Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama multipotencialumo sąvoka, remiantis įvairių sričių specialistų įžvalgomis ir asmenine patirtimi. Multipotencialumas - tai gebėjimas sėkmingai realizuoti save įvairiose veiklose, dažnai keičiant interesų sritis ir pasiekiant aukštų rezultatų kiekvienoje iš jų. Aptarsime, kaip visuomenė vertina multipotencialus asmenis, kokie iššūkiai jiems kyla ir kaip ugdyti šį potencialą.
Multipotencialumas: kas tai?
Multipotencialumas - tai savybė, kai žmogus domisi daugeliu skirtingų sričių ir geba jose pasiekti aukštų rezultatų. Tokie žmonės nuolat ieško naujų iššūkių, greitai įsisavina naujas žinias ir įgūdžius, tačiau ilgainiui gali prarasti susidomėjimą veikla, kurioje jaučiasi pasiekę savo ribas. Tokio tipo asmenybės teorijos padeda geriau suprasti šį reiškinį.
Rokas, pasidalindamas savo patirtimi, teigia, kad nuo vaikystės jį domino viskas. Jis nuolat blaškėsi tarp skirtingų sričių ir pavydėjo žmonėms, kurie žinojo, kas juos domina labiausiai. Asmenybės testas nepadėjo jam rasti vienos stipriosios pusės, nes jo gebėjimai ir interesai buvo pasiskirstę plačiai ir daugiau ar mažiau vienodai.
Gediminas, daug metų dirbantis šia tema, teigia, kad su multipotencialais žmonėmis susitinka kiekvienas, bendraudamas su 3-5 metų vaikais. Klausimas, kodėl tie gebėjimai su amžiumi siaurėja? Jis mano, kad esminė priežastis - kol kas mūsų visuomenė tokių žmonių „neužsako“, jai nelabai jų reikia. Panašu, kad šiandien yra orientuojamasi į specializaciją. Vaikas nuo mažumės pradedamas įstatinėti į tam tikrus rėmus ir galiausiai jo gebėjimai pasireiškia vienoje srityje ir dar galbūt jis dar turi kokią nors laisvalaikio pramogą, taip vadinamą hobį.
Multipotencialų iššūkiai ir visuomenės požiūris
Rokas pripažįsta, kad jam būdinga pasinerti į kokią nors veiklą, pasiekti gerų rezultatų, o paskui prarasti susidomėjimą ir pasinerti į kitą sritį. Jam visuomet būdavo tas momentas, kai 120 proc. domėdavausi ta sritimi, ir visada ateidavo tas momentas, kai pasidarydavo nuobodu. Tuomet natūraliai dėmesį patraukdavo kažkokia kita sritis ir vėl su tokiu pačiu užsidegimu į ją nerdavau.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo kokybės gerinimas
Rokas prisimena, kad po mokyklos baigimo šiek tiek nerimavo, nes nežinojo, ką studijuos. Pirmais metais net niekur nestojo. Tiesiog galvojau, ar kada nors rasiu tą dalyką, kurį noriu studijuoti, giliai domėtis, nes viskas po kokių metų ar pusantrų man pasidaro nuobodu. Visgi didelio streso nepatyriau.
Gediminas atkreipia dėmesį į tai, kad dažnai nutinka, jog žmogus turi tiek daug potencialo, tiek daug kur galėtų save išreikšti, jog jam tai tampa problema. Jis siūlo paklausti savęs: jeigu vietoje Roko sėdėtų 7-10 metų vaikas, juk galvotume, kad, žinoma, reikia pabandyti viską, o dabar tarsi atrodo nerimta, kad nereikėtų taip blaškytis, reikia susikaupti. Visgi kol kas mūsų visuomenė labiau vertina ne asmenybės raišką, o profesinę specializaciją.
Švietimo sistemos įtaka
Gediminas pabrėžia, kad pastaraisiais dešimtmečiais švietimo sistemoje ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje orientuojamasi į specializaciją. Šiandien Amerikoje du trečdaliai pamokų mokyklose jau tapo anglų kalba arba matematika. Tai reiškia, kad socialiniams, humanitariniams mokslams, menui lieka mažiau laiko. Į šitas sritis orientuojamasi, todėl, kad jose pasiekti rezultatai lemia, ar mokinys įstos į universitetą. Įstojęs į universitetą, irgi yra specializuojamas.
Jis teigia, kad Lietuvoje trūksta santechnikų, mūrininkų, vairuotojų, bet niekas neprisimena pasisakymų, kad trūksta filosofų. Ar po penkiasdešimt metų kam nors rūpės, kad šiandien Lietuvoje buvo per mažai vairuotojų? O kad nebuvo filosofo, žmogaus, turinčio platesnį požiūrį, galinčio jungti tarpdisciplinius dalykus, įvairias mokslo šakas (kaip tik čia šiandien daromi didieji atradimai)? Tokių žmonių trūkumas gali būti juntamas ir šiandien, ir po penkiasdešimt metų.
Rokas prisimena, kad mokykloje jam tikrai pakako laiko tam, kas buvo duota, kažkokių papildomų veiklų už mokyklos ribų neieškojo. Jis teigia, kad vienas dalykas, ką švietimo sistema gali pasiūlyti, o kitas - kokioje aplinkoje esi, kaip ji tave formuoja. Gali turėti gerus vadovėlius ir pan., bet, jeigu nesi tinkamoje aplinkoje, jeigu mokytojas nebus tinkamas, tai nebūtinai jis gerai perduos informaciją.
Taip pat skaitykite: Navaičio šeimos psichologijos metodai
Kaip ugdyti multipotencialą?
Gediminas teigia, kad ugdyti vaikus yra sunkus darbas. Visi tėvai nori savo vaikams gero, bet ne visiems pasiseka. Jis siūlo grįžti šimtą metų atgal ir prisiminti, kas tuo metu yra inteligentija, bent didesnė dalis? Tai yra dvarininkų vaikai. Paprastai tie vaikai mokosi namuose, kol išvyksta studijuoti. Jie mokosi mišrioje klasėje - yra skirtingo amžiaus. Juos moko vienas mokytojas, tačiau jie tampa inteligentais, mokančiais kelias užsienio kalbas, žinančiais filosofiją, mokslą, meną, sugebančiais patys kurti.
Jis lygina tai su kai kuriomis kaimo mokyklomis, kuriose vyksta lygiai tas pats, tačiau kartais į juos žvelgiama kaip į atsilikusius nabagus, kuriems reikia papildomų sąlygų, kad jie rašto pramoktų ar pan. Jis klausia, kuo skiriasi tas XIX a. inteligentas ir šiuolaikinis kaimo vaikas? Didžiąja dalimi skiriasi aplinka ir vertybėmis, nes jis XIX a. žmogus žinojo, kad privalo būti išsilavinęs, o dabartiniam kartais jau nuo mažumės sako, jei jau kaime išmoksi lopeta griovį kasti, tai džiaukis tuo. Tai labai akivaizdus skirtumas, kuris lemia vaiko, paauglio potencialo išsiskleidimą ir jo gyvenimo kelią.
Pasiekimai ir perdegimas
Rokas teigia, kad kiekviena veikla atneša naujų atradimų. Jis jaučia pasitenkinimą dėl to, nes atrandu kažką naujo. Įžengiu į naują, nepažįstamą teritoriją, kur labai greitai jaučiasi progresas. Jam labai patinka tas greito progreso jausmas, kuris turbūt ir sulėtėja laikui bėgant. Pasitenkinimas dingsta tuo metu, kai pasidaro nuobodu. Tada jau pradedu dairytis aplinkui ir pamatau naują sritį, kuria norėtųsi pradėti domėtis labiau.
Gediminas mano, kad multipotencialams lengviau ateina perdegimas, nes jie tiesiog gali pakeisti veiklą, rasti naujų užsiėmimų, galiausiai gali vienus įgūdžius perkelti į kitą sritį. Todėl tie įvairiapusiai gebėjimai suteikia privalumų, bet privalumai dažnai susiję su trūkumais. Jeigu vienintele vertybe laikoma uždirbamų pinigų kiekis, tai veikiausiai besispecializuojantis vienoje srityje žmogus gali pasiekti finansiškai geresnį rezultatą. Tačiau, ar jo gyvenimas bus įvairus, įdomus, turiningas ir galiausiai laimingas, dėl to galėtume labai pasiginčyti.
Patarimai jaunuoliams ir suaugusiems
Rokas pataria jaunuoliams nepriimti sprendimų per greitai. Baigęs mokyklą, pasirinkau metus niekur nestoti. Tai man labai padėjo: turėjau laiko pasižvalgyti, save labiau pažinti be papildomo spaudimo iš tėvų, švietimo sistemos. Taigi, jei nežinai, ką daryti, geriau ieškoti veiklos, kuri domina, o ne šokti stačia galva į bet kur. Labiau pajausti, ko iš tikrųjų nori, o kas atkeliauja iš išorės: tėvų, draugų, visuomenės. Labiau įsiklausyti į savo vidinį balsą, jeigu jis dar nėra garsus, tai nesijaudinti, nes viskas ateina su laiku.
Taip pat skaitykite: Stresas: priežastys ir valdymas
Gediminas primena, kad jaunas žmogus mokosi daugelio dalykų, pavyzdžiui, tikrai visi žinome, kad sinusas ir tangentas, vargu, ar didžiajai daliai žmonių gyvenime bus reikalingas, tačiau mokytis yra naudinga, nes tai lavina smegenis, ugdo gebėjimą daryti sprendimus. Paauglystė, ankstyvoji jaunystė yra tas laikas, kai mokomasi priimti sprendimus, kas bus reikalinga daugelyje sričių. Todėl atkreipiu jaunų žmonių dėmesį, kad reikia mokytis priimti sprendimus, nes tai viena iš kompetencijų. O tėvams, pedagogams patariu, kad jie turėtų padėti jaunam žmogui spręsti. Nespręsti už jį, o padėti spręsti. Paaiškinti, kaip surinkti informaciją, kuo remiantis daryti sprendimą ir pan.
Steveno Rudolphas daugialypių prigimčių ir intelektų teorija
Stevenas Rudolphas, JAV pedagogas, knygų autorius ir lektorius, sukūrė daugialypių prigimčių ir intelektų teoriją, kuri papildo Howardo Gardnerio daugialypių intelektų teoriją. Ši sistema aiškina, kaip išreiškiamas tam tikras intelektas. Pavyzdžiui, vieni žmonės savo kūrybinį intelektą išreiškia mokydami kitus, kiti - piešdami, treti - scenoje. Stevenas Rudolphas išskyrė būtent tuos laidininkus - prigimtis.
Daugialypių prigimčių ir intelektų teorija leidžia paaiškinti, kodėl vieni žmonės domisi vienais dalykais, kiti - kitais. Kodėl turime skirtingus pomėgius, ir kodėl vieniems sekasi vienos veiklos, o kitiems - kitos. Teorija siūlo žiniomis apie savo prigimtis ir intelektus naudotis, priimant įvairius asmeninio ir profesinio gyvenimo sprendimus.
Asmenybės konstruktų teorija
Asmenybės konstruktų teorijos autorius prof. D. Kelis teigia, kad tai, ką vadiname "realybe", "faktais", galima traktuoti iš skirtingų požiūrio kampų. Pagal D. Kelį, asmenybės konstruktų (angl. personal constructs) sistema susideda iš daugybės "konstruktų". Tai tarsi proto "narvas", kuris apibrėžia, kaip mes suvokiame pasaulį ir save.
Ši teorija aprašyta knygoje "Asmenybės konstruktų psichologija" ("The Psychology of Personal Constructs", 1955 m.). Pasak prof. D. Kelio, pasaulis nėra koks nors neištyrinėtas "istorijos paminklas". Žmonės norėtų būti laimingi, o laimingi žmonės reikšmingai prisideda prie visuomenės gerovės, yra labiau pilietiški, kilnūs ir tolerantiški.