Įvadas
"Neturiu laiko" - turbūt tai yra auksinė kiekvieno mūsų frazė. Bet ar tikrai mes visi dabar nebeturime laiko? Šiame straipsnyje panagrinėsime laiko psichologiją, kaip mes suvokiame ir valdome laiką, ir kaip tai veikia mūsų gyvenimo kokybę. Aptarsime, kas lemia mūsų produktyvumą, kaip suvaldyti 24 valandas per parą, ir kaip planavimo įpročiai veikia mūsų savijautą.
Laikas Turi Mus?
Kartais sakoma, kad ne mes turime laiką, o laikas turi mus. Išties, gyvename vadinamaisiais „ultraproduktyvumo“ laikais, kada valanda vertinga tiek, kiek per ją sugebame nuveikti daugiau dalykų. Buvo laikas, kai mūsų protėviai turėjo daugiau laisvės sustoti, mąstyti, neskubėti, nes nebuvo tiek daug turinio, kuriuo galėtume užpildyti savo sąmonę, pavyzdžiui, naršydami socialiniuose tinkluose. Neturėjome ir tokios darbotvarkės, kai reikia suderinti aibę darbų ir pomėgių. Galų gale, kalbant egzistencinės psichologijos terminais, tą pačią akimirką, kai gimstame, pradedame artėti baigtinumo link.
Kas Lemiam Mūsų Produktyvumą?
Vienas suspėja ir vaikus augint, ir darbus nudirbt, pasportuot, o kitas vos pusę tiek padaro. Nuo ko tai priklauso? Mūsų produktyvumo lygis yra glaudžiai susijęs su mūsų asmenybės charakteristikomis. Tam tikri žmonės iš prigimties (bet ir dėl auklėjimo ypatumų) yra labai sąžiningi (nuo angliško žodžio „conscientious“ - turintis stiprų sąžinės balsą, linkęs į darbštumą ir pareigingumą). Kuo labiau išreikšta ši savybė žmonėse, tuo jie labiau yra linkę siekti efektyviai rezultato, laikytis krypties, neprarasti impulsų kontrolės. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad ši savybė (kartu su aukštu protiniu ir emociniu intelektu) lemia sėkmę karjeroje arba versle. Kita vertus, žmonės, kurių prigimtis ir auklėjimas nepaklojo šių pagrindų, gali būti linkę labiau pasiduoti pagundoms, prarasti kryptį, jų nebūtinai motyvuoja ilgalaikių tikslų siekimas ir pan. Visgi svarbu suprasti, kad mes visi turime tam tikrą sąžiningumo laipsnį. Be to, vieni yra pareigingesni ir darbštesni vienose srityse, kiti kitose. Tai yra spektras.
Laiko Stoka Ir Stresas
Ar laiko neturėjimas, nuolatinis vėlavimas - daro įtaką stresui? Jausmas, kad „man trūksta laiko, aš nieko nespėju“ kelia tiek streso, kiek mes linkę tikėti, kad jeigu kažko nepadarysime laiku, grės bausmė: vidinė (pvz., patirsiu kaltę, nusivilsiu savimi) arba išorinė (pvz., nuvilsiu ar supykdysiu darbdavį, klientą, antrą pusę ir pan.). Kažkuria prasme, dalis žmonių, kurie dėl savo temperamento arba kultūrinių skirtumų neišgyvena tokių minčių, patiria gerokai mažiau nerimo, jaučiasi labiau atsipalaidavę, suvokia, kad darbai nedings, svarbiausia oriai komunikuoti savo ribas ir galimybes. Pavyzdžiui, „suprantu, kad jums reikėjo vakar, bet mano darbo valandos jau baigėsi, sugrįšiu vėliau“ arba „suprantu, kad tau svarbu, jog dabar išplaučiau indus, bet dabar aš ilsiuosi, padarysiu tai už poros valandų“.
Kaip Suvaldyti 24 Valandas?
Kaip suvaldyti tas 24 valandas savo gyvenime? Kaip reikėtų paskirstyti laiką darbui, laisvalaikiui, vaikams, namams, miegui? Pamenu, kadaise paklausiau vieno sėkmingo startuolio technologijų vadovo, turinčio aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (vadinamąjį ADHD), kaip jis tvarkosi su stresu, turint omeny jo intensyvią darbotvarkę ir psichologinį portretą. Jo atsakymas mane vienu metu ir prajuokino, ir maloniai nustebino. Jis pasakė paprastai ir kartu genialiai: „Nesitvarkau.“ Kitaip tariant, kuo labiau stengiamės viską „valdyti“ ir padaryti laiku, greitai ir tobulai, tuo rizikuojame patirti daugiau nusivylimo ir kaltės.
Taip pat skaitykite: Logika ir psichologija: ryšys
Laiko Valdymo Metodai
Išradinėti dviračio nebūtina. Auksinė taisyklė skirti 8 val. miegui, 8 val. darbui ir 8 val. poilsiui niekur nedingo ir vis dar aktuali ir veikia, jeigu nuoširdžiai ir netgi „religingai“ laikomės (šypsosi). Kartu svarbu suvokti, kad žmonės, kurie iš savęs puikiai valdo laiką, jiems nereikia metodų, nes jie patys jų noriai ieško ir juos taiko, eksperimentuoja (aš esu vienas iš tų žmonių). Tie, kuriems tai iš prigimties nepriimtina ar nesigauna natūraliai, darys viską, kad tų metodų netaikytų, kad ir kokie jie efektyvūs ar teisingi bebūtų. Taigi, įsisąmoninti tai apie save ir kitus žmones jau yra gera pradžia geresnės savijautos link.
Yra tam tikra higiena, kurios rekomenduoju laikytis visiems. Pirmas dalykas, turėti darbo kalendorių, kuriame nugultų visi susitikimai, pvz., darbo susitikimai, vizitai pas gydytojus, netgi pramogos. Taip pat svarbu naudoti darbų sąrašus. Aš darausi darbo sąrašus savaitei ir juos skirstau į keturias kategorijas: apmokami darbai (mano atveju tai yra viskas, kas susiję su mano psichologine praktika), neapmokami darbai (pavyzdžiui, dalyvavimai įvairiose laidose, turinio kūrimas), buities darbai ir įvairios pramogos (taip, pramogas irgi reikia planuoti). Tiek kalendorių, tiek darbų sąrašą kiekvieną dieną pasižiūriu bent po 5-8 kartus, tokiu būdu visada žinau, ką turiu padaryti ir kada. Pagrindinis skirtumas tarp kalendoriaus ir darbų sąrašo yra tai, kad darbų sąrašas pasako tiesiog, ką turiu padaryti, o kalendorius pasako, ką turiu padaryti ir kada (todėl jis puikiai tinka soc. interakcijoms). Mano taisyklė - viskas OK atidėti kažkokią užduotį (pvz., straipsnio parašymą), jeigu sau pasižadėjau, kad galiu jį parašyti savaitės bėgyje. Kitas dalykas - labai svarbi ir skaitmeninė higiena. Pavyzdžiui, atliekant gilaus susikaupimo užduotis paslėpti telefoną kažkur giliai stalčiuje, kad netrukdytų, taip pat atliekant tam tikrą užduotį kompiuteriu, neturėti vienu metu atidarytų daug langų (pageidautina iki 5, daugiausiai 7, antraip pradedame blaškytis), išjungti pranešimus (angl. „notification“). Geriau turėti taisyklę, kas tam tikrą laiką pasitikrinti el. paštą savo tempu, užuot tikrinus tuomet, kai kažkas nori, kad jūs patikrintumėte.
Metodų Efektyvumas
Priklauso nuo žmogaus. Svarbu pabandyti, pavyzdžiui, savaitę, idealiu atveju dvi, nuoširdžiai taikyti tam tikrą metodą ir tada stebėti, kaip jaučiatės, kokie rezultatai.
Griežtas Tvarkaraštis: Būtina Ar Ne?
Klausimas subtilus. Jeigu dirbu chirurgu skubios pagalbos skyriuje arba esu gaisrininkas, mano „tvarkaraštis“ yra diktuojamas iškvietimų kiekio ir pobūdžio, todėl tokio tvarkaraščio geriau laikytis griežtai (juokiasi). Kita vertus, jeigu galiu planuoti savo laiką, tada svarbu laikytis tvarkaraščio tiek griežtai, kiek to reikia mums ir mums svarbiems žmonėms - šeimos nariams, darbdaviams, užsakovams. Svarbu tiktai netapti mūsų pačių tvarkaraščio aukomis, o gyventi prasmingą ir laimingą gyvenimą. O kiek jis bus prasmingas ir laimingas, nebūtinai yra susiję su tuo, kiek yra užbrauktų darbų sąraše, bet ir kiek kokybiškai jie atlikti, kiek mes sugebame mėgautis tuo, ką darome, ar apskritai prisimename, ką darėme praėjusią dieną. Kaip yra pasakęs nacių konclageryje kalėjęs austrų psichiatras Viktoras Franklis, gyvenimas prasmingas tiek, kiek atsigręžę atgal galime pasakyti, kad jis buvo prasmingas praeityje.
Šeimos Tvarkaraštis
Ar turėtų tvarkaraščių laikytis visa šeima? Geras klausimas. Ar turėtų visa šeima valytis dantis? Manau, kad taip.
Taip pat skaitykite: Ką daryti su depresija
Psichologinis Laikas
Psichològinis lakas - tai žmogaus gyvenimo įvykių laiko atspindys jo psichikoje. Tai įvairių gyvenimo įvykių vienalaikiškumo, nuoseklumo, trukmės, vyksmo spartos, jų priklausomybės dabarčiai, praeičiai ar ateičiai suvokimas, laiko glaustumo ir ilgumo, nutrūkstamumo ir nenutrūkstamumo, ribotumo ir beribiškumo išgyvenimas, savo amžiaus ir jo tarpsnių (vaikystės, jaunystės, brandos meto, senatvės), tikėtinos gyvenimo trukmės, mirties ir nemirtingumo, savo gyvenimo istorinių sąsajų su buvusių ir būsimų kartų, šeimos, visuomenės, visos žmonijos gyvenimu įsivaizdavimas.
Psichologinio Laiko Struktūra
Galima išskirti tokią psichologinio laiko struktūrą:
- Laiko išgyvenimas (tai yra laiko patyrimas - su įvykiais ar be jų, eina lėtai ar greitai).
- Laiko perspektyva (labiausiai vyraujanti ir reikšminga žmogui laiko zona - praeitis, dabartis ar ateitis).
- Požiūris ir tikėjimas (žinių pobūdis ir mintys laiko atžvilgiu, jų reikšmė).
- Elgesys (laiko kontroliavimas ar nekontroliavimas, greitas ar lėtas tempas, vėlavimas ar punktualumas, laiko taupymas ar švaistymas).
Psichologinio laiko svarbiausias objektas yra laiko perspektyva, tai yra procesas, per kurį asmuo savo asmeninės patirties tėkmę automatiškai priskiria psichologinio laiko sistemoms (praeičiai, dabarčiai, ateičiai). Šis procesas dažniausiai yra nesąmoningas, per jį įvykiams suteikiama ryšys ir reikšmė.
Psichologinio Laiko Aiškinimo Būdai
Yra keletas psichologinio laiko aiškinimo ir eksperimentinio tyrimo būdų. Kvantinė koncepcija teigia, kad yra įvairių dydžių subjektyvių laiko kvantų (nuo milisekundžių iki dešimtmečių), nuo kurių priklauso, kaip suvokiamas laikas, pavyzdžiui, kaip įsivaizduojamas vienalaikiškumas, nustatoma psichologinė dabartis. Įvykių koncepcijos požiūriu psichologinio laiko ypatybės priklauso nuo to, kiek vyksta įvykių ir koks jų intensyvumas, tai yra nuo pokyčių pačiame žmoguje ir jo aplinkoje, veikloje.
Psichologinio Laiko Tyrimai
Psichologinio laiko tyrinėjimo ištakos siejamos su 19 amžiaus pabaigoje vokiečių psichologo ir filosofo W. M. Wundto tyrimais. 1879 Leipcige jis įsteigė pirmąją eksperimentinę psichologijos laboratoriją, kur tyrė reakcijos į stimulus laiką, trukmės tarp pasikartojančių stimulų suvokimą, laiko vaizdinių formavimosi ypatumus, laiko tėkmės rūšis, laiko pakopas ir kita. Laiko suvokimo tyrimai išlieka reikšminga savarankiška psichologinio laiko tyrimų sritimi. 20 amžiaus pabaigoje-21 amžiaus pradžioje daugiausia atliekami laiko išgyvenimo, arba subjektyvaus (individualaus, asmenybės) laiko, laiko reprezentacijos ir laiko matavimo, laiko trukmės, arba subjektyvaus laiko patyrimo (apima vidinio tempo ir stebimos trukmės tyrimus), laiko sukcesijos (sekos, tęstinumo; išskiriant 2 tyrimo sritis - praeitį ir dabartį bei ateitį), taip pat laiko planavimo ir laiko valdymo (laiko panaudojimas siekiant darbo ir asmeninio gyvenimo tikslų, gebėjimas racionaliai tvarkyti savo laiką ir laikytis individualios drausmės) tyrimai.
Taip pat skaitykite: Elgesio normos: etiketas, etika, moralė
Bendravimas Ir Laikas
Daugybė tyrimų patvirtina, koks svarbus yra bendravimas, kad jaustumės gerai. Tačiau kiek reikėtų bendrauti, kad būtume laimingi? Šis klausimas ypač dažnai kyla introvertams, nes jie paprastai mieliau renkasi laiką leisti patys su savimi. Naujo tyrimo rezultatai sufleruoja atsakymą. Pasirodo, ne taip svarbu, ar leidžiame laiką draugijoje, ar vieni. Ankstesnis (2018) tyrimas atskleidė, kad žmonės leisti laiką vienumoje renkasi sąmoningai arba nesąmoningai. Laimingiausi tie, kurie vienumoje leidžiamą laiką suvokia kaip prasmingą. Nauja studija rodo, kad sąmoningai pasirinkta vienuma gali teikti tiek pat džiaugsmo, kaip ir bendravimas. Eksperimento metu grupė tiriamųjų per 10 dienų atsidūrė keturiose skirtingose situacijose: pasirinktas bendravimas su kitais, pasirinktas buvimas vienam, nepasirinktas bendravimas su kitais ir nepasirinkta vienuma. Tuomet tiriamieji buvo apklausiami, kada jautėsi geriausiai. Paaiškėjo, kad žmonių savijautai nedarė skirtumo, ar jie bendravo su kitais, ar leido laiką vieni patys. Taigi, nors bendravimas tikrai teikia džiaugsmą, svarbu bendrauti tada, kai to norime. O kartais patys sau esame puikiausia draugija.
Laiko Planavimo Klaidos
Kiekvienam žmogui, norinčiam būti efektyviu, svarbu išmokti tikslingai planuoti savo laiką ir mokėti naviguoti kasdienių darbų ir įsipareigojimų gausoje. Štai 5 pagrindinės laiko planavimo klaidos, kurių galima išvengti:
- Konkrečių ir aiškių TIKSLŲ neturėjimas. Ar žinote, kaip šiandien atliekamas darbas padės „nukeliauti“ link tikslų, kur norite atsidurti po 6 mėnesių? O galbūt po metų ar dviejų? Taip pat aiškus tikslo turėjimas leidžia nustatyti ribas, terminus ir aiškiai suvokti prioritetus bei kokius reikia priimti sprendimus, kad pasirinktumėm tai, kas svarbu ir atsisakytumėm, kas mums nekuria vertės.
- PRIORITETŲ vengimas. Jei neturite įpročių nusistatyti prioritetus, pradžioj gali užtrukti. Tam, kad žinotumėte, ar veikiate atsižvelgiant į tai, kas jums svarbiausia, analizuokite savo užduotis, išsigryninkite jų prioritetus pagal savo tikslus ir, svarbiausia, laikykitės jų.
- Dirbti SKUBIUS, bet ne SVARBIUS darbus. Labai lengva nuklysti nuo savo tikslų, kai susikoncentruojama tik į skubius darbus. Būtent taip ir patiriamas spaudimas tiek dėl laiko, tiek iš aplinkinių. Ir labai dažnai dienos pradėjimas ar pasirinkimas skubių darbų, tai dar viena atidėliojimo elgesio išraiška, nes svarbūs darbai neretai yra ir sudėtingesni bei reikalauja papildomo laiko, dėmesio bei pastangų. Suvokdami šį proto žaidimą ir meškos paslaugą, kuri atitolina nuo tikslų, turite aiškiai užsirašyti ir matyti savo tikslus.
- Vienu metu - keli darbai iš karto arba „MULTITASKING‘AS”. Atvirkščiai, neuromokslo tyrimai įrodo, kad daugybės darbų darymas vienu metu apkrauna mūsų smegenis ir išblaško dėmesį. Nes, kai skiriame laiko vienai užduočiai, prie kitos pereiti vėl užtrunka papildomai laiko. Praktikoje galime pastebėti, jog taip darbui atlikti užima 20-40 proc. daugiau laiko.
- Nesimokyti iš savo klaidų. Žmogus, kuris negeba atpažinti savo dėmesio trikdžius ir nesimoko, kaip susifokusuoti bent 20 min.
Jei bent kartą per savaitę leisite sau trumpam sustoti ir paklausti: „Kokius laiko planavimo ir valdymo įgūdžius turiu?” ir „Kaip galėčiau būti efektyvesniu/-e?”, labai didelė tikimybė, jog jau po kelių savaičių pajusite teigiamus pokyčius.
Laiko Trūkumas: Šiuolaikinio Pasaulio Reiškinys
Ko gero, kiekvienas iš mūsų galėtų pasakyti, kad tų 24 valandų paroje neužtenka viskam, ko norėtųsi. Tikrai labai dažnai norisi sustabdyti laiką. Net penkias minutes “paskrolinę” socialiniuose tinkluose gauname labai stiprų efektą. Iš tų šimto per dieną tik dešimt kažką nuveikė - tai vos 10 procentų. Bet kai žmogus skrolina tas penkias minutes, jis greičiausiai pamatys visų tų dešimties žmonių postus. Po to skrolinimo tam žmogui atrodo, kad jo visi draugai daug daro. Smegenys net neseka, kad tai tik vienas žmogaus postas. Galbūt netgi, jeigu patikrinsim to vieno konkretaus žmogaus postą, kuris išvažiavo į kelionę - galbūt paskutinis jo postas buvo prieš trejus metus. Tai antras postas po trijų metų, tik apie kelionę. Susidaro įspūdis labai negeras, kad visi viską veikia, aš vienas nieko nespėju. Vadinasi, reikia dar daugiau visko daryti ir dar daugiau spėti. Šiuolaikinis pasaulis toks - veikla vejasi veiklą. Pabandykite kažkam pasakyti, kad nebėgate maratono… „O tu ką, nebėgi maratono? Labai vengiu tokių žodžių kaip „gerai” ir „blogai”. Tai labai subjektyvu kiekvienam žmogui, ir tik žmogus pats viduje jaučia, kiek jam to postūmio reikia, o kiek jau per daug. Tikrai yra labai didelė žmonių dalis, kurie priima tai ne kaip postūmį savo veiklai, o aklai vadovaujasi: kaimynas turi naują mašiną, man irgi reikia. O kam jos reikia? O dėl ko jos reikia?
Vidurio Amžiaus Krizė Ir Laikas
Man visai gražiai suskamba viena teorija apie vidurinio amžiaus krizę. Labiau tikiu ta teorija, kuri teigia, kad vidurinio amžiaus krizė ne apie patį amžių, ne apie hormonų pasikeitimus ar kažką tokio. Kai žmogus išeina į savarankišką gyvenimą - apie dvidešimt metų - kiek tuo metu jo tėvams? Dvidešimt metų žmogus gyvena toje erdvėje, kur mato pavyzdį, kaip gyventi, kaip būti vyru, moterim, kokie santykiai, komunikacija, požiūris į gyvenimą. Perima nuostatas, stereotipus, taisykles. Išeina iš namų su visu tuo bagažu: „Kaip tau reikės gyventi.” Prasideda mokslai, butas, šeima, vaikai, namas, medis… Ir tada, kai jam pačiam sueina keturiasdešimt penkeri, penkiasdešimt - baigiasi tas „scenarijus”, kurį pasiėmė išeidamas dvidešimties.
Save Pažinimas Ir Laikas
Papasakosiu tokį terapinį juokelį. Moteris pjauna vištą per pusę prieš dedant kepti. Labai mėgstu šitą pasakojimą, kadangi jis labai smarkiai atspindi mūsų kasdienybę. Patikėkite, mes tų vištų pjauname per pusę per dieną ir ne vieną. Susitvarkyt su laiku reikia ne tiek su laiku, kiek su savimi. Save pažinti, atsakyti tam tikrus klausimus sau: ko man reikia, ko aš noriu. Šito mes labai vengiam - dauguma žmonių vengia užduoti sau šitą klausimą, nes gali sulaukti netikėtų atsakymų, kurie gali nustebinti ir kažką reikės po to daryti. Turiu pasiūlymą: susirašyti savo kasdienių veiklų sąrašiuką ir pasižiūrėti, kuriose vietose formuluojame per „privalau”, „turiu”, „reikia”. Siūlau juos išbraukti ir pakeisti dviem variantais: arba „noriu”, arba „renkuosi”. Dabar imkim vakarienės gaminimą. Aš sau parašau: „Turiu pagaminti vakarienę.” Išbraukiu „turiu” ir galvoju: ar man tinka „noriu”? Kaip tada skamba sakinys: „Aš šiandien noriu pagaminti vakarienę.” Nu, nenoriu! Gal nenoriu tos vakarienės gaminti, stovėti prie puodų. Bet jeigu „noriu” netinka - yra antras variantas: „renkuosi”. Aš renkuosi pagaminti vakarienę, nes noriu kažko - noriu, kad šeima sveikai maitintųsi, noriu pamaitinti vaikus, noriu, kad man pasakytų ačiū, noriu išbandyti receptą. Lygiai taip pat. Aš ilgą laiką dirbau darbe, kuris turėjo darbo valandas nuo septynių ryto. Aš esu pelėda ir man keltis šešią - tai buvo kaip naktinė pamaina! Kai diskutavau šitą klausimą sau, sakiau: „Dėl ko aš tai darau? Visiškai nenoriu keltis šešią.” Tikrai nenoriu. Kai mes visą dieną sėdime ir galvojame „turiu pagaminti vakarienę” - vakaras atrodo baisiai sunkus. Bet jeigu dienos eigoje sau sakau „renkuosi gaminti vakarienę” - tos vakarienės gaminimas yra visai kitoks. Jeigu einu per „privalau” - tai tegul pabando nevalgyt! Tikrai pykčio dozę gaus.
Meilė Sau Ir Laikas
Dažnai žmonės sako „neturiu laiko sau”. „Neturiu laiko sau” eina iš nemeilės sau. Žinokite, nuo mažens yra diegiama vaikui į galvą, kad tu iš pradžių turi kažką pasiaukoti, pasitarnauti, pasistengti ir tada užsitarnauti. Čia atsiranda labai negatyvus konstruktas, kur žmonės netiki, kad jie nusipelnę kažkokių malonumų be tarnystės. Jeigu aš prieš tai kažko nepaaukojau savo laiko, jėgų - tai aš tada nevertas kažką gero padaryti sau. Tas „neturiu laiko” klausimas eina apie ribas ir apie savęs tausojimą, meilę sau. „Neturiu laiko sau” eina iš nemeilės sau. Kai žmogus save myli, jis tada ir deda ribas sau, ir leidžia jas dėti. Čia atsiveria labai didelė tema apie manipuliacijas, kai žmonės manipuliuoja: „Gera žmona darytų taip”, „Geras vyras darytų taip”. Šitoje vietoje, jeigu sutikčiau kabinete, aš paklausčiau: „Ką tau duos tas ‘gero vyro’ ar ‘geros žmonos’ medalis? Ką jis tau duoda? Kas toliau?” Pafantazuokime - duodu tau medalį. Ką tu su juo veiki? Kokia pasekmė iš to?
Laiko Valdymo Matrica
Laikui susitvarkyti imame kvadratą, daliname į keturias dalis: skubūs ir svarbūs dalykai, skubūs bet nesvarbūs, svarbūs bet neskubūs, neskubūs ir nesvarbūs. Tikrai pamatysime, kad darome dalykų, kurie yra neskubūs ir nesvarbūs. Dažnai nesvarbūs ir neskubūs dalykai yra atlikti paprasčiau, nes jie neša su savimi emocinio krūvio.
Mąstymas Ir Jausmai
Vienas iš metodų - tas pats susiplanavimas. Bet galima prisiplanuoti, kiek tik sau nori, jeigu mes patys sau priešai, mes tą planą ir nesilaikysime. Yra mąstymas ir yra jausmas. Geriausia ir tobuliausia yra tuomet, kai šitie du kanalai susijungia ir veikia išvien. Prokrastinacija smarkiai yra susijusi su malonumu. Kai aš renkuosi - malonumo nėra, kai aš noriu - yra malonumas iš karto, čia ir dabar gaunamas. Bet kai aš renkuosi - malonumo nėra. Problema ne laiko stokoje, o gyvenimo organizavime. Reikia ne planuoti laiką, o suprasti, ko iš tikrųjų norime. Daugiau užduoti sau klausimų. Ieškoti atsakymo savo viduje. Peržiūrėti savo veiklas - ar nėra perteklinių veiksmų, ar tikrai reikia daryti būtent taip ir ne kitaip? Ir labai svarbu nepamiršti suteikti sau malonumo, apdovanojimo. Mes labai pripratę darom, darom, darom, o malonumas - kažkada.
Planavimas Pagal Laikrodį Ar Aplinkybes
Tikriausiai ir jūs pažįstate bent vieną žmogų, kuris gyvena pagal laikrodį (gal tai jūs pats?). Šeštą keliatės, septintą - jūs jau sporto salėje, dvyliktą - pietūs, trečią - kavos pertraukėlė, lygiai penktą užtrenkiate darbo duris. Buities rūpesčiai ir vaikų priežiūros reikalai irgi tvarkomi kasdien tuo pačiu metu, pagal griežtą planą, dažnai iš anksto apgalvojus ir įvertinus visas aplinkybes, dėl kurių nuo pirminio plano gali tekti nukrypti, ar tai būtų eismo spūstys, ar keblumai statant automobilį, ar kas kita. Žmogui, kurio dienotvarkė griežta ir konkreti, galimybė numatyti, kas bus arba galėtų būti, - neįkainojama vertybė. Impulsyvumas - svetima ir nepatogi sąvoka tam, kuris gyvena tokį aiškią struktūrą turintį gyvenimą. Jums, ko gero, nešautų į galvą mintis tokiam žmogui rengti vakarėlio-staigmenos ar pasiūlyti savaitgaliui nuvykti į Las Vegasą. Jis tokio pasiūlymo paprasčiausiai nesuprastų.
Terminai Verčia Jaustis Nejaukiai
Kitame spektro gale - asmenys, kurie labiau mėgsta gyventi pagal aplinkybes. Pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja jie ne tada, kada ateina laikas, o tada, kada išalksta. Ir tai nėra apsileidimo požymis. Į savo pareigas, pasak W. L. Patrick, galima žiūrėti ne tik kaip į užduotis, kurias iki tam tikro termino privalu atlikti, bet ir kaip į projektus, kuriuos reikia įgyvendinti. Suprantama, būtų gerai, jei terminai visuomet būtų lankstūs, tačiau nieko baisaus juk neatsitiks, jei prie projekto teks padirbėti ilgėliau, nesvarbu, kad darbo valandos seniai pasibaigusios. Tokio tipo žmonės nejaukiai jaučiasi ribojami griežtų terminų - bet kurioje situacijoje. Gal nederėjo pirkti bilietų į kiną tai dienai, kurią jūsų partneris suplanavęs kone iki seanso pradžios, ir dar neaišku, spės iki tol viską pabaigti, ar ne, o jūs, kaip tyčia, tikitės pamatyti naujų filmų anonsus.
Planavimo Ir Savijautos Ryšys
Vis dėlto reikia žinoti, kad abiejų tipų planuotojai - produktyvūs visuomenės nariai tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Tačiau kyla klausimas - kurie iš jų laimingesni? Pagalvokite, kokio tipo planuotojas esate jūs pats: ar gyvenate pagal planą, ar apsieinate be jo? Jeigu manote, kad griežtas planavimas ir sustyguota dienotvarkė jums keltų stresą, jūsų nuojauta visiškai atitinka tyrėjų išvadas. Tyrėjos Anne-Laure Sellier ir Tamar Avnet atliko tyrimą pavadinimu „Kas bus, jei laikrodis išmuš?“ (angl. So What if the Clock Strikes?), kuriuo siekė išsiaiškinti, kaip planavimo įpročiai susiję su žmogaus savijauta. Jos nagrinėjo du planavimo tipus: planavimą pagal aplinkybes ir planavimą pagal laikrodį. Planavimas pagal aplinkybes - tai toks planavimas, kai dienos darbai planuojami pagal tai, kokia tvarka juos reikia atlikti, o planavimas pagal laikrodį - tai planavimas griežtai pagal laiką. Tyrėjos nustatė, kad, vieną planavimo tipą pakeitus kitu, keičiasi ir pasaulio suvokimas. Jos išsiaiškino, kad tie žmonės, kurie savo laiką planuoja valandų tikslumu, labiau linkę gyvenimo tėkmę sieti su lemtimi ar atsitiktinumu. O tie, kurie planuoja pagal aplinkybes, labiau tiki savo veiksmų galia. Paaiškėjo, kad šie skirtumai turi nemažos įtakos mūsų nuotaikai. Žmonės skirtingai suvokia savo galią kontroliuoti aplinkybes - būtent todėl, A.-L. Sellier ir T. Avnet aiškinimu, tie, kurie vadovaujasi laikrodžiu, silpniau geba įsijausti į teigiamas emocijas.
#
tags: #nera #laiko #psichologija