Šiandieninis gyvenimas, lydimas nuolatinės psichologinės įtampos ir nepalankios socialinės aplinkos, vis dažniau sukelia nerimo sutrikimus įvairaus amžiaus pacientams. Jie kreipiasi į šeimos gydytojus dėl įvairių negalavimų, kurie gali būti siejami su psichikos ligomis. Šiame straipsnyje išsamiai aptariami nervų ir psichikos ligų gydymo būdai, įskaitant medikamentinį ir nemedikamentinį gydymą, taip pat dėmesys skiriamas įvairioms ligoms, tokioms kaip depresija, ADHD, nerimo sutrikimai ir demencija.
Nerimo sutrikimai: vertinimas ir gydymas
Nerimo sutrikimai yra vieni dažniausių sutrikimų visais laikais ir visomis socialinėmis aplinkybėmis. LSMU MA Psichiatrijos klinikos psichiatras doc. Darius Leskauskas teigia, kad nerimo sutrikimus galima vertinti ir kaip funkcinės kilmės praeinančius somatinius požymius, ir kaip beprasidedančią psichikos patologiją, priklausomai nuo sutrikimo eigos ir sunkumo laipsnio.
Jeigu sutrikimas nulemtas stresinės situacijos (adaptacijos sutrikimas arba reakcija į stresą), laiku pradėjus gydyti, didesnė tikimybė, kad pacientas įveiks psichologinę krizę sėkmingai ir nerimo sutrikimas neprogresuos. Gydymas turėtų būti taikomas tik teisingai nustačius diagnozę.
Benzodiazepinai: privalumai ir pavojai
Didėjantis benzodiazepinų grupės vaistų suvartojimas rodo, kad nerimo sutrikimus patiriančių pacientų vis daugėja. Benzodiazepinai yra geri, efektyvūs vaistai gydant tam tikrus psichikos sutrikimus, nes greitai ir efektyviai slopina nerimą ir padeda įveikti nemigą. Tačiau ne kiekvienam pacientui šie vaistai yra tinkamiausi, o kai kuriems nerimo sutrikimams gydyti benzodiazepinai neefektyvūs ar net potencialiai pavojingi.
Benzodiazepinai nėra pavojingi, jeigu juos skiria ir jų vartojimą prižiūri gydytojas. Pavojus kyla tada, kai žmonės juos vartoja savo nuožiūra, ne pagal indikacijas, netinkamomis dozėmis bei ilgą laiką. Tai vienintelė grupė psichotropinių vaistų, prie kurių priprantama. Svarbiausia, kad benzodiazepinus skirtų specialistas, atsižvelgdamas į nustatytą diagnozę bei indikacijas.
Taip pat skaitykite: Nervų sistemos ir psichikos vystymasis
Nemediakamentinės gydymo priemonės
Patiriamo streso negalima sutapatinti su liga, kurią reikia gydyti medikamentais. Daugeliu atvejų galima taikyti ir nemedikamentines priemones, tokias kaip artimų žmonių palaikymas, anksčiau išmokti streso valdymo būdai (sportas, kitokia pasitenkinimą teikianti veikla ar nauji užsiėmimai), meditacija ar savitaiga. Dažnam pacientui reikalinga ir psichoterapija, kurią galima pradėti taikyti tais atvejais, kai pacientui pačiam yra per sunku įveikti stresą ir jį lydinčias psichologines, emocines ar elgesio reakcijas, o artimųjų palaikymo nėra.
Jeigu reakciją į stresą sunkina probleminiai paciento asmenybės bruožai ar veikia biologiniai veiksniai, didinantys polinkį į nerimo sutrikimus, žmogaus reakcijos į patiriamą stresą gali tapti patologinės - reikalingas ir medikamentinis gydymas.
Atipiniai neuroleptikai: alternatyva benzodiazepinams
Kai kuriais atvejais lengvos potencijos atipiniai neuroleptikai būtų tikrai tinkamesni nei benzodiazepinai. Kaip antai, kai nerimo sutrikimai yra nulemti organinio pažeidimo, vyresnio amžiaus žmogui, kuriam jau yra aterosklerozinių pokyčių galvos smegenyse, skatinančių emocinį labilumą, taip pat nerimui gydyti tais atvejais, kai jis esti sukeltas piktnaudžiavimo alkoholiu arba narkotinėmis medžiagomis.
Tiapridalis būtų tinkamesnis negu benzodiazepinai, jei žmogus ilgą laiką vartoja benzodiazepinus, kyla priklausomybės ir pripratimo rizika, taip pat esant motoriniams arba vokaliniai tikams. Neuroleptikai tinkamesni grupei pacientų, kuriems pasireiškia labai ryškūs vegetacinės nervų sistemos sutrikimo simptomai, lydintys nerimo sutrikimą, taip pat kuriems kartu su nerimo sutrikimu pasireiškia disociaciniai bei konvenciniai simptomai.
Taip pat yra pacientų, kurie netoleruoja benzodiazepinų dėl poveikio širdies ir kraujagyslių sistemai, pavyzdžiui, dėl jų sukeliamos hipotenzijos, - tada jie turėtų būti keičiami į lengvos potencijos atipinius neuroleptikus. Tiapridalis tinkamas vaistas ne tik nerimui, bet ir kitiems negalavimams, kuriuos sukelia nutraukimo sindromas liovusis vartoti alkoholį ar narkotines medžiagas, gydymui. Jis tinka įvairaus amžiaus pacientams - tiek vaikų (organinių sutrikimų, tikų), tiek ir pagyvenusių žmonių elgesio sutrikimams koreguoti.
Taip pat skaitykite: Psichiatro priežiūra Lietuvoje
Pirmoji pagalba esant ūmiam nerimui
Tokias susijaudinimo būkles patiriantiems pacientams būtina nedelsiama, nepavėluota pagalba. Jiems nuraminti galėtų būti skiriamos benzodiazepinų arba tiapridalio injekcijos. Tai padaryti gali šeimos gydytojas. Suteikus pirminę pagalbą vėliau vis dėlto būtų tikslinga siųsti pacientą psichiatro konsultacijos, kad jis įvertintų, ar tai nėra sunkios psichikos ligos pradžia ar paūmėjimas. Arba, jei žmogus vyresnio amžiaus, kai tikėtini organiniai pokyčiai, - tikslinga neurologo konsultacija, kad įvertintų, ar nėra centrinės nervų sistemos kraujotakos sutrikimų, kitos patologijos.
Depresija: simptomai, priežastys ir gydymas
Depresija skiriasi nuo tiesiog blogos nuotaikos trukme - trunka 2 savaites ir ilgiau, bei tuo, kad trukdo bendravimui, darbui, mokymuisi, laisvalaikiui. Taip pat ji skiriasi ir nuo liūdesio, kuris jaučiamas netekus brangaus žmogaus - jis susijęs su prisiminimais, laikui bėgant, blėsta, paprastai netrunka ilgiau nei 3-6 mėn. ir vadinamas gedulu.
Depresijos simptomai
- Sumažėję interesai bei pasitenkinimas anksčiau patikusiais dalykais („nebėra gyvenimo džiaugsmo“).
- Sumažėjęs savęs vertinimas bei pasitikėjimas savimi, sunkumas priimti sprendimus.
- Kaltės ir bevertiškumo idėjos.
- Niūrus ateities įsivaizdavimas.
- Mintys apie savižudybę ar nenoras gyventi.
- Energijos stoka, silpnumas (ypač pirmoje dienos pusėje, rytais), jaučiamas judesių sulėtėjimas.
- Miego sutrikimai (būdinga, jog pabundama anksti ryte ir nebeužmiegama ar miegama labai ilgai).
- Šalia šių simptomų dažnai vargina nerimas, įtampos būsena, dėmesio sukaupimo sunkumai, pablogėjusi atmintis.
Depresijos priežastys
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad depresiją sukelia cheminių medžiagų, kurios perduoda informaciją tarp smegenų ląstelių, disbalansas. Tai pirmiausia serotonino, dažnai vadinamo „laimės hormonu“, trūkumas bei kitų medžiagų - noradrenalino, dopamino - tarpusavio pusiausvyros pakitimai. Šį sutrikimą gali sukelti ir kitos ligos, vartojami vaistai, stresas, hormonų pokyčiai, narkotikų bei alkoholio vartojimas. Jei kas nors šeimoje sirgo šia liga, tikimybė ja susirgti didesnė.
Depresijos gydymas
- Medikamentinis (antidepresantai, nerimą slopinantys, miegą gerinantys ir kt. vaistai).
- Psichoterapinis (psichoanalitinė, psichodinaminė, elgesio ir kitos rūšys).
- Instrumentinis - šviesos terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinis magnetinis stimuliavimas ir kt.
Visų gydymo būdų esmė - grąžinti cheminių medžiagų pusiausvyrą galvos smegenyse, tik šis tikslas pasiekiamas įvairiais keliais. Ypač svarbu, kad gydymas būtų taikomas profesionaliai, individualiai bei reikalingą laiką - per anksti nutraukus, kai pajuntamas pagerėjimas, ypač didelė atkryčio rizika, o ir pati liga linkusi atsikartoti.
ADHD: aktyvumo ir dėmesio sutrikimas
ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) - tai vaikų ir paauglių liga, tačiau labai dažnai suaugusiame amžiuje šis sutrikimas nediagnozuojamas, nuo jo kenčiantys pacientai nesulaukia tinkamo gydymo ir negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Šiuo sutrikimu serga 3-11 proc. vaikų. Deja, sulaukus pilnametystės, sutrikimas tęsiasi ir toliau akivaizdžiais simptomais 15 proc. suaugusiųjų, apie 50 proc. sirgusiems sutrikimo požymiai tampa švelnesni.
Taip pat skaitykite: Jėgų atstatymas po nervų sistemos išsekimo
ADHD rizikos veiksniai
- Artimi giminaičiai su ADHD (nepalankus genetinis paveldėjimas 80 proc.).
- Motinos rūkymas, alkoholio ar narkotikų vartojimas nėštumo metu.
- Motinos sąlytis su nuodingomis medžiagomis nėštumo metu.
- Ankstyvas sąlytis su švinu.
- Priešlaikinis gimdymas ir mažesnė kūno masė.
Šie veiksniai lemia patoanatominius ir patofiziologinius pokyčius - noradrenalino ir dopamine neurotransmisijos sutrikimus.
ADHD tipai
- Hiperaktyvumo.
- Nedėmesingumo.
- Kombinuotas - dėmesio koncentracijos simptomai kartu su elgesio sutrikimo simptomais.
Vaikams, o suaugusiame amžiuje - vyrams būdingas hiperaktyvusis tipas, o moterims - nedėmesingumo tipas.
ADHD simptomai
- Nedėmesingumas: nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, baigti pradėtą darbą, pastoviai daromos klaidos, išsiblaškymas, neatidumas, užmaršumas.
- Hiperaktyvumas: bėgiojimas, per dažnas ir greitas judėjimas, sunkumas išbūti vienoje vietoje, per greitas ir per didelis šnekumas, triukšmavimas, įkyrus elgesys.
- Impulsyvumas: negebėjimas sulaukti savo eilės, atidėti noro išpildymo, atsakymas į klausimus, nesulaukus jo pabaigos, pokalbio temos keitimas, lengvas su(si)erzinimas, emociniai protrūkiai.
Esant minėtiems požymiams, atsiranda problemos įvairiose suaugusio žmogaus gyvenimo srityse: prastesni profesiniai pasiekimai ir menkesnės galimybės siekti karjeros, dažnesni darboviečių keitimai, sunku atlikti darbą laiku, užmirštami terminai, susitikimai, svarbios datos, dažnesnės skyrybos, santykių problemos, nesugebėjimas kontroliuoti impulsų, žemesnė socialinė ir ekonominė padėtis, dažnesnės finansinės krizės, dažnesnis piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nepaisymas kelių eismo taisyklių ir nelaimingi atsitikimai, pastovios baudos už greičio viršijimą ir t.t.
ADHD diagnostika
ADHD požymiai suaugusiems yra tokie patys, tik būdinga, kad hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai būna ne tokie ryškūs kaip nedėmesingumo. Vadovaujantis DSM-V klasifikacija ADHD suaugusiąjame amžiuje diagnozuojama jei:
- Pacientui pasireiškia bent 5 nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai.
- Šie simptomai reiškiasi nuolat visose gyvenimo srityse ne mažiau kaip 6 mėn.
- Šie simptomai pacientui sukelia reikšmingą disfunkciją.
- Šie simptomai pacientui reiškiasi nuo vaikystės (prasidėjo iki 12 metų).
ADHD diagnozuojamas jei atsakymai į visus 4 klausimus yra teigiami. ADHD diagnozavimą apsunkina dažnai kartu sutinkami ir kiti psichikos sutrikimai: nuotaikos sutrikimai - depresija, bipolinis sutrikimas; nerimo spektro sutrikimai; asmenybės sutrikimai - dažniausiai ribinio ir asocialaus tipo; priklausomybės sutrikimai.
ADHD gydymas
Suaugusiųjų ADHD sėkmingiausiai gydomas derinant medikamentinį ir psichoterapinį metodus. Dažniausiai ADHD gydymui skiriami psichostimuliatoriai - medžiagos, kurios galvos smegenų centrinėje nervų sistemoje didina dopamino ir noradrenalino koncentraciją. Stimuliatoriai gali būti trumpo ir ilgo veikimo, dažnai pakankamai greitai ir efektyviai gydo dėmesio koncentracijos trūkumą ir hiperaktyvumą. Kiti vaistai- atomoksetinas ir antidepresantai.
Psichosocialinės priemonės:
- Pagerinti asmeninio laiko valdymą ir organizacinius įgūdžius.
- Impulsyvaus elgesio ir pykčio kontrolė.
- Problemų sprendimo įgūdžių lavinimas.
- Praeities socialinių ir akademinių nesėkmių įveika.
- Santykių su šeima, kolegomis ir draugais gerinimas.
- Esant būtinybei, pravartu dalyvauti paramos grupėse, įtraukti į gydymo procesą šeimos narius, kolegas, draugus.
Nerimas: normali ir patologinė būsena
Nerimas - normali kiekvieno žmogaus išgyvenama būsena, kuri padeda organizmui mobilizuoti jėgas siekiant tikslo ar norint išvengti pavojaus. Nerimą jaučiame, kai laukia atsakingas pokalbis, operacija, egzaminas ar susitikimas su svarbiu žmogumi ir pan. Mūsų organizmas tada pasiruošia - jaučiame jaudulį, didesnį energijos kiekį, dėmesį koncentruojame tik ties šia situacija, nenorime valgyti, mažiau miegame.
Patologinis nerimas tampa tada, kai jis neturi akivaizdžios, suprantamos priežasties arba pasidaro toks stiprus, kad ima žmogui ne padėti, o trukdo.
Nerimo priežastys
- Biologinės teorijos: nerimo atsiradimas yra susijęs su tam tikrų cheminių medžiagų kiekio, tarpusavio santykio sutrikimu (serotonino, noradrenalino, dopamino, endogeninių opioidų gamybos ar aktyvumo pokyčius, gama amino sviesto rūgštį).
- Psichodinaminės teorijos: nerimu gali reikštis nuslopinti jausmai.
- Genetinės teorijos: nervų sistemos ypač žemas jautrumo slenkstis įvairiems nerimo mechanizmus „užvedantiems“ dirgikliams yra nulemiamas genetiškai.
Generalizuoto nerimo sutrikimo simptomai
Pacientai skundžiasi neramumu, pastoviu jauduliu ir įtampa, nuovargiu, jiems sunku susikaupti, galvoje sukasi neramios mintys apie tai, kad turi nutikti kažkas blogo, nuogąstauja dėl įvairių smulkmenų arba dėl artimųjų, savo pačių sveikatos, galimų katastrofų. Būdinga tai, kad galvojant apie ką nors į ateitį, matoma tik bloga, grėsminga ateitis, neišvengiamai susiklostanti katastrofa.
Pacientai blogai miega - jiems sunku užmigti, vargina apmąstymai apie dienos įvykius, darbus, miegant sapnuose tarsi toliau sprendžiamos esamos problemos ar kankina košmarai, kuriuose nuo kažko bėgama, atsitinka kažkas baisaus, dažnai nubudinėjama. Ryte žmogus nesijaučia tinkamai pailsėjęs, jam sunku sukaupti dėmesį, bendrauti su kitais, nes pasidaro dirglus, nekantrus. Padidėja vegetacinės nervų sistemos aktyvumas - dažniau plaka širdis, atsiranda dūrimai, skausmai širdies plote, dažnai tampa nestabilus kraujospūdis, jaučiama raumenų įtampa, padidėja prakaitavimas, atsiranda virškinimo diskomfortas, gali padažnėti šlapinimasis. Sergantieji skundžiasi dažnais galvos skausmais, pulsavimu, galvos svaigimu, kvaituliu, nestabilumo pojūčiu, silpnumu. Būdingas nemalonus vidinis drebulys, karščio-šalčio bangos, aptirpimai, odos paraudimas-pabalimas.
Generalizuoto nerimo sutrikimo eiga
Susirgimas yra lėtinis, jam būdinga banguojanti eiga su pagerėjimais ir pablogėjimais, kartais gali tęstis visą gyvenimą. Vienam ketvirtadaliui pacientų, sergančių šiuo sutrikimu, nustatoma ir panikos atakų, daugiau negu pusei - depresija. Pacientai dažnai linkę neigti psichologines problemas bei tai, kad esamų fizinių skundų priežastis slypi psichikoje. Jie pas psichiatrą paprastai atvyksta atlikę įvairių specialistų skirtus tyrimus dėl galimų fizinių ligų, neretai jiems būna skirta „raminamųjų“, kartais pacientai gydosi patys - alkoholiu „atsipalaidavimui“, geresniam miegui.
Generalizuoto nerimo sutrikimo gydymas
- Medikamentinis: gydoma, priklausomai nuo simptomų intensyvumo ir trukmės, benzodiazepinais, antidepresantais, jų deriniais bei kitų grupių psichiką veikiančiais vaistais.
- Psichoterapinis: šiuo sutrikimu sergantys pacientai turi tam tikrų asmenybės, elgesio, mąstymo ypatumų, kurie sudaro prielaidas ir sąlygas nerimauti.
Demencija ir Alzheimerio liga
Demencija - tai lėtinis, progresuojantis sindromas, kuris keičia žmogaus mąstymą, elgesį ir gebėjimą savarankiškai gyventi. Alzheimerio liga yra viena iš labiausiai paplitusių demencijos formų.
Kitos neurologinės ligos
Straipsnyje taip pat minimos kitos neurologinės ligos, tokios kaip meningitas, lėtinio nuovargio sindromas, erkinis encefalitas ir epilepsija. Svarbu atkreipti dėmesį į tokius neurologinius simptomus kaip staigus ir stiprus galvos skausmas, regėjimo pokyčiai, kalbos sutrikimai, vienos kūno pusės silpnumas ar paralyžius, nevalingi judesiai, koordinacijos sutrikimai, stiprus galvos svaigimas ir sąmonės praradimas.
Neurologija ir psichiatrija: skirtumai ir ryšys
Neurologija tiria ir gydo nervų sistemos sutrikimus, o psichiatrija - psichikos, emocijų ir elgesio sutrikimus. Nors šios sritys sprendžia skirtingas sveikatos problemas, jos yra glaudžiai susijusios, mat abi sritys tyrinėja smegenų ir nervų sistemos veiklą bei sutrikimus, abiejų sričių specialistai bendradarbiauja, siekdami visapusiškai įvertinti ir suprasti pacientų būklę bei suplanuoti tinkamą gydymą.