Įvadas
Vaikų literatūra yra galinga jėga, veikianti ne tik vaikus, bet ir visą visuomenę. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip vaikų literatūra formuoja mūsų požiūrį į vaiką, kokią įtaką jai daro visuomenė ir technologijos, bei kokie iššūkiai kyla šiuolaikiniams vaikų literatūros kūrėjams. Taip pat apžvelgsime knygas, kurios gali padėti susidoroti su emocinėmis ir psichologinėmis problemomis, ugdyti savivertę ir tapti nepriklausoma asmenybe.
Vaikų Literatūros Įtaka Visuomenei
Prieš pradedant kalbėti apie visuomenės įtaką vaikų literatūrai, svarbu pabrėžti, kad vaikų literatūra taip pat veikia visuomenę. Puikus pavyzdys yra Harrietos Beecher Stowe knyga „Dėdės Tomo trobelė“, parašyta 1852 m. Ši knyga atvirai vaizdavo juodaodžių vergų skurdą ir kančias Amerikos plantacijose, tapo nepaprastai populiari ir turėjo didelį poveikį abolicionistiniam judėjimui. Anot legendos, tuometinis JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas, susitikęs su autore, pavadino ją „mažąja ledi, pradėjusia šį didįjį karą“.
Nors yra ir daugiau pavyzdžių, rodančių, kaip vaikų literatūra tiesiogiai paveikė tam tikrus visuomenės gyvenimo reiškinius, didžiausias poveikis padarytas mūsų požiūriui į vaiką. Praeityje būta nemažai knygų, prieštaringai vertintų dėl to, kad jos vaikus vaizdavo kitokius, nei buvo įprasta tuo laikotarpiu. Tereikia prisiminti Lewiso Carrollio „Alisą Stebuklų šalyje“, Jameso Matthews Barrie’o „Piterį Peną“ ir Astridos Lindgren „Pepę Ilgakojinę“. O ką jau kalbėti apie Hansą Christianą Anderseną, nustačiusį naujus vaikų literatūros standartus, ypač vertas dėmesio jo sumanymas perteikti natūralią vaiko kalbą ir ją transformuoti meniniame kontekste.
Visuomenės Įtaka Vaikų Literatūrai
Vaikų literatūra visuomet buvo meno ir pedagogikos kryžkelėje. Suaugusieji visada žiūrėjo į ją kaip į priemonę savo tikslams pasiekti. Pirmiausia buvo pasakojimas. Kalba buvo bendravimo ir informacijos perdavimo priemonė. Iš esmės kiekvienas galėjo papasakoti naują istoriją ar papildyti jau esamą. Pasakojimai nuolat kisdavo - klausytojai patys tapdavo pasakotojais, papildydavo girdėtas istorijas, savaip jas perpasakodavo.
Lyginant su šiandienos padėtimi, matome, kokių didelių pokyčių būta. Net jei tam tikrose pasaulio vietose tebegyvuoja klasikinis žodinis pasakojimas ir čiabuvių bendruomenės, šiandien pasakojimai tarpsta visiškai kitokioje aplinkoje, smarkiai skiriasi ir jų tikslai. Jų randame knygose, žurnaluose, komiksuose, laikraščiuose, girdime per radiją, matome kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Pasakojimai nebėra taip smarkiai susiję su juos kuriančia bendruomene. Nė iš tolo nebesame tokie produktyvūs pasakojimų kūrėjai kaip mūsų protėviai, tačiau tapome nepalyginti aktyvesni jų klausytojai.
Taip pat skaitykite: NTPT veiklos aspektai
Rašto ir Spaudos Atsiradimas
Pirmas svarbus šuolis buvo rašto - iš pradžių paprasto, o pamažu vis sudėtingesnio - atsiradimas. Kitas etapas - rašymas ant popieriaus. Paprasta masinio bendravimo priemonė jau buvo pakeliui. XV a. J. Gutenbergo išrasta spausdinimo mašina sulaukė nepaprasto dėmesio, buvo tobulinama. Jai atsiradus, smarkiai sumažėjo knygų spausdinimo kaina, skaitymas tapo prieinamas kiekvienam. Prie skaitymo populiarinimo prisidėjo ir mokyklų, o vėliau - viešosios bibliotekos. Taigi laikui bėgant nuo paprasto bendravimo būdo perėjome prie sudėtingesnio.
Šiame procese tobulėjo ir pasakojimas. Turiu galvoje būtent knygas ir literatūrą kaip tarpininkes. Taip atsitiko dėl to, kad rašytinės kalbos raida leido mums visiškai naujai panaudoti kalbą. Parašytą tekstą galima keisti, taisyti, pildyti. Galima jį ištobulinti, ir skaitytojas net nesužinos, koks jis buvo iš pradžių. Vėliau buvo sukurta sudėtinga rašytinės kalbos sistema. Didžioji dalis pasakojimų tapo literatūra, menu. Liaudies pasakos nustojo buvusios kitiems perpasakojamais naratyvais. Dabar jos tapo kažkuo, kas sukurta specialia sudėtinga kalba: nauji pasakojimai, parašyti senųjų pagrindu, surinkti ir užrašyti.
XX a. atsivėrė dar gilesnė praraja tarp kūrėjo ir skaitytojo. Atsirado žiniasklaida. Beveik visame pasaulyje žmonės gali lengvai prieiti prie protu sunkiai suvokiamo kūrinių, knygų kiekio. Anksčiau vyravusią sakytinę, o vėliau - rašytinę kalbas pakeitė virtualūs televizoriaus, interneto ir kiti naratyvai.
Vaikų Literatūros Valdymas ir Specialūs Vaikų Poreikiai
Kai kuriose šalyse, ypač turtingose, kur nemokamas mokslas ir nemokamos bibliotekos laikoma būtina vaiko raidos sąlyga, šią raidą buvo bandoma valdyti siekiant išvengti komercinių interesų poveikio. Pedagogams, mokytojams ir bibliotekininkams buvo nurodyta pažindinti vaikus su literatūra.
Ėmę apie vaiką galvoti kaip apie kažką ypatinga, mes, be abejo, priskiriame jam tam tikrus bruožus. Nutariame, jog tam, kad ateityje taptų visaverčiu visuomenės nariu, brandžia, nepriklausoma asmenybe, vaikui būtina mokytis. Be to, vaiką reikia saugoti, o tai - tėvų ir mokytojų atsakomybė. Iš vaikų literatūros visuomet buvo reikalaujama atsižvelgti į specialiuosius vaiko poreikius. Štai du pavyzdžiai: pirma, literatūra (ar bent jau vaikų literatūra) turi būti suprantama ją skaitančiam vaikui. Tai reiškia, kad literatūra turi prisitaikyti prie tam tikro amžiaus vaiko mąstysenos tiek forma, tiek turiniu - vaikų literatūros tyrinėtojai tai vadina adaptacija. Kūrinys gali būti adaptuojamas trumpinant sakinius, išmetant sudėtingesnius žodžius. Antra, literatūra turi atsižvelgti ir į vaiko, ir į visuomenės poreikius. Vaiko poreikiai gali būti įvairūs, pavyzdžiui, saugumo poreikis, todėl kai kurių suaugusiųjų gyvenimo detalių vaikų knygose geriau nevaizduoti. Visuomenės poreikis gali būti pareiga papasakoti vaikui apie jį supantį pasaulį ir ką reiškia būti suaugusiu žmogumi.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Šiuolaikinės Vaikų Literatūros Srovės
Gyvename tokiu metu, kai pagrindiniai vaikų literatūros bruožai yra daugelio ginčų, svarstymų objektas, o naujos šiuolaikinės vaikų literatūros srovės tik paskatina tyrimus. Galbūt artėjame prie meto, kai susiformuos dvi atskiros vaikų literatūros rūšys: pirma, vaikų literatūra, artimesnė (be kita ko, ir savo estetika) senajam naratyvui, arba pasakojimui, kurios pagrindiniai tikslai - išreikšti tai stipriau, tai silpniau - vis dar bus informuoti ir auklėti. Tai literatūra, orientuota į platų skaitytojų ratą, dažnai skaitoma mokykloje; antrai vaikų literatūros rūšiai būdinga įmantresnė kalba, ji pretenduoja į meno statusą, be to, stengiasi pritraukti bei sudominti ir suaugusiuosius.
Visuomenė nustato vaikų literatūros bruožus. Kuriamos technologijos - būtina sąlyga knygai vystytis. Ankstyvuoju vaikų literatūros istorijos laikotarpiu knygelėse buvo gausu spalvotų iliustracijų. Tačiau technologijos, leidžiančios spausdinti knygas su spalvotomis iliustracijomis, nebuvo iki pat XIX a. vidurio. Iki tol kiekvienas paveikslėlis buvo piešiamas ir spalvinamas ranka. Beje, neretai šį darbą atlikdavo vaikai. Knygų spausdinimo technologija padarė tikrą perversmą - knygas buvo galima platinti greičiau ir pigiau.
Įstatymais ir reglamentais visuomenė užtikrina, kad vaikų knygos pasieks adresatą, turės savo skyrius bibliotekose, mokyklose ir vaikų darželiuose. Daugelyje šalių, įskaitant ir Daniją, priimti nutarimai, kad vaikai turi skaityti gerą literatūrą, mokyklose privalo būti bibliotekos. O asmenys, norintys tapti bibliotekininkais ar mokytojais, turi studijuoti vaikų literatūrą. Akivaizdu, kad tokia sistema dar svarbesnė vaikų literatūros daromam poveikiui ir reputacijai. Tačiau taip pat ji svarbi ir vienoje ar kitoje šalyje leidžiamos literatūros pobūdžiui. Taigi visuomenė skatina ne vaikų literatūrą apskritai, bet tam tikros atmainos literatūrą. Galima būtų pasakyti, kad šiuo būdu vaikų literatūra tarnauja visuomenei. Ir tai nebūtinai yra gerai.
Literatūros Turinys ir Forma
Pagaliau priėjome prie klausimo, kokia visuomenės svarba pačiai literatūros esmei, tai yra prie klausimų, ką ir kaip rašyti, - prie literatūros turinio ir formos klausimų. Jau anksčiau minėjau, kad visuomenė turėjo įtakos literatūros turiniui ir formai. Buvo daugybė diskusijų apie tai, kaip galėtume ir turėtume rašyti vaikams, o ne tik ką jiems galime papasakoti.
Kai 1835 m. Danijoje pasirodė pirmasis Anderseno pasakų rinkinys, rašytojas sulaukė kritikos. Jis buvo kaltinamas amoralumu ir daroma žala vaikams. Anderseno rašymo stilius buvo naujiena skaitytojams. Jis vartojo šnekamąją, taip pat ir vaikų šnekamąją kalbą. 1842 m., kai Andersenas jau buvo visuomenėje gerai žinomas pasakų rašytojas, kitas kritikas pareiškė: „Kurti tokias keistas pasakas vaikams rašant paprastų žmonių natūralia, bet sykiu tokia netašyta kalba - tai gadinti vaiką prastu skoniu.“ Nepaisydamas kritikos, Andersenas ir toliau rašė savo stiliumi. Pats jį vadino įgimtu. Dienoraštyje Andersenas rašė: „Leiskite man vadovautis įgimtu instinktu. Kodėl turėčiau vaikytis mados?“
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Dažnai nepastebima, kad viena iš didžiųjų Anderseno, kaip vaikų literatūros novatoriaus, kūrybos ypatybių ir yra šnekamosios kalbos vartojimas rašytiniame tekste. Tai buvo tikra revoliucija! Andersenas šią naujovę apibūdino taip: „Jūs turėtumėte girdėti pasakotoją kiekvienoje knygoje, taigi kalba turėtų būti šnekamoji. Šios pasakos skirtos vaikams, tačiau ir suaugusiesiems pravartu jas paskaityti.“ 1835 m. Matote, Andersenas puikiausiai nutuokė, kad jo pasakas skaitys garsiai, girdint suaugusiesiems. Šiuolaikiniuose vaikų literatūros tyrimuose kalbėtume apie vaikų literatūros „dviprasmiškumą“ ar galbūt net apie dvejopą adresatą.
Pažvelgus į šiuolaikinę vaikų literatūrą, į tūkstančius visame pasaulyje kasmet leidžiamų knygų, kyla klausimas: ar galime ko nors išmokti iš Anderseno? Pirmiausia prisimintinas jo svarbiausias troškimas leisti autoriui rašyti taip, kaip jis nori, kad būtų užtikrinta kūrybos laisvė. Jei nebus autorių, skatinančių iš naujo susimąstyti apie literatūrą, jos formą ir turinį, vaikų literatūra praras socialinę svarbą. Nepamirškime, kad išpopuliarėjusi vaikų literatūra dažnai pasižymi ir eksperimentinėmis savybėmis, turi elitiškumo požymių, pavyzdžiui, Anderseno kūryba.
Ar tai reiškia, kad vaikams reikia rašyti ir spausdinti įvairias knygas? Taip, bent jau kol jos nepažeidžia autorių teisių ar kitų demokratinių šalių įstatymų. Bet ar tai nereiškia, kad visas vaikams parašytas knygas būtų privaloma skaityti? Ne, nebūtinai. Juk vaikus prižiūri tėvai, mokytojai - jie ir turi prisiimti atsakomybę už parinktas knygas, ypač tas, kurios skaitomos balsu. Svarbu, kad suaugusieji ir vaikai turėtų pasirinkimo laisvę. Be jokios abejonės, atskiros šalys ar kultūros turi savitą geros vaikų literatūros sampratą. Aš taip pat neabejoju, kad svarbu mesti iššūkį socialinėms normoms ir taisyklėms.
Iššūkis Socialinėms Normoms: Pavyzdys
Įsivaizduokime gana keisto siužeto knygą: du vaikai, brolis ir sesuo, rytą tėvui išėjus į darbą, liekasi namie vieni. Vaikams nuobodu, ir jie pradeda rūkyti tėvo cigarus. Paskui jiedu nutaria pažaisti su grandininiu pjūklu ir supjausto visus baldus. Deja, berniukas netyčia nupjauna sesei ranką, bet ji priklijuojama klijais ir pleistru. Tuomet vaikai išgeria benzino ir pučia liepsnas nelyg kokie fakyrai. Pabaigoje jie žaidžia su skystojo kuro virykle ir susprogdina namą į šipulius. Grįžęs namo tėvas tik pastebi, kad namo nebėra, ir nusiveda vaikus valgyti mėsainių.
Ar galima parašyti ir išleisti tokią knygą? Taip, nes tokia knyga jau yra. Ji išleista Danijoje ir vadinasi Larsas ir Lonė vieni namuose (Jon Ranheimsæter, Lars og Lone alene hjemme, 1996). Tačiau ši knyga tėra vadinamųjų „nesėkmių istorijų“ (daugiausia jų pasirodė XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje) parodija. Tai knyga, primenanti vokiečių rašytojo Heinricho Hoffmanno populiarųjį kūrinį Nevalyvas Petriukas (Der Struwwelpeter). Kai kas bijo, kad, perskaitę šią knygą, vaikai ims rūkyti cigarus, gerti benziną ar susprogdins namus. Kiti sako, kad vaikus pralinksmins akivaizdus perdėjimas, kurį jie būtent taip ir suvoks - kaip perdėjimą, o ne kaip tikrovę.
Knygos Išliekamumas
Nuo pat XIX a. pabaigos pranašaujama knygos mirtis. Kaskart atsiradus naujai žiniasklaidos priemonei ši pranašystė skamba vis grėsmingiau. Diafilmai, komiksai, vėliau radijas, televizija, videofilmai, kompiuteris ir galiausiai internetas. Ir vis dėlto knyga išliko. Literatūra kaip menas taip pat išliko. Pažiūrėkime į dabarties pasaulį, į knygų pasaulį. Dar niekuomet nebuvo rašoma tiek daug knygų, tiek daug leidžiama, tiek daug parduodama ir skaitoma. Tai galioja ir vaikų knygoms, tereikia pasižiūrėti į mokyklas ir darželius. Skaitymo laisvalaikiu mastą sunku įvertinti, nes kai kurie vaikai skaito daugiau nei iki šiol, tačiau yra ir tokių, kurie skaito tik mokykloje. Skaitančių vaikų skaičius rodo mūsų sėkmingą kovą su neraštingumu. Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) duomenimis, dabar kaip niekada mažai vaikų nelanko mokyklos ir nesimoko skaityti. Tikėkimės, kad ši kova su neraštingumu tęsis. Taip pat tikėkimės, kad ir mergaitės visame pasaulyje lankys mokyklas ir išmoks skaityti.
Paprasčiausia knygos sėkmę paaiškinti jos paprastumu. Ji labai praktiška, daug praktiškesnė už kitas šiuolaikines žiniasklaidos priemones. Štai ką išgirdau iš vienuolikmetės mergaitės tirdamas vaikų skaitymo įpročius: „Knygos yra puikios, nes neskleidžia jokio triukšmo ir jas galima skaityti kur tik nori: po antklode, tualete…“ Štai kodėl knyga išliks.
Knygos, Kurios Gali Padėti
Nacionalinės M. K. „Knygos, kurios gali padėti“ - tai bibliotekoje turimi leidiniai, kurie gali padėti, susidūrus su tam tikromis emocinėmis ar psichologinėmis problemomis, tėvams ir globėjams, vaikams, mokytojams ir auklėtojams.
Knygos Paaugliams ir Jaunimui
Patric Ness / Septynios minutės po vidurnakčio. Tai jautrus, sielą gydantis pasakojimas apie trylikametį Konorą, kurio mama sunkiai serga. Vieną naktį berniuką aplanko siaubūnas kukmedis. Paprastai jis ateina pas žmones tik tada, kai sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas.
13 priežasčių kodėl / Jay Asher. Romene pasakojama apie tai, kaip paauglys, vardu Klėjus Džensenas, vieną dieną, grįžęs iš mokyklos, prie durų randa atremtą batų dėžės dydžio paketą.Jo viduje - septynios audio juostos su trylika jose įrašytų pasakojimų. Kiekviena kasetė - tai atskiras pasakojimas, skirtas konkrečiam asmeniui iš mokyklos, kuriopoelgis pastūmėjo Haną lemiamam žingsniui.
Knygos Savipagalbai
Burns, David G. / Geros nuotaikos vadovas. Tai plačiajam skaitytojų ratui lengvai suprantama knyga apie psichoterapiją ir vieną iš jos metodų - kognityvinę terapiją. Tai ne eilinis savipagalbos leidinys, o labai praktiškas vadovas, išsamiai paaiškinantis, liūdesio, nerimo, neveiklumo, perfekcionizmo priežastis.
Arline Curtis / Smegenų jungiklis. Kognityvaus elgesio terapeutė Arline Curtis pati ilgą laiką kentėjusi nuo depresijos, savo knygoje pristato savo sukurtą būdą kaip nugalėti depresiją. Tai nauja kognityvinė proto elgesio pratimų sistema, kuri remiasi neurologiniais tyrimais ir smegenų kartografija.
Jesse H. Wright, Monika Ramirez Basco / 5 depresijos gydymo raktai. Psichiatro ir psichologės parašytoje knygoje pateikiamas įvairiapusis gydymo planas bei pavyzdžiai iš klinikinės praktikos. Pateikiamos idėjos, sukauptos taikant šiuolaikinius, moksliškai pagrįstus gydymo metodus.
Thomas D‘Ansembourg / Liaukitės būti malonūs, būkite savimi!. Knygos autorius itin susirūpinęs mūsų bendravimo, tarpusavio santykių kokybe. Šiais tobulėjančių informacinių technologijų laikais bendraujame vis greičiau ir vis prasčiau. Siūloma stabtelėti, įsiklausyti į save ir išklausyti kitą, suvokti, kokie yra tikrieji mūsų ir kitų dvasiniai, socialiniai ar gyvenimo poreikiai, tikrieji jausmai.
Christophe Andre / Netobuli laisvi ir laimingi: savivertės pratybos. Savivertę labai išsamiai aprašo prancūzų psichiatras psichoterapeutas C. Andre, kuris yra vienas iš pagrindinių biheivioristinės, kognityvinės ir elgesio terapijos atstovų Prancūzijoje.
Knygos Istorinėms Asmenybėms
Rebeccos Godfrey Pegė - visai kitokia moters, nepaisiusios šeimos lūkesčių bei spaudimo ir tapusios originalia asmenybe, interpretacija. Tai istorija apie Peggy Guggenheim, paveldėtoją ir legendinę meno kolekcininkę.
Tėvo pranciškono ir istoriko Viktoro Gidžiūno, O.F.M., monografija „Trečiasis Šv. Pranciškaus Ordinas“ yra išskirtinis veikalas Lietuvos bažnytinės istoriografijos panoramoje. Autorius atskleidžia, kad šios knygos genezė - tai išplėstas enciklopedinis straipsnis, parengtas „Lietuvių Enciklopedijai“.
Analitinės psichologijos kūrėjo C. G. Jungo „Raudonąją knygą“ beveik šimtmetį gaubė paslapties skraistė. 1913-1930 m. parašytas veikalas po ilgų svarstymų buvo išleistas tik 2009 m. „Raudonoji knyga“ - labai asmeniška, tai Jungo „eksperimento su savimi“, savo pasąmonės ir jos ryšio su kolektyvine pasąmone tyrimo užrašai. Pasak Jungo, „iš jos radosi visa kita“.
Knygos Apie Žmogaus Atsakomybę
- Melody Beattie „Ne-priklausomi“. Šioje klasika tapusioje saviugdos knygoje amerikiečių psichologė Melody Beattie supažindina su kopriklausomais - per daug linkusiais kontroliuoti kitus - žmonėmis. Pirmiausia tai yra žmonės, gyvenantys su priklausomybių valdomais artimaisiais: alkoholikais, lošėjais, darboholikais.
Knygos Apie Laiko Valdymą
- Stephen R. Covey „Septyni sėkmės lydimų žmonių įpročiai". Knyga apie laiko valdymą, kurioje svarbiausia tinkamai pasirinkti prioritetai ir vertybės. Kuriami ir planuojami tikslai, kurie remiasi anksčiau apsibrėžtomis vertybėmis ir prioritetais.
Knygos Apie Miestus ir Gamta
B.Wilsono knyga apie miestų raidos istoriją, parodyti juos kaip gyvus organizmus, papasakoti apie tai, kaip kuriamas gyvenimo mieste pojūtis, kokia svarbi urbanizacija buvo civilizacijų vystymuisi.
J.A.Bakerio knyga - tai sakalų stebėjimo istorija. Tai knyga net ne apie paukščių stebėjimą, o apie tapimą paukščiu.
Knygos Apie Literatūrą
Vladimiro Nabokovo autobiografija „Kalbėk, atmintie“, kurią galėčiau drąsiai dėti į meniškiausių visų laikų rašytojų autobiografijų sąrašą. V.Nabokovas - puikus pasakotojas, stilistas, estetas ir ši autobiografija virsta kūriniu, kuris net nebūtinai skirtas tiems, kas domisi V.Nabokovo gyvenimu - tai tiesiog puiki literatūra.
O.Tokarczuk knyga apie literatūrą, kūrybą, skaitymą. Knyga, gimusi pandemijos metu ir, nors pirmiausia kalbanti apie literatūrą, kūrybą, skaitymą, visgi nemaža dalimi atliepianti ir pandemines patirtis, besikeičiantį pasaulio suvokimą, mūsų vietą jame ir kintančius tarpusavio ryšius.
tags: #nepriklausoma #asmenybe #knyga