Mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, kuri paliečia kiekvieną iš mūsų. Psichologiniu požiūriu, netektis ir gedulas yra sudėtingi procesai, reikalaujantys laiko ir individualaus požiūrio. Šiame straipsnyje nagrinėsime netekties psichologiją, gedulo proceso etapus, susitaikymo su netektimi strategijas ir kaip galime padėti sau bei kitiems išgyventi šį sunkų laikotarpį.
Mirties suvokimas ir jo įtaka elgesiui
Nors mirties neišvengiamumas yra akivaizdus, jos suvokimas gali sukelti nerimą ir baimę. Siaubo valdymo teorija teigia, kad žmonės priima kultūrinius įsitikinimus ir vertybes, kad atremtų egzistencinį siaubą, kylantį iš mirties suvokimo. Priminus apie mirtį, sustiprėja prisirišimas prie savo kultūros, įsitikinimų ir vertės pajautimo. Taip pat gali sustiprėti priešiškumas tiems, kurie skiriasi nuo mūsų.
Tačiau yra ir kitų požiūrių. Pavyzdžiui, budistų vienuoliai į mirties priminimą reaguoja ramiai. Mirties refleksija, kai žmogus konkrečiai galvoja apie savo mirtį ir jos poveikį artimiesiems, gali paskatinti altruizmą ir socialinių ryšių stiprinimą.
Gedulo proceso etapai
Psichologė E. Jachjajeva teigia, kad gedulas yra gili emocinė reakcija į netektį. Netektimi gali būti ne tik artimo žmogaus mirtis, bet ir santykių pabaiga, darbo praradimas, liga ar migracija. Gedulas gali pasireikšti įvairiais būdais: apetito stoka, nemiga, nerimas, panikos atakos, beviltiškumas, pyktis, liūdesys, dėmesio praradimas, egzistenciniai klausimai ir tikėjimo praradimas.
Literatūroje dažnai minimi penki gedulo etapai:
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba netekties atveju
- Neigimas: sunkumas patikėti, kad netektis įvyko.
- Pyktis: nukreiptas į save, kitus ar net likimą.
- Derybos: bandymas susitarti su aukštesne jėga, kad netektis būtų atšaukta.
- Depresija: liūdesys, apatija ir energijos stoka.
- Susitaikymas: priėmimas to, kas įvyko, ir gebėjimas gyventi toliau.
Svarbu pabrėžti, kad šie etapai nėra linijiniai ir žmogus gali „šokinėti“ tarp jų arba grįžti į ankstesnes stadijas.
Kaip reaguoti į gedulą ir liūdesį?
E. Jachjajeva pabrėžia, kad gedinčiam žmogui nereikia kažką pasakyti ar padaryti, kad jam palengvėtų. Taip pat, laikas negydo visų žaizdų, o gedulas nėra liga, kurią reikia „išgydyti“. Tai individualus procesas, per kurį žmogus turi pereiti savo tempu.
Užuot bandžius pataisyti padėtį, reiktų sakyti: „Man labai gaila“ arba „Aš jaučiu tavo liūdesį, tarsi jis būtų mano paties“. Taip rodome empatiją ir būname kartu su gedinčiuoju. Taip pat svarbu atpažinti ir suprasti kito žmogaus emocijas, sakant: „Aš matau tavo liūdesį ir rūpinsiuosi tavimi, kaip galiu tau padėti?“. Nereikia skubėti valyti ašarų - kartais reikia leisti žmogui išsiverkti.
Užsitęsęs gedulas ir pagalba
Natūralu gedėti artimųjų pusę metų ar net metus. Tačiau, kartais gedulas užsitęsia ir gali tapti „užsitęsusiu gedulu“. Tai gali būti ženklas, kad žmogui reikia rimtesnės, galbūt ir psichologinės pagalbos.
Užsitęsęs gedulas pasireiškia nuolatiniu mirusiojo ilgesiu, nuolat mąstoma apie išėjusįjį, jaučiamas intensyvus emocinis skausmas, asmuo negeba prisitaikyti prie pasikeitusio naujo gyvenimo aplinkybių ir naujos savo tapatybės.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Gedėjime labai svarbu rasti balansą tarp netekties ir reakcijos į netektį. Leiskite sau jausti visas emocijas, nes jos yra normalios ir priimtinos. Reiktų pasidaryti emocijų „higieną“, atliekant savaitės refleksiją ir pasižiūrėti, ar leidžiame sau pykti ir džiaugtis. Raskite būdų išreikšti savo jausmus, būdami su žmonėmis, su kuriais jums malonu būti ir kurie priims jus tokį, koks esate. Skirkite laiko sau ir rūpinkitės savo fizine savijauta. Ieškokite paramos.
Susitaikymo strategijos
Viena iš susitaikymo strategijų - kurti prisiminimų ritualus. Daug tokių ritualų yra mūsų tradicijose. Pavyzdžiui, mirusių paminėjimo dieną uždegame žvakę, o per Kūčias paliekame lėkštę mirusiesiems, tikėdami, kad jų dvasios dalyvauja šventėje. Tokios dienos, kaip Vėlinės mums primena, kad mirtis yra neatsiejama gyvenimo dalis.
Tapatumo perkūrimas po netekties
Maccalum ir Bryant (2013) teigia, kad po artimo žmogaus netekties, vienas svarbiausių iššūkių - perkurti savo tapatumą. Anksčiau svarbi dalis tapatumo jausmo buvo susieta su mylimu žmogumi, kurio netekome. Tai galėjo būti ateities svajonės ir planai, kartu išgyventos patirtys ar to žmogaus teikiamas atspindys mūsų svarbioms asmenybės dalims.
Netektis pažeidžia giliai ir skaudžiai, po jos apima neviltis, mintys apkrautos mąstymu apie mirusįjį ir mirtį, apie gyvybės trapumą ir gyvenimo prasmingumą. Gedulas - individualus procesas, priklausantis nuo daug įvairių faktorių. Kiekvienas gedės skirtingai ilgai su skirtingais išgyvenimais ir skirtingomis įveikos strategijomis.
Pagalba sau ir kitiems tapatumo krizės metu
Tapatumo krizės metu reikės įvairių resursų ir energijos. Tie resursai - tai santykiai, pokalbiai, savo patirčių kitiems atskleidimas ir individualiai vykstanti refleksija apie patiriamą skausmą bei netekties įprasminimo galimybes. Energijai papildyti reikės realių, praktinių sprendimų - kaip save pamaitinti, išvesti pasivaikščioti, kaip dirbti ir tęsti gyvenimą. Reikės ir psichologinių strategijų - kartais užsimiršimo, kartais susikoncentravimo ir mąstymo. Prireiks ir kitų, kiekvieno pasirinktų metodų įveikai - malda, atrama į religiją ar dvasines praktikas, knygų skaitymas ir idėjų apmąstymas.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Netektis ir COVID-19 pandemija
COVID-19 pandemiją galima vertinti kaip netekties patyrimą. Vieniems pandemija tapo tiesiogine artimųjų netektimi, kitiems - mirties grėsmės priartėjimu. Dėl ekonominės recesijos kai kurie neteko darbo, finansinės gerovės ir stabilumo. Kiti dėl įvairių susijusių priežasčių neteko svarbių santykių. Galiausiai, mes visi netekome ankstesnio gyvenimo ir tam tikro saugumo, pasitikėjimo pasaulio tvarkingumu jausmo.
Net jei išoriškai mūsų gyvenimas po pandemijos atrodys panašiai kaip seniau, viduje jis visai nebūtinai bus toks pats. Todėl nevertėtų spausti savęs, kad gyvenimas (išorinis ar vidinis) būtų toks pats kaip seniau.
Savivertės stiprinimas po netekties
Netektis gali paveikti savivertę ir pasitikėjimą savimi. Žema savivertė skatina žmogų jausti gėdą ir kaltę. Žemą savivertę turintis žmogus sutelkia dėmesį į įsivaizduojamus savo trūkumus ir pradeda gėdytis savęs, laikydamasis nuošalyje. Atsiribodamas nuo kitų žmonių, žmogus dar labiau gilina izoliacijos jausmą ir jam vis sunkiau palaikyti gerus santykius su žmonėmis.
Svarbu atpažinti nepasitikėjimo savimi priežastis ir ieškoti būdų, kaip stiprinti savivertę. Tai gali būti terapija, savipagalbos knygos, pozityvus savęs vertinimas ir dėmesys savo stipriosioms pusėms.
Dailės terapija kaip pagalbos priemonė
Dailės terapija gali būti veiksminga priemonė išreikšti ir apdoroti emocijas, ypač jei sunku tai padaryti žodžiais. Kūrybinis procesas gali būti raminantis ir padėti išveikti vidinę įtampą. Menas leidžia saugiai ir neverbaliai išreikšti ir apdoroti traumą ar liūdesį.
Dailės terapijoje nereikalingi meniniai gebėjimai ar patirtis. Svarbiausia yra kūrybos procesas, o ne rezultatas. Dailės terapijos sesijos metu galima naudoti įvairias dailės priemones, tokias kaip akvarelė, guašas, markeriai, kreidelės, molis, pastelė ir tušas. Kiekviena medžiaga padeda išreikšti skirtingą emocinę patirtį.
tags: #netekciu #psichologija #refleksija