Šiandieninė visuomenė vis labiau linkusi į psichologizavimą - procesą, kai psichologiniai principai ir aiškinimai taikomi įvairioms gyvenimo sritims. Ši tendencija apima tiek individualius sunkumus, tiek socialinius reiškinius. Tačiau ar toks psichologinis požiūris visada yra naudingas? Ar jis neslepia gilesnių, sisteminių problemų, kurias reikėtų spręsti kitaip? Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologizavimo kultūrą, jos privalumus ir trūkumus, bei aptarsime kritinės psichologijos perspektyvą, kuri siekia išplėsti mūsų supratimą apie žmogaus psichiką ir gerovę.
Psichologizavimo Kultūra: Paguoda Ar Problemos Sprendimas?
Šiuolaikinėje visuomenėje psichologija siūloma kaip paguoda įvairiose situacijose. Įsivaizduokime vidutinio amžiaus moterį, vienišą mamą, kuri neteko darbo - pagrindinio pajamų šaltinio. Po ilgų metų vienoje įmonėje ji jaučiasi praradusi saugumą. Pašalpos nepakanka butui ir vaikui išlaikyti, tenka skolintis, o aplinkinių pagalbos nesulaukia. Ji jaučiasi vis beviltiškiau, kamuoja nemiga, galiausiai, įsiskolinusi ir neradusi darbo, moteris palūžta ir ima gerti. Vieną dieną, pagalvojusi apie savižudybę, suvokia, kad turi rimtą problemą, ir kreipiasi į psichikos sveikatos centrą. Psichologija taip pat bus siūloma kaip paguoda merginai, patyrusiai seksualinę prievartą, ir dvidešimtmečiam vaikinui po bandymo nusižudyti, ir homoseksualiam paaugliui, kuris dėl patyčių nebegali eiti į mokyklą, ir per koronaviruso krizę darbo netekusiam vyriškiui. Suteiktos psichologinės paslaugos ir psichiatro išrašyti vaistai kuriam laikui palengvins jų būseną, tačiau tenkinančio ilgalaikio sprendimo nesuteiks. Kodėl? Laikini sprendimai ilgainiui kuria tik dar daugiau problemų.
Pastarąjį dešimtmetį stebime fenomenalų antidepresantų vartojimo augimą. Lietuvos populiariausių knygų šimtuke - daugiau nei 50 knygų psichologinėmis temomis. Jose vidinio gyvenimo ekspertai ir mėgėjai dalinasi patarimais apie tinkamus mąstymo būdus, sąmoningumą, streso įveikimą, gerų įpročių ugdymą, emocinį intelektą, santykius, sėkmingų vaikų auginimą ir t. t. Gyvename populiariosios psichologijos prisodrintoje kultūroje, kurioje giliai įsišaknijo individualistinis mąstymo būdas ir moralizuojantys saviugdos imperatyvai. Štai šimtuke įsitaisiusios knygos „Geros nuotaikos vadovas“ anotacijoje mums aiškinama: „Tereikia suprasti, kaip mes patys savo įprasminimais ir mintimis kasdien keičiame save ir pasaulį.“ Užsienyje 2018 metais išleista klinikinio psichologo Jordano Petersono knyga „12 gyvenimo taisyklių“ pateko į JAV ir Jungtinės Karalystės bestselerių pirmąsias gretas ir buvo išspausdinta daugiau nei 3 mln. tiražu.
Kas bendro tarp opėjančių psichikos sveikatos problemų ir savigalbos kultūros plitimo visuomenėje? Tai tradicinis psichologinis diskursas, kuriame žmogaus išgyvenimai, emocijos ir elgesys išplėšiami iš aplinkos audinio ir narstomi pavieniui, visą atsakomybę už „netinkamas“ būsenas užkraunant individui.
Individualizavimas ir Socialinių Problemų Ignoravimas
Viena iš pagrindinių problemų, susijusių su psichologizavimu, yra tendencija individualizuoti problemas, kurios iš tiesų turi gilesnes socialines šaknis. Kai žmogus susiduria su sunkumais, tokiais kaip nedarbas, skurdas ar diskriminacija, psichologinis požiūris dažnai siūlo jam keisti savo mąstymą, ugdyti atsparumą stresui ar ieškoti vidinių resursų. Nors šie patarimai gali būti naudingi, jie nepašalina problemos esmės - sisteminių nelygybių ir socialinių neteisybių, kurios sukelia šiuos sunkumus.
Taip pat skaitykite: Apskritimas: Geštaltas ir Kintsugi
Pavyzdžiui, minėtai vienišai mamai, netekusiai darbo, psichologinė pagalba gali padėti susidoroti su depresija ir nerimu. Tačiau ji nepadės jai rasti naujo darbo, gauti tinkamą būstą ar užtikrinti savo vaikui gerovę. Norint išspręsti šias problemas, reikalingos socialinės ir ekonominės reformos, kurios užtikrintų žmonėms galimybes ir apsaugą.
Kaltės ir Stigmos Skatinimas
Psichologizavimas taip pat gali skatinti kaltę ir stigmą. Kai psichologinės problemos individualizuojamos, žmonės ima manyti, kad jie patys yra kalti dėl savo sunkumų. Jie gali jaustis gėdingai dėl savo emocijų, elgesio ar psichikos būklės. Toks požiūris gali trukdyti jiems kreiptis pagalbos ir apsunkinti jų gijimo procesą.
Be to, psichologizavimas gali lemti, kad aplinkiniai ims moralizuoti ir teisti žmones, patiriančius psichologinių sunkumų. Jie gali manyti, kad tie žmonės yra silpni, tingūs ar nepakankamai stengiasi. Toks požiūris ne tik žeidžia ir atstumia, bet ir trukdo kurti palaikančią ir suprantančią aplinką, kurioje žmonės galėtų jaustis saugūs ir priimti.
Socialinių Ryšių ir Bendruomenės Nuvertinimas
Galiausiai, psichologizavimas gali nuvertinti socialinių ryšių ir bendruomenės svarbą. Kai psichologinė pagalba teikiama tik individualiai, pamirštama, kad žmonės yra socialinės būtybės, kurioms reikia palaikymo, priklausymo ir bendrumo jausmo. Stiprūs socialiniai ryšiai ir aktyvus dalyvavimas bendruomenėje gali būti labai svarbūs psichologinei gerovei ir atsparumui.
Užuot skaitę psichologinių patarimų knygas, terapijose narstę individualias dvasinių skaudulių priežastis ir nuolatos primetę kitiems saviugdos imperatyvą, turime imti į asmeninius psichologinius sunkumus žvelgti sistemiškiau. Laikas sutelkti dėmesį į tuos socialinius, kultūrinius ir politinius procesus, kurie mus veikia bendrai ir nuo kurių galiausiai kenčiame individualiai. Tai nereiškia, kad psichologijos ir psichoterapijos reikia atsisakyti, jų požiūrį būtina kritikuoti ir plėsti. Darbo netekusiai vienišai mamai labiau nei depresijos diagnozė, vaistai ir individualios konsultacijos padėtų užtikrinta socialinė ir materialinė parama, kaltės dėl savo situacijos nusikratymas, bendruomeninių ryšių teikiamas palaikymas.
Taip pat skaitykite: Elgesys ir pagarba
Kritinė Psichologija: Iššūkis Tradicinei Paradigmai
Kritinė psichologija - tai skėtinė sąvoka, apimanti įvairius diskursus, kritikuojančius vyraujančią psichologinę paradigmą ir siekiančius reformuoti psichologijos teoriją ir praktiką. Kritinė psichologija meta akmenį į tradicinės psichologijos daržą, teigdama, kad neįmanoma padėti žmogui, jeigu užsimerkiama prieš sistemines socialines problemas, su kurių simptomais psichologai susiduria individualiu lygmeniu. Akmenys mėtomi dėl keleto priežasčių: prielaidos apie abstraktų ir nuo konteksto izoliuotą individą, pozityvistinių metodų ir kiekybinės tyrimų orientacijos, anonimiško ir tariamai neutralaus tyrėjo ir tiriamojo santykio, normalumo ir nenormalumo diskurso, galios nelygumo psichologiniame vertinime ir terapijoje, socialinių problemų psichologizavimo.
Kritiniai psichologai sutartinai pabrėžia būtinybę peržengti individo ir visuomenės dualizmą, kad būtų galima suvokti, kaip žmogiškas subjektyvumas formuojasi ir funkcionuoja konkrečiame socioistoriniame kontekste, o ne tik teorinėje abstraktybėje. Tai svarbu, nes teorinės prielaidos formuoja pagalbos praktikų metodus. Jeigu asmuo suvokiamas kaip atskiras nuo visuomenės ir jos konteksto, tai ir jo psichologinis sutrikimas laikomas tik individualia problema, o psichologinė korekcija - tik jo paties atsakomybe.
Socialinis Materializmas ir Galios Santykiai
Vienas iš svarbių kritinės psichologijos atstovų yra Ianas Parkeris, kuris subūrė kritinių psichologų kolektyvą pavadinimu „The Midlands Psychology Group“. Ši grupė paskelbė socialinės materialistinės psichologijos manifestą ir iki šiol užsiima paradigminės psichologijos kritika ir alternatyvų jai kūrimu. Anot jo, asmuo (individualus subjektas) yra kūno ir socialinės aplinkos sankirtos laukas, šių dviejų materialų pavidalą turinčių jėgų produktas. Nereikia manyti, kad tokiu būdu jis neigia subjektyvaus patyrimo tikrumą - individuali psichologinė patirtis egzistuoja, bet ji nėra ontologiškai atskira nuo aplinkos kontekstų. Mūsų asmeninė patirtis visada yra proksimali, nes įkūnyta. Kitaip tariant, tolimosios jėgos perduoda savo poveikį asmeniui per artimąsias, šioms maskuojant tolimųjų įtaką. Čia susiduriame su paradoksu: nors dažniausiai tolimosios jėgos turi svaresnį poveikį mūsų gyvenimui, mums jas sunkiau pastebėti nei tas, kurios yra čia pat.
Parkeris sukūrė galios horizonto (angl. power horizon) koncepciją, kuria siekia atskleisti, kaip subjektyviai suvokiamos asmenį supančios ir veikiančios jėgos. Kiekvienas asmuo yra supamas įvairių galios struktūrų (artimųjų ir tolimųjų), kurios tęsiasi tolyn į horizontą, todėl nėra prieinamos galutiniam suvokimui. Lengviausiai suvokiamas artimosios galios poveikis ir tik labai miglotai atpažįstamos tolimosios, nors didelę jėgą turinčios galios (politiniai, ekonominiai ar ideologiniai procesai). Pavyzdžiui, pastebėję irzlų, apatišką ir prislėgtą asmenį, esame linkę tai aiškinti individualaus charakterio ypatumais, negatyviu mąstymu, nesveiku jo gyvenimo būdu ar kokiais nors situaciniais veiksniais. Taigi, nors psichologinė patirtis yra individuali, asmeniška ir pasireiškianti vidujybėje, neturėtume apsigauti intuityviai tvirtindami, kad dėl to ir šios patirties priežastys lokalizuotinos asmens viduje.
Psichologija įprastai yra akla tolimosioms įtakoms, t. y. galios struktūroms, supančioms individą, tad pasilieka prie proksimalių individualių paaiškinimų: mąstymo būdo, nuostatų, valios, tarpasmeninių santykių. Implicitinė prielaida, kad asmens distreso priežastys yra individualios ir besirandančios asmens viduje, įteisina psichiatrinę, psichologinę ir psichoterapinę intervenciją.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Prasminės Struktūros ir Socialinė Nelygybė
Kitas kritinės psichologijos atstovas Erica Burman teigia, kad mūsų tiesioginis, kūniškas pasaulio pajutimas visada yra medijuojamas prasmių / reikšmių, kurias pateikia kultūra ir ideologija, - tai jis vadina prasminėmis struktūromis (angl. meaning structures). Ilgainiui asmuo šias prasmes įsisavina ir taip formuoja savo individualią psichologiją (kalbines ir nekalbines prasmines struktūras). Anot autoriaus, dažna klaida yra šį mediacijos produktą (asmens psichologiją) suvokti ir tyrinėti tarsi nepriklausomą nuo aplinkos.
Psichologijoje dažnai linksniuojami individualūs skirtumai: asmenybė, mąstymo stilius, streso įveikimo būdai, saviveiksmingumas. Kritinės psichologijos atstovai pabrėžia, kad šie skirtumai kyla ne iš žmonių individualumo gelmių, o kaip sąveikų tarp biologinių predispozicijų ir aplinkos produktas. Patirti galios santykiai vaikystėje (šeimoje) ir klasinė (socialinė) padėtis sąveikauja tarpusavyje ir formuoja asmenybės pagrindą. Asmenys, kurie vaikystėje iš mylinčių tėvų patyrė patvirtinimą, įgalinimą ir jautė savo socioekonominio statuso vertę, įgyja milžinišką pranašumą prieš tuos, kurie patyrė nuvertinimą, apleistumą, prievartą ir jautėsi esą menkesni socioekonominės padėties atžvilgiu. Tokie veiksniai kaip trauma, prievarta, apleistumas ir socialinė nelygybė turi reikšmingą poveikį asmens psichologinei sveikatai.
Šiuolaikiniai psichiatrijos tyrimai patvirtina, kad socialiniai veiksniai turi svarų poveikį psichologiniams sutrikimams išsivystyti. Anot jų, socialinė deprivacija reikšmingai padidina psichotinių sutrikimų tikimybę suaugusiojo amžiuje. Jungtinėje Karalystėje atlikto tyrimo duomenimis, asmenys, gimę darbininkų rajonuose, turi 8 kartus didesnę tikimybę suaugę būti diagnozuoti šizofrenija, o žemo išsilavinimo tėvų atžalos turi dvigubai didesnę riziką būti diagnozuoti depresija. Moterims yra maždaug dukart dažniau diagnozuojami depresijos ir nerimo sutrikimai, tai siejama su patiriamu psichologiniu, fiziniu ir seksualiniu smurtu.
Psichologinis distresas yra įgytas ir įkūnytas buvimo pasaulyje patyrimas, todėl prasminga jį suprasti socialinių ir materialinių aplinkybių kontekste.
Alternatyvus Požiūris: Vertybėmis Grįsta Psichologija
Šiandien gyvename visuotinės civilizacijos krizės sąlygomis. Šios krizės apraiškų galime pastebėti visose visuomeninio gyvenimo srityse: ekonomikoje, politikoje, religijoje, kultūroje, ekologijoje. Kiekvienas žmogus tiesiogiai jaučia krizės poveikį. Ji ateina į mūsų gyvenimą įvairių probleminių aplinkybių forma: tai gali būti sunkumai bendraujant su kitais žmonėmis, negalėjimas rasti įdomaus ir deramai apmokamo darbo, įvairios gyvenimiškos problemos, kurios kartais liejasi kaip iš gausybės rago. Be to, susiduriame ir su įvairiais vidiniais psichologiniais sunkumais, tokiais kaip stresas, depresija, vienatvės jausmas, prasmės praradimas, kaltės jausmas, nuoskaudos, agresyvumas, nepasitikėjimas, įkyriosios būsenos ir t. Ar yra koks nors būdas tam pasipriešinti? Ir ne tik pasipriešinti, bet taip pat, remiantis asmeninėmis vertybėmis ir troškimais, formuoti pozityvią realybę savo vidiniame pasaulyje ir aplink save? Vertybėmis grįsta psichologija yra naujausia psichologijos kryptis, siūlanti universalų psichologinių problemų sprendimo metodą ir padedanti įveikti net sunkiausias gyvenimo aplinkybes. Knyga parašyta mokslo populiarinimo kalba.
V. Putino Psichologinis Portretas: Nuo Vaikystės Iki Patvaldystės
„Ligonis“, „psichas“, „maniakas“ - apžvalgininkai labai dažnai skiria tokius žodžius Vladimirui Putinui, jais paaiškindami, kodėl Kremliaus diktatorius priima vienokius ar kitokius sprendimus. Tremtyje užsienyje gyvenantis garsus rusų opozicijos atstovas L. Gozmanas teigia: „Psichoterapijoje mes nesmerkiame paciento, o stengiamės pažvelgti į pasaulį jo akimis, suprasti, kaip jis galvoja. Laisvosios Rusijos forumo organizuotoje diskusijoje kalbėdamas apie V. Putino psichologinę būklę, L. Gozmanas teigė, kad diktatoriui neverta „pripiešti“ psichikos ligų, nes liga yra veiksnys, trukdantis žmogui siekti savo tikslų, kas V. Putino atveju akivaizdžiai nėra tiesa. Tai neleidžia visiškai atmesti galimybės, kad diktatorius iš tiesų kenčia nuo psichinės negalios, bet ir nėra duomenų, leidžiančių tai tvirtinti. „Esminė psichikos paskirtis - atspindėti tikrovę. Jei stalas yra kvadratinis, mes turime suvokti, kad jis yra kvadratinis, o ne apvalus. Man atrodo, kad V. Putinas, skirtingai nuo daugumos žmonių, mato apvalų stalą“, - aiškino L.
Tokio pasaulio suvokimo sutrikimų ištakų specialistas mato V. Putino vaikystėje. „Jis vaizduoja tų laikų Leningradą, kaip niūrų banditų miestą. Mes su V. Putinu praktiškai bendraamžiai. Aš augau tame pačiame rajone, gyvenome per keletą kvartalų vienas nuo kito. Aš miestą atsimenu visai kitokį. Šis disonansas leidžia spėti, kad V. Putinas yra linkęs į iliuzijas“, - svarstė L. Vėliau V. Putinas nusprendė tarnauti KGB, o slaptosios represinės tarnybos, pasak L. Gozmano, formuoja specifinį pasaulio suvokimą. „Tai pasaulis, kuriame tikslas pateisina bet kokias priemones, kuriame neveikia įstatymai ir negalima niekuo pasitikėti ir pačiam reikia apgaudinėti visus aplink. V. Putinui tai aiškiai atsiliepė“, - komentavo L.
Tapęs prezidentu, o ypatingai tada, kai įtvirtino savo patvaldystę, V. Putinas iškreipė tikrovę, pritaikydamas jos suvokimą savo reikmėms ir norams. L. Gozmanas ironizavo, kad V. „Šiam tikrovės iškreipimui pataikūniškai talkino visa jo aplinka. Pamenate, kai nardydamas jis neva aptiko dvi antikines amforas? Visa šalis juokėsi, bet V. Putinui tai atrodė normalu“, - prisiminė L. Kitą iliustruojantį pavyzdį galima buvo stebėti koronaviruso pandemijos metu. Be galo baimindamasis dėl savo gyvybės, V. Putinas įklimpo į dar didesnes iliuzijas. „Izoliacijoje jis bendravo tik su tais retais žmonėmis, kurie pasakojo, tai, ką jis nori girdėti. Nenuostabu, kad iš bunkerio jis išlindo visiškai atitrūkęs nuo tikrovės ir ėmė lieti nesąmones apie Lenino sugalvotą Ukrainą ir panašiai. Pirmąjį interviu nuo karo pradžios jis davė Tuckeriui Carlsonui ir juk atrodytų, kad visas pasaulis turėjo žiūrėti akis išpūtęs. Rusijoje ši laida buvo 19-oje vietoje pagal žiūrimumą. Suprantate? Tai buvo niekam neįdomu, bet V. Putinas to nesuvokia“, - sakė L.
Gyvenimas savo paties sukurtų ir pataikūnų kurstomų iliuzijų pasaulyje yra pavojingas ne tik žmogui, bet ir aplinkiniams. V. Putino atveju - milijonams žmonių. Anot L. Gozmano, iliuzijų pražūtingumą stebėjome jau ne kartą. Viena pražūtingiausių - įsitikinimas, kad užpulta Ukraina nesigins. Matyti, kad dabar V. Putinas yra priverstas pripažinti, kad jis klydo. „Jei tokias iliuzijas jums pasakotų kaimynas pensininkas, numotumėte ranka ir tiek. Deja, V. Putinas paverčia jas įsakymais ir ima riedėti tankai“, - teigė psichologas, pabrėždamas, kad tokie asmeniniai „paklydimai“ beveik niekada nieko nelemia demokratijose, nes asmenį nuo pražūtingo sprendimo įgyvendinimo stabdo parlamentas, teismai ir daugybė kitų apsauginių mechanizmų.
Iliuzijų apniktam žmogui tikrovė dažniausiai greitai leidžia suprasti, kad jo vertinimai ir veiksmai buvo klaidingi. Galima sakyti, kad ukrainiečiai invazijos pradžioje davė V. Putinui skaudų „psichoterapinį seansą“. Kaip galbūt keistai beskambėtų, bet iliuzijomis vadovavęsis V. Putinas, psichologijos požiūriu, pasielgė visai adekvačiai - jis pradėjo daug intensyvesnius ir žiauresnius karo veiksmus.
Vakarų lyderius V. Putinas apvertė aukštyn kojomis. Šiandien V. Putinas laido užuominas apie tai, kad gali derėtis dėl taikos, jei derybos vyks jo sąlygomis, tai yra, Rusijai bus pripažintos visos užgrobtos žemės, o be to Ukraina prisiims daugybę jai nepalankių tarptautinių įsipareigojimų. L. Gozmano nuomone, tai rodo, kad V. Putinas šiandien jaučiasi tvirčiau, nei užpernai. Rusija turi daug didesnius žmogiškus ir ekonominius išteklius, nei Ukraina ir Vakarai kartu sudėjus. Tai - labai ciniškas, bet racionalus situacijos vertinimas. Viskas, ką turi Rusija, įskaitant jos žmones, V. Putinui tėra daiktas, priemonė siekti savo tikslų. Tuo pat metu, pasak L. Gozmano, V. Putinas nesuprato vieno esminio dalyko. „Pritariu nuomonei, kad sudarius taiką, V. Putinas tuoj pat pradėtų ruoštis kitam karo etapui. Tą patį darytų ukrainiečiai ir Vakarai, tačiau yra dvi problemos: Vakarai aiškiai yra pavargę jau dabar, o be to, niekaip nesugeba suvokti, kad V. Putino keliama grėsmė yra egzistencinė. Tai ta pati psichologinė dilema, su kuria Vakarai susidūrė 1938 metais. Tuo metu jie galėjo sustabdyti Adolfą Hitlerį, o dabar gali sustabdyti V. Putiną“, - pabrėžė L. Tuo metu V. Putinas daug ryžtingiau ir kantriau siekia savo tikslų. Nuo pat prezidentavimo pradžios, V. Putinas labai stengėsi būti pripažintas Vakaruose, tačiau jis nesuprato Vakarų civilizacijos esmės, o Vakarai nesuprato to, kad „bendradarbiavimas“ V. Putino supratimu yra neįmanomas. „To rezultatas - V. Putinas labai įsižeidė, kad Vakarai nepripažino jo autoriteto ir vakarai tapo asmeniniu priešu. V. Putino supratimu, egzistenciniu priešu“, - sakė L.
L. Gozmanas taip pat pažymėjo, kad karo ir taikos klausimuose, kaip ir beveik visose kitose srityse, Vakarai elgiasi vadovaudamiesi sveiku protu, o V. Putinas - emocijomis. „V. Putinas yra vienvaldis šalies vadovas ir todėl gali sau leisti vadovautis emocijomis. Šiuo požiūriu jis primena ankstyvųjų viduramžių karalius, galėjusius paskelbti karą už „įžeidimą“ - ne taip išsakytą kreipinį, ne tą vietą prie stalo ir taip toliau. Manau, kad šis karas, bent iš dalies, yra įžeistos savimeilės pasekmė. Savo galia besidžiaugiantis Kremliaus diktatorius niekina Vakarus ir jų lyderius, nes žmogiškos moralės nebojančiam „carui“ jie atrodo silpni. „Dėl tos pačios priežasties jis tiki, kad ilgainiui gali išvarginti ir įveikti „silpną“ priešą. Reikia tik kantrybės ir ryžto. Labai gaila, bet Vakarų lyderiai šiandien duoda jam realų pagrindą tuo tikėti“, - pažymėjo L.
Paklaustas apie tai, ar gali tokio tipo žmogus, kaip V. Putinas pradėti branduolinį karą, L. Gozmanas teigė neturįs vienareikšmiško atsakymo. Viena vertus, daugybė aplinkybių rodo, kad V. Putinas labai bijo mirties. Tai patvirtina jo izoliacija per pandemiją, atsiribojimas nuo žmonių masiniuose renginiuose, asmeniniai susitikimai su aukščiausiais pareigūnais išlaikant kelių metrų atstumą ir net gandai apie lagaminėlį - tualetą bei asmeninius indus vizitų užsienyje metu. Pasak L. Gozmano, baimė mirti yra stiprus stabdys. Kita vertus, negalima atmesti galimybės, kad kuo toliau, tuo labiau V. Putinas praranda ryšį su realybe. „Gerai pažinojau Vladimirą Žirinovskį ir mačiau, kaip jis keitėsi, bėgant metams. Iš pradžių jis sąmoningai, kai jam to reikėdavo, „persikūnydavo“ į beprotį, o po to ramiausiai išeidavo iš vaidmens ir tapdavo normaliu žmogumi. Kuo toliau, tuo sunkiau jam sekdavosi grįžti, kol vieną dieną jis galutinai pavirto anksčiau tik vaidintu personažu“, - pasakojo L. Anot jo, panaši grėsmė kyla ir V. Putinui. „Vertinant dabartinę jo būklę, manau, kad jis psichologiškai pasirengęs panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Greičiausiai Ukrainoje. Kalbant apie strateginio branduolinio ginklo panaudojimą, o kitaip tariant, pasaulio pabaigą, greičiausiai jis vis dar žaidžia su Vakarais psichologinio terorizavimo žaidimą.
tags: #apskritimas #pasako #zmogaus #asmenybe