Pastaruoju metu, dėl įtemptos geopolitinės situacijos, daugelis susiduria su dideliu kiekiu slogių emocijų. Vieni streso būsenoje ima veikti, kiti atsiriboja, o treti tiesiog sustingsta. Jausti nerimą, baimę ir kitas varginančias emocijas šiandieniniame kontekste yra visiškai normalu, tačiau svarbu suprasti, kad per didelis jų kiekis ir intensyvumas gali sparčiai išeikvoti turimus resursus. Šiame straipsnyje gilinamasi į sudėtingą nerimo, adrenalino ir smegenų ryšį, paaiškinant, kokį poveikį lėtinis stresas gali turėti mūsų psichinei gerovei.
Stresas - natūrali organizmo reakcija
Kas yra stresas? Tai natūrali, universali organizmo reakcija į vidinius ar išorinius dirgiklius, vadinamus stresoriais. Šis mechanizmas per tūkstančius metų padėjo žmonėms išgyventi: užfiksavus pavojų, aktyvuojama vadinamoji „kovok arba bėk“ reakcija, mobilizuojanti jėgas kovai ar pabėgimui. Trumpalaikis stresas iš esmės nėra blogas. Jis gali pagerinti dėmesio koncentraciją, padidinti fizinį pajėgumą ir skatinti greitesnius sprendimus. Pavyzdžiui, prieš svarbų susitikimą jaučiamas nedidelis jaudulys gali padėti geriau pasiruošti ir pasirodyti užtikrinčiau.
Tačiau svarbu atskirti trumpalaikį ir lėtinį stresą. Lėtinis stresas gali išbalansuoti hormonų sistemą, trikdyti miego kokybę, silpninti imunitetą ir net spartinti senėjimo procesus. Svarbu suprasti, kad stresas nėra vien tik psichologinė būsena - tai viso organizmo reakcija, apimanti nervų, endokrininę ir imuninę sistemas. Vienas iš pavojingiausių streso aspektų yra tai, kad jis gali ilgai likti nepastebėtas. Žmonės neretai painioja pirmuosius simptomus su paprastu nuovargiu, prasta miego naktimi ar net laikinu motyvacijos sumažėjimu.
Kai patiriame stresą, organizmas aktyvuoja simpatinę nervų sistemą. Širdis ima plakti greičiau, raumenys įsitempia, kvėpavimas tampa paviršutiniškas. Stresas stipriai veikia mūsų psichinę būseną. Kortizolis - pagrindinis streso hormonas - tiesiogiai veikia hipokampą, atsakingą už atmintį ir emocijų reguliaciją. Moksliniai tyrimai rodo, kad lėtinis stresas pagreitina telomerų trumpėjimą. Telomerai yra tarsi apsauginiai DNR „dangteliai“, saugantys ląsteles nuo pažeidimų. Jeigu keli požymiai pasireiškia nuolat ir trukdo kasdieniam gyvenimui - metas imtis veiksmų.
Didelio streso metu kūnas nuolat gauna signalą, kad jis pavojuje. Didelis stresas tiesiogiai veikia smegenų funkcijas, ypač prefrontalinę žievę ir hipokampą. Moksliniai tyrimai rodo, kad lėtinis stresas gali padidinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką iki 40 %.
Taip pat skaitykite: Apie individualybę literatūroje
Nerimas ir stresas: ar tai tas pats?
Nors kasdienėje kalboje šie žodžiai dažnai vartojami kaip sinonimai, nerimas ir stresas yra skirtingos, tačiau glaudžiai susijusios būsenos. Stresas - tai reakcija į konkretų išorinį ar vidinį dirgiklį (pvz., artėjantis egzaminas, konfliktas darbe, sveikatos problema). Nerimas - tai ilgalaikis vidinis nerimavimas ir baimės pojūtis, net jei nėra aiškios ar tiesioginės grėsmės. Trumpalaikis stresas dažniausiai praeina, kai išsprendžiama problema, tačiau jei įtampa užsitęsia, nervų sistema pripranta veikti padidinto budrumo režimu. Visiškai pašalinti streso ir nerimo iš gyvenimo neįmanoma, nes tai natūralios žmogaus reakcijos, padedančios prisitaikyti prie pokyčių. Nors stresas yra neišvengiama gyvenimo dalis, jo poveikis organizmui nebūtinai turi būti žalingas.
Trumpalaikio streso metu kūnas pereina į „kovok arba bėk“ režimą.
Mitybos ir nervų sistemos ryšys
Mitybos ir nervų sistemos ryšys tyrinėjamas jau gana seniai, tačiau šios srities populiarumas plačiojoje visuomenėje šovė į viršų tik pastarąjį dešimtmetį. Atskira specialistų grupė, mitybos psichiatrai, pateikia vis daugiau duomenų apie maistinių medžiagų reikšmę psichiniam žmogaus funkcionavimui, tame tarpe ir atsakui į stresą.
Pirmiausia, svarbu suprasti, kad stresas - biologinis reiškinys. Nors jo priežastys gali būti grynai psichologinės (pavyzdžiui, nerimas dėl karo), stresas visada sukelia pamatuojamus pokyčius kūne ir, žinoma, smegenyse. Kai susiduriame su stresu ar nerimu, pakyla mūsų streso hormonų (pavyzdžiui, kortizolio) ir kai kurių nervų sistemos mediatorių (pavyzdžiui, adrenalino) kiekis. Šių mediatorių gamybai reikalingos tam tikros maistinės medžiagos, kurių kiekvienas turime ribotai. Kadangi evoliuciškai susiklostė, jog atsakas į stresą yra esminis mūsų išlikimo mechanizmas, streso metu mūsų kūnams atrodo svarbu siųsti maistines medžiagas būtent šia kryptimi. Dėl šios priežasties pristabdoma kitų nervų sistemos mediatorių gamyba: seratonino (gera nuotaika), dopamino (motyvacija) ir acetilcholino (mąstymas ir atmintis). Trumpiau sakant, išlikimas ima viršų prieš gerą nuotaiką ir protavimą - logiška. Nors pakeisti savo archajiško fiziologijos negalime, gera žinia ta, jog apsirūpinti reikalingomis maistinėmis medžiagomis ne taip jau sunku.
Pabaigai, svarbu suprasti, kad vien tik maistinės medžiagos mūsų psichinės sveikatos reikšmingai nepagerins. Mityba - tik viena gyvensenos komponentė, todėl nevertėtų pamiršti miego, hobių, mankštos ir, žinoma, bendravimo.
Taip pat skaitykite: Eilučių sujungimas programavime
Adrenalinas: nauda ir pavojai
Adrenalinas (epinefrinas) - tai antinksčių šerdinės dalies hormonas, kuris atlieka kelias funkcijas. Pirmiausia adrenalinas kaip neuromediatorius padeda pernešti informaciją iš vieno hormono ir neurono į kitą. Adrenalinas vartojamas teikiant skubią medicinos pagalbą, pvz., bronchų astmos priepuoliams nutraukti arba alerginėms reakcijoms sustabdyti (įgėlus bitei ir pabrinkus audiniams). Adrenalino tirpalas gali būti vartojamas kapiliariniam kraujavimui stabdyti. Fiziologiškai adrenalinas būtinas tam, kad nesustotų širdies ir kitų organų veikla. Kitą vertus, adrenaliną galima vadinti streso hormonu. Jo susidarymą organizme skatina stiprios emocijos, sunkus fizinis darbas, taip pat ekstremalūs pojūčiai.
Dėl padidėjusio adrenalino kiekio aštresni tampa mūsų jutimai, patankėja kvėpavimas, padažnėja širdies ritmas, į kraują išsiskiria didesnis gliukozės kiekis, įsitempia raumenys, mažiau kraujo tenka odai ir vidaus organams, o daugiau - raumenims ir smegenims. Būtent dėl šių fiziologinių pokyčių žmonės ekstremaliomis aplinkybėmis įgauna jėgų ir ryžto atlikti tai, ką paprastai atlikti būtų labai sunku ar net neįmanoma.
Nedidelis adrenalino kiekis yra naudingas žmogaus organizmui: pagreitėja širdies veikla, suaktyvėja medžiagų apykaita, todėl atsiranda daugiau jėgų susidoroti su įvairiomis krizėmis, nudirbti sunkius darbus. Tačiau jei tenka patirti daugiau stresų, galima tikėtis, kad adrenalino pasigamins pernelyg daug. Tokiais atvejais organizmas įspėja, kad reikia sustoti: gali pradėti pykinti, atsiranda galvos skausmai, kyla žarnyno spazmai, sustoja virškinimas, gali net užklupti odos ligos.
Kai kurie žmonės nutrūktgalviškai vairuoja automobilį, beprotišku greičiu prašvilpia pro šalį apsižergę „britvą“, be baimės šoka žemyn prisirišę guma, svaigsta šokdami su parašiutu ir mėgsta ekstremalius atrakcionus. Kiti gi dėl nuolatinio adrenalino poreikio tampa nepataisomais lošėjais, rizikuoja sudarydami abejotinus verslo sandėrius ar įsiveldami į nusikalstamą veiklą. Adrenalino dozę garantuoja ir dažasvydis ar kiti karą simuliuojantys žaidimai. Be to, aštrių pojūčių galima patirti ir neišeinant iš namų, pvz., žaidžiant daug įtampos ir rizikos turinčius kompiuterinius žaidimus arba žiūrint siaubo ir smurto perpildytus filmus. Pasirodo, kad, patyrę ekstremalių pojūčių, tokie žmonės pasijunta fiziškai nepalyginti geriau - susitvarko jų širdies darbas, suaktyvėja smegenų veikla, padidėja organizmo tonusas ir pagerėja bendra savijauta. Ir taip jaustis jie nori visada. Taip vystosi priklausomybė nuo adrenalino - cheminės medžiagos, kuri išskiriama į kraują atsidūrus ekstremalioje situacijoje. Taigi, paspaudus greičio pedalą, nušokus su parašiutu ir kitaip sukėlus stresinę ekstremalią situaciją, sukeliamas pasitenkinimas, kuris neretai gali tapti euforija. Tačiau, nuolat ieškodamas naujų malonumą ir net euforiją sukeliančių potyrių, adrenalino fanatikas patenka į užburtą ratą, nes išsivysto pripratimas prie didelių adrenalino kiekių, kurių laikui bėgant reikia vis daugiau. Štai tada iškyla ne tik psichologinės, bet ir fiziologinės priklausomybės nuo adrenalino rizika. Todėl labai svarbu nepamiršti, kad adrenalino poveikis yra labai trumpalaikis. Patyrus ekstremalių pojūčių, staiga apima didelis nuovargis, norisi kristi į lovą ir ilsėtis.
Yra ne vienas šimtas įvairių priklausomybių, dėl kurių kenčia žmonės, pvz., nuo alkoholio, narkotikų, kompiuterinių žaidimų ir pan. Tačiau pastaruoju metu psichiatrai ir psichologai vis dažniau susiduria su žmonėmis, priklausomais nuo adrenalino. Priklausomybė nuo adrenalino dažniau kamuoja žmones, kuriems fiziologiškai išsiskiria per mažai adrenalino. Tai dažnai būna psichopatinės asmenybės su žemu nerimo lygiu. Tokiems žmonėms atlikus kompiuterinę tomografiją matosi, kad jų susijaudinimas yra daug lėtesnis nei normalių žmonių. Todėl tokioms asmenybėms nuolat reikia daugiau adrenalino vien tam, kad jie galėtų normaliai gyventi. Priešingu atveju jie jaučia apatiją, tuštumą, gali nejausti subtilių pojūčių. Šis sutrikimas gali būti paveldimas. Kita grupė nuo adrenalino priklausomų žmonių yra normalūs, nors gali būti apimti nerimo arba depresinės nuotaikos. Štai tokiais atvejais jie stengiasi patirti didelius emocinius ir fizinius krūvius vien tam, kad patirtų ekstremalius pojūčius ir negalvotų apie savo rūpesčius. Tarp šios grupės adrenalino fanatikų neretai pasitaiko lakūnų, alpinistų, daug pasiekusių verslininkų ir pan. Adrenalino antplūdžio jiems reikia vien tam, kad „persikrautų“ jų smegenų „kompiuteris“, jie galėtų naujai pamatyti savo gyvenimo situaciją ir priimti reikiamus sprendimus.
Taip pat skaitykite: Nerimo sukeltas galvos skausmas: kaip atpažinti?
Beatodairiškai ieškant būdų patirti adrenalino sukeliamą euforiją, reikėtų nepamiršti, kad didelė įtampa verčia ir kūną, ir smegenis dirbti padidėjusiu režimu. Jei po adrenalino antplūdžio žmogus neskuba ilsėtis, atsipalaiduoti, o tarsi išbadėjęs netrukus ieško kito stresinio išgyvenimo, jis gali tiesiog „perdegti“ - susirgti opalige, patirti stiprius galvos skausmus, psichinį išsekimą ir net susirgti depresija.
Dažnos adrenalino paieškos paveikia asmenybę, keičia gyvenimo būdą ir įpročius, dažnai skausmingai paveikia santykius su artimais žmonėmis. Adrenalino fanatikas gyvenimą gali suvokti tarsi loteriją, kurioje neturi ką prarasti. Dažnai toks žmogus pats ne visai suvokia, kokie yra tikrieji tokios jo elgsenos motyvai, kaip tai veikia jį patį ir jo artimuosius. Štai tada reiktų pagalvoti apie profesionalią specialistų pagalbą. Psichoterapija - vienas iš veiksmingų būdų padėti tokiems žmonėms, nes jiems padedama suprasti, kas su jais vyksta ir kaip jų pomėgiai bei veikla veikia juos pačius, aplinką ir artimuosius.
Adrenalino fanatikų priklausomybę siūloma sušvelninti lengvesnėmis priemonėmis. Jiems tiesiog siūloma pakeisti ekstremalios veiklos pobūdį labiau socialia ir mažiau pavojinga fizinei ir psichinei sveikatai veikla. Tokie žmonės gali imtis kitos sudėtingos veiklos, reikalaujančios didesnės emocinės ir fizinės įtampos. Paprastai jie nuo labai pavojingos veiklos pereina lošti į biržas, kur perka ir parduoda akcijas ar užsiima kitu rizikingu verslu. Tai, žinoma, geriau nei beprotišku greičiu skrieti sportiniu automobiliu, kai vienas neteisingas veiksmas gali tapti mirtinos avarijos priežastimi. Nors šiuo atveju gali nukentėti visos šeimos biudžetas, jei vyras praloš pinigus. Paprastai pavyksta tik šiek tiek sušvelninti patologinį adrenalino troškimą, bet išsivaduoti nuo šios priklausomybės iki galo pavyksta retam. Metams bėgant didelis adrenalino poreikis mažėja, tada ir rizikuoti norisi mažiau, ir ekstremali veikla tampa mažiau pavojinga. Galiausiai žmogus turi ugdyti atsakomybės jausmą prieš savo žmoną ir vaikus, kitus artimuosius. Adrenalino fanatikas turėtų pagalvoti, kaip jausis jo šeima dėl vieno ar kito jo ekstremaliai daromo veiksmo, ar nenukentės dėl jo ekstremalių pojūčių siekimo.
Paslėpti nerimo stiprikliai šiuolaikiniame gyvenime
Šiuolaikinis gyvenimas slepia nerimo priežastis, kurias dauguma žmonių kasdien nepastebi. Psichologai išskiria keletą įprastų įpročių, kurie žymiai padidina streso lygį, nuo per didelio skaitmeninių prietaisų naudojimo iki blogos miego higienos. Šie elgesio modeliai sukuria neurologines grįžtamojo ryšio grandines, kurios laikui bėgant sustiprina nerimo reakcijas. Netgi iš pažiūros nekenksmingos veiklos, tokios kaip daugiafunkcinis darbas ir per didelis kofeino vartojimas, gali perprogramuoti smegenis į padidinto budrumo būseną. Supratimas apie šiuos paslėptus nerimo stipriklius yra pirmas žingsnis link psichinės pusiausvyros atkūrimo vis labiau slegiančiame pasaulyje.
Lėtinis skaitmeninis perkrovimas
Nors žmonės dažnai griebiasi savo įrenginių norėdami atsipalaiduoti, per ilgas ekrano laikas yra siejamas su padidėjusiu nerimo lygiu dėl daugybės fiziologinių priežasčių. Tyrimai rodo, kad nuolatinis skaitmeninių įrenginių naudojimas skatina kortizolio gamybą, dėl to organizmas ilgą laiką būna streso būsenoje. Ekranų skleidžiama mėlyna šviesa trikdo melatonino gamybą, daro neigiamą įtaką miego kokybei ir dar labiau sustiprina nerimo simptomus. Be to, socialinių tinklų naudojimas sukuria nesveikus lyginimosi ciklus ir baimę praleisti kažką svarbaus. Psichologai rekomenduoja nustatyti skaitmenines ribas nustatant laikotarpius, kai nenaudojama technika, naudojant mėlynosios šviesos filtrus po saulėlydžio ir sąmoningai naudojantis technologijomis - apgalvojant, kada ir kodėl naudojamasi įrenginiais.
Kofeino vartojimas
Be skaitmeninių įpročių, daugelio žmonių kasdienėje rutinoje yra dar vienas galingas nerimo stipriklis: kofeino vartojimas. Tyrimai rodo, kad kofeinas sukelia fiziologines reakcijas, labai panašias į nerimo simptomus - padidėja širdies susitraukimų dažnis, sustiprėja budrumas ir netgi atsiranda drebulys. Šis stimuliatorius blokuoja adenozino receptorius ir skatina adrenalino gamybą, taip sukuriant biocheminę aplinką, palankią nerimo būsenai. Psichologai pažymi, kad asmenys, turintys nerimo sutrikimų, yra ypač jautrūs kofeino poveikiui. Net vidutinis suvartojimas - 200-300 mg per dieną - gali sustiprinti simptomus. Šis ryšys veikia pagal ribinio kiekio principą: vartojimo kiekis, kuris vieniems nesukelia jokių problemų, kitiems gali sukelti didelį nerimą. Laikas taip pat svarbus - vartojimas popietę dažnai sutrikdo miegą, dar labiau sustiprindamas nerimo problemas.
Miego atidėliojimas
Nepaisant nuovargio, milijonai suaugusiųjų nuolat atideda miegą, kad galėtų naršyti socialinius tinklus, žiūrėti dar vieną serialo epizodą ar atlikti dar vieną užduotį. Šis reiškinys, vadinamas „miego atidėliojimu“, smarkiai pakenkia psichologiniam atsparumui. Psichologai pažymi, kad nuolatinis miego trūkumas sutrikdo emocinių procesų reguliavimo mechanizmus ir sustiprina nerimo reakcijas į įprastus stresorius. Tyrimai rodo, kad vos viena savaitė nepakankamo miego padidina nerimo lygį iki 30 %. Tai sukuria žalingą ciklą, kai nerimas dar labiau pablogina miego kokybę, dar labiau sustiprindamas problemą. Norint ištrūkti iš šio rato, reikia nustatyti griežtas skaitmenines ribas prieš miegą, sukurti nuoseklią miego rutiną ir miegą laikyti svarbia saviugdos dalimi, o ne derybų objektu.
Pernelyg didelis daugiafunkciškumas
Nors dažnai vertinamas kaip produktyvumas, chroniškas daugiafunkciškumas iš esmės keičia smegenų funkcijas taip, kad padidėja nerimas. Tyrimai rodo, kad nuolatinis perėjimas nuo vienos užduoties prie kitos padidina kortizolio gamybą ir sumažina priekinės smegenų žievės, atsakingos už emocijų reguliavimą, efektyvumą. Neurologai nustatė, kad daugiafunkcinis darbas sukuria dopamino grįžtamojo ryšio kilpą, kuri skatina dėmesio nukreipimą, o ne užduoties atlikimą. Šis neurologinis modelis treniruoja smegenis nuolat ieškoti stimuliacijos, todėl ilgalaikis susikaupimas tampa vis sunkesnis. Norint sumažinti šį nerimą keliančią priežastį, psichologai rekomenduoja taikyti „monotasking“ praktiką: skirti tam tikrą laiką vienai užduočiai, naudoti Pomodoro techniką ir sukurti prietaisų nenaudojimo zonas, kad būtų palaikomi natūralūs dėmesio ritmai.
Vengimo elgesio modeliai
Nors daugiafunkcinis darbas apsunkina smegenis pernelyg dideliu dirginimu, kitas dažnas nerimo stipriklis veikia priešingu mechanizmu - vengimu. Psichologai vengimą apibūdina kaip stiprinantį ciklą, kuris laikinai sumažina diskomfortą, bet galiausiai sustiprina nerimą. Kai žmonės nuolat vengia nerimą keliančių situacijų - atsisako socialinių kvietimų, atidėlioja sudėtingas užduotis ar atsisako spręsti konfliktus - jie netyčia moko savo smegenis, kad šios situacijos yra tikrai grėsmingos. Šis modelis sukuria grįžtamojo ryšio kilpą, kurioje vengimo palengvėjimas tampa priklausomybė, o nerimas sustiprėja, kai panašios situacijos pasikartoja. Norint ištrūkti iš šio ciklo, reikia palaipsniui susidurti su baimę keliančiais scenarijais palankiomis sąlygomis, kad nervų sistema galėtų iš naujo kalibruoti savo reakciją į grėsmę.
Perdirbtų maisto produktų ir cukraus poveikis
Tai, ką vartojame, tiesiogiai veikia mūsų psichinę būklę, o vis daugiau įrodymų sieja labai perdirbtus maisto produktus ir rafinuotą cukrų su padidėjusiu nerimo lygiu. Šie maisto produktai sukelia cukraus kiekio kraujyje šuolius, po kurių seka kritimas, kuris imituoja nerimo simptomus - širdies plakimas, dirglumas ir protinis apsiblausimas. Tyrimai rodo, kad ultraperdirbti maisto produktai skatina uždegimą žarnyno ir smegenų ašyje, o tai gali pabloginti nerimo sutrikimus. Reguliarus vartojimas sutrikdo naudingų žarnyno bakterijų, gaminančių nuotaiką reguliuojančius neurotransmiterius, veiklą. Mitybos specialistai rekomenduoja palaipsniui keisti perdirbtus užkandžius natūraliais maisto produktais, tokiais kaip riešutai, vaisiai ir daržovės. Net nedideli mitybos pokyčiai gali sumažinti nerimo simptomus per kelias savaites, ypač jei jie derinami su pakankamu skysčių vartojimu.
Įtikinėjimas ir ribų nustatymo problemos
Tendencija teikti pirmenybę kitų poreikiams, o ne saviesiems, sudaro palankią dirvą nerimui. Psichologai šį modelį vadina „žmonių patenkinimu“, kuriam būdinga sunkumas pasakyti „ne“, baimė nuvilti ir nuolatinis kitų poreikių numatymas. Nesant aiškių ribų, žmonės tampa per daug budrūs - nuolat stebi aplinką, ieškodami galimo nepasitenkinimo. Ši būsena sukelia simpatinės nervų sistemos aktyvumą, padidina kortizolio lygį ir sustiprina nerimo simptomus. Norint ištrūkti iš šio ciklo, reikia palaipsniui nustatyti ribas. Pradedant nuo nedidelių atsisakymų mažos rizikos situacijose, vėliau galima įgyti pasitikėjimo savimi ir nustatyti reikšmingesnes ribas. Savigailė šio proceso metu yra labai svarbi, nes pradinis diskomfortas paprastai praeina, kai nuosekliu praktikuojant susiformuoja nauji nervų takai.
Kvėpavimo modeliai ir laikysena
Fizinis kūno ir proto ryšys dažnai lieka nepastebėtas, tačiau paviršutiniškas kvėpavimas ir susikūprinusi laikysena tiesiogiai signalizuoja nervų sistemai apie pavojų. Šie fiziniai įpročiai sukuria grįžtamojo ryšio kilpą, kurioje kūnas signalizuoja smegenims likti budriai. Diafragminis kvėpavimas - lėti, gilūs įkvėpimai, kurie išplečia pilvą, o ne krūtinę - pertraukia šį ciklą, aktyvuodamas parasimpatinę nervų sistemą.
Kaip stresas veikia sveikatą: ligos, kurias gali sukelti stresas
Sparčiame ir daug pastangų reikalaujančiame pasaulyje stresas tapo neišvengiama kasdienio gyvenimo dalimi. Nuo darbinio spaudimo iki asmeninių iššūkių - streso poveikis yra daug didesnis nei trumpalaikis diskomfortas. Šiame skyriuje gilinamasi į sudėtingą streso ir psichologinių problemų ryšį, paaiškinant, kokį stiprų poveikį lėtinis stresas gali turėti mūsų psichinei gerovei, ir aptariamos ligos, kurias gali sukelti arba pabloginti stresas.
Depresija ir kitos psichikos sveikatos būklės
Tiksli priežastis, kodėl kai kurie žmonės patiria depresiją ir nerimą, kaip klinikinius nuotaikos sutrikimus, o kiti - ne, vis dar nežinoma. Gali būti daug veiksnių, įskaitant genetines, aplinkos ir psichologines sąlygas, taip pat didelius stresinius ar trauminius išgyvenimus. Tačiau tyrimai rodo, kad nevaldomas lėtinis stresas iš tiesų yra susijęs su rimtais psichikos sutrikimais, tokiais kaip nerimas ir depresija. Nuolatinis ar užsitęsęs stresas verčia organizmą gaminti tam tikrus hormonus ir chemines medžiagas, kurios išlaiko nuolatinę streso būseną, galinčią turėti neigiamą poveikį pagrindiniams organams. Amerikos medicinos asociacijos žurnalo duomenimis, maždaug 20-25 procentai žmonių, patyrusių didelį stresą, susirgs depresija.
Nemiga
2013 m. atlikta neoficiali Amerikos psichologų asociacijos apklausa apie stresą ir miegą atskleidė sąsajas abiem kryptimis. 43 proc. iš beveik 2000 apklaustų suaugusiųjų teigė, kad stresas privertė juos nemiegoti bent kartą per pastarąjį mėnesį. 21 proc. iš jų taip pat nurodė, kad jautė didesnį stresą. Tačiau taip pat 45 proc. teigė, kad jaučia didesnį stresą, kai nepakankamai išsimiega. Galiausiai, suaugusieji, kurių streso lygis buvo mažesnis, teigė, kad jie miegojo vidutiniškai daugiau valandų per naktį nei suaugusieji, kurių streso lygis yra didesnis, t.y. beveik valanda mažiau miego (6,2 ir 7,1 valandos per naktį).
Širdies ir kraujagyslių ligos
Lėtinis stresas jau seniai siejamas su širdies sveikata. Nors yra nedaug įtikinamų įrodymų, kad vien stresas gali sukelti širdies ligas, yra nemažai tyrimų, rodančių, jog stresas pablogina jau esamas būkles. Dėl streso hormonų adrenalino, noradrenalino ir kortizolio dalis atsako į stresą yra greitesnis širdies susitraukimų dažnis ir kraujagyslių susiaurėjimas (arba kai kurių skeleto raumenų kraujagyslių išsiplėtimas, padedantis kūnui judėti kovojant ar bėgti). Jei organizmas tokioje būsenoje išlieka ilgą laiką, kaip ir esant lėtiniam stresui, gali būti pažeista širdis bei širdies ir kraujagyslių sistema. Kitas būdas, kuriuo stresas gali prisidėti prie širdies ligų: galite susidoroti su stresu valgydami ar gerdami per daug, o tai savo ruožtu gali prisidėti prie širdies ir kraujagyslių ligų.
Peršalimas
Stresas taip pat gali susilpninti imuninę funkciją, dėl ko žmogus tampa jautresnis infekcinėms ligoms, tokioms kaip peršalimas. Tyrėjai atliko eksperimentą, kurio metu 420 savanorių grupę apkrėtė peršalimo virusu, o po to uždarė juos karantine, kad pamatytų, ar jie nesusirgo. Duomenys atskleidė, kad dalyviai, kurie tyrimo pradžioje patyrė didesnį bendrą stresą, buvo labiau linkę užsikrėsti virusu nei tie, kurių streso lygis buvo mažesnis.
ŽIV ir AIDS
Stresas nesukelia ŽIV (AIDS sukeliančio viruso, kuris perduodamas lytiniu keliu arba per kraują). Tačiau yra tam tikrų įrodymų, kad stresas gali pabloginti ligos sunkumą. Tyrimas, kuriame dalyvavo 177 ŽIV užsikrėtę pacientai, parodė, kad streso hormonas kortizolis (susijęs su lėtiniu stresu) buvo susijęs su didesniu ŽIV viruso kiekiu per ketverius metus ir paspartino ŽIV užsikrėtusių žmonių ligos progresavimą. Tyrimo metu kortizolio lygis buvo matuojamas šlapimo mėginiais kas šešis mėnesius. Kitoje apžvalgoje, paskelbtoje 2016 m., padaryta išvada, kad didesnis stresas buvo susijęs su mažesniu su AIDS liga kovojančių baltųjų kraujo kūnelių kiekiu, didesniu virusų kiekiu ir ligos paūmėjimu. Remiantis apžvalga, tyrimai taip pat susiejo stresą su blogesniu gydymo laikymusi.
Virškinamojo trakto ligos
Stresas gali paveikti virškinimo trakto motoriką ir sutrikdyti, kaip maistas juda per virškinimo sistemą, padidindamas dirgliosios žarnos sindromo, uždegiminių žarnyno ligų, gastroezofaginio refliukso, vidurių užkietėjimo, viduriavimo ir diskomforto tikimybę. Tyrimai tai patvirtina.
Lėtinis skausmas
Kai kurios lėtinės skausmo būklės, pvz., migrena ir apatinės nugaros dalies skausmas, gali atsirasti, suaktyvėti arba pablogėti, kai kūno raumenys įsitempia. Jau įrodyta, kad daugelis lėtinių nugaros skausmų yra susiję su stresu. Taip yra, nes labai dažnai raumenų įtampa ir tempimas traukia arba sukelia dar didesnę įtampą, o vėliau prisideda prie didesnio skausmo pojūčio. 2021 m. paskelbtas tyrimas patvirtino tvirtą ryšį tarp streso laipsnio ir lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo. Tyrėjai padarė išvadą, kad gydytojai, kurie gydė pacientus, sergančius lėtiniu nugaros skausmu, taip pat turėtų įvertinti paciento streso lygį.
#
tags: #nerimas #adrenalinas #smegenys