Pasaulis be paguodos, be geranoriškumo išraiškos nevilties akivaizdoje, būtų niūrus ir atšiaurus. Paguoda - tai atjauta, paversta poelgiais ir žodžiais, padedanti mums kvėpuoti net ir sunkiausiomis akimirkomis.
Paguodos svarba ir suvokimas
Naujoje knygoje „Paguoda. Kurios sulaukiame ir kurią dovanojame“ autorius Ch. André teigia, kad nė vienas žmogus neišvengia sudėtingų išgyvenimų, tad labai svarbu atrasti būdą išbūti ir išlikti. Būtent dėl to autorius kalba apie paguodos svarbą - mokėti paguosti ir priimti paguodą. Kaip teigia Ch.André, paguodos vaidmuo - ne pataisyti, kas sudužo, o padėti dorotis su kitais išmėginimais ir nežinomybe ateityje. Artimųjų mirtis, sunkios ligos, senatvė - nė vieno žmogaus gyvenimas nepraeina be sudėtingų vienatvės, nevilties etapų, keliančių daugybę klausimų. Kokiais būdais paguosti save ir susidoroti su kančią lydinčiais baimės, pykčio, pavydo jausmais? Kaip išbūti su kenčiančiu žmogumi ir laiku atrasti jo skausmą malšinančius žodžius? Kodėl kartais taip sunku leistis guodžiamam? Ir ar verta tikėti, jog visos mūsų nelaimės turi prasmę? Ch. André įsitikinęs, jog negandos ir sunkumai - tai gyvenimo nuomos mokestis. Tačiau su jais susidoroti gali tik išmokęs teikti ir priimti paguodą.
Christophe André (Kristofas Andrė; g. 1956) - prancūzų psichiatras ir psichoterapeutas. Prancūzijoje jis išgarsėjo kaip emocijų psichologijos specialistas, vienas pirmųjų psichoterapijos praktikoje ėmęs taikyti meditaciją. Ch. André specializacija - nerimo sutrikimai ir depresijos būklės, ypač atkryčių prevencija. Lietuvos skaitytojams šis autorius puikiai pažįstamas iš tokių knygų kaip „Netobuli, laisvi ir laimingi“, „Aš ir mes“ ar „Trijų minučių meditacija“.
Paguoda kaip atsakas į asmeninę patirtį
„Paguoda. Kurios sulaukiame ir kurią dovanojame“ - šeštoji lietuviškai pasirodanti Ch. André knyga, ją parašyti paskatino sunki asmeninė patirtis. Susirgęs plaučių vėžiu autorius ėmė reflektuoti guodžiančių žodžių galią gijimo procese ir domėtis paguodos reiškiniu. Knygos „Paguoda“ autorius sako, kad pats paguodą atrado gerokai vėliau. Pasak jo, gyvenime būna daug dalykų, apie kuriuos žinome, bet kaip jie veikia - susivokiame ne visada.
Prieš septynerius metus Ch.André sužinojo, kad serga plaučių vėžiu, nors niekada nerūkė. Kaip sako pats rašytojas, tai, regis, dėl oro taršos. Knygų mugėje jis pasakojo apie akimirką, kai išgirdo diagnozę - gydytojas tiesiog sustingo žvelgdamas į kompiuterio ekraną, kuriame nagrinėjo tyrimų rezultatus, ir pasakė, kad Ch.André būklė gana bloga. „Tuo metu buvau šokiruotas. Išėjau iš gydytojo kabineto ir supratau, kad kol galėsiu priimti aplinkinių paguodą, turiu išmokti paguosti save. Atsisėdau parke ant suoliuko ir bandžiau padėti smegenimis suvirškinti šią žinią, medituoti, suvokti, kokia yra mano būklė. Labiausiai jaučiau liūdesį, buvo labai keista“, - prisiminė jis. Rašytojas sako, kad mintis, jog jis greičiausiai mirs, negąsdino, bet liūdino. „Prieš tai, kai pradėjau ieškoti paguodos, sau pasakiau - nusiramink, apmąstyk mintis, galbūt kai kurios iš jų neteisingos. Pavyzdžiui, kad mirsiu - juk nebūtinai tai nutiks. Tai vadinu saviguoda - bandžiau sau padėti. Žinoma, tai vėžio neišgydė, tai padarė medicininės priemonės, bet turėjau taip daryti. Pirmas saviguodos etapas buvo labai svarbus“, - atviravo knygos „Paguoda“ autorius. Pristatymo renginyje jis kalbėjo, kad jei iš karto šią žinią būtų pasakęs savo šeimai, jis nebūtų pasiruošęs priimti jų paguodos: „Buvo labai svarbu, kad susitaikyčiau su šia situacija, išmokčiau gyventi su grėsme. Kol negalėjau su tuo susitaikyti, negalėjau padaryti pažangos.“
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Paguoda: ne tik žodžiai, bet ir veiksmai
Knygos „Paguoda“ autorius aiškina, kad nepaisant to, kad tai skamba gana niūriai, reikia nepamiršti, kad gyvenime yra ir gražių dalykų, reikia išmokti jais džiaugtis, kad įveiktume sunkumus. „Turime suvokti, kad mes visi susidursime su ligomis, išdavystėmis, neteisybėmis ir vieną dieną mirsime. Bet nepaisant šio suvokimo turime tęsti savo gyvenimą, mėgautis juo“, - ragino Ch.André. „Klaida, kurią dažnai darome guosdami - per daug kalbame. Paguodai nereikia daug žodžių. Taip pat reikia nedrausti žmogui verkti, tačiau nereikia leisti verkti vienam - turite būti kartu su juo. Kai žmogus kenčia, žodžiai dažnai nėra tai, kas jam padeda - labiau padeda veiksmai. Svarbiausia - to žmogaus nepalikti vieno“, - apie klaidas guodžiant kalba Ch.André.
Paguodos menas: Kaip teikti ir priimti
Aptardamas, kaip paguodą suvokia įvairūs rašytojai, filosofai ir psichologai, dalindamasis asmeniniais pokalbiais su pacientais, kolegomis ir artimaisiais, autorius pristato daugiasluoksnį guodimo meną ir įrankius, padėsiančius jį įvaldyti.
Trys paguodos ramsčiai
Visų pirma prisiminkime, kad teikiama paguoda remiasi trimis kolonomis:
- buvimu šalia („Aš esu čia, su tavimi, lieku, nepaliksiu tavęs tol, kol tau manęs reikės“);
- emociniu palaikymu („Myliu tave, tu man svarbus, noriu palengvinti tavo skausmą“);
- materialia pagalba („Supaprastinsiu tau gyvenimą, kaip tik įstengsiu“).
Pirmoji - tai gyvas, iki baltumo įkaitęs tylėjimas. Antroji - paprasti žodžiai. O paskui yra visa kita…
Tinkama guosti akimirka
Per psichoterapeuto karjerą laikui bėgant įsisavinau kairos meną: ištarti tinkamus žodžius tinkamu metu. Kartais labai greitai, pačioje konsultacijos pradžioje, man atrodydavo, jog supratau, ką reikia sakyti arba daryti, kad padėčiau žmogui. Tačiau ilgainiui įsitikinau: siekiant padėti, pravartu, kad žmogus pats to norėtų, kad jam reikėtų ar jis gebėtų priimti pagalbą. Ne per anksti: kad neatrodytų, jog nebuvo išklausytas kaip unikalus asmuo ir aš tiesiog groju išmoktas psichoterapeuto gamas. Ne per vėlai: kančia jau gali būti paėmusi viršų ir jame nužudžiusi bet kokį laukimą ar viltį, taigi ir imlumą. Psichoterapijoje paguodos, pagalbos žodžiai negali būti nei per daug paviršutiniški, nei per daug iškilmingi: jie turi būti tikslūs, ištarti tinkamu metu, sustyguoti kaip tik tam, o ne kitam žmogui. Nors faktiškai sakome dažniausiai tuos pačius dalykus (nes žmonės visada patiria tuos pačius skausmus), nors raginame rūpintis savimi ir save gerbti, atleisti, imtis veiklos, visada atidžiai deriname savo kalbėjimo būdą, pasirenkame tokius žodžius ir vaizdinius, kurie bus iškalbingi kenčiančiam pašnekovui. Dažniausiai mūsų patarimai negali sujaudinti originalumu, bet nuoširdumu ir tikslumu jie turi sutelkti žmogų akimirką būti imlų. Veikiausiai kasdienė, ne psichoterapinė artimųjų ir draugų paguoda paklūsta panašioms taisyklėms; beje, guosdamas atvirai psichoterapeutas peržengia profesinius darbo rėmus, nukrypsta į spontanišką draugiškumą, dalijimąsi emocijomis, juolab jaudinantį ir paveikų, kad iš jo išgirsti tai neįprasta. Taigi viena iš auksinių guodimo meno taisyklių - neskubinti paguodos, pernelyg greitai nepažerti stiprinančių žodžių. Tie patys žodžiai, galintys pagelbėti po ilgo pašnekesio, gali sukrėsti arba praslysti, prasmegti kaip nereikšmingi, jeigu bus ištarti per greitai, skubant pasiekti palengvėjimą. Tada tą, kuris per anksti guodžia (consolator praecox), galima įtarti siekiant palengvinti ne tik kito, bet ir savo būseną.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Paguoda - tai pagarba
Kartais paguoda laimi, kai lieka neatskleidusi savo paslapties, juda pirmyn užsimaskavusi. Prie žmogaus nesiartiname skelbdami: „Tuojau paguosiu tave nelaimėje.“ Tai būtų pretenzinga, neatsargu ir neveiksminga. Štai ką manė Seneka, parašęs daug guodžiančių tekstų savo gedintiems artimiesiems ir draugams: „Žinojau, kad nereikia kaktomuša pulti tavo skausmo, kol jis siautėja būdamas naujas, bijojau, jog mano guodimas gali jį paaštrinti; juk ir norint pagydyti kūną nėra nieko kenksmingesnio kaip priešlaikinis gydymas. Štai kodėl aš laukiau, kol tavo skausmas savaime apsilps ir, laikui jį švelniai parengus priimti vaistus, leisis ištiriamas ir gydomas.“ Kam apsisunkinti tokiu atsargumu? Iš pagarbos guodžiamam žmogui. Jis visas skauda it avarijoje patyręs daugybinių traumų: yra dužlus, jo negalima kratyti! Tuomet paguoda - kaip įsiveržimas, mėginimas manipuliuoti, ji gali kelti skausmą, jei atkeliaus nešvelniai ir netinkamu metu; sužadins kančias ir sustabarėjimą, o tai užblokuos norą išgirsti ir bet kokius pokyčius.
Kantrybė ir laikas - natūralūs paguodos dėsniai
Paguoda yra atkuriamasis procesas, nukreiptas į žmogų, o ne į situaciją, kuri jį verčia kentėti. Tai natūralaus polinkio į psichologinį gijimą, būdingą beveik visiems žmonėms, skatinimo darbas: paguodos siekis yra čia pat, jis tylus, reikia tiesiog atgaivinti. Kantrybė būtina ir guodėjams, ir guodžiamiesiems. Ypač guodėjams: guodėjas siūlo, guodžiamasis priima. Kantrybė - tai lėtumo išmintis, laukimo nuovoka. Ji būtina lėtam ir atsargiam paguodos procesui. Kalbu ne apie pastiprinimą, kylantį iš veiksmo ar guodžiančio žodžio, kalbu apie visą „paguodos darbo“ kelią, kaip kalbama apie „gedulo darbą“ arba, pasak pribuvėjų, „darbą“, kurį dirba vaikelį į pasaulį paleidžianti mama: visose šiose situacijose tai natūralus procesas, kurį trokštame savo pastangomis palengvinti. Tačiau šios pastangos turi skleistis tinkamu tempu. Kai nutinka didelės nelaimės, paguoda yra ne būsena, kurią galima pasiekti kartą ir visam laikui, o ilgas žingsniavimas įmanomos ir priimtinos laimės link. Gana dažnai paguoda yra darbas stengiantis sustyguoti kenčiančio žmogaus santykį su laiku, „išsiderinusiu skausmo laiku“, pasak gražaus Vincent’o Delecroix posakio, primenančio, kad dabartis, praeitis ir ateitis išsikraipo veikiant kančiai - kaip metalas nuo karščio. Bet koks kentėjimas išsyk pradeda auginti baimę, o kartais ir įsitikinimą, kad ji truks ilgai, retsykiais - amžinai. Tada paguoda siekia praskėsti skausmo gniaužtus, kuriuose sustingęs ir iškrypęs laikas būna uždaręs mūsų sąmonę. Taip pat pamatysime, kaip per gyvenimą daug kartų mums suteikta paguoda pamažu keis mūsų pasaulėvaizdį. Laikui bėgant, kai po liūdesio vis ateina paguoda, o po paguodos ateina liūdesys, kiekvienas pradedame suprasti, kas yra nepastovumas: kaip gudriai savo pasakojime „Joga“ aprašo Emmanuelis Carrèreʼas: „Kai viskas sekasi gerai, laukiu, kad vieną ar kitą akimirką viskas pakryps į bloga - ir dėl to aš teisus, o kai viskas einasi blogai, neįstengiu patikėti, kad vieną ar kitą akimirką pakryps į gera - ir dėl to aš neteisus.“ Na taip, juk tai akivaizdu! Bet mums dažnai prireikia ištisų metų - ne tam, kad tai sužinotume ar priimtume, bet kad patikėtume ir įsisąmonintume. Viena po kitos išgyventos širdgėlos atveria mums akis į vieną akivaizdybę: mūsų laimė trapi.
Širdgėlos pavojai ir kaip su jais kovoti
Mąstydami apie nelaimių pasekmes, iš pradžių pagalvojame apie depresiją - liguistą, užsitęsusią, interiorizuotą širdgėlą, kuri pamažu darosi nejautri jokiai paguodai. Yra vadinamųjų „reakcinių“ depresijų, ištinkančių po skaudžių gyvenimo įvykių. Psichiatrai visuomet ieško ribos tarp saikingos ir suprantamos depresinės reakcijos į nelaimę, kai galima tenkintis priežiūra ir palaikymu, ir liguistos būsenos, kurią reikės aktyviai gydyti. Tačiau bene dažniausiai pasitaikantis širdgėlos pavojus - kartėlis.
Kaip nejausti kartėlio
Paguoda laimės kūdikiams, kurie nesuvokia savo sėkmės arba yra genetiškai atsparūs? Daugeliui į širdgėlą panirusių žmonių būtina kovoti su lėtinio kartėlio ir apmaudo kančios nepatyrusiems nuodais. Taip būna vaiko netekusiems tėvams, kai susitinka su kitais tėvais, kurių visos atžalos gyvos ir sveikos. Kitas pavojus - apmaudas, kurį galima jausti sau: kartais pykstam, kad ir toliau kenčiame, niekaip negalime išsikapanoti. Dar yra pagunda prasmegti širdgėloje. Kodėl mus kartais traukia tai, kas galų gale pakenks: skundai, apmaudas, liūdesys? Gal todėl, kad iš pradžių, kaip ir priklausomybės atveju, nuo to būna geriau. Gal todėl, kad norom nenorom manome, jog mūsų skundai prišauks pastiprinimą ir paguodą. Arba tiesiog todėl, kad pasiduodame liūdesiui būdingam silpnumui ir jo siūlomam pavojingam palengvėjimui: liūdesys verčia nuleisti rankas, palikti viską savieigai, atsisakyti gyvenimo kovų ir, šiaip ar taip, iš pradžių jis teikia palengvėjimą. Žinant, kad yra su nelaime susijusios, jas išduodančios ir išreiškiančios kūno būsenos. Kol kas reikia palikti nuošalyje nelaimę, išeičių - jei jų dar neradome - paieškas. Ir priimti kentėjimo tikrovę. Paklausti savęs, ar norime jai atsiduoti, ar tai geras sumanymas. Nes leisti sau atsikvėpti galbūt geras sumanymas, net jei tai darysime liūdėdami ir liedami ašaras; kartais pati prislėgtumo būsenos pradžia yra gelbstinčios akimirkos.
Dažnai psichoterapijoje tai būna atliekamo darbo pagrindas: padėti pacientams mąstyti apie save, įvesti tvarką ir atskleisti prasmę to, kas jiems atsitinka; įvardyti įvykius, atpažinti jų reakcijas į tuos įvykius, atskirti, kas kyla iš praeityje susiformavusių automatinių reakcijų, o kas iš dabartinių sprendimų, ir pan. Visada būdavau priblokštas, kai pamatydavau, kad dažniausiai tik per konsultaciją mano pacientai pasivargindavo apie tai susimąstyti ir mėginti įsivesti vidinę tvarką; kitu laiku jie tiesiog kažką veikė arba pramogavo, bet nemąstė apie tai, kaip vairuoti savo gyvenimą. Vidinė netvarka - nieko baisaus, jeigu žmogus laimingas, tačiau toksiška, jei jis nelaimingas.
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
Laimė ir paguoda: Kaip atrasti džiaugsmą net ir sunkiausiomis akimirkomis
Kai mūsų dvasia laiminga, veidas šypsosi. Tačiau būna ir atvirkščiai: kai šypsomės, tai (šiek tiek) pagerina mūsų savijautą. Mokslinėje kalboje tai vadinama atoveiksmio grandine. Visos studijos patvirtina, kad švelnus šypsenos poveikis mūsų nuotaikai - tai ne iliuzija, o tikrovė. Ar jausdamiesi nelaimingi turėtume prisiversti šypsotis, kad įveiktume spliną? Žinoma, ne. Tačiau leisti sau šypsotis net liūdint, kai gyvenimas dovanoja mums trapią, jaudinančią, graudinančią ar tiesiog gražią akimirką, - puikus sumanymas. Tyrimai atskleidžia, kad žmonės, kurie leidžia sau šypsotis tada, kai patiria sunkumų ar net išgyvena našlystę, paskui lengviau kapanojasi į viršų ir atsigauna. Pabrėžiu (nes dažnai girdime kalbant apie įsakymus šypsotis arba privalomas šypsenas): svarbu yra ne prisiversti šypsotis, bet leisti sau nusišypsoti, kai gyvenimas gražiai mus nustebina. Nei daugiau, nei mažiau.
Menas kaip paguodos šaltinis
Per Antrąjį pasaulinį karą Londono nacionalinė galerija gyventojų pageidavimu eksponavo po vieną paveikslą per mėnesį - vienintelį iš fondų, saugomų žemės viduriuose Velse, pateikdavo vokiečių bombardavimą kenčiančių londoniečių susižavėjimui ir susijaudinimui. Šedevrą saugodavo du sargybiniai, nuskambėjus pavojaus signalui pasiruošę jį evakuoti. Tai, ką vadiname menu (dailės, meninės kūrybos prasme), yra visuma žmonių kūrinių, kuriais siekiama kitam sužadinti emocijas - malonias ir raminančias (susižavėjimą, nuostabą, pakylėjimą, dėkingumą, graudulį…) arba nesmagias ir trikdančias (baimę, liūdesį, pyktį…).
Prisimenu, vienas pacientas pasakojo, kad laikotarpiais, kai išgyvendavo stiprias depresijos kančias, pasiklausius Mozarto sonatos ar pažiūrėjus į Van Gogho paveikslą jam kartais palengvėdavo: „Žinojimas, kad šiandien jie mirę, bet vis dar man kalba, kad mes priklausome tai pačiai žmonių bendruomenei, kad galbūt jie jautė tokias pat kančias kaip aš, mane guodžia, nors nieko neišsprendžia, o žinojimas, kad ir jie kentėjo, galėtų mano kančias dar pastiprinti. Filosofas Alainas de Bottonas kūrinyje „Menas ir terapija“ rašo, kad meno funkcijos - atgaivinti mūsų viltį, padaryti kančią orią ir praplėsti mūsų pasaulėvaizdį. Žinoma, bet kuri pažintis su meno kūriniu ypatinga: jos poveikis priklauso nuo mūsų asmenybės, o dar labiau nuo to, kokiu gyvenimo momentu įvyksta. Vieną akimirką kūrinys gali mūsų nesujaudinti, o praėjus keleriems metams - sukrėsti. Tačiau kai kurie kūriniai tokie stiprūs, kad tokio muziejaus sumanymas gali būti ne toks jau naivus, kaip atrodo. Tad kokius gi kūrinius reikėtų rodyti Paguodos salėje? Kūrinius, kuriuose pavaizduotos kančios panašios į mūsų, kurie siūlytų būdus su jomis dorotis ir jas įveikti, skatintų mus galvoti apie kitus dalykus, o ne apie kančią, pasakotų apie meilę, viltį, draugystę, priverstų keliauti laike ar erdvėje? Prireiktų tikrai dаug vietos! Tada menas gali mums sužadinti malonių emocijų (skatinti žavėtis, stebėtis, susigraudinti), kurios susilpnins skausmingų emocijų poveikį. Flaubertʼas, labai jausmingas melancholikas, viename laiške rašė: „Aš esu tik literatūrinis driežas, visą dieną besišildantis po didžiąja grožio saule.“ Jis nemanė, kad jo kuriamas menas turi būti guodžiantis, atvirkščiai. Menas taip pat gali guosti perkeldamas mus iš savo pačių dėmesio centro kitur, susiedamas su taip kaip mes arba kitaip negu mes kenčiančiais žmonėmis; tokiais atvejais mus pastiprina ne tik susižavėjimas, ne tik grožis, bet tai, kas jaudina, kas mene yra artima mūsų ir (tada suvokiame) kitų žmonių skausmui. Taip pat vyksta pasidalijimas kančia ir viltimi: pavyzdžiui, garsusis tapytojo Matthiasʼo Grünewaldo Izenheimo altorius, rodantis kankinamą Kristaus kūną taip realistiškai, kaip dar nerodė joks kitas kūrinys, buvo skirtas Šv. Žinoma, ne visada paprasta priimti meno kūrinio teikiamą gerą poveikį, dažnai jį užstoja mūsų liūdesys. Tačiau panašiai yra su visokia paguoda: daug paprasčiau ją atstumti, negu priimti, paprasčiau sakyti „nereikalinga, juokinga“, negu jai atsiverti. Kartais meno paguoda būna ne taip lengvai prieinama kaip žmonių ar gamtos: dažnai reikia pasistengti artintis prie jos pačiam.
Praktiniai patarimai, kaip būti laimingesniems ir priimti paguodą
Psichoterapeutas mugės lankytojams kalbėjo, kad yra vietų, kur laimės pasiekti lengviau. Pavyzdžiui, gamtoje. Pasak jo, laimingesni jaučiamės ir skaniai pavalgę. Vaikštant didelio miesto gatvėmis, kur žmonės stumdosi, aplink tvyro oro tarša - laimės tokioje aplinkoje pasiekti sunkiau.
Ch.André pasakojo, kad tomis dienomis, kai niekas nesiseka, turime sau pasakyti - visa tai yra erzinantis dalykas, bet galbūt yra smulkmenų, kurios mus džiugina. „Kiekvieną kartą, kai aš pasistengiu padaryti šį pratimą, aš lavinu savo smegenų dalį, kuri vėliau man padės tapti laimingesniam“, - atviravo svečias. Jis papasakojo apie vieną pratimą, kurį atlikti gali kiekvienas žmogus. „Jei esate gatvėje ir matote žmones, pabandykite sau papasakoti, įsivaizduoti dešimt istorijų apie tuos skubančius žmones. Bet tos istorijos turėtų būti teigiamos, net realistiškos. Svarbu išmokti pasakoti pozityvias istorijas, kad smegenys nebūtų užterštos neigiamomis idėjomis. Laimės yra pas visus - bet kai kuriems žmonėms reikia įdėti pastangų, kad atsispirtų stresui, liūdesiui, kad jie galėtų pasijausti laimingesni“, - kalbėjo Ch.André. Štai, aiškino knygos autorius, jei gatve matome bėgantį ir skubantį žmogų, pabandykime įsivaizduoti, kad jis, pavyzdžiui, skuba, nes vėluoja į pasimatymą su drauge, kurią išvydęs šypsosis ir jausis saugus.
Daugeliui iš mūsų vis dar nelengva priimti paguodą, pastebėjo C. Andre. „Dažnai mes nedrįstame, esame drovūs, ypač kalbant apie vyrus - vyrai nenori verkti, nenori pasirodyti silpni, pažeidžiami. Tai yra klaida, nes skausmas niekur nedingsta. Paguodą sunku priimti, nes tada pripažįstame, kad esame nelaimingi, galbūt mums kažkas nepavyko ir esame silpnojo pozicijoje“, - aiškino C. Jei kalbėtume apie paguodos kitam suteikimą, šioje vietoje žmonėms taip pat kyla iššūkių. „Buvau psichiatras, tad dažnai guosdavau savo pacientus, bet nebūtinai taip pat gerai mokėjau paguosti savo žmoną, vaikus ar draugus, nes taip pat bijojau pasielgti ne taip. Kai stengiamės paguosti kitą asmenį, klaida, kurią dažnai darome, - per daug kalbame“, - pastebėjo C. Paguodai, anot jo, žodžių nereikia - užtenka būti šalia žmogaus, leisti, jeigu jam norisi, verkti. „Žodžius galite pasakyti ir vėliau, nes kai žmogus kenčia, dažniau jam padeda ne žodžiai, o įvairūs veiksmai. Svarbiausia žmogaus nepalikti vieno.
Prasmės paieškos: Iliuzija ar kelias į paguodą?
Populiarioji psichologija siūlo paguodą manyti, kad viskas visada turi prasmę. Rasti nelaimės prasmę gali būti guodžiantis dalykas, nes dažnokai neteisybės, nesupratimo ir absurdiškumo jausmas paverčia išmėginimus širdgėlomis. Manydami, kad mus ištikusi nelaimė galbūt slepia žinią, gal pajusime palengvėjimą - tai nukreips nuo pykčio, maišto, kaltės ir, nelygu žinia, pastūmės mus veikti. Tai naudinga, kai ištinka liga: galima manyti, jog mus (arba artimą žmogų) sutrikdžiusi patologija yra pranešimas, kad gyvenimas riedėjo netinkamais bėgiais, kad mumyse slypėjo kančia, kurios nenorėjome matyti. Taigi, liga, atrodo, atveria mums akis ir parodo, jog savo gyvenimui turime iš naujo suteikti prasmę.
Prasmės paieškų pavojai
Tačiau prasmės paieškos gali būti ir pavojingos. Kaip gydytojas turėjau progų įsitikinti, kokios jos žiaurios tam, kuris suserga ir girdi tvirtinant, kad jo liga „turi prasmę“. Atskirkime dalykus: liga, negalia, nelaimė pačios savaime neturi prasmės. Jos tiesiog randasi per atsitiktinumą, dėl nesėkmės, klaidų arba logikos, kurios mes dažnai nesuvokiame. Tiesa, kliūtys ir sunkumai mus priverčia susimąstyti apie tai, kaip elgėmės gyvenime vakar, apie tai, ką norime ir galime daryti rytoj. Tai vienintelis jų privalumas: kai viskas klostosi gerai, mes leidžiamės nešami palankios tėkmės; kai ištinka liga, negalia ar nelaimė, privalome būti aktyvesni, nes tėkmė mums nepalanki. Tada kai kurie žmonės susimąsto, kokią prasmę norėjo suteikti savo gyvenimui, kiti tiesiog galvoja: „Mano gyvenimo prasmė - gyventi kaip įmanoma geriau, skonėtis, atrasti, dalytis…“ Žmonės, kuriems teko susigrumti su didele nelaime, dažnai į gyvenimą žvelgia platesniu ir sodresniu žvilgsniu negu tie, kurie gyveno patogiai ir nepatyrė sunkumų. Visa tai įmanoma perimti, bet su sąlyga, kad žmogus kūnu ir siela bus ištvėręs širdgėlą. Juk išmėginimas gali mus nužudyti arba amžiams sužeisti sielą. Kartais išmėginimui ar kančiai nereikia suteikti jokios prasmės - atrodo, kad jie neturi jokių pasekmių, kurios galėtų būti palankios ar pamokomos. Būtų buvę tiesiog geriau, jei tai niekada nebūtų atsitikę. Tačiau atsitiko, tada žmogus priverstas pasistengti tai priimti, kad galėtų vargais negalaisgyventi. Bet iškentus stiprų sukrėtimą lieka didelis pavojus pasijusti atsidūrus prasmės dykumoje („Kam gyventi?“).
#
tags: #psichologinis #straipsnis #paguoda