Nerimo lygio nustatymo metodai: išsamus vadovas

Įvadas: Kas yra nerimas?

Nerimas - tai emocija, kuriai būdingas grėsmės, nemalonumų laukimas, įtampa dėl realaus arba įsivaizduojamo pavojaus. Tai neišvengiama ir reikalinga emocija, padedanti išgyventi, numatyti pavojus, skatinanti pasiruošti įveikti sunkumus, kliūtis, išvengti itin pavojingų dalykų. Tačiau jei nerimas pernelyg dažnas ar itin intensyvus, gali kilti sveikatos problemų, sutrikti miegas, atsirasti sunkumų socialiniuose santykiuose, darbuose, moksluose. Dėl intensyvaus nerimo dažnai kyla noras vengti situacijų, kurios būtinos svarbiausiems tikslams siekti, palaikyti pasitikėjimą savimi, patirti džiaugsmą ir pasitenkinimą.

Nerimo sutrikimai: apibrėžimas ir tipai

Nerimo sutrikimai - tai psichikos sveikatos būklės, kai nerimas tampa pernelyg stiprus, nuolatinis ir trukdo kasdieniam gyvenimui, atsiranda ne pagal situaciją ar sukelia disfunkcinį elgesį. Nerimo sutrikimai pasireiškia apie 20-25% žmonių.

Skiriami tokie nerimo sutrikimo tipai:

• Generalizuotas nerimo sutrikimas - nuolatinis nerimas dėl įvairių gyvenimo sričių (darbo, sveikatos, santykių). Gydymo tikslas - sumažinti nuolatinį nerimą ir įtampą bei pagerinti kasdienio gyvenimo kokybę. Viena efektyviausių yra kognityvinė elgesio terapija. Jos metu tyrinėjami nerimo kylimo ir palaikymo mechanizmai, mokomasi atskirti realias hipotetines mintis ir pagal tai pasirinkti elgesio strategijas. Taip pat gali būti aptariami ir keičiami nerimavimą palaikantys įsitikinimai. Taikomos ekspozicijos, daromi elgesio eksperimentai, mokomasi problemų sprendimo įgūdžių. Jei kreipiamasi psichiatro pagalbos, vaistais stengiamasi stabilizuoti nuotaiką. Vaistai gali padėti reguliuoti fizinius simptomus. Skatintini ir gyvenimo būdo pokyčiai ir savipagalba: fizinis aktyvumas, mitybos reguliavimas, atsipalaidavimo metodų taikymas, miego higiena.

• Panikos sutrikimas - pasikartojantys staigūs ir intensyvūs panikos priepuoliai su stipriais fiziniais simptomais.

  Taip pat skaitykite: Lyčių skirtumai nerime

• Socialinis nerimo sutrikimas - intensyvi baimė būti neigiamai vertinamam ar gėdintis socialinėse situacijose.

• Specifinės fobijos - stipri konkretaus objekto ar situacijos baimė (pvz.: aukščio, vorų, skrydžių).

• Obsesinis-kompulsinis sutrikimas - įkyrios mintys ir pasikartojantys ritualiniai veiksmai nerimui sumažinti.

• Potrauminio streso sutrikimas - nerimo simptomai po traumuojančio įvykio.

Nerimo simptomai ir požymiai

Nerimo simptomai gali būti suskirstyti į fizinius, emocinius, kognityvinius ir elgesio. Jie gali pasireikšti įvairaus intensyvumo ir trukmės epizodais, priklausomai nuo žmogaus būklės ir nerimo sutrikimo tipo.

Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės

Fiziniai simptomai:

• Padažnėjęs širdies plakimas (tachikardija)
• Kvėpavimo sutrikimai - dusulys, hiperventiliacija
• Prakaitavimas, drebulys
• Raumenų įtampa, galvos ar nugaros skausmai
• Virškinimo sutrikimai - pykinimas, pilvo skausmai, viduriavimas
• Galvos svaigimas, alpimo jausmas
• Šaltkrėtis arba karščio bangos
• Kūno tirpimas ar dilgčiojimas (ypač rankose, veide)
• Pasikeitusios realybės ar savęs suvokimo pojūtis
• Sunkumai susikoncentruoti, dėmesio sutrikimai

Emociniai simptomai:

• Įtampa
• Nuojauta, kad „tuoj kažkas blogo nutiks“
• Sunkumai atsipalaiduoti

Kognityviniai simptomai:

• Susirūpinimas dėl ateities, mintys apie galimas grėsmes, nemalonumus
• Katastrofinis mąstymas (tikėjimas blogiausiu scenarijumi)
• Savo galimybių išspręsti ar atlaikyti sunkumus, susidoroti su nesėkmėmis nuvertinimas
• Galimybių sulaukti reikiamos pagalbos iš aplinkos nuvertinimas arba nepagalvojimas apie tai

Elgesio simptomai:

• Nervingi įpročiai - nagų kramtymas, plaukų pešiojimas, kojų kratymas
• Tam tikrų objektų, situacijų ar vietų, kurios sukelia nerimą, vengimas.
• Įvairūs atidėliojimai
• Padidėjęs polinkis kontroliuoti aplinką, gali būti ritualizuotas elgesys, tikrinimai (pvz.: ar užrakintos durys, išjungta viryklė)
• Kitas saugumo siekiantis elgesys (pvz.: vaistinėlės visur nešiojimąsis, ėjimas kur nors tik su kitu žmogumi, tyrinėjimas, kur yra avariniai išėjimai, tualetai, gesintuvai)

Nerimo stiprumas ir pastovumas

Nerimas gali būti:

• Stiprus nerimas: Nerimo reakcija pernelyg intensyvi ir neproporcinga realiai situacijai. Tai gali pasireikšti tiek fiziniais, tiek psichologiniais simptomais, dažnai sukeliančiais didelį diskomfortą. Per stiprus nerimas dažnai pasireiškia panikos priepuolių forma ir gali būti būdingas panikos sutrikimui, specifinėms fobijoms ar potrauminio streso sutrikimui.

• Pastovus nerimas: Pastovus (chroniškas) nerimas - nuolatinis nerimo jausmas, kuris išlieka savaitėmis, mėnesiais ar net metais, nepriklausomai nuo aplinkos veiksnių. Jis dažnai siejamas su generalizuotu nerimo sutrikimu (GNS).

Jei nerimas sutrikdo funkcionavimą pagrindinėse gyvenimo srityse (darbe/moksle, santykiuose su žmonėmis, laisvalaikiu, sveikatos palaikyme), rekomenduojama kreiptis pagalbos į specialistus.

Nerimo sutrikimų gydymas

Yra keletas nerimo sutrikimų gydymo būdų, įskaitant psichologinį gydymą (psichoterapiją), farmakologinį gydymą (vaistus) ir alternatyvius gydymo būdus.

Taip pat skaitykite: Vąšelio pasirinkimas

1. Psichologinis gydymas (psichoterapija)

Psichoterapija yra vienas iš pagrindinių ir efektyviausių nerimo sutrikimų gydymo metodų. Ji padeda suprasti nerimo priežastis, išmokti valdyti simptomus ir keisti mąstymo bei elgesio modelius, kurie palaiko nerimą.

Dažniausios psichoterapijos kryptys nerimo sutrikimams gydyti:

• Kognityvinė elgesio terapija (KET): padeda keisti klaidingus įsitikinimus ir nerimą palaikantį elgesį.
• Priėmimo ir įsipareigojimo terapija (PĮT): padeda priimti nerimą kaip natūralų reiškinį, mažinti minčių poveikį atsiejant jas nuo realybės.
• Dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) metodai: padeda stebėti mintis ir emocijas jų neslopinant.
• Psichodinaminė terapija: padeda atskleisti gilesnes nerimo priežastis, kilusias iš nesąmoningų konfliktų, vaikystės patirčių, skatina adaptyvesnes emocines išraiškas.
• Egzistencinė terapija

Terapija paprastai vyksta esant reguliarioms sesijoms kartą per savaitę arba dažniau ir gali trukti nuo 10 sesijų iki kelių metų, priklausomai nuo problemų sunkumo, kompleksiškumo, išsikeltų tikslų, eigoje kylančių trikdžių.

2. Farmakologinis gydymas (vaistai)

Tai viena iš gydymo strategijų, dažniausiai taikoma kartu su psichoterapija, gyvenimo būdo pokyčiais. Vaistai padeda sušvelninti nerimo simptomus, pagerinti žmogaus savijautą.

Dėl nerimo sutrikimų gydymo vaistas reikia kreiptis į psichiatrą. Psichiatras įvertina simptomus, kartais, jei reikia, nukreipia psichologiniam ištyrimui, diagnozės patikslinimui. Tuomet parenkami vaistai, dozė ir vartojimo režimas. Dauguma antidepresantų pradeda veikti per 2-6 savaites ir paprastai jų dozė palaipsniui didinama, kad būtų mažesnė šalutinių poveikių tikimybė. Kitų vaistų įvedimas gali būti kitokio pobūdžio. Pvz., gydytojas gali rekomenduoti kai kuriuos vaistus vartoti tik nerimą keliančiose situacijose. Psichiatras toliau prižiūri gydymo eigą: vaistų efektyvumą, šalutinius poveikius. Kartais, siekiant suvaldyti nepageidaujamus reiškinius arba nesant pakankamam vaistų poveikiui, gydymas koreguojamas, vaistai keičiami, todėl labai svarbu bendradarbiauti su psichiatru. Kai kurie vaistai vartojami ilgesnį laiką (pvz. daugiau nei pusę metų), tačiau yra vaistų, kuriuos rekomenduojama pagal galimybes riboti, todėl labai svarbu įsiklausyti į gydytojo rekomendacijas, savavališkai nenutraukti vaistų vartojimo prieš tai neaptarus nutraukimo schemos su psichiatru. Tai ypač aktualu antidepresantų vartojimo atveju. Yra vaistų, kuriuos per anksti ar per greitai nutraukus, po atkryčio tenka didinti vaistų dozes, kad būtų pasiektas tas pats efektas.

Esant lengvesniam nerimo sutrikimo laipsniui dažnai užtenka psichoterapijos. Vidutinio sunkumo atvejais galima rinktis, kiek įtraukti vaistų vartojimą šalia terapijos, o labai sunkiais atvejais (kai išauga savižudybės rizika, labai apsunkintas funkcionavimas daugelyje sričių, panikos priepuoliai kartojasi dažniau nei kartą per dieną ir pan.) vaistai yra būtini.

3. Alternatyvūs gydymo būdai

Be tradicinės psichoterapijos ir vaistų, yra daugybė alternatyvių nerimo įveikimo metodų, kurie gali būti naudingi kaip papildoma pagalba ar net pagrindinis būdas valdyti nerimą. Šie metodai gali padėti sumažinti streso lygį, pagerinti emocinę savijautą ir sustiprinti atsparumą įtampą keliančiose situacijose.

Į kūną ir protą orientuotos praktikos:

• Sportas ir fizinis aktyvumas: reguliarus judėjimas mažina nerimą, didina serotonino ir dopamino kiekį, didėja atsparumas mažiems stresoriams. Tinka ir jėgos, ir ištvermės sportas, joga.
• Dėmesingas įsisąmoninimas (mindfulness) - mokymasis sutelkti dėmesį į dabartinį momentą be vertinimo. Pagrindiniai metodai: formalios ir neformalios meditacijos (sąmoningas kvėpavimas, kūno skenavimas, sėdimoji meditacija, sąmoningas valgymas, sąmoningi judesiai ir kt.)
• Meditacija ir relaksacinės technikos sumažina streso hormonų lygį, ramina nervų sistemą, gali padėti kurti sveikesnį santykį su nerimastingomis mintimis. Populiariausi metodai: vizualizacija, progresuojanti raumenų relaksacija.
• Kvėpavimo pratimai padeda reguliuoti nervų sistemos veiklą. Efektyvūs kvėpavimo metodai: 4-7-8 kvėpavimas (įkvėpti 4 sek., sulaikyti 7 sek., iškvėpti 8 sek.), diafragminis kvėpavimas.
• Akupunktūra ir akupresūra remiasi kinų medicina.

Kognityviniai ir elgesio metodai:

• Pozityvi vizualizacija - vaizduotėje kuriami pozityvūs scenarijai, mažinantys nerimą (pvz.: isivaizduoti save ramiai įveikiantį stresinę situaciją).
• Dėkingumo praktika - kasdien rašyti, už ką esu dėkingas - mažina negatyvų mąstymą.
• Pastovesnės dienotvarkės sudarymas ir laikymasis

Rekomenduotina atsirinkti metodus, kurie efektyviausiai būtent Jums ir tai situacijai. Žinoma, jei nerimas kyla dėl nesprendžiamų, atidėliojamų problemų, efektyviausiai jis mažės sprendžiant problemą ar bent jau sudarant sprendimo planą. Kitas paprasčiausias ir greičiausias būdas mažinti nerimą, ypač kai dėl kokių nors priežasčių neverta spręsti problemos arba ji nėra reali, o tik hipotetinė - susikoncentruoti į tai, ką darote šiuo metu ar savo fizinius pojūčius. Jei nerimą keliančios mintys praeina, nieko daugiau daryti nereikia. Jei nerimastingos mintys kartojasi, galima imtis nerimą reguliuojančių metodų.

Pagrindiniai metodai gali būti skirstomi taip:

• Į nerimastingas mintis orientuoti metodai: aprašyti situaciją, tikrinti nerimą keliančias mintis, ieškoti neatitikimų, loginių klaidų, faktų, įrodymų patvirtinančių ir paneigiančių tas mintis, pagalvoti, kaip matytų tą situaciją kitas žmogus. Taip pat, mažinti įsitraukimą į tas mintis: įsivertinti, kiek verta jomis vadovautis, bandyti išsakyti mintis įvairiais balsais, išdainuoti ir pan. Gali būti naudojami vizualizacijų metodai (pvz., meditacijos, vizualizavimas, kaip spręstumėte problemą ir kt.) Galima sau priminti, jog ir sunkiausi dalykai praeina, juos galima ištverti, turite resursų su sunkumais tvarkytis, net jei jie ištiks.

• Į fizinius nerimo aspektus orientuoti metodai: kvėpavimo pratimai, fizinis krūvis, įvairios relaksacijos, šalčio metodai.

• Kiti metodai: pokalbis su artimais žmonėmis, nerimo atidėjimas, nerimo įprasminimas primenant sau, vardan ko verta jį patirti, su juo susidurti (pvz.: „jei ištversiu nerimą, jog galiu nepatikti merginai, suteiksiu sau šansą užmegzti džiuginančius santykius, o tai man labai svarbu“) susitelkimas ties kita veikla, nesusijusia su nerimu

Nerimo lygio nustatymo metodai

Nerimo lygio nustatymas yra svarbus žingsnis diagnozuojant ir gydant nerimo sutrikimus. Yra įvairių metodų, naudojamų nerimo lygiui įvertinti, įskaitant klinikinius interviu, psichologinius testus ir fiziologinius matavimus.

1. Klinikiniai interviu

Klinikinis interviu yra vienas iš pagrindinių psichikos ligonio tyrimo metodų. Tai struktūruotas pokalbis tarp gydytojo ir paciento, kurio metu surenkama informacija apie paciento dabartinę būseną, visą jo gyvenimą. Gydytojas taip pat apžiūri pacientą, stebi jo veido išraišką, judesius, kas suteikia informaciją apie paciento savijautą.

Surinkus anamnezę, pacientą reikia ištirti neurologiškai bei somatiškai. Anamnezės ir psichikos būsenos modelis apima:

• Subjektyvi anamnezė:
  • Nusiskundimai (jų pobūdis, intensyvumas ir kt.)
  • Šeimos anamnezė
  • Gyvenimo anamnezė (paciento gimimo ypatumai, simptomai vaikystėje, ikimokyklinis amžius, mokyklinis amžius, karinė tarnyba, lytinio gyvenimo ypatumai, vedybinis gyvenimas, žalingi įpročiai, kitos ligos)
  • Ligos (paūmėjimo) anamnezė (pradžia, veiksniai, galėję sukelti paūmėjimą, darbas, savijauta, elgesys, somatinės sveikatos, kūno masės pokyčiai, nuotaikos, interesų ir atminties pokyčiai, elgesio pokyčiai, savižudiškos ir žudikiškos tendencijos)
  • Informacija apie informatoriaus asmenybę, jo santykį su pacientu, suinteresuotumas.
• Asmenybė iki susergant:
  • Santykiai su draugais ir pažįstamais, bendravimo ypatumai
  • Elgesys kolektyve
  • Ekstraversinės, intraversinės tendencijos
  • Požiūris į darbą ir bendradarbius, padėtis tarp jų, ambicijos
  • Intelekto aktyvumas, interesai
  • Nuotaikos
  • Charakteris
  • Pažiūros
  • Požiūris į save
  • Fantazijos
• Objektyvi anamnezė: Paciento psichikos būsenos įvertinimas yra svarbiausia klinikiniame ištyrime. Diagnozė nustatoma remiantis psichikos būsenos aprašymu, anamneze ir paraklinikiniais tyrimais. Aprašant psichikos būseną svarbu iš pradžių nusakyti, kaip pasireiškia tam tikras požymis, o tik tada užrašyti jo psichiatrinį pavadinimą, kad sumažėtų aprašymo subjektyvumas.
  • Išvaizda (ar atitinka metus, soc. normą)
  • Laikysena ir judesiai
  • Bendravimas ir elgesys (ar bendrauja noriai ar formaliai, mandagus ar familiarus ir t.t.)
  • Požiūris į gydytoją
  • Sąmonė
  • Suvokimas
  • Mąstymas (kliedesiai)
  • Atmintis
  • Emocijos ir nuotaika (sprendžiama iš paciento veido išraiškos, liūdnas ar linksmas, veidas išraiškingas ar nejudrus (hipomimija, amimija), nuotaika prislėgta ar pakili, baimė, nerimas, disforija)
  • Santykiai su artimaisiais
  • Valia
  • Dėmesys (pasyvus/aktyvus, sutelktas/išblaškytas, paslankus/inertiškas)
  • Potraukiai
  • Intelektas
  • Kritiškumas

Čia vartojami psichiatrijos terminai. Svarbu diferencijuoti psichikos sutrikimą su galima somatine liga. Diagnozei patikslinti dažnai reikia ilgesnio stebėjimo laiko, papildomų klinikinių bei psichologinių tyrimų. Tuomet rašoma preliminarinė diagnozė, atspindinti gydytojo nuomonę.

Siekiant kiek įmanoma suvienodinti psichikos sutrikimų diagnozavimą buvo sukurti struktūruoti diagnostikos interviu, pvz., SCID (DSM struktūruotas klinikinis interviu) arba MINI- tarptautinė neuropsichiatrinė apklausa. Šie instrumentai leidžia unifikuoti psichikos sutrikimų diagnozavimo procedūrą, t.y. kokybinį psichikos sutrikimų vertinimą.

2. Psichologiniai testai

Psichodiagnostika dažniausiai grindžiama įvairiais testais. Jie sukurti remiantis projekcijos principu - Manoma, kad kiekviena žmogaus veikla yra nelyginant jo asmenybės projekcija. Kuo neaiškesni ir netikslesni tikslai, tuo geriau atsiskleidžia žmogaus asmenybė ir individualybė. Svarbu, kad tiriamajam galutiniai tikslai išliktų neaiškūs- taip apeinami gynybos mechanizmai.

• Rorschacho testas. Praeito šimtmečio pradžioje jį sukūrė psichiatras Rorschachas. Tiriamojo atsakymai apie dėmes- tai jo asmenybės, būsenos, fantazijų, jausmų projekcijos. Tiriamajam viena po kitos rodomos dėmės, klausima „Kas tai? Ką jums primena šios dėmes?“
  • Atsakymai analizuojami atsižvelgiant į lokalizaciją, determinantes ir turinį. Pagal lokalizaciją- dėmės vietą, kurią apibūdino pacientas, galima spręsti apie jo intelekto veiklos ypatumus- mąstymo abstraktumą, konkretumą, praktiškumą, kūrybingumą etc. Pagal determinantes- veiksnius, lemiančius atsakymo turinį- dėmės formą, įžvelgtą judesį, spalvas etc- galima spręsti apie paciento gebėjimą sutelkti dėmesį, emocinį brandumą, ekstraversiją, intraversiją, impulsyvumą, dirglumą, nerimą etc. Atsakymų turinys skirstomas į įv. kategorijas: gyvūnai, žmonės, augalai, architektūra etc.
• Projekciniai piešiniai. Labiausiai paplitę yra „namas, medis, žmogus“, „nupiešk žmogų“. Jie atspindi žmogaus asmenybę, taip pat intelektą. Vertinama: detalės, proporcijos, perspektyva, piešinio dydis, linijos, šešėliai, keistenybės, taip pat pats piešimo procesas. Vertinant svarbu nustatyti, ar piešiniai skiriasi nuo vidutinio normalaus individo piešinių, jei skiriasi, tai kokiai nozologinei grupei galima juos priskirti. Vaikų piešiniai skiriasi nuo suaugusių, taip pat skiriasi skirtingų vaikų amžiaus grupių piešiniai. Būtina analizuoti piešinio visumą, o ne atskiras detales, kaip kokio nors požymio įrodymą. Patikimiau yra vertinti apibendrintas asmenybės savybes- prisitaikymą/neprisitaikymą, depresiškumą, neurotiškumą, organinių CNS sutrikimų buvimą, soc. kontaktų ypatumus etc.
• Standartizuoti testai. Jų pagrindas yra užduotys, į kurių atsakymai iš anksto yra žinomi. Rezultatai gali būti paskaičiuoti ir palyginti su statistiškai vidutiniškos asmenybės rezultatais.
  • MMPI. Vienas populiariausių. Tyrimas ir rezultatų įvertinimas gali būti atliekami kompiuteriu. LT naudojamas variantas, turintis 14 skalių: 3 patikimumo, 9 klinikinės, socialinės intraversijos ir nerimo. Pagal psichopatiškumo skalę vertinama, kiek tiriamojo elgesys dera su soc. Socialinės intraversijos skalė rodo, ar tiriamas uždaras, drovus, vengia soc. Aukštas įvertis pagal MMPI nebūtinai rodo sutrikimą, tai gali būti vidinio diskomforto, vidinių konfliktų, emocinės krizės ar t.t.
  • Ketelio testas. Šiuo metodu vertinamos asmenybės savybės buvo išskirtos remiantis veiksnių analize. Autoriaus nuomone charakteris bręsta paauglystėje, tuomet jis ryškiausiai atsiskleidžia, tuomet yra ryškiausi ir topologiniai normos variantai- charakterio akcentuacija. Nuo to priklauso elgesys, afektinės reakcijos, neurozių formavimasis, tai palankus fonas psichikos sutrikimui atsirasti. Taigi charakterio akcentuacijos nustatymas turi prognostinę reikšmę.
  • Intelekto testai. LT dažniausiai naudojami Wechslerio intelekto testas suaugusiems ir vaikams, Raveno metodas, t.p. projekciniai piešiniai. Intelekto koeficientas tai santykis tarp žmogaus proto amžiaus ir chronologinio amžiaus. Wechslerio suaugusiųjų intelekto testas tai bendrųjų gabumų ir intelekto tyrimo metodas, priskirtas prie objektyvių tyr. metodų. Jį sudaro 11 subtestų. Tai yra progresinio sunkumo testas. Skirtas mąstymo logiškumui tirti.
  • Dėmesio testai. Dažniausiai naudojami Kraepelino ir Schultės lentelės. Šiems tyrimams svarbu atlikimo greitis ir tikslumas. Trumpalaikė atmintis tiriama atliekant skaičiavimo užduotį: skaičių eilutes reikia pakartoti tiesiogine ir atbuline tvarka. Dešimties žodžių įsiminimas, kartojama, kol įsimins visus žodžius, po pusvalandžio patikrinama-šiuo tyrimu įvertinama atminties apimtis, dėmesio koncentracija ir perskirstymas, įsiminimo produktyvumas ir greitis, ilgalaikė atmintis.
  • Apibendrinimo gebėjimų testai. Naudojamos 2jop tipo užduotys-gebėjimas apibendrinti ir asociacijoms tirti. Apibendrinimo gebėjimams tirti naudojami objektų klasifikavimo, objektų ir sąvokų panašumo nustatymo metodai. Įvertinama, kokiais apibendrinimo būdais naudojosi tiriamasis, kiek jo mąstymas konkretus ar abstraktus.
  • Organinės smegenų disfunkcijos testai. Šiais metodais tiriama organinė smegenų disfunkcija. Įvertinami pagrindiniai motoriniai įgūdžiai, taktiliniai ir kinstetiniai įgūdžiai, verbaliniai įgūdžiai, kalbos suvokimas ir kalbos išgavimas, rašymas, aritmetiniai gebėjimai, atminties ir intelektiniai procesai.

3. Fiziologiniai matavimai

Šiuo metu nėra specifinių laboratorinių tyrimų psichikos ligoms nustatyti. Lab. tyrimai naudojami tuo metu, kai reikia nustatyti galimai esančią somatinę ligą, tačiau kai kurie yra vertingi diferencijuojant psichikos sutrikimą nuo somatinės ligos. Kai kurie tyrimai įeina į somatinių tyrimų kompleksą, nes juos atlikus galima nustatyti esančią somatinę patologiją ir pagal tai koreguoti vaistų dozes, o taip pat ir dėl to, nes karais tai yra vienintelis būdas nustatyti ligą, kadangi psichiniai pacientai gali ir nesuskųsti. Nors specifinių tyrimų ir nėr, kai kurie gali būti vertingi, pvz., aminorūgščių apykaitos pokyčių tyrimas esant protiniam atsilikimui, sergant sifiliu, ŽIV, cukriniu diabetu, esant skydliaukės veiklos sutrikimams, inkstų funkcijos sutrikimams.

• Elektroencefalografija (EEG). Skaitmeninė EEG. Kiekybinė EEG. Tai matematinis skaitmeniniu būdu registruotos EEG informacijos apdorojimas siekiant išryškinti bangų komponentus, transformuoti EEG taip, kad galima būtų kiekybiškai įvertinti skirtingus bioelektrinio aktyvumo parametrus ir palyginti skirtingas EEG.
• Kompiuterinė tomografija (KT). Tai metodas pagrįstas rengeno sp[induliu, persmelkiančiu skirtingo tankio audinius, sugerties rodiklių matavimu. Informacija apdorojama kompiuteriu. KT padeda patikslinti atrofinius smegenų procesus, pvz., Alzheimerio ligą, kitas demencijas, galvos smegenų navikus. Manoma, kad lateralinių galvos smegenų skilvelių padidėjimas nustatomas ir sergant šizofrenija. KT plačiai taikoma psichiatrijoje tais atvejais, kai reikia atskirti procesinius ir organinės kilmės psichikos sutrikimus.
• Branduolinis magnetinis rezonansas (BMR). Šiuo metodu galima ištirti ne tik anatominę, bet ir biocheminę galvos smegenų struktūrą, biocheminių reakcijų dinamiką. Tai padeda nustatyti navikų histologinę struktūrą, demielinizuojančias ligas.
• Pozitronų emisijos tomografija (PET). Pagrindinis šio metodo tikslas- ne atvaizdų gavimas, o fiziologinių ir biocheminių procesų matavimas. PET tyrimo metodai skirstomi į keletą rūšių.
  • Energetinio metabolizmo matavimo metodas. Paremtas radioizotopu pažymėtos medžiagos, dalyvaujančios cheminėje reakcijoje, kaupimosi greičio matavimu, leidžia matuoti radioizotorų koncentraciją įvairiose galvos smegenų srityse ir spręsti apie medžiagų apykaitos sritinį aktyvumą. Dažniausiai naudojami du būdai: radioaktyviosios dezoksiribogliukozės kaupimosi greičio matavimas, leidžiantis apskaičiuoti gliukozės suvartojimo greitį, ir baltymų sintezės greičio matavimas.
  • Neuroreceptorių tyrimas. Šis metodas leidžia patikimai nustatyti radioizotopais žymėtų neurotransmiterių arba vaistų susijungimo vietų skaičių galvos smegenyse.

Kaip elgtis su nerimu ir depresija

Dėl nerimo ar depresijos net paprasčiausios užduotys gali atrodyti neįmanomos. Nors kiekvieno žmogaus patirtis yra unikali, yra veiksmingų strategijų, galinčių padėti įveikti šiuos iššūkius ir pagerinti psichinę gerovę. Suprasdami, kaip elgtis su savo mintimis, emocijomis ir kasdieniais įpročiais, galite imtis prasmingų žingsnių, kad jaustumėtės tvirtesni.

Nerimas ir depresija lemia biologiniai, psichologiniai ir aplinkos veiksniai. Dažniausiai pasitaikantys nerimo požymiai yra nerimastingumas, dirglumas ar įtampa, o depresija dažnai pasireiškia beviltiškumu, maža energija ar apetito pokyčiais. Jei šios būklės pasireiškia kartu, galite patirti sutampančius simptomus.

Kognityvinės elgsenos strategijose daugiausia dėmesio skiriama nustatyti ir pakeisti nenaudingus mąstymo ir elgesio modelius, kad pagerėtų emocinė savijauta. Šie metodai suteikia praktinių priemonių, padedančių veiksmingai valdyti nerimą ir depresiją.

#

tags: #nerimo #lygio #nustatymas