelia stresą. Šiame straipsnyje gilinamės į narcisistinės asmenybės bruožus, jų subtilius skirtumus ir veiksmingas bendravimo strategijas.
Kas yra narcisizmas?
Terminas „narcisizmas“ kilęs iš graikų mito apie Narcizą, žmogų, kuris tikėjo, jog yra tobulas ir dėl to atsisakė meilės jausmo kitiems. Galiausiai Narcisas, pamatęs vandenyje savo paties atspindį, taip įsimylėjo save, kad mirė sustingdamas iš vidinio tuštybės pojūčio. Šis terminas pirmą kartą buvo panaudotas psichologinėje literatūroje anglų psichiatro H. Ellis (1898), apibūdinant narcisizmą kaip žavėjimąsi savimi. Vėliau narcisizmu susidomėjo žymus psichoanalitikas S. Freud ir 1914 metais narcisizmo terminas tapo plačiu metapsichologinio tyrinėjimo objektu.
Veikiausiai gan ryškus narcizo pavyzdys, sutinkamas grožinėje literatūroje gali būti Oskaro Vaildo romane „Doriano Grėjaus portretas“ (angl. The Picture Of Dorian Gray). Pagrindinis knygos veikėjas Dorianas Grėjus - žavus ir narcisistiškas jaunuolis, susižavėjęs hedonizmo idėja (etikos teorija, teigianti, jog svarbiausias žmogaus poreikis yra malonumų siekis, vengiant kančios). Dorianas trokšta turėti savo portretą, kuriame jis atrodytų tobulas: jaunas, gražus ir nepakartojamas.
Svarbu paminėti, jog narcisistinis asmenybės bruožas pasižymi beveik tokiomis pat savybėmis, kaip ir narcisistinės asmenybės sutrikimas (pagal DSM-IV klasifikaciją). Žvelgiant iš teigiamos pusės, daugelis narcizų turi privilegijuotą statusą, yra lyderių pozicijose, užima aukštas pareigas, tokias kaip prezidentų ar vadovų. Tokie asmenys pasižymi charizmatiškumu, iniciatyvumu, energingumu, tačiau kartu ir reiklumu, valdingumu bei arogancija.
Jei narcistas Jūsų kolega, pažįstamas - jums smagu su juo, jis žavus, charizmatiškas, linksmas. Pamatai jį vos įžengęs į kambarį. Prieš daugiau nei du dešimtmečius, P. Asmenys, kuriems būdingas padidėjęs grandiozinio narcisizmo lygis, paprastai užmezga daug paviršutiniškų socialinių kontaktų. Jie pristato save kaip žavingus, charizmatiškus, sumanius, savimi pasitikinčius, atvirus, ekstravertiškus socialinių santykių partnerius. Kol socialiniai kontaktai su šio tipo narcistu išlieka paviršutiniški - pašnekovai jų iki galo nepažįsta, nežino jų egoizmo, žemos empatijos lygio ir didelio polinkio manipuliuoti kitais, dažnai sulaukia teigiamo grįžtamojo ryšio. Šie teigiami atsiliepimai, dėmesys, padidina grandiozinio narcizo įsitikinimą savo didingumu ir toliau stiprina jų savivertę.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Du narcisizmo subtipai
Mokslininkai dar išskiria ir dvejus narcisizmo subtipus: grandiozinis (atviras) bei pažeidžiamas (uždaras).
Grandiozinio tipo narcizų neįmanoma nepastebėti. Jie tarsi spindinčios žvaigždės, kurias įdomu tyrinėti, kurios traukia, o prisiartinusios gali sunaikinti. Grandioziniu arba atviru narcisizmu pasižymintys žmonės yra arogantiški, egocentriški, pasižymintys itin aukšta saviverte, kritika jiems sukelia pyktį. Šis tipas aprašomas ir pagal DSM klasifikaciją. Šiems asmenims ypač reikalingi žmonės, kurie jais žavėtųsi, taip pat jaučiamas stiprus poreikis save demonstruoti. Tokie asmenys retai pripažįsta savo ribotumus, yra optimistiški, ekstraversiški, nelinkę į depresiją, jaučia pasitenkinimą gyvenimu.
Tačiau vieno tyrimo autoriams parūpo ištirti ne ką kitą, o tuos „bjauriuosius ančiukus“ - pažeidžiamus narcizus, kuriems socialiniai tinklai suteikė galimybę atrodyti lyg gulbėms. Pažeidžiamo arba uždaro tipo narcisitai - priešingai - tai itin jautrios savivertės, drovūs, linkę neišsiskirti iš kitų, besibaiminantys dėl kitų nuomonės apie juos, linkę save nuvertinti, tačiau norintys būti pripažinti. Uždaras tipas koreliuoja su polinkiu į depresiją, nerimą, žemu gyvenimo pasitenkinimu, labiau siejama su introversija. Šiam asmenybės sutrikimui būdingi kraštutinumai ir žymus gyvenimo sričių, elgesio funkcionavimo sričių, socialinio gyvenimo sunkumai, nesėkmės profesinėje aplinkoje.
Individai, turintys padidėjusį pažeidžiamo narcisizmo lygį, paprastai labai nepasitiki savimi, dažniau nerimauja bei yra perdėtai jautrūs socialiniams vertinimams, jaučiasi nesaugiai, yra drovūs ir turi menkus socialinius įgūdžius. Tad natūralu, jog jie rečiau įsitraukia į socialinius kontaktus bei dažnai nesugeba sukurti teigiamo savęs įvaizdžio, o dėl šios priežasties negauna taip norimo kitų dėmesio, jaučiasi dar labiau pažeidžiami ir taip mažėja itin trapus jų savęs vertinimas. Negebėjimas patirti pasitenkinimo savimi jausmo gali sukelti nerimo simptomus.
2020 m. Tyrimo autorės rėmėsi prielaida, kad vienas pagrindinių šio asmenybės tipo bruožų yra nerimavimas. Be kita ko, dėl didelio jautrumo ir nesaugumo jausmo, asmenys pasižymintys padidėjusiu pažeidžiamu narcisizmu dažnai patiria didelį nerimą socialinės sąveikos metu, todėl yra linkę vengti socialinių kontaktų realiame pasaulyje. Nepaisant to, jie, kaip ir grandioziniai narcistai, yra įsitikinę savo pranašumu, išskirtinumu bei tiki, jog yra nusipelnę susižavėjimo. Nesugebėjimas patenkinti susižavėjimo tiesioginės sąveikos metu, prisideda prie dar didesnio nerimo simptomų, skatinančių tolesnį socialinį atsitraukimą ir pažeidžiamų narcizų gynybą. Dauguma jų buvo jauno amžiaus moterys, kuriuos studijuoja, o iš jų - pusė nurodė esančios vienišos. Dėl mažos socialinės kompetencijos pažeidžiami narcistai dažnai nesulaukia ieškomo dėmesio ir susižavėjimo, kad patenkintų savo poreikį į išskirtines teises. Ši neigiama patirtis prisideda prie padidėjusio jų (socialinio) nerimo lygio. Padidėjęs nerimas gali dar labiau neigiamai paveikti tokių žmonių savęs pristatymą socialiniuose santykiuose. Tai sumažina pažeidžiamų narcizų tikimybę gauti teigiamą grįžtamąjį ryšį, kuris yra ypač svarbus narcisistinių asmenybių savireguliacijai.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Socialiniai tinklai ir narcisizmas
Socialinių tinklų atsiradimas atvėrė naujas galimybes komunikacijai ir paskatino įsitraukimą į galybę nuotolinių santykių. Priešingai nei gyvo bendravimo metu, kuomet reikia priimti momentinius sprendimus kaip elgtis ir reaguoti, nuotolinio bendravimo metu viskas gali būti iš anksto suplanuota ir kontroliuojama. Tai padidina galimybę gauti daugiau teigiamo grįžtamojo ryšio iš plačios auditorijos ir taip padeda auginti savo savivertę. Būtent to siekia narcisistinės asmenybės. Gauti rezultatai nieko nestebino. Panašu, kad tai ypač svarbu asmenims, turintiems padidėjusį pažeidžiamo narcisizmo lygį, mat dėl savo gynybinės reakcijos ir stipraus socialinio nerimo jie turi mažiau galimybių gauti teigiamą grįžtamąjį ryšį realiame pasaulyje.
Tyrime taip pat buvo nustatyta, kad pažeidžiamų narcizų elgesys internete yra panašus į grandiozinių narcizų elgesį, o grandiozinis narcisizmas buvo tiesiogiai susijęs su nerimo simptomais. Tačiau, kaip rodo statistinės analizės rezultatai, atrodo, kad pažeidžiamas narcisizmas labiau prisideda prie priklausomybės tendencijų nei grandiozinis narcisizmas. Panirimas į internetinį pasaulį prisideda prie jų narcisistinių poreikių tenkinimo. Tačiau ilgainiui ši strategija gali skatinti priklausomybės tendencijas, todėl neigiamai paveikti narcizų gerovę ir kasdienį gyvenimą. Be to, tyrimas atskleidė, jog ir grandioziniai narcizai, kuriems būdingas pasitikėjimas savimi ir ekstravertiškas savęs pateikimas tiek realiame gyvenime, tiek internete, jaučiasi nesaugūs bei patiria nerimą. Remiantis šiuo atradimu, daroma prielaida, jog grandiozinis narcisizmas ir pažeidžiamas narcisizmas turi daugiau panašumų, nei manyta anksčiau. Šios žinios gali būti naudingos kuriant intervencijos programas, siekiant užkirsti kelią priklausomybę sukeliantiems socialiniams tinklams ir apsaugoti dideliu narcisizmu pasižyminčių asmenų gerovę. Todėl atrodo tikslinga įtraukti kitus veiksnius, pavyzdžiui, depresijos simptomus, kaip galimus tarpininkus šiame procese.
Tai būsena, kuomet žmonės taip įsitraukia į veiklą, kad atrodo, jog niekas kitas neturi reikšmės; patirtis yra tokia maloni, kad žmonės tai daro net tada, kai tai turi skaudžias pasekmes. Ši priklausomybė susijusi su nerimu bei narcisizmu. 2018 metais atliktas S. Casale ir G.
Empatija ir narcisizmas
Pirmiausia svarbu suprasti, kas yra empatija. Manoma, jog vienas iš pagrindinių bazinių žmogaus poreikių yra jaustis ir būti suprastam. Empatija, vienareikšmiškai apibūdinama kaip gebėjimas jausti ir suprasti, ką kitas žmogus išgyvena arba tai gali būti suvokiama kaip „buvimas kito žmogaus kailyje“. Psichologijos žodyne, empatija yra apibūdinama kaip kito žmogaus emocinės būklės suvokimas, tapatinant save su kito asmens jausmais ir mintimis, suprantant, kaip jaučiasi kitas žmogus. Tai panašu į emocinį atsaką, reakciją, matant kitų žmonių patirtį. Kai kuriuose literatūros šaltiniuose teigiama, jog empatija susijusi su neurobiologinių veidrodinių neuronų veikla (angl. mirror neuron system - MNS). Veidrodinių neuronų sistemos pagrindinė idėja ta, jog socialinį pažinimą galima pagrįsti biologiniu pagrindu. Tai apima platų spektrą reiškinių, kurie analizuoja ir sąsajas su empatija. Teigiama, jog veidrodiniai neuronai yra kaip protingosios ląstelės nulemiančios tai, jog matydami žmogaus neverbalinėje kalboje emocijas, galime jas perimti. Pavyzdžiui, matant ašarojantį žmogų, mes galime išgyventi beveik tokius pat jausmus, kaip ir verkiantis asmuo.
Žodis „empatija“ pirmą kartą buvo išverstas iš vokiečių kalbos į anglų trečiajame dvidešimto amžius dešimtmetyje amerikiečių universiteto profesoriaus E. B Tičenerio (Titchener). Terminas kilęs iš vokiško žodžio „Einfuhlung”, kas reiškia vienareikšmiški jausmai. Tičenerio teigimu, empatija vystėsi mėgdžiojant sielvarto apimto žmogaus elgesį. Asmeniui, kuris mėgdžiodavo, sukeldavo panašius jausmus kaip ir kitam asmeniui. Visgi, specifinis empatijos terminas iškart nebuvo vartojamas. Tiesa, šiek tiek anksčiau, apie XVII a., filosofai, D. Hume ir A. Smith, naudojo empatijos terminą, tačiau vadino jį užuojauta. Abu žodžiai, tiek užuojauta, tiek simpatija, yra kilę iš graikų žodžio „pathos“, kas reiškia kentėti ar ištverti.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Galime pastebėti, jog šiuolaikinė modernioji visuomenė sparčiai keičiasi, gyvenimo tempas nuolat greitėja. Atsirandantys pokyčiai skatina keisti esamas vertybių sistemas, požiūrį, gyvenimo būdą bei stilių. Vis dažniau skatinama labiau mylėti save bei daugiau pasitikėti savimi. Manoma, jog šiandienos kultūrai yra būdingas narcisizmo bruožo didėjimas.
Bandant paaiškinti, dėl ko narcizai yra mažiau empatiški, manoma, jog tai iš esmės gali būti susiję su jų subjektyviai suvokiamu savivertės jausmu. Egzistuoja įdomus psichologinis paradoksas: būti empatišku nebūtinai reiškia tai, jog visiškai gebate jausti, suprasti ir priimti kito žmogaus emocijas kaip savo. Be to, būti narcizu nebūtinai reiškia, kad neturite gebėjimo jausti kitų žmonių emocijas. Tokiu būdu, neretai susiformuoja visuomenėje vadinamos psichologinės stigmos, stereotipai bei nuostatos, skatinančios susidaryti kategorišką nuomonę apie vienokią ar kitokią žmonių grupę. Tiesa, svarbu paminėti, kad neretai, kuomet narcisistiška asmenybė jaučiasi atstumta aplinkinių, tai skatina juos elgtis priešiškai ir agresyviai. Toks priešiškumas gali būti viena iš narcisizmo charakteristikos ypatybių, pateikiant priežastis, dėl ko narcisistiškos asmenybės negali jausti empatijos kitiems asmenims. Ši struktūra gali būti kaip apsauginė ar gynybinė, kuomet narcisistiška asmenybė susikoncentruoja ties savo jausmais.
Pirmojo eksperimento metu, tyrimo savanoriai buvo suskirstyti į labiau bei mažiau pasižyminčius narcisizmu. Savanoriams pateiktos teksto ištraukos, kuriose aprašyti išgyvenimai, po neseniai įvykusio santykių nutraukimo. Antrojo eksperimento metu buvo siekiama išsiaiškinti ar narcizai gali būti empatiški, kuomet siekiama parodyti kito asmens emocinę perspektyvą ir išgyvenamą patirtį. Savanorės moterys žiūrėjo 10-ties minučių filmo ištrauką, kurioje apibūdinama moters savijauta, emocijos, išgyvenimai, patiriant smurtą šeimoje. Savanorės buvo raginamos žodiniais paskatinimais įsivaizduoti, kaip jaučiasi šioji moteris, kuri išgyvena tokią patirtį. Mažiau narcisistiškos tyrimo dalyvės ir be raginimo suprato, kaip jaučiasi moteris, patirianti smurtą. Galutiniame tyrime buvo siekiama išsiaiškinti ar empatijos sukėlimas, parodant kito žmogaus patirtį, turi kokių nors ne tik emocinių pokyčių, bet ir fiziologinių pakitimų organizme. Ankstesni tyrimai parodė, jog širdies susitraukimų dažnių padidėjimas yra ryškus rodiklis, kuomet yra matoma kito žmogaus kančia. Iš pradžių nebuvo pastebėta jokių fiziologinių sužadinimų, tarp labiau narcisizmu pasižyminčių asmenų.
Apibendrinant, tyrimo rezultatai rodo, jog narcizai - esant tinkamoms sąlygoms - geba būti empatiški. „Jei mes skatinsime narcisizus apsvarstyti situaciją iš kito žmogaus suvokimo pozicijos, jo suvokiamos požiūrio perspektyvos, tikėtina, jog tokiu atveju narcisistinės asmenybės pasirodys labiau dėmesingos ir užjaučiačios“, - teigia mokslininkai. Žinoma, kiekvienas tyrimas turi tam tikrų ribotumų. Pavyzdžiui, šiame tyrime dalyvavo tik moterys, nors teigiama, jog vyrai dažniau pasižymi narcisistiškumu. Taip pat nebuvo tyrinėjami asmenys, turintys narcisistišką asmenybės sutrikimą, kas gali neatspindėti realių rezultatų, kurie parodytų objektyvias išvadas turint šį sutrikimą. Dar vienas tyrimo ribotumas būtų tas, jog tyrime nebuvo skatinama jausti empatiją su teigiamomis emocijomis. Pavyzdžiui, rodant filmo ištraukas, kuriose juokiasi kūdikis ar tam tikrus fragmentus, kuriose būtų užfiksuotos laimingos akimirkos.
Apžvelgus atliktus tyrimus greičiausiai negalėsime susidaryti konkretaus ar aiškaus vienareikšmiško požiūrio apie narcisistiškas asmenybes bei nepaskatinsime juos jausti empatiją kitiems. Straipsniuose nurodoma, kad norint, jog narcizas taptų empatiškesnis - pirmiausia reikalinga tai, kad narcisistiška asmenybė gebėtų susidaryti apie save adekvatų ir realų savęs Aš vaizdą, paneigiant, jog jis yra pranašesnis ar geresnis už kitus aplinkinius. Pavyzdžiui, tai galima pasiekti per savistabą, gilesnį savęs pažinimą. Tik lėtai atsiskleidžiant savo tikrajam požiūriui apie save, narcizas gali priimti trūkumus ir neslėpti jų, kuriuos dažnai stengiasi kompensuoti per dideliu pasitikėjimu savimi. Be abejo, ne visi narcizai yra vienodi, kaip ir ne visada yra tik balta ir juoda. Galime tik pabandyti empatiškai įsijausti į narcisistines asmenybes, taip priimant ir jų gyvenimo patirtį. Visi mes norime jaustis priimti ir suprasti, ne išimtis yra ir narcizai.