Įvadas
Žmogaus elgesys, mąstymas ir jausmai yra sudėtingi ir daugiabriauniai. Siekiant juos suprasti, reikalingas integruotas požiūris, apimantis tiek psichologiją, tiek logiką. Šiame straipsnyje nagrinėjama psichologijos ir logikos sąsaja, pradedant nuo asmenybės sampratos ir baigiant intuicijos bei įpročių analize. Straipsnyje remiamasi įvairiomis psichologijos mokyklomis, teorijomis ir koncepcijomis, siekiant atskleisti, kaip šios dvi disciplinos papildo viena kitą ir padeda giliau suprasti žmogaus prigimtį.
Asmenybės samprata psichologijoje
Asmenybė yra sudėtingas konstruktas, kurį bando paaiškinti įvairios psichologijos teorijos. Toliau aptariamos trys pagrindinės asmenybės tyrinėjimo kryptys: psichoanalizė, biheviorizmas ir humanistinė psichologija.
Psichoanalizės teorija
Psichoanalizės teorija, sukurta Z. Froido, yra viena išsamiausių asmenybės teorijų. Ji pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis:
- Kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Z. Froidas teigė, kad net sapnų turinys, kalbos klaidos ir atminties spragos yra sąlygojami nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų.
- Nesąmoningi procesai vaidina žymiai svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį nei sąmoningi. Žmogus dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų.
Froidas sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimo organizacijos modelį, kurį sudaro trys lygiai:
- Id (Pasąmonė): žmogiškų troškimų šaltinis. Tai iracionali, impulsyvi psichikos dalis, siekianti patenkinti pagrindinius poreikius ir malonumus.
- Ego (Sąmonė): reguliuoja "id" ir "superego" konfliktą, kontroliuoja "id" ir "superego". "Ego" stengiasi sumažinti pavojų ieškodamas realaus, sąmoningo problemos sprendimo arba iškreipdamas situaciją.
- Superego (Viršsąmonė): auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis (sąžinė), padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius. "Superego" formuojasi tėvų, kuriuos vaikas stebi, moralės pavyzdžiu.
Ego gynybos mechanizmai:
Kai susidaro išorinis pavojus žmogaus psichinei būsenai ("ego"), jis naudoja įvairius gynybos mechanizmus:
Taip pat skaitykite: Amžini klausimai apie žmogaus ir gyvūno psichiką
- Išstūmimas (repression): nesiderinančių su savimone ir galinčių pakenkti savigarbai potraukių ir impulsų, taip pat jų sukeltų emocijų bei atsiminimų užmiršimas arba perkėlimas iš sąmonės į pasąmonę.
- Perkėlimas (projection): asmuo priskiria savo pojūčius kitiems žmonėms. Užuot pasakęs "Aš nekenčiu Džordžo", jis gali pasakyti "Džordžas nekenčia manęs".
- Racionalizavimas (rationalization): tikrosios priežastys, sukeliančios tam tikras mintis ar poelgius, pakeičiamos priimtinesnėmis. Pavyzdžiui, sunkiai susitvarkantis su darbais, gali tikinti save ir kitus, kad grafikas neatitinka realių žmogaus galimybių.
- Pakeitimas (reaction formation): nepriimtinos mintys ar jausmai pakeičiami priešingais.
K.G. Jungas, nors ir pritarė daugeliui Z. Froido idėjų, tačiau jų nuomonės išsiskyrė. Jungas manė, kad elgesį lemia tiek žmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Jungas skirstė žmones į intravertus ir ekstravertus. Ekstravertai susikoncentravę į išorinį pasaulį ir yra komunikabilesni, o intravertai orientuojasi į savo vidinį pasaulį, subjektyvius pojūčius, yra uždaresni.
A. Adleris manė, kad socialiniams žmogaus interesams ir norui vadovauti, pirmauti reikėtų skirti daugiau dėmesio, nei tai darė Froidas. Adleris pastebėjo, kad silpni vienoje veiklos srityje žmonės dažnai jaučiasi nepilnaverčiai ir bando kompensuoti tuos trūkumus kita veikla.
K. Horni ir H. Salivanas taip pat pripažino socialinių aspektų svarbą asmenybės teorijoje ir padarė svarbų įnašą į žmogaus, ne tik kaip biologinės, bet ir kaip socialinės būtybės, sampratą.
Biheviorizmas
Biheviorizmas, kaip atsakas psichoanalizės teorijos idėjoms, teigia, kad visą elgesį galima apibūdinti stimulų ir reakcijų terminais. I. Pavlovas sukūrė sąlyginių refleksų teoriją, padėjusią tirti psichinius procesus, nustatė refleksinių aktų susidarymą ir persitvarkymą. Dž. Votsonas pritaikė sąlyginio reflekso sampratą mokymosi teorijoje. B. Skineris nustatė, kad operantines reakcijas galima sustiprinti pagiriant ir susilpninti baudžiant.
Humanistinė psichologija
Humanistinė psichologija pabrėžia žmogaus siekius į savo galimybių realizavimą, saviraišką ir tobulėjimą. A. Maslou sukūrė poreikių hierarchijos teoriją, kuri teigia, kad žmogaus poreikiai yra išdėstyti hierarchine tvarka:
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir perspektyvos psichologijos magistro darbuose
- Fiziologiniai poreikiai (maistas, poilsis, gyvenamoji vieta ir pan.).
- Saugumo poreikiai (asmeninis saugumas ir fiziologinių poreikių patenkinimo garantijos).
- Socialiniai poreikiai (statuso, pripažinimo siekimas).
- Saviraiškos poreikiai (potencialių galimybių realizavimas, talento atskleidimas).
A. Maslou teigimu, pateikta hierarchijos struktūra nėra visiems vienoda, poreikių lygiai persidengia vienas su kitu, be to, esant tam tikroms situacijoms, visa hierarchija gali išsikreipti, net apsiversti.
Kitos asmenybės teorijos ir koncepcijos
Lauko teorija
K. Levinas teigė, kad asmenybė gyvena ir veikia nemetrinėje erdvėje ir yra sistemos arba lauko, kuris ją veikia ir lemia jos elgesį, dalis. Asmenybės elgesį lemia situacinės, arba lauko jėgos, ir jos pačios bruožai. Kiekviena svarbi žmogaus veikla tame lauke užima atskirą sritį, kuri žymima tam tikru skaičiumi. Lauko sritys skirstomos į laisvo ir draudžiamo judėjimo sritis. Pastarosios apima visuomenės neaprobuojamus arba iš viso draudžiamus veiksmus. Lauko sritis skiria nevienodo griežtumo ir pažeidžiamumo sienos.
Motyvacijos teorija
Sistemindami asmenybę stimuliuojančius veiksnius, D. Maklelandas ir Dž. Atkinsonas sukūrė specialią motyvacijos teoriją, turinčią didelę reikšmę sprendžiant valdymo problemas. Mokslininkai tyrė, kaip objektyviai, moksliškai įvertinti motyvaciją. Veržimąsi į sėkmę galima apibūdinti kaip norą išsiskirti, pasiekti tam tikrus gyvenimo standartus. Valdžios siekimas apibūdinamas kaip noras veikti kitus, priversti daryti juos tai, ko kitu atveju jie nedarytų. Pripažinimo troškimas - noras užmegzti draugiškus ryšius su aplinkiniais.
Savisuderinamumo teorija
P. Lekio sukurta savisuderinamumo teorija teigia, kad kitiems atrodantis nelogiškas asmens elgesys, tam žmogui iš tikrųjų atrodo esąs teisingas ir suderintas su asmeninėmis nuostatomis. Vis dėlto, dėl atgalinių ryšių su išoriniu pasauliu, supratimas apie save kinta. Vieni, gaudami prieštaringą informaciją apie save, lengvai pakeičia nuomonę, kiti tai daro labai sunkiai ir skausmingai arba iš viso laiko naujus faktus klaidingais.
Logikos vaidmuo žmogaus elgesyje
Nors dažnai manoma, kad žmogaus elgesys yra logiškas, iš tikrųjų dauguma poelgių yra intuityvūs, paremti tik jausmais. Taigi, logika vaidina tik antraeilį vaidmenį žmogaus elgesyje. Ne visuomet logiški yra ir kūrybiniai procesai. Pradžioje kūrybinė asmenybė nustato neloginius tarpusavio ryšius tarp idėjų. Kūrybinis procesas - tai viena intuicijos formų.
Taip pat skaitykite: Dailės terapija: metodai ir taikymas
Intuicija ir įpročiai
Intuicija - teisingumo ar klaidingumo, protingumo ar kvailumo vidinis pojūtis be loginio paaiškinimo. Laikydamas konkretų poelgį teisingu konkrečiomis aplinkybėmis, žmogus vadovaujasi praeities patirtimi. Intuicijos procesai nėra iki galo aiškūs, nes jie labai priklauso nuo pasąmonės.
Kitas žmogaus elgesį formuojantis faktorius - įpročiai. Tai standartinė asmens reakcija į aplinką, susiformavusi dėl daugkartinių ankstesnių reakcijų panašiomis aplinkybėmis praeityje. Kuo dažniau kartojamas veiksmas, tuo didesnė tikimybė pakartoti jį panašiomis aplinkybėmis ateityje.
Vertybių sistema ir pozicija
Vertybių sistema ir pozicija dažnai apibūdinamos kaip tikėjimas (ne religine prasme). Priešingai intuicijai ir įpročiams, vertybių sistema ir pozicija perimama iš aplinkinių, dažniausiai pasireiškia sąmonės lygyje. Vaikas perima jas pirma iš tėvų, vėliau draugų, mokytojų, bendradarbių.
Psichologinių funkcijų tipai
C. Jungas išskyrė keturis psichologinių funkcijų tipus - mąstymą, jausmus, pojūčius ir intuiciją. Nors kiekvienas žmogus turi visų šių tipų savybių, paprastai vienas jų yra pastebimai svaresnis ir ryškesnis už kitus. Jis vadinamas pagrindiniu arba dominuojančiu tipu.
- Mąstymas: racionali ir pati lengviausiai suvokiama psichikos funkcija. "Mąstytojai" išsiskiria protu ir nuovokumu. Savo požiūrį į gyvenimą jie remia logika.
- Jausmai: antra racionali psichikos funkcija. Skirtumas tik tas, kad mąstydamas žmogus vadovaujasi ne racionaliais logiškais argumentais, o etikos normomis.
- Pojūčiai: iracionali sritis, kurią gana sunku apibūdinti. Logikos, kurią būtų galima paaiškinti, čia nėra. Žmonės, kurie pasaulį vertina pojūčiais, visada yra paskendę iš vidaus ir išorės gaunamuose impulsuose.
- Intuicija: antroji iracionali psichikos funkcija taip pat sunkiai paaiškinama. Tam tikra prasme ji panaši į mąstymą. Tik, priešingai nei mąstant, čia rezultatas pasiekiamas ne vadovaujantis logiška seka, o pasąmoningai jaučiant atsakymą į užduotą klausimą.
Siekimas tikslo ir menkavertiškumo jausmas
A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) Aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras.
Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų.
Bendruomeniškumo jausmas
Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje.
Žmogaus vientisumas
Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę.
Intuicija
Intuicija - tai gebėjimas, kuris padeda logikai ir kuris, pažindamas tiesą, nesivadovauja logika. Ten, kur protas daro nuoseklius, logiškus žingsnius, tiesiai, tačiau lėtai eidamas link tikslo, intuicija veikia staiga, tartum žaibas. Jai nereikia įrodymų, ji nesiremia samprotavimais. Intuicijos dėka žmogus akimirksniu mato pilną realybės vaizdą.
Grehemas Volesas pasiūlė savo kūrybinio mąstymo proceso schemą:
- Pasiruošimas.
- Inkubacija.
- Nušvitimas.
- Patikrinimas.