Psichologija, kaip mokslas, nuolat kinta ir vystosi, o naujųjų laikų psichologija žymi svarbų posūkį šios disciplinos istorijoje. Šiame straipsnyje nagrinėsime naujųjų laikų psichologijos apibrėžimą, jos raidą, pagrindines kryptis ir įtaką įvairiems gyvenimo aspektams.
Psichoanalizės atsiradimas ir S. Freudo indėlis
Naujųjų laikų psichologija neatsiejama nuo psichoanalizės atsiradimo, kurios pradininkas - Sigmundas Freudas. Jo teorijos ir metodai padarė didžiulę įtaką psichologijos raidai ir supratimui apie žmogaus psichiką.
Freudas gimė 1856 m. gegužės 6 d. Freiberge, Moravijoje, tuomet priklausiusioje Austro-Vengrijai. Jo gyvenimas ir veikla atspindi svarbius mokslo ir visuomenės pokyčius, įvykusius XIX ir XX amžių sandūroje. Freudas pats teigė, kad jis "sutrikdęs pasaulio miegą", ir jo idėjos iš tiesų sukėlė didelį atgarsį visuomenėje. Jis turėjo daug šalininkų, bet ir nemažai priešininkų, nes jo teorijos palietė jautrias žmogaus psichikos sritis.
Iš pradžių psichoanalizė buvo sukurta kaip naujas gydymo būdas nuo isterijos, obsesijos, neurastenijos ir skrupulų. Tačiau vėliau ji išaugo į platų mokslą, apimantį socialinius mokslus, auklėjimą ir grožinę literatūrą. Psichoanalizė turi savo filosofiją ir principus, kurie siekia tvarkyti visą žmogaus gyvenimą.
Freudo biografija atskleidžia jo asmenybės formavimosi aplinkybes ir įtaką jo teorijoms. Jo tėvai buvo žydai, o protėviai, persekiojami, rado prieglobstį Lietuvoje. Motina Amalia Nathanson buvo inteligentiška ir graži moteris, kuri tikėjo savo sūnaus išskirtinumu. Freudas pats teigė, kad žmogus, kuris yra buvęs savo motinos favoritas, turi nukariautojo dvasią. Tėvas Jokūbas buvo griežtas žmogus, kuris stengėsi išlaikyti patriarchalinį autoritetą šeimoje. Freudas augo motinos lepinamas ir tėvo ujamas, todėl jautė stiprią meilę motinai ir antipatiją tėvui.
Taip pat skaitykite: Technologijų įtaka vaikų elgesiui
Dėl antisemitizmo ir ekonominių sąlygų Freudo šeima persikėlė į Vieną. Sigmundas pateko į gimnaziją, kur buvo vienas geriausių mokinių. Jis turėjo nuostabią atmintį ir mėgo skaityti knygas, ypač apie didvyrius. Baigęs gimnaziją, sužavėtas Darvino teorijų ir Goethės veikalo "Die Natur", jis nutarė studijuoti mediciną.
Baigęs medicinos mokslus 1882 metais, Freudas pradėjo dirbti miesto ligoninėje ir domėtis neurozėmis. Jis išvyko į Paryžių, kur dirbo su žymiu nervų ligų specialistu Jean Martin Charcot. Ten jis išmoko hipnotizmo ir pradėjo taikyti jį gydant isterijas.
Grįžęs į Vieną, Freudas vedė Martą Bernays ir pradėjo praktikuoti mediciną. Jis susidūrė su pasipriešinimu iš medikų draugijos, kai pareiškė, kad ir vyrai gali sirgti isterija. Tačiau jis toliau plėtojo savo teorijas ir gydymo metodus, remdamasis hipnotizmu ir sugestija.
Svarbią įtaką Freudo sistemai padarė daktaro Josepho Breuerio atvejis su paciente Ona O. Ši pacientė, sirgusi isterija, pasveiko po hipnozės seansų, kurių metu ji kalbėjo apie savo ligą ir prisiminimus. Breueris pavartojo terminą katarsis, reiškiantį jausmų valymą per emocijas. Freudas pradėjo taikyti katarsio metodą savo praktikoje.
Freudo kūrybinis laikotarpis tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. Jis turėjo šešis vaikus ir rūpinosi jais, tačiau nepripažino kitokio nemirtingumo, kaip tęsti savo gyvenimą vaikuose.
Taip pat skaitykite: Horney neurozės samprata
Utopijos ir antiutopijos kontekstas
Freudo teorijos ir naujųjų laikų psichologija gali būti nagrinėjamos utopijų ir antiutopijų kontekste. Antiutopijos, tokios kaip George'o Orwello "1984-ieji" ir Aldous Huxley'io "Puikus naujas pasaulis", nagrinėja visuomenės kontrolės ir žmogaus laisvės apribojimo temas. Šiuose kūriniuose vaizduojamos visuomenės, kuriose individai yra manipuliuojami ir kontroliuojami per ideologiją ir technologijas.
Literatūrinės antiutopijos kritiškai vertina utopinio tipo visuomenę ir verčia abejoti idealios visuomeninės santvarkos galimumu. Jose dažnai vaizduojama ateities visuomenė, kurioje visuomenės ryšiai su istorine praeitimi yra nutraukti, o istoriniai duomenys falsifikuojami pagal valdžios interesus.
Antiutopijos atskleidžia, kad naujas progresyvus pasaulis ir modernios technologijos nebūtinai siejasi su kokybiškai geresniu visuomenės kultūriniu lygmeniu. Jose vaizduojami alternatyvūs pasauliai, kurie pasižymi naujomis sampratomis ir pasaulėžiūra, tariamai išreiškiančia modernesnę, racionalesnę visuomenės tvarką.
Ideologijos samprata ir jos kritika
Naujųjų laikų psichologija taip pat susijusi su ideologijos samprata ir jos kritika. Ideologija gali būti apibrėžiama kaip vaizdinių sistema, kuri pateisina esamą socialinę tvarką ir užmaskuoja jos prieštaravimus. Ideologija veikia per iliuzinę sąmonę, kuri laiko save sau pakankama, o iš tikrųjų išreiškia kažką kita, būtent esamus ar iš anksto nustatytus visuomeninius santykius.
Ideologinė sąmonė laiko save švaria, universalia, o iš tikrųjų išreiškia uždavinį ir funkciją organizuoti žmones, sulydyti juos į socialines struktūras ir sykiu įgyvendinti kažkokius klasinius uždavinius.
Taip pat skaitykite: Egzamino Streso Priežastys
Nietzsche kritikavo Vakarų kultūrą už tai, kad pernelyg sureikšminus protą joje nusilpo kūrybiškumo galia. Jis skelbė artėjančią naują epochą, kurioje mirusio Dievo vietą užimsiąs antžmogis - jokių logikos ar dorovės principų nesaistoma ir vien nevaržomam kūrybos polėkiui paklūstanti būtybė.
tags: #naujuju #laiku #psichologija