Valgymo sutrikimai yra rimtos psichinės ligos, pasireiškiančios sutrikusiais valgymo įpročiais ir nenormalia svorio kontrole. Negydomi valgymo sutrikimai stipriai įtakoja žmogaus gyvenimo kokybę, o kuo ligos stažas didesnis, tuo labiau stebima suprastėjusi gyvenimo kokybė. Deja, nuo valgymo sutrikimo per valandą pasaulyje miršta maždaug 1 žmogus, o mirštamumo rodikliai nuo valgymo sutrikimo yra didžiausi tarp visų psichikos ligų. Valgymo sutrikimais sergantiems asmenims savižudybės rizika padidėja.
Svarbu suprasti, kad valgymo sutrikimai neatsiranda staiga - tai palaipsniui besivystanti psichikos liga. Kuo anksčiau žmogus sprendžia savo valgymo sunkumus, tuo didesnė tikimybė užbėgti už akių valgymo sutrikimui, kaip ligos, išsivystymui. Dažniausiai pasitaikantys valgymo sutrikimai yra nervinė anoreksija, nervinė bulimija ir persivalgymo sutrikimas. Šiame straipsnyje detaliau aptarsime nervinę anoreksiją, jos paplitimą, simptomus, diagnostikos ypatumus ir gydymo galimybes.
Nervinė anoreksija: apibrėžimas ir paplitimas
Nervinė anoreksija - tai psichikos liga, kurios simptomas yra ryškus svorio kritimas bei nuolatinis susirūpinimas svoriu ir kūno forma. Žmonės, sergantys anoreksija, ypatingai baiminasi priaugti svorio, todėl susiformuoja nelanksčius valgymo įpročius, dažnai vengdami tam tikro maisto ir patiekalų. Egzistuoja mitas, kad anoreksija sergantys žmonės yra ypatingai liekni, "perdžiūvę".
Nervinė anoreksija yra mažiausiai paplitusi liga iš visų valgymo sutrikimų. Ja serga apie 1% žmonių. Maždaug 1% moterų populiacijos kenčia nuo nervinės anoreksijos. Vyrai šia liga serga taip pat, tačiau moterims ji 10 kartų būdingesnė nei vyrams. Pridėjus ir netipinius atvejus, paplitimas tarp jaunų moterų siekia apie 4-5%. Iš tikrųjų šie rodikliai gali būti ženkliai didesni, nes liga dažnai yra slepiama ir tikrai ne visais atvejais yra kreipiamasi pagalbos į specialistus.
Maždaug 6% sergančiųjų nervine anoreksija miršta. Deja, anoreksijai būdingas didžiausias mirtingumas lyginant su kitais psichikos sutrikimais. Ilgą laiką, maždaug apie 20 metų trukusių tyrimų duomenimis, mirtingumas nuo nervinės anoreksijos siekia apie 10-13%. Jokia kita psichikos liga neturi tokio didelio mirčių skaičiaus.
Taip pat skaitykite: Nervinės anoreksijos simptomai
Nervinei anoreksijai gali būti būdingi persivalgymai, vėmimas bei intensyvus sportavimas. Tačiau šie simptomai būdingi ir nervinei bulimijai.
Kada diagnozuojama nervinė anoreksija? Simptomai ir kriterijai
Kad būtų diagnozuota nervinė anoreksija, žmogaus simptomai turi atitikti tris pagrindinius kriterijus:
- Reikšmingai mažas kūno svoris. Kūno svoris turi būti reikšmingai mažesnis už tą, kuris turėtų atitikti pagal amžių, lytį, vystymosi eigą ir fizinę sveikatą. Reikšmingai mažas kūno svoris yra apibražiamas kaip svoris, kuris skaičiuojant pagal kūno masės indeksą yra mažesnis už normalų. Tai yra mažesnis nei 18,5, o vaikams ir paaugliams - mažesnis nei minimalus reikalingas svorio prieaugis.
- Intensyvi baimė priaugti svorio arba tapti storu. Ši baimė yra nuolatinė, net jei asmuo turi mažą svorį.
- Iškreiptas savo kūno svorio arba jo vaizdo suvokimas. Asmens savivertė didžiaja dalimi priklauso būtent nuo kūno svorio ir jo išvaizdos.
Anoreksijos tipai
Yra skiriami du anoreksijos tipai:
- Ribojantis tipas: per pastaruosius tris mėnesius asmuo neįsitraukia į pasikartojantį persivalgymo ar valymosi elgesį. T. y. nebuvo savaime sukeltas vėmimas ar netinkamas vidurių laisvinamųjų vaistų bei diuretikų vartojimas.
- Persivalgymo ir valymosi tipas: žmogus per pastaruosius tris mėnesius pakartotinai įsitraukia į persivalgymo ir valymosi epizodus. Šiam tipui priskiriami ir tie pacientai, kurie nepatiria priepuolinių persivalgymo epizodų, bet reguliariai naudoja valymosi elgesį net ir po labai nedidelio maisto kiekio suvartojimo.
Tam tikru metu gali dominuoti kuris nors vienas iš tipų, o vėliau jį pakeičia kitas. Todėl jie svarbūs tik tam, kad galėtume apibrėžti, kokie paciento elgesio simptomai dominuoja šiuo metu.
Persivalgymo priepuoliai
Maždaug trečdalį sergančiųjų nervine anoreksija ištinka persivalgymo priepuoliai, kurių metu sužlunga jų bandymai riboti maisto suvartojimą ir yra prarandama valgymo kontrolė. Klinikiniai tyrimai rodo, kad jų metu suvalgoma nedaug maisto, tad jie galėtų būti laikomi tik subjektyviais persivalgymo priepuoliais. Tačiau, nepaisant to, kitais savo aspektais šie persivalgymo priepuoliai yra tipiški. Pavyzdžiui, nors tokio persivalgymo metu suvalgoma vos keletas gabalėlių tam tikro maisto, bet netgi šis maisto kiekis gali atrodyti gerokai per didelis daugumai nervine anoreksija sergančių žmonių. Neatsižvelgiant į maisto kiekį, persivalgymo priepuoliai yra susiję su dideliu stresu, gėda ir kalte.
Taip pat skaitykite: Nervinės anoreksijos apžvalga
Kūno masės indeksas ir anoreksija
Anoreksijos sunkumo laipsnis suaugusiems yra pagrįstas kūno masės indeksu. Pasaulio sveikatos organizacija išskiria šias kategorijas:
- Lengva: kūno masės indeksas didesnis arba lygus 17.
- Vidutinė: kūno masės indeksas svyruoja tarp 16-16,99.
- Sunki: kūno masės indeksas svyruoja tarp 15-15,99.
- Labai sunki: kūno masės indeksas mažesnis negu 15.
Fizinės pasekmės
Fiziniai negalavimai tokie kaip menstruacijų išnykimas vaisingo amžiaus moterims, taip pat plaukų slinkimas, žemas kraujospūdis yra labai dažnos pasekmės sergant nervine anoreksija. Nors daugumas fiziologinių sutrikimų susijusių su nepakankama mityba yra grįžtami pradėjus reguliariai ir pakankamai maitintis, kai kurie pakenkimai, kaip, pavyzdžiui, kaulų mineralų tankio sumažėjimas ir jį lydinti osteoporozė, nėra pilnai atstatomi. Šia liga sergantys žmonės gali atrodyti daug senesni nei yra iš tikrųjų.
Valgymo džiaugsmas ir malonumas
Nors gali susidaryti įspūdis, kad anoreksija sergantiems žmonėms maistas ir valgymas neteikia nei džiaugsmo, nei malonumo, tačiau tai nėra tiesa. Dauguma nervine anoreksija sergančių asmenų gali sakyti, kad yra tarsi apsėsti minčių apie maistą. Buvimas šalia maisto jo nevartojant, suteikia bent dalį malonumo, kuris prarandamas ribojant suvalgomo maisto kiekį. Galiausiai apsisprendus valgyti, maistas dažnai būna vartojamas pagal tam tikrus ritualus: pjaustomas į smulkius gabalėlius arba valgoma pagal tam tikrą eiliškumą ar spalvas.
Kiti elgesio ypatumai
Kiti elgesio bruožai, siejami su nervine anoreksija, yra baimė valgyti viešose vietose, prie draugų ar artimų šeimos narių. Taip pat būdingas didelis noras kontroliuoti savo aplinką. Palyginti su asmenimis sergančiais ribojančio tipo nervine anoreksija, tiems, kuriems pasireiškia priepuoliniai persivalgymo epizodai ir po jų sekantis valymosi elgesys, yra būdingas didesnis impulsyvumas.
Diagnozės sunkumai
Vyresnio amžiaus paaugliams ir suaugusiems, palyginti, nesunku nustatyti tipišką nervinės anoreksijos pasireiškimo formą. Diagnozė paprastai būna pagrįsta ir patikima. Tad specialisto sugebėjimas įtraukti pacientą į palaikantį empatišką pokalbį yra lemiamas veiksnys, suteikiantis pacientui galimybę atskleisti savo baimes dėl svorio, papasakoti apie valgymo įpročius, galbūt dirbtinai sukeliamą vėmimą ar piktnaudžiavimą laisvinamaisiais vaistais, o galbūt pernelyg intensyvų sportavimą ar kitokį žalojimąsi. Jei nebus abipusio pasitikėjimo, pacientas gali stengtis nuslėpti savo elgesį ir prašyti, kad gydytojas ieškotų kitų svorio praradimo ar negalavimo priežasčių.
Taip pat skaitykite: Streso Simptomai
Nervinė anoreksija ir žmogaus amžius
Nervinė anoreksija paprastai prasideda paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje. Dažniausiai liga prasideda laikotarpyje, kai pereinama iš vaikystės į paauglystę. Tuo metu labai keičiasi kūnas. Kūno masė keičiasi (padidėja) 40 proc. Todėl kai kuriems labai sunku priimti tokį besikeičiantį kūną. Tačiau liga gali išsivystyti ir bet kuriuo kitu pereinamuoju brendimo periodu, pavyzdžiui, kai paaugliai baigę mokyklą pradeda studijas. Tai labai dažna valgymo sutrikimų pradžia. Atsiskyrimas nuo tėvų, savarankiškas gyvenimas. Taip pat vaikų auginimo etape gali atsirasti valgymo sutrikimai jauniems tėvams. Retai kada šis sutrikimas pasireiškia prieš brendimą ar sulaukus keturiasdešimties ir daugiau metų, tačiau, žinoma, pasitaiko ir tokių atvejų. Šio sutrikimo pradžia dažnai būna susijusi su tam tikru stresiniu gyvenimo įvykiu.
Nervinės anoreksijos sutrikimo pasireiškimas, eiga ir išeitys yra labai skirtingos. Jaunesniems asmenims gali pasireikšti netipiški anoreksijos požymiai, įskaitant ir tokius atvejus, kai yra neigiama, jog bijoma sustorėti. Todėl labai svarbu, kad specialistai tiriant pacientą neatmestų nervinės anoreksijos galimybės vien dėl vyresnio paciento amžiaus. Kalbant apie pasveikimą, kai kurie asmenys visiškai atsigauna po vieno ar kelių ligos epizodų. Dar kitiems - išsivysto lėtinė, ilgus metus trunkati ligos eiga. Nervinė anoreksija yra viena iš tų ligų, kurioms gyti kartais pasitelkiama net ir priverstinė hospitalizacija.
Nervinės anoreksijos priežastys
Visų pirma, tai stiprus asmens poreikis palaikyti savivertę, kontroliuojant kūno svorį ir figūrą. Baimė prarasti savikontrolę gali būti susijusi su bejėgiškumo bei nepasitikėjimo savimi jausmu. Sergant nervine anoreksija, daugeliu atvejų maistas ir jo kontroliavimas simboliškai atstoja santykius su kitais svarbiais asmenimis. Dažniausiai tais, kurie ankstyvame amžiuje neatliepia jų emociniams poreikiams, sukelia nusivylimą, frustraciją o gal net prievartą. Nervinė anoreksija dažniausiai atspindi emocinį konfliktą, pasireiškintį fiziniais simptomais. Šie pacientai nesugeba toleruoti savo emocinio patyrimo, jausmai atrodo tartum galingesni už juos pačius. Užslopintos emocijos tarsi apsaugo silpną, fragmentuotą vidinio savęs jausmą, bet tuo pačiu stabdo emocinio brandumo, pasireiškiančio mokėjimu pažinti, įvardyti, išgyventi bei tinkamai išreikšti emocijas atsiradimą. Galima teigti, kad sergantys nervine anoreksija asmenys tarsi sustoja savo biologinio bei psichologinio vystymosi kelyje. Neišspręstas konfliktas tarp autonomijos ir priklausomybės gali būti vienas iš normalaus fizinio ir emocinio vystymosi stabdžių. Nevalgymas gali tapti destruktyviu būdu parodyti, kad aš esu, aš galiu. Dietų laikymasis ir kūno kontrolė sukelia savotišką pasitenkinimo ir malonumo jausmą, nes tada sergantysis ar sergančioji nebesijaučia nepajėgia auka. Priešingai - tampa aktyviais, darančiais įtaką sau bei kitiems sutrikusio maitinimosi elgesio pagalba ir šiuo pagrindu kuriančiais savo tapatumą.
Nervinės anoreksijos pasekmės
Kraštutinis susirūpinimas maistu ir kūno svoriu ligos pradžioje gali neturėti didelių pasekmių. Tačiau ligos negydant jos gali tapti labai rimtos. Ilgalaikių tyrimų duomenimis sergantiems nervine anoreksija mirties rizika yra beveik dešimt kartų didesnė nei sveikiems žmonėms to paties amžiaus ir lyties grupėje.
Nervinė anoreksija, kaip ir kiti valgymo sutrikimai, yra vieninteliai psichinio pobūdžio sutrikimai, pasižymintys tokia galybe somatinių simptomų. Randama virškinimo, širdies ar kraujagyslių, kvėpavimo, jungiamojo audinio, bei lytinės sistemos pakenkimų, kurie atsiranda dėl bendro organizmo išsekimo.
Nors kai kurie sergantys asmenys ir toliau aktyviai užsiima visuomenine ir profesine veikla, demonstruoja aktyvumą ir įsitraukimą į socialinį gyvenimą, tuo tarpu kiti pasitraukia į visišką saviizoliaciją, atsiriboja nuo šeimos ir draugų, nebesugeba išnaudoti savo akademinio ar profesinio potencialo ir praranda įgūdžius tvarkytis net ir su visai nedideliais gyvenimo iššūkiais.
Nuo nervinės anoreksijos kenčiantiems pacientams reikalingi nuolatiniai fizinės sveikatos patikrinimai, siekiant visapusiškai įvertinti su šiuo sutrikimu susijusią riziką.
Nervinės anoreksijos gydymas
Nervinės anoreksijos gydymo rezultatai didele dalimi priklauso nuo komandinio darbo kokybės. Komandą dažniausiai sudaro psichiatras, dietologas, psichologas arba psichoterapeutas, šeimos terapeutas, slaugytojas bei socialinis darbuotojas. Jie turi būti tinkamai apmokyti dirbti su valgymo sutrikimais. Būtina, kad visi komandos nariai suprastų psichologines pacientų problemas. Pacientai dažniausiai negiamai reaguoja į per daug griežtą ir reiklų personalą, tačiau tuo pačiu nesijaučia saugūs, jei nesukuriamos tam tikros ribos.
Įsipareigojimas keistis, priimti atsakomybę, tikrai norėti, kad valgymas arba nevalgymo kontroliavimas daugiau nedominuotų kiekvieną gyvenimo akimirką, tikriausiai yra pati svarbiausia sveikimo sąlyga. Svario atstatymą turėtų stebėti dietologas. Kadangi nervine anoreksija sergančių asmenų skrandžio tūris būna gerokai sumažėjęs, rekomenduojama mitybą skatinti mažomis porcijomis, bet dažnesniais intervalais. Gydymo pradžioje rekomenduojama svorį didinti nuo pusės iki vieno kilogramo per savaitę. Per pirmą savaitę kūno svoris gali padidėti staiga dėl skysčių susikaupimo.
Sergantiems nervine anoreksija, kaip ir kitiems nuo valgymo sutrikimų kenčiantiems žmonėms, yra būdingas ambivalentiškumas. Tai yra du prieštaraujantys vienas kitam norai ar siekiai vienu metu. Šią ambivalenciją lemia keletas priežasčių. Nervine anoreksija sergantys pacientai priima savo ligą kaip itin vertingą gyvensenos ypatybę ar net vienintelį įmanomą gyvenimo pasirinkimą. Jie gali baimintis, kad praradę kompensacinio elgesio galimybę taps tarsi beginkliai gyvenime. Todėl empatiškas specialistų darbas šioje vietoje yra itin svarbus. Tai gali būti svarbus prisitaikymo ar net išlikimo (nors ir savęs žalojimo kaina) būdas. Nereikėtų pamiršti, jog valgymo sutrikimų varginamų asmenų elgesys tarnauja ne tiktai bandymui kontroliuoti svorį, bet tai yra ir adaptacinis būdas, padedantis nusiraminti, sumažinti įtampą ir nerimą, ar bandymas susitvarkyti su kitais gyvenimo stresoriais.
Parenkant efektyviausią gydymo būdą valgymo sutrikimu sergančiam pacientui, reikia atsižvelgti į daugybę aplinkybių: į medicininę ir psichologinę riziką, motyvaciją, socialinę pagalbą, gretutines ligas bei amžių. Planuojant gydymą dažniausiai prireikia kompleksinio fizinių bei psichoterapinių intervencijų derinio, būtinas gydytojų, paciento ir šeimos narių bei artimųjų benradarbiavimas. Jaunesniems pacientams, ypač tiems, kurie yra priklausomi nuo artimųjų ar globėjų, dažnai pasiteisina šeimos ar sisteminė terapija, įtraukiant visus kartu gyvenančius šeimos narius. Kalbant apie atskiras psichoterapijos technikas, daugiausia duomenų esama apie kognityvinę elgesio terapiją. Kompleksiniais atvejais šalia kognityvinės elgesio terapijos galima rinktis tokias specializuotas psichoterapijos rūšis kaip dialektinė elgesio terapija ar interpersonalinė psichoterapija. Paprastai priklausomai nuo ligos sunkumo laipsnio dažniausiai taikoma ilgalaikė vienerių ar dvejų metų trukmės terapija, kuomet prireikia maždaug 20-40 sesijų. Jų metu dirbama su paciento mintimis, emocijomis ir elgesio eksperimentais. T.y. Taip pat taikoma daugybė įvairių metodikų, kurios augina pacientą kaip asmenybę, didina jo psichologinį lankstumą bei atsparumą.
Statistikos duomenimis 50 proc. moterų, merginų, jaunuolių ir vyrų pasveiksta. 25 proc. turi dalinį išgyjimą. 25 proc. yra nepagydomi atvejai, tai lėtinės anoreksijos atvejai, kai pacientai išmoksta gyventi su mažu kūno svoriu ir nenumirti. Iki 50 proc. atvejų gali pereiti į bulimiją, bet tai nėra blogiausias atvejis, nes ji lengviau gydoma ir yra didesnis pasveikimo procentas.
Minesotos badavimo eksperimentas
Kai kalbame apie valgymo sutrikimus, visada pradedame kalbą nuo Minesotos (1944-1945 m.) badavimo eksperimento, kuris trūko 18 mėnesių. Tai klasikinis eksperimentas, jo tikslas buvo atrasti efektyviausią būdą „atmaitinti“ po karo išsekusius žmones, t.y., grįžusius iš koncentracijos stovyklų ar išsekusius dėl maisto trūkumo.
Buvo surinkti 36 savanoriai. Eksperimentas buvo suskirstytas į kelis periodus:
- I periodas: Tęsėsi 3 mėn., šiuo laikotarpiu buvo stebima kaip maitinasi savanoriai, koks yra jų paros kalorijų poreikis.
- II periodas: Pusė metų trukęs pusinis badavimo periodas. Pusinis todėl, kad jie nevisiškai badavo, bet gaudavo pusę reikalingo savo organizmui kalorijų kiekio, t.y., 1800 kcal. Eksperimento tikslas buvo, kad per pusę metų jie netektų maždaug 25 proc. svorio.
Eksperimento rezultatai parodė, kad žmonės, kurie atrodė visiškai sveiki, po viso bandymo buvo labai išsekę. Jauni vyrai norėjo tiktai gulėti prieš saulę, kad būtų šilčiau, jie neturėjo visiškai energijos. Be abejonės, pasikeitė jų fiziologija. Organizmas pradėjo taupyti energiją ir sulėtino medžiagų apykaitą iki 40 proc. Sumažėjo kūno temperatūra, dėl to jiems buvo šalta. Sulėtėjo širdies veikla, kvėpavimo dažnis, kai kuriems atsirado patynimai.
Pakito ir jų psichologija. Pablogėjo nuotaika, atsirado dirglumas, staigi nuotaikų kaita be jokios priežasties. Atsirado labai stiprūs, bepriežastiniai pykčio priepuoliai. Sumažėjo seksualinis potraukis. Nors savanoriai galėjo susitikinėti su antrosiomis pusėmis, jie tuos susitikimus labai greitai nutraukdavo. Jie norėjo kalbėti vien tik apie maistą, tai jiems buvo aktualiausia tema tuo metu. Eksperimento dalyviams atsirado netgi savižalojantis elgesys. Tie savanoriai, kurie prieš eksperimentą neturėjo jokių psichologinių problemų, dabar pradėjo žaloti save. Tai labai gerai parodo, kaip maisto ribojimas pakeičia žmogaus psichologiją.
Persivalgymai, sotumo jausmo nebuvimas, t.y., reabilitacijos periodu, kada vyrai gavo maisto, prasidėjo persivalgymo periodai. Jie tęsėsi labai ilgai, t.y.. visą reabilitacijos periodą (6 mėn.). Atsirado socialinis atsiribojimas. Šie žmonės nenorėjo bendrauti, nes jų interesai jau nebesutapo su kitų žmonių. Kai kurie savanoriai pradėjo maisto ieškoti šiukšlynuose ir pavalgę to maisto jie jausdavosi kalti, bet ne dėl to, kad jie imdavo iš šiukšlynų, o dėl to, kad nusižengė sutarties sąlygoms. Kai kurie sau sukeldavo vėmimą, kad atsikratytų to neleistino maisto. Ir vienas labai ryškus dalykas, kuris atsirado, tai savotiškas apsėdimas maistu. Tie savanoriai, kurie prieš tai nesidomėjo maistu, dabar pradėjo kolekcionuoti receptus iš laikraščių, jie pradėjo pirkti kulinarines knygas, pradėjo kolekcionuoti stalo įrankius, norėjo nuolat kalbėti apie maistą.
Šis eksperimentas, nors ir buvo daromas visai kitu tikslu, dabar yra naudojamas paaiškinti, kaip žmonės jaučiasi, kai pradeda riboti maistą. Atsiranda ne tik fiziologiniai, bet ir psichologiniai pokyčiai. Mūsų kūnams visiškai nesvarbu, ar nevalgome dėl to, kad mūsų aplinkoje nėra maisto ar dėl to, kad dirbame ir esame labai užsiėmę, ar mes nevalgome dėl to, kad mes savanoriškai pasirinkome mažiau valgyti, nes sulieknėjame.
Valgymo sutrikimai: bendra informacija
Valgymo sutrikimais serga ir vyrai. Nereikia manyti, jog tai yra tik moterų liga. Vyrų tikslas yra toks pats - būti kuo liesesniu.
Sunku pasakyti, ar nervinė anoreksija dažna liga ar ne, bet valgymo sutrikimų daugėja: tiek nervinės anoreksijos, tiek bulimijos, tiek persivalgymo sutrikimų. Priežastis labai paprasta, nes vis labiau tampa svarbus įvaizdis. Daugiausiai serga moterys (95 proc.), vyrai - vos 5 proc.
Sutrikęs ir normalus valgymas
Normalus valgymas yra toks instinktas, kuris aprūpina organizmą reikiamu energijos kiekiu. Valgyti pradedama tada, kai ateina alkio jausmas. Sutrikęs valgymas neatsižvelgia nei į alkio ar sotumo pojūčius, nei į pagrindinę maitinimosi funkciją - pamaitinti kūną, aprūpinti jį energija, pasirūpinti sveikata ir gera savijauta.
Persivalgymo ciklas skatina valgyti. Gali būti išoriniai dirgikliai, dėl kurių norisi valgyti. Jei yra emocinis valgymas, tai valgoma tai, kas skanu ir kas ramina, o jei valgoma veikiant išoriniams dirgikliams, tai valgoma, kas yra „po ranka“, nekreipiant dėmesio, ar tas maistas skanus ar neskanus. Dažniausiai valgoma tol, kol baigiasi maistas, arba tol, kol pasidaro nemalonu, t.y., persivalgoma.
Dietos ir valgymo sutrikimai
Valgymo sutrikimus labai sunku nustatyti, bet maždaug 55 proc. žmonių JAV laikosi dietos. O 80-90 proc. Statistikos duomenimis 95 proc. žmonių po dietos svoris atsistato. 70 - 80 proc. - tampa didesniu nei buvo iki jos. Besilaikantys dietų 8 kartus labiau rizikuoja susirgti valgymo sutrikimais.
Galime labai dažnai išgirsti tokį posakį: „Turėkime valią ir viskas bus gerai“. Labai dažnai sakau - pamirškite valią, nes valios pastangomis mes negalime sureguliuoti įvairių hormonų. Vienintelis dalykas, kaip mes galime reguliuoti apetitą, tai reguliariai valgydami. Po dietos sutrinka apetitą reguliuojančių hormonų veikla. Padidėja alkio hormono kiekis, t.y., alkis sustiprėja, sumažėja sotumo hormonų, vadinasi, sotumas susilpnėja. Pakyla dar šešių, reguliuojančių sotumo ir alkio jausmus hormonų lygiai.
Dažniausia priežastis, kodėl žmonės laikosi dietos - nepasitenkinimas savo kūnu. Jis sukeltas nustatytos visuomenės normos, jog gražus kūnas yra liesas. Jei žmogaus savivertė yra silpnesnė, jis linkęs klausyti kitų nuomonės. Gali būti aplinkos spaudimas, kuomet turintis antsvorio žmogus yra nuolatos aplinkinių komentuojamas. Todėl reikia žinoti, jog besilaikantys dietos labai dažnai patenka į uždarą ratą, kuriame yra daug fiziologinių ir psichologinių niuansų.
tags: #nervine #anoreksija #paplitimas