Įvadas
Vidurio Europos ekonomika susiduria su įvairiais iššūkiais, susijusiais su regionine atskirtimi, demografiniais pokyčiais, integracija į Europos Sąjungą (ES) ir globalizacija. Šiame straipsnyje nagrinėjamos pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria Vidurio Europos šalys, taip pat galimybės, kurias šios šalys gali išnaudoti siekdamos tvaraus ekonomikos augimo.
Regioninė atskirtis ir demografiniai iššūkiai
Lietuvos pavyzdys rodo, kad regioninė atskirtis yra didelė problema Vidurio Europoje. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės skirtumai su šalia esančiomis savivaldybėmis yra akivaizdūs. Remiantis Užimtumo tarnybos (UŽT) duomenimis, Vilniaus mieste vidutinis darbo užmokestis 2023 metais siekė 2 317 eurų, o Vilniaus rajone - 1 833 eurus. Tuo metu Šalčininkų rajone vidutinis darbo užmokestis buvo vienas mažiausių šalyje - 1 483 eurai. Pažvelgus į tiesiogines užsienio investicijas, tenkančias vienam gyventojui, atotrūkis atrodo dar įspūdingiau - Vilniaus mieste vienam gyventojui tenka 42 436 eurų investicijų, o Šalčininkų rajone - 223 eurai.
Žiūrint apskritai į Lietuvos žemėlapį pagal teminius palyginimus, galima pastebėti, kad šalies pakraščiams pagrindinėse darbo, švietimo, investicijų, būsto srityse sekasi sunkiau - ypač kalbant apie vidurio vakarų, pietvakarių ir rytų Lietuvos savivaldybes. Pavyzdžiui, mažiausias vidutinis atlyginimas, be jau minėtų Šalčininkų, vyrauja pietvakarių ir rytų Lietuvoje. Tuose pačiuose regionuose ir mažiausiai darbo pasiūlymų, didesnis bedarbių skaičius bei mažesnis gyventojų užimtumo lygis, mažiau įsikūrę įmonių. Pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui, taip pat Lietuvoje prasčiausiai atrodo pietų, pietvakarių ir rytų savivaldybės. Dalį savivaldybių silpnina „švytuoklinė migracija“.
Vidaus reikalų ministerija (VRM) aiškino, kad Lietuvos regionų vystymosi problemos yra glaudžiai susijusios su jų geografine padėtimi ir demografija. Ypač sudėtinga užtikrinti gyvenimo kokybę ir ekonominį aktyvumą mažuose miestuose bei kaimo vietovėse, nutolusiose nuo didžiųjų miestų, kur gyventojų tankumas yra mažesnis, o vyresnio amžiaus gyventojų dalis - didesnė. Tokia situacija lemia mažesnę perkamąją galią, ribotas smulkaus ir vidutinio verslo plėtros galimybes bei ribotus savivaldybių finansinius resursus, skirtus viešosioms paslaugoms užtikrinti. Pasienio regionai, besiribojantys su Rusija ir Baltarusija, susiduria su papildomais iššūkiais. Be įprastai mažesnio ekonominio aktyvumo ir infrastruktūros išvystymo, šios teritorijos patyrė neigiamą poveikį dėl Baltarusijos organizuotos hibridinės atakos ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą.
Regioniniai centrai, tokie kaip Panevėžys, Šiauliai ar Alytus, turi potencialą kurti darbo vietas ir aptarnauti aplinkinių teritorijų gyventojus. Tačiau regionų centrų sėkmė priklauso nuo daugybės veiksnių: aukštojo mokslo įstaigų, technologijų ir pramonės koncentracijos, bei ryšių su tarptautiniais transporto tinklais. Gyventojų senėjimas, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, ribota darbo vietų įvairovė, viešųjų paslaugų kokybė bei prieinamumas, nepakankama skaitmenizacija, skurdas ir ribota kultūrinė bei socialinė veikla išlieka pagrindiniais iššūkiais daugelyje regionų.
Taip pat skaitykite: Viduramžių visuomenės bruožai
Gyvenimas netoli didmiesčių turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Netoli didmiesčių esančių vietovių, tokių kaip Šalčininkų, Švenčionių ar Širvintų savivaldybės, gyventojai dažnai vyksta dirbti, apsipirkti ar naudotis paslaugomis į didmiesčius. Toks „švytuoklinės migracijos“ reiškinys mažina vietinės darbo rinkos aktyvumą, investicijų ir vartojimo lygį tose savivaldybėse. Ekonominis atotrūkis tarp centro ir atokesnių dar labiau gilėja, kai aukštesnes pajamas gaunantys gyventojai galutinai persikelia į miestus ar priemiesčius. Šalčininkų ir kitų panašių savivaldybių problemas gilina istorinis silpnas ekonominis pagrindas, didelis miškingų ir retai gyvenamų teritorijų plotas bei pasienio efektas dėl ES išorinės sienos. Regionai patiria ir statistinį nuostolį, kai jų gyventojų sukuriama pridėtinė vertė priskiriama artimiausiam didmiesčiui. Pastaruoju metu stebimos tendencijos, kad vidiniai netolygumai didžiausių miestų regionuose pradeda mažėti, tačiau siekiant toliau mažinti šiuos skirtumus, svarbu užtikrinti kokybiškas švietimo galimybes ir geresnę transporto integraciją su aplinkiniais miestais.
Inovacijų agentūros Pažangos departamento direktorė Patricija Reut tikino, jog kalbant apie tai, kaip sekasi regionams, svarbu apsibrėžti, ką laikome jų sėkme, į kokius veiksnius atsižvelgiame. Pavyzdžiui, sėkmę dažniausiai matuojame pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui. Tačiau tai, ar BVP augs, ar ne, lemia ilgalaikiai švietimo, vietinio verslo dinamikos, produktyvumo, tiesioginių užsienio investicijų, demografiniai veiksniai. Pagal vienam gyventojui tenkančią regione sukuriamo BVP dalį silpniausiai atrodo Tauragės, Alytaus ir Utenos apskritys. BVP vienam gyventojui siekia atitinkamai 55, 57 ir 58 proc. Lietuvos vidurkio. Šiose apskrityse fiksuojamos ir mažiausios materialinės investicijos - vienam gyventojui Utenoje tenka 1388 eurų, Tauragėje - 1773, o Alytuje - 1826 eurų materialinių investicijų vienam gyventojui. Palyginimui, šalies vidurkis yra 4393 eurų vienam gyventojui. Mažesnes apskritis taip pat sunkiau pasiekia tiesioginės užsienio investicijos - Tauragės, Utenos, Marijampolės ir Alytaus apskritims tenka po mažiau nei 1 proc. visų investicijų.
Žvelgiant iš paukščio skrydžio, galima matyti du Lietuvos regionus, kurie išskiriami - tai sostinės ir vidurio vakarų Lietuvos regionai. Europos Regioninėje inovacijų švieslentėje galima matyti, kad Vilniaus regionas priskiriamas prie stiprių inovatorių, viršydamas Lietuvos vidurkį ir palikdamas vidurio vakarų Lietuvos regionus vidutinių inovatorių kategorijoje. Tuo metu atsilikimas dažniausiai pastebimas svarbiuose ekonomikos augimui rodikliuose - kiek žmonių yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, kiek specialistų dirba žinioms imliuose sektoriuose, kiek inovatyvių įmonių veikia, kokios yra įmonių išlaidos moksliniams tyrimams, eksperimentinei plėtrai ir pan. Vertinant šiuos ir kitus rodiklius daroma išvada, kad sostinės regionas užima 94 vietą Europoje, o vidurio vakarų Lietuvos - 174.
Kalbant apie regionus ir juose veikiančius verslus, galima paminėti Valstybės duomenų agentūros duomenis, kad daugiau nei du trečdaliai visų Lietuvoje veikiančių labai mažų ir mažų įmonių veikė ne sostinės regione, tačiau apyvartos sugeneravo keliais procentais mažiau nei likęs trečdalis įmonių sostinės regione. Nors regionuose veikiančios įmonės lėčiau transformuojasi į aukštą pridėtinę vertę kuriančius verslus, jos užima labai svarbų vaidmenį ekonominiu požiūriu - kuria darbo vietas regione, didina paslaugų ir prekių prieinamumą vietos rinkoje, prisideda prie regioninės infrastruktūros plėtros, investicijų pritraukimo, sprendžia vietos rinkos problemas.
Verslo konkurencingumas ir inovacijos
Regionų augimą turėtų paspartinti papildomos investicijos. Pasak P. Reut, tvariam regionų augimui būtina vietos ir nacionalinės valdžios, verslo ir universitetų, mokyklų ir visuomenės sąveika. Kiekvieno regiono tikslas - sukurti aplinką, kurioje pasiturinčiai gyvena žmonės, o tai reiškia, kad klesti verslas. Regionuose, kaip ir visur kitur, svarbūs vietos ekonomiką stiprinantys ir verslą skatinantys veiksniai, didinantys konkurencingumą. Taip pat svarbus regione jau veikiančių verslų produktyvumo didinimas. Augantis produktyvumas - tai gebėjimas per valandą pagaminti daugiau ir kokybiškiau nei pavykdavo pagaminti anksčiau. Investicijos į skaitmeninimą ir inovacijas, technologijų diegimas verslams padeda optimizuoti savo darbą, kurti aukštesnės pridėtinės vertės prekes ir paslaugas. Per dešimtmetį Lietuvos įmonių produktyvumas padidėjo nuo 58,3 proc. ES vidurkio (2010 m.) iki 69,6 proc. ES vidurkio (2020 m.). Nors tai - 3 sparčiausias santykinis augimas ES, Lietuvos atotrūkis nuo ES vidurkio išlieka didelis.
Taip pat skaitykite: Psichologijos ir ekonomikos sąsajos
Papildomos finansinės paskatos, kurios iki šiol buvo mažai prieinamos vidurio vakarų Lietuvos regione veikiančiam verslui - anksčiau 80 proc. ES investicijų tekdavo sostinės regiono įmonėms - turėtų paspartinti įmonių investicijų augimo tempus ir mažinti investicijų atotrūkį tarp regionų, taip sudarant reikiamas prielaidas verslo produktyvumo augimui. Verslo regionuose stiprinimui didelį dėmesį skiria Inovacijų agentūra. Per pirmąjį 2024 m. pusmetį iš užbaigtų 6 finansavimo kvietimų, pagal kuriuos iš viso sulaukta 927 projektų įgyvendinimo planų, didelė dalis orientuota būtent į regionus. Regionuose aktyviausiai finansavimą siekė gauti Kauno rajono, Šiaulių, Panevėžio bendrovės. Didžiausio dėmesio sulaukė smulkiam ir vidutiniam verslui skirtas kvietimas „Netechnologinės inovacijos“, pagal kurį sulaukta net 431 projektų įgyvendinimo planų. Šiuo kvietimu finansuotos veiklos, susijusios su prekės ženklų, įmonės procesų, dizaino ir organizacinėmis inovacijomis.
Nuo technologijų ir inovacijų siekio neatskiriamas vadovų bei darbuotojų kompetencijos stiprinimas. Pasauliniame inovacijų indekse Lietuva užima 35 vietą, tačiau kaip viena iš silpnybių yra išskiriamas mokymasis įmonėse - pagal šį rodiklį užimame vos 59 vietą. Taip pat aktualus naujų verslų regionuose steigimas ir jų skatinimas. Globalaus verslumo tyrimo (angl. Global Entrepreneurship Monitor) duomenimis, 85 proc. pradedančiųjų verslų įvardija, kad verslą kuria siekdami susikurti sau darbo vietą pragyvenimui. Tad, siekiant aukštesnėmis technologijomis grįstos ekonomikos, svarbu stiprinti verslių žmonių gebėjimus įžvelgti galimybes rinkoje, kurti sprendimus, vystyti ekonomiškai pagrįstas verslo idėjas.
Visi šie veiksniai svarbūs tam, kad regionuose klestėtų verslas, kuriantis konkurencingas prekes globalioms rinkoms. Svarbu paminėti, kad įmonių eksporto pajėgumai yra kritiškai svarbūs. Kaip kad Lietuvos BVP akceleratorius ilgalaikėje perspektyvoje yra augančios eksporto apimtys, taip ir atskiriems regionams kritiškai svarbu suprasti, kad vietinė rinka augimui nėra pakankama. Pavyzdžiui, jau minėtoms Tauragės, Utenos ir Alytaus apskritims 2023 m. teko vos 5 proc. lietuviškos kilmės prekių eksporto vertės. Be to, Vilniaus apskrities eksporto struktūroje dominuoja ne prekių, o lietuviškos kilmės paslaugų eksportas, sukuriantis daugiau nei pusę visos eksporto vertės. Tad, galvojant apie regionų plėtros ir eksporto potencialą svarbu nepamiršti būtent žinioms imlių paslaugų sektoriaus skatinimo.
Būsto įperkamumas ir migracija
Jau kurį laiką kalbama apie tai, jog sostinėje ir jos pakraščiuose įperkamumas - pats prasčiausias. Tuo metu kituose miestuose įpirkti būstą yra daug lengviau. Tai lemia, kad dalis žmonių ima domėtis ne gyvenimu sostinėje, o įvairiuose Lietuvos regionuose, ypač, kai nemaža dalis įmonių vis dar leidžia dirbti nuotoliniu būdu. „Ober-Haus“ rinkos tyrimų vadovas Raimonas Reginis teigia, kad mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys, atsigavimas yra netgi šiek tiek spartesnis nei Vilniuje ar Kaune. Statistiškai ten ir kainos augo labiau nei sostinėje. Poreikis būstui kituose regionuose matomas, tai rodo ir atsigavusios statybos. Praėjus maždaug 15 metų nuo paskutinio statyto, Utenoje vėl dygsta nauji daugiabučiai. Ir tokių čia numatyta net ne vienas - greičiausiai statybos truks dar ne vienerius metus į priekį. Vietos atstovai tvirtino, jog pastaruoju metu itin stipriai jautėsi būsto trūkumas, o ir kainos čia nemažos, už naujesnį butą gali tekti pakloti ir 80 ar 100 tūkst. eurų. Utenos miesto administracijos direktorius Paulius Čyvas minėjo, jog Utenoje kvadratinio metro kainos jau yra pakankamai aukštos, palyginus su kitais panašaus dydžio miestais Lietuvoje. O pastaraisiais metais ėmė jaustis išties didelis būsto trūkumas, nes nemažai žmonių atvykę ir nuomojasi butus, daug yra dirbančių Utenoje.
R. Reginis aiškino, jog kalbant ne apie didmiesčius ar šalies kurortus, mažesniuose miestuose investicijos į naujų daugiabučių plėtrą išlieka itin kuklios. Todėl galima matyti, kad kažkuriame mažesniame šalies mieste net po 10, 20 ar 30 metų pertraukos pardavimui statomas naujas daugiabutis. Pavyzdžiui, 2023 metų pabaigoje Molėtuose faktiškai buvo baigtos naujo 19-os butų ir pardavimui skirto daugiabučio statybos. Molėtuose pastarąjį kartą naujas daugiabutis buvo pastatytas net prieš 25 metus, t. y. 1998 metais. Šiuo metu čia baigiamas statyti trijų korpusų daugiabučių projektas, kuriame pirkėjams siūloma įsigyti 48 butus šiuolaikiškame būsto projekte. Pastarąjį kartą plėtotojai daugiabučius šiame mieste statė 2007-2009 metais. Nepaisant nedidelių bendrų daugiabučių plėtros apimčių mažesniuose šalies miestuose, investuotojai vis pabando rinkai pasiūlyti naują produktą statydami daugiabučius ar rekonstruodami senus pastatus, taip gyventojams pasiūlant geresnės kokybės būstą. Per pastaruosius penkerius metus daugiabučių projektai buvo įgyvendinti Kėdainiuose, Kretingoje, Gargžduose, Tauragėje, Alytuje, Šalčininkuose, Prienuose, Vievyje, Širvintose ir jau minėtuose Molėtuose ar Utenoje. Mažesniuose miestuose dažniausiai plėtojami nedideli, apie 15-40 butų projektai, tačiau kartais investuojama ir į didesnių projektų įgyvendinimą.
Taip pat skaitykite: Lyčių skirtumai nerime
Regionų plėtros programos ir ES parama
VRM yra parengusi Regionų plėtros programą, kurią siekiama įgyvendinti iki 2030 metų. Pagal šią programą siekiama tvariai ir subalansuotai plėtoti Lietuvos teritoriją, mažinti regioninę atskirtį ir pasiekti socialinius, ekonominius bei aplinkosauginius tikslus. Programos įgyvendinimui numatyta 1,6 mlrd. eurų ES struktūrinių fondų lėšų. Per artimiausius 5 metus ypatingas dėmesys bus skiriamas sėkmingam regioninių plėtros planų įgyvendinimui, tame tarpe ekonominės ir viešųjų paslaugų infrastruktūros plėtrai ir socialinės įtraukties stiprinimui. Taip pat bus dedamos pastangos užtikrinti, kad visi asmenys Lietuvoje, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, turėtų lygiavertes galimybes dirbti, gauti pajamas ir naudotis viešosiomis paslaugomis.
Finansų vadovų lūkesčiai ir ekonomikos augimas
Deloitte Vidurio Europos regiono finansų vadovų apklausos ataskaita apibendrina beveik 600 finansų vadovų iš pažangiausių 12 Vidurio Europos regiono šalių įmonių nuomones ir įžvalgas. Vidurio Europos regiono CFO tikisi, jog 2017 m. ekonomika sparčiai augs. Pasak 21 proc. apklaustųjų, BVP augimas bus didelis arba labai didelis (2,6 proc. -> 3,6 proc.), o manančiųjų, jog BVP sumažės, nėra. Užimtumo perspektyvos darbo rinkoje išlieka geros ─ 82 proc. Didžioji dauguma respondentų mano, jog verslo aplinka yra gana nestabili, ir tik 9 proc. Apklausos duomenimis, CFO prognozuoja didėsiančias išlaidas brangstančiai darbo jėgai (82 proc. Beveik pusės CFO (49 proc.) lūkesčiai jų įmonių finansinės būklės 2017 m. atžvilgiu yra optimistiniai ir tik 16 proc.
Vykdant šių metų Deloitte Vidurio Europos regiono CFO apklausą, pirmą kartą buvo analizuojama, kaip respondentai suvokia savo vaidmenis ─ ypač svarbiausius jų darbo aspektus. Tyrimo ataskaita, papildyta įtakingiausių regiono CFO komentarais, akivaizdžiai parodo, jog įsipareigojimai, susiję su įmonių finansų valdymu, vis dar yra finansų vadovų prioritetas. Pasak Gavin Flook, Deloitte partnerio, vadovaujančio CFO programai Vidurio Europos regione, "šių metų ataskaita pateikia bendrą vaizdą apie situaciją regione, papildytą išsamiomis ekonominėmis prognozėmis, ir atskleidžia finansų vadovų profesijos, apimančios atsakomybę apdairiai ir tikslingai skatinti verslo augimą nuolat besikeičiančioje ir nestabilioje verslo aplinkoje, ypatumus.
Smulkaus ir vidutinio verslo problemos integracijos į ES kontekste
Straipsnio tikslas - apibūdinti Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo situaciją bei problemas integracijos į Europos Sąjungą (ES) kontekste. Atlikus loginę, lyginamąją duomenų bei mokslinės literatūros analizę, galima daryti išvadą, kad smulkios ir vidutinės įmonės (SVĮ) Lietuvoje susiduria su žymiai didesniais sunkumais negu SVĮ šalyse ES kandidatėse. Lietuvoje vidutiniškai 2,46 karto (1999 m.) mažiau įmonių, kurios nemato sunkumų plėsti savo verslą, negu šalyse kandidatėse į ES. Lietuvos SVĮ, kurios susiduria su gamybos didinimo ir realizavimo sunkumais, yra 2,2 karto daugiau lyginant su šalių kandidačių į ES vidurkiu. Pagrindinė kliūtis, kurią nurodė Lietuvos SVĮ, yra menka gyventojų perkamoji galia. SVĮ susidūrė su gyventojų menkos perkamosios galios kitimu, tačiau šiuo rodikliu Lietuva smarkiai neišsiskyrė iš kitų šalių kandidačių į ES. Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje SVĮ verslo sąlygos yra žymiai sudėtingesnės negu kitose šalyse kandidatėse į ES. Todėl ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas šio sektoriaus verslo sąlygų gerinimui. Lietuvos SVĮ struktūra pagal darbuotojų skaičių neatitinka ES struktūros, Lietuvoje pastebimos priešingos tendencijos.
Atlikus Lietuvos ir ES pagrindinių rodiklių, charakterizuojančių SVĮ sektorių, analizę galima teigti, kad Lietuva labai atsilieka nuo ES SVĮ skaičiumi, tenkančiu 1000-iui gyventojų. Tai galima paaiškinti tuo, kad Lietuvoje yra menka gyventojų perkamoji galia, dvigubai mažesnė vidutinė SVĮ apyvarta negu ES šalyse, o vieno SVĮ darbuotojo sukuriant pridėtinė vertė nesiekia 40 proc. ES lygio. Išsiplėtus Europos Sąjungai (ES) ir išnykus prekybos kliūtims, Vidurio ir Rytų Europos (VRE) įmonėms atsirado daugiau galimybių internacionalizuoti savo verslą. Teigiama, kad smulkiosios įmonės yra gerokai lankstesnės ir daug greičiau gali prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos, todėl šiuos pranašumus jos turėtų panaudoti ir savo verslo internacionalizavimui. Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir Estijos smulkiųjų ir vidutinių įmonių (SVĮ) internacionalizavimas ir šį procesą stabdantys veiksniai, kuriuos įvardija pačios įmonės. Tyrimo rezultatai rodo, kad šių šalių įmonės vis dar nėra visiškai pasirengusios atsiliepti į išsiplėtusios ir dar atviresnės Europos Sąjungos konkurencijos iššūkius ir išnaudoti naujas galimybes. Nors dauguma įmonių ryšius su užsienio partneriais ir žinias apie užsienio rinkas įvardijo kaip pagrindinius savo privalumus bei pabrėžė puikų užsienio kalbų mokėjimą ir įmonės valdymo gebėjimus, vis dar yra nekontroliuojamų veiksnių, tokių kaip, didelė konkurencija užsienio rinkose ir biurokratiniai trukdžiai, neleidžiantys smulkiosioms ir vidutinėms šio regiono įmonėms pasinaudoti atsiradusiomis galimybėmis. Tad ES plėtra pereinamojo laikotarpio šalių SVĮ iš tiesų bent jau šiuo metu gali sukelti daugiau rūpesčių nei suteikti lauktų galimybių.
Ekonomikos vargo indeksas ir valdžios vertinimai
Lietuva atsidūrė labiausiai vargstančių Europos Sąjungos (ES) valstybių trejete. Tai yra pagrindiniai rodikliai, kurie leidžia įvertinti ekonomikos sveikatos būklę, bet indeksu nėra vertinama skurdo situacija šalyje. Ekspertai teigia, kad vertinant paskutinius duomenis, Lietuvoje tokį neigiamą rodiklį lėmė didelis BVP nuosmukis ir aukštas nedarbo lygis. Akcentuojama, kad BVP augimas ir infliacija mažina perkamąją galią, todėl lietuviai gali įsigyti mažiau už tą pačią pinigų sumą. Be to, aukštas nedarbo lygis ir didelis laisvų darbo vietų skaičius signalizuoja, kad daug darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje nedirba ir gyvena tik iš socialinių išmokų.
Kaip teigia Ekonomikos vargo indeksą parengusio Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Martynas Gruodis, Lietuvos ekonomikai 2023-ųjų pradžia buvo sunki, o palyginti su ES vidurkiu, visi Ekonomikos vargo indeksą sudarantys rodikliai - nedarbo lygis, BVP pokytis ir infliacija - buvo prastesni. LLRI ekspertas pažymi, kad per pirmąjį 2023 m. ketvirtį, lyginant su paskutiniu 2022 m. ketvirčiu, Lietuvos BVP krito 2,1 proc., o tai buvo ryškiausias ketvirtinis BVP kritimas nuo koronaviruso pandemijos pradžios. Pastebima ir tai, kad nors infliacija Lietuvoje normalizavosi, tačiau išliko didesnė už ES vidurkį: 2023 m. I ketv. infliacija Lietuvoje siekė 2 proc., ES - 1,9 proc. Problema tampa ir tris ketvirčius iš eilės augantis nedarbo lygis. M. Gruodžio teigimu, nedarbas šoktelėjo net 1,5 proc. punktu ir 2023 m. pirmąjį ketvirtį pasiekė 7,7 proc. Jo teigimu, tam, kad šalies ekonomikos neapibrėžtumo laikotarpis būtų išgyventas, reikia atsižvelgti ir į 2024 m. valstybės biudžeto priėmimą.
Tačiau vienos vargingiausiai gyvenančios ES šalies titulas ir kitos ekonominės bėdos valdančiųjų nejaudina, nes jų supratimu, su reikšmingomis problemomis Lietuva nesusiduria. Priešingai, neva išgyvename pačius geriausius laikus, tikrą aukso amžių. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovas, europarlamentaras Andrius Kubilius net teigia, kad „iš Sovietų Sąjungos pabėgome būdami ubagai, o dabar pralenkėme Portugaliją, Graikiją, Ispaniją, dalį Centrinės Europos bei esame tame pačiame lygyje kaip Japonija“. Jis taip pat prognozuoja, kad ši valdžia liks ir po 2024 m. Seimo rinkimų, nes, neva Ministrų kabinetas pasižymi puikiu darbu.
Gyventojų nuomonė ir Vyriausybės vertinimas
Remiantis visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ 2023 m. kovo 17-27 dienomis atlikta visuomenės nuomonės apklausa, teigiamai Vyriausybės darbą vertina vos 5,1 proc. respondentų, o neigiamai - net du trečdaliai respondentų. Pavasarį Lietuvos politinę padangę sukrėtė dabar jau liūdnai pagarsėjęs „čekiukų“ skandalas, atskleidęs savivaldos politikų piktnaudžiavimo jiems skirtomis finansinėmis išmokomis mastus. Tuomet konservatoriai įregistravo nutarimo projektą dėl pirmalaikių Seimo rinkimų, tačiau pirmalaikių rinkimų idėjai Seime pritarta nebuvo, nors ilgalaikės diskusijos ir skambūs pareiškimai sukėlė nemenkas įtampas. Daliai lietuvių neįtinka ir valdančiųjų stumiama „genderizmo“ politika, diskusijos dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo, Civilinės sąjungos įstatymo, socialinių lyčių bei LGBT bendruomenės tematikų. Ši tema visuomenę skaldo ir dabar, kai neseniai buvo pristatyta kontraversiška Gyvenimo įgūdžių programa. Prieš ją pasisakė nemenka dalis šalies politikų ir visuomenininkų, su oficialiais dokumentais į Lietuvos valdžią kreiptasi dėl galutinio Gyvenimo įgūdžių programos pašalinimo iš bendrųjų programų sąrašo. Dar metų pradžioje visą Lietuvą sukrėtė ir pedofilijos skandalas: konservatoriui Kristijonui Bartoševičiui buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl lytinio priekabiavimo prie vaikų.
Lietuvos piliečius Vyriausybės darbe piktino ir daugiau dalykų. Šių metų pavasarį plačiai nuskambėjo nepotizmo skandalas, kuomet paaiškėjo, kad „Lietuvos geležinkeliuose“ (LTG) grupės korporatyvinių reikalų direktore buvo paskirta Agnė Belickaitė - ekonomikos ir inovacijų viceministro Vinco Jurgučio sutuoktinė ir ministrės, Laisvės partijos pirmininkės Aušrinės Armonaitės draugė. Kiek anksčiau, tikras skandalas kilo ir dėl energetikos ministro Dainiaus Kreivio bei finansų viceministro Gedimino Norkūno, kurie buvo įsigiję„Ignitis grupės“ akcijų. Tuomet opozicija ragino D. Kreivį trauktis iš pareigų, tačiau jis to taip ir nepadarė.