Netektis - neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau jos sukeltas skausmas ir sielvartas gali atrodyti neįveikiami. Pasirodo, yra konkretus apibrėžimas, nusakantis, kas iš tiesų yra krizė žmogaus gyvenime, ir net žinoma, kiek laiko ji trunka. Tik ar gali žmogus po didelės traumos sugrįžti į įprasto gyvenimo vėžes? Ar didelę krizę išgyvenusieji gali įgyti imunitetą kitoms ateityje laukiančioms negandoms? Šiame straipsnyje remiantis psichologės-psichoterapeutės, socialinių mokslų daktarės Kristinos Onos Polukordienės įžvalgomis, aptarsime netekties psichologiją, gedėjimo etapus, emocinės paramos svarbą ir būdus, kaip įveikti krizę bei sugrįžti į visavertį gyvenimą.
Krizė kaip natūrali gyvenimo dalis
Krizė iš tiesų yra natūrali gyvenimo dalis. Mes visi vienaip ar kitaip retkarčiais - ar kartą gyvenime, ar kaip kam pasitaiko - susiduriame su kriziniais įvykiais ir juos išgyvename. Psichologinė krizė turi tam tikrus požymius. Žinomas net laikas, kiek ji gali trukti: vidutiniškai apie 2-3 mėnesius, čia labai apytiksliai skaičiai. Tokie jausmai itin sunkūs ir įprastai nepraeina. Kai yra krizė, jie nepadeda, toks požymis. Krizei būdingas stiprumas, intensyvumas, ji turi tam tikras fazes. Ir labai svarbu, kad krizė arba įveikiama, arba ne. Įveikiama - tai ji išgyvenama ir žmogus susitaiko, priima krizinį įvykį. Jeigu krizė įveikiama, tai įvyksta toks išgyvenimas, priėmimas, jausmai iš lėto atlėgsta, atslūgsta. Na, žmogus pavargęs, išsekęs, bet kokia krizė suėda labai daug energijos, tačiau jis grįžta į įprastą gyvenimą ir net, galime sakyti, įgyja imunitetą ateinančioms situacinėms krizėms. Čia kalbu ne apie natūralias gyvenimo krizes: vaikystės, paauglystės, o apie situacines, kai kas nors ištinka. Tačiau jeigu krizė neįveikiama, ji gali chronizuotis ir išvirsti ligomis.
Psichologinė krizė kaip natūrali gyvenimo dalis gali ištikti kiekvieną iš mūsų. Esmė yra jos intensyvumas. Dažniausiai netikėtas. Didelė avarija, pavyzdžiui. Įvairių krizių pasitaiko. Savižudybė visada sukelia artimiesiems krizę, tai yra tikrai traumuojantis įvykis.
Emocinės paramos svarba netekties krizėje
Krizių atvejais emocinės paramos poreikis išauga. Vis daugiau atsiranda literatūros apie krizes, steigiami krizių centrai, emocinės paramos telefonai. Kuriasi savigalbos ar paramos grupės žmonėms, išgyvenusiems netektis, sakykime, nusižudžiusiųjų artimiesiems ir panašiai. Iš tikrųjų reikia tokių vietų, erdvių, kuriose žmonės galėtų išgyventi, dalytis tuo, kas jiems tuo metu, per krizę, yra sunku. Ir psichoterapija čia dar nelabai reikalinga. Krizinė intervencija skiriasi nuo psichoterapijos. Parama būna reikalinga todėl, kad tuo metu mažiau gyvai bendraujama. Nesakau, ar čia gerai, ar blogai, bet toks ypatumas yra. O dar mūsų kultūroje įprasta neigti. Televizijoje vyrauja jaunystės kultas, sekso kultas, žodžiu, viskas turi žibėti, blizgėti, žmogus turi atrodyti kaip vitrinoje visą laiką. O juk taip nėra. Būna ir bloga, ir liūdna, ir netektys ištinka, tačiau visa tai lieka kažkur uždaryta.
Kodėl svarbu išgyventi sunkius jausmus?
Per psichologines krizes raminamieji dažnai vartojami neapgalvotai. Kaip veikia tokie vaistai? Jie slopina nerimą ir sumažina įtampą. Kas yra nerimas natūralios krizės metu? Ogi variklis, leidžiantis išgyventi tuos sunkius jausmus. Neišgyventi jie konservuojasi, kur nors nusėda - asmenybėje, somatiniame kūne. Juk iš tikrųjų kas yra sukrėtimas? Tai yra hormonų pliūpsnis, smulkiai čia nedėliosiu, visa tai kažkur nusėda. Ir tiktai toks skausmingas išgyvenimas leidžia jiems kažkaip išsisklaidyti, išnykti, grįžti į įprastą lygmenį. Jeigu būklė užkonservuojama arba žmonės slopina, užmuša, sustabdo tuos jausmus raminamaisiais vaistais, kai nėra būtinybės, tiesiog iš tradicijos nesusinervinti, tuomet visa tai pristabdoma, todėl užsitęsia. Ir prasideda - tai nerimas, tai depresijos įvairios, tai vėl kas nors, tai vėl, tai vėl…
Taip pat skaitykite: Paramą ir atjautą įkvepianti Ona Polukordienė
Kaip elgtis su žmogumi, išgyvenančiu netektį?
Patyrinėti savo paties netekties patirtį. Rekomenduojama į situaciją pažvelgti iš savo paties perspektyvos ir pagalvoti, ko norėčiau aš pats, jeigu būčiau netekęs man artimo žmogaus. Gal taip jau buvo atsitikę ir aš prisimenu, kokie aplinkinių veiksmai man labiausiai padėjo, palaikė, teikė paguodos? Būti kartu ir klausytis. Reikėtų nepamiršti mažiau koncentruotis į save ir pergyventi ar vietoje ir tinkamai išreiškiu užuojautą, ar neįskaudinsiu gedinčiojo parodydamas dėmesį, susirūpinimą ir primindamas apie netektį? Nuoširdūs ir nesumeluoti užuojautos žodžiai visada nuskambės laiku ir vietoje. Būti kartu reiškia priimti visas gedinčiojo reakcijas ir jausmus - bejėgiškumą, neviltį, skausmą, galbūt net į jus nukreiptą pyktį, taip pat rodyti, kad esate prieinami ir visada pasiruošę padėti. Būti kartu su netekusiuoju - tai ir pagalba norint, kad žmogus „nepaskęstų“ savo liūdesyje, taip pat ir svarbus indėlis į netekusiojo bazinių poreikių patenkinimą - raginama priminti žmogui rūpintis savimi, skatinti pavalgyti, išsimiegoti. Padėti išgyventi netekties skausmą. Patariama neskubėti guosti, kad „viskas praeis ir vėl bus gerai“. Sielvartaujančiam žmogui gali atrodyti, kad be mirusiojo neegzistuoja jokia ateitis ir sunku patikėti, kad kada nors jis jausis gerai. Greito pagerėjimo po svarbios netekties nebūna, gedėjimo darbas turi vykti natūraliai ir savo tempu. Tiek padedančiajam, tiek ir gedinčiajam svarbu prisiminti, kad sielvartas ir skausmas įvykus netekčiai yra neišvengiami, o sielvarto paslėpimas veda į psichosomatinius ir psichikos sutrikimus. Tuo metu išgyventas dvasinis skausmas padeda priimti mirties realumą. Normalizuoti su netektimi susijusius išgyvenimus. Po netekties galima liūdėti, verkti, prastai jaustis, galimas prastesnis susikoncentravimas į kasdienius darbus, abejojimas gyvenimo prasme ar tikėjimo klausimais. Paprastai tai laikini sunkumai, kurie praeina pasibaigus gedėjimui. Normalizuoti - tai raminančiai priminti netekusiajam, kad tai, kaip jis šiuo metu jaučiasi, yra normalu. Neskubėti siūlyti medikamentus. Medikamentinis jausmų nuraminimas gali trukdyti išgyventi sielvartą. Tai nesusiję su vaistais, vartotais dar prieš netektį ar skirtais gydytojo konkrečiam žmogui dėl konkrečių jo sveikatos ypatumų (pvz., esant infarkto ar psichinės ligos paūmėjimo rizikai). Sielvartas ir gedėjimas yra natūrali reakcija į netektį, todėl dirbtinai jų slopinti nereikėtų. Nevertinti to, kas susiję su mirtimi, mirtį sukėlusiu įvykiu, mirusiojo ir patyrusio netektį veiksmais. Gedintis žmogus labai jautrus bet kokiam su netektimi susijusiam vertinimui ir nuomonei apie mirties aplinkybes, priežastis, santykius su mirusiuoju ar jo veiksmus. Nevertindami parodome susitaikymą ir pagarbą mirčiai, jos padariniams bei gedinčiojo jausmams. Išreikšti pagarbą ir patiems priimti tai, kas vyksta. Gedintiesiems svarbus aplinkinių palaikymas, pagarba jų netekčiai ir santykiams su mirusiuoju, nes tai - parama, palengvinanti jausmų sumaišties naštą. Padėti netekusiajam suvokiant ir priimant po netekties įvykusius gyvenimo pasikeitimus. Stipriai emociškai sužeistam ir išgyvenančiam sielvarto krizę (pirmuosius mėnesius po netekties) žmogui reikia daugiau palaikymo ir paramos; šiek tiek mažesnis, bet išliekantis pagalbos poreikis yra ir įveikiant sielvartą (praėjus maždaug 6 mėnesiams po netekties). Tuomet gedinčiajam tenka priprasti prie gyvenimo be mirusiojo ir išgyventi emocinį perorientavimą. Apsiprasti gyventi be mirusiojo - tai prisitaikyti prie visų gyvenimo pokyčių, kuriuos sukėlė netektis: buities įpročių ir tvarkos, finansinės situacijos, gyvenimo sąlygų, socialinės aplinkos ir socialinių vaidmenų pasikeitimų. Išgyventi emocinį perorientavimą - tai vidinį gyvenimą, kurį užpildė jausmai mirusiajam, pakeisti naujais išgyvenimais, kitais reikšmingais santykiais ir veiklomis. Esant reikalui, pasiūlyti specialisto pagalbą. Nepavykus rasti naujų artimų ryšių ar veiklų, užpildančių netekties tuštumą, gali pasireikšti netekties padariniai - fizinės sveikatos problemos, psichologinės pusiausvyros, socialinės gerovės, dvasinės pilnatvės stoka. Net ir susitaikęs su netektimi, žmogus gali nesugebėti įveikti streso dėl naujų pasikeitimų. Tuomet svarbi psichikos sveikatos specialistų pagalba, padedanti geriau suprasti, kas trukdo sėkmingam prisitaikymui, pagelbėti rasti daugiau savo galimybių ir naujų reagavimo būdų į pasikeitusią situaciją.
Laidojimo tradicijų įtaka gedėjimo procesui
Pasikeitus tradicijoms mes iš tikrųjų praradome dalyvavimą kam nors mirštant. Anksčiau, prieš šimtmečius, žmogus mirdavo dažniausiai namie, tada jį visi prausdavo, kalbėdavosi apie jį, niekas nuo vaikų neslėpdavo, vaikai aplink bėgiodavo. Mirtis buvo tokia natūrali neišvengiama gyvenimo dalis. O kodėl dabar ji tapo tabu? Aš manau, kad tokia yra viena iš priežasčių, dėl kurios padaugėjo nerimo sutrikimų. Jeigu taip labai plačiai susimąstytume, tai nustūmus natūralią gyvenimo dalį, tokią neišvengiamą kaip netektys ir mirtis, lieka išstumtas didžiulis gyvenimo gabalas, todėl vis tiek išlenda nerimas.
Kiekvienas laidojimo paprotys ar tradicija visada turi, aišku, tam tikrą vertikalią prasmę, čia jau religinė dalis ir aš į ją nepretenduoju, psichoterapija neturi lįsti į viršų. Čia nėra terminų ar skaičių sudėliota, bet, sakykime, apie metus iš lėto vyksta išgyvenimas, faktų priėmimas. Žmonės gi dažnai sako: „Žinau, kad numirė, bet netikiu.“ Galva žino, bet širdis, jausmai dar to neišgyvena. Ir sunkiausias netekties krizės etapas būna, kai žmogus sako: „Žinau, kad numirė, ir netikiu.“ Tuomet prasideda išgyvenimas, kad tikrai nebėra ir nebebus. Ir tam, kad žmogus grįžtų į įprastą gyvenimą, na, jis įprastas jau nebebus, po svarbaus žmogaus netekties gyvenimas pasikeis, bet sugrįžti į tokį normalų, pavadinkime, gyvenimą iš tikrųjų prireikia maždaug metų, nors sakau, griežtų taisyklių nėra. Normalu, jeigu žmogus ir dvejus, trejus ar ketverius, penkerius ir net šešerius ar septynerius metus išgyvens, jeigu jis neteko visų vaikų ar panašiai, baisu net vardyti tokius dalykus. Jeigu žmogus gali funkcionuoti, tai nereiškia, kad jam viduje neskauda. Jam dar neužgijo žaizdos, jos gyja labai labai lėtai… Taigi, tradicijos ir papročiai iš tikrųjų padeda išgyventi. Tos septynios, devynios, trisdešimt ar keturiasdešimt dvi dienos įvairiose religijose, metinės - tai yra momentai, kai žmonės susėda, mini, pakalba, paverkia ir leidžia vykti išgyvenimui. Bet kuriame laidotuvių paprotyje iškart įžvelgsime prasmę, kuo jis padeda priimti, susitaikyti. Sakykime, kai žmogus numiršta, kodėl artimieji, priėję prie karsto, jį liečia? Todėl, kad kūno temperatūra pakinta - jau per prisilietimą psichika gauna žinią, kad mirusysis nebe toks, koks buvo. Tada, sakykime, kodėl artimieji meta žemės saują į kapo duobę? Užkasiau savo rankomis, žinau, kad palaidojau. O dabar - vėlgi, aš nesakau, ar čia gerai, ar blogai, bet tokie mūsų civilizacijos, laikmečio ypatumai, - jeigu žmogus numirė, tai atvažiuoja greitoji, konstatuoja, tada atvažiuoja laidojimo paslaugų įmonės atstovas, įsideda į maišą ir išsiveža. Viską sutvarko. Jeigu nekremuoja, jeigu karstas laikomas atviras, tada dar padažo, kad gražesnis atrodytų numirėlis, kad visiems būtų gražiau, na ir tada jau laidoja. Arba jeigu kremuoja, tada visi lankytojai mato tik urną ir jiems iš tikrųjų lengviau, nes kremavimas sumažina laidotuvių dramatizmą. Emociškai lengviau ateiti prie urnos, o ne prie karsto, kuriame guli žmogus.
Gedėjimo etapai
Yra gedėjimo etapai, gedėjimo laikas, tik svarbu pabrėžti, kad nėra gedėjimo taisyklių. Vidutinis gedėjimo laikotarpis trunka maždaug metus, bet tai nėra norma. Tai santykinis, įvairiose kultūrose ir religijose priimtas laikas. Tie etapai gali būti ir ilgesni, taisyklių nėra. Reikėtų labiau akcentuoti pirmą reakciją į artimo žmogaus netektį. Ją galima vadinti šoku ir ji trunka apie savaitę ar kelias dienas. Žmonės apie tai sako - „žinau, kad atsitiko, bet dar netikiu“. Kiti sako, kad jaučiasi kaip užšaldyti - kai galva, protas supranta, o jausmai tos žinios dar nepriima. Kai praeina pirmas etapas, atsiveria tai, ką galima vadinti sielvarto krize: tada ir jausmai patiki, kad artimasis iš tikrųjų mirė, jo nėra ir nebus, ir pradeda skaudėti širdį. Sielvarto krizė tęsiasi gana ilgai, maždaug iki pusmečio. Vėl pabrėžiu - santykinai. Per sielvarto krizę vyksta svarbiausi procesai, mirties faktas palaipsniui priimamas, nes iš pradžių mirtis lyg neigiama, saugomi mirusiojo daiktai, viskas, kas jį primena. Tai labai veikia ir yra lyg bandymas išlaikyti žmogų. Sielvarto krizė baigiasi tada, kai įvyksta jausminis susitaikymas su tuo, kas atsitiko. Tada atsiveria nauja tuštuma, nes mes ir širdimi patikime, kad nebėra ir nebebus. Tada ateina nauja skausmo banga. Pastebima, kad apie 5-6 mėnesį būna lyg ir sunkiau, nes įvyksta būtent toks priėmimas. O tada prasideda kitas etapas - sielvarto įveika, kai tenka pamažu susitaikyti su tuo ir grįžti į įprastesnį gyvenimą, ritmą. Tarkim, iš pradžių žmogus negali džiaugtis, o vieną dieną staiga pajunta, kad jis džiaugiasi, juokiasi, ir net kartais pasijunta dėl to kaltas. Tai labai normalu - tai pirmieji ženklai, kad kažkas palaipsniui grįžta. Ta sielvarto įveika tęsiasi apie metus, žinoma, kai kam gal dvejus, kai kam - penkerius, kai kam gal 10 metų, čia taisyklių nėra.
Užsitęsęs gedėjimas
Taip, yra užsitęsęs gedėjimas. Kartais pasireiškia vadinamasis patologinis gedėjimas. Užsitęsusį gedėjimą lemia komplikuotos netektys. Žinoma, ne tik - ir žmogaus asmenybės ypatumai, ir daug kitų veiksnių. Kalbant apie komplikuotas netektis, galima paminėti artimo žmogaus savižudybę, smurtinę mirtį, labai netikėtą mirtį. Mes negalime lyginti jausmų, pasakyti, kas sunkiau ar lengviau išgyvena, bet tokios mirtys visada itin traumuoja. Nes susitvarkyti su tuo, kai artimasis žiauriai nužudomas, išniekinamas, rasti prasmę ar suprasti tai, priimti yra labai sunku. Be galo sunku artimiesiems ir tada, kai žmogus nusižudo. Gali būti, kad tada gedėjimas truks ilgiau, bet tai irgi bus normalu.
Taip pat skaitykite: Krizės psichologija: Polukordienės atvejis
Jei tai užsitęsia ir skausmas išlieka aštrus ir metus, ir dvejus, ir trejus, žmogus nemiega, yra liūdnas, negrįžta į gyvenimą be prarasto žmogaus, tarsi laikas būtų sustojęs, kai artimasis mirė… Galima galvoti arba įtarti, kad tai gali būti patologinis gedėjimas, kuris ilgam sustabdo žmogaus gyvenimą. Tada jau reikalinga specialistų pagalba. Labai dažnai tokiam gedėjimui būdinga depresija, mintys apie savižudybę. Žmogui gyvenimas sustoja - jis tarsi nustoja gyventi ir gyvena praeitimi, negalėdamas atsisveikinti su mirusiuoju. Tokiais atvejais kartais padeda ir medikamentai, psichiatro konsultacijos, psichoterapija.
Kaip atsisveikinti, jei nebuvo galimybės?
Viena iš atsisveikinimo galimybių yra laidotuvių ritualai. Jie leidžia priimti mirties faktą, apsiprasti su tuo, kad žmogus mirė ar žuvo. Daug sunkiau, kai kūnai nerandami arba dingsta be žinios. Tai vienas iš gedėjimą apsunkinančių veiksnių. Tuomet iš tikrųjų belieka vienaip ar kitaip pačiam žmogui palaipsniui priimti, struktūruoti, užbaigti tą santykį. Tai labai sudėtinga problema. Ir vienam neretai tai sudėtinga. Tai irgi tie atvejai, kai galima rekomenduoti specialistų - psichologų, psichoterapeutų - pagalbą tam, kad žmogus galėtų kažkaip tai išgyventi ir priimti artimo mirties ar žūties faktą.
Netektis kaip žiauri dovana
Aš taip pat įsivaizduoju, kad daug kas, išgirdęs tokią frazę, pasipiktins, kaip taip gali būti. Tai vieno psichoterapeuto frazė, bet aš su ja sutinku. Sutinku, kad tai labai žiauri likimo dovana, bet ją galima vadinti dovana. Jei žmogus išgyvena sielvartą po netekties - įveikia jį, nesustoja, nueina visą tą ilgą, skausmingą išgyvenimo kelią, atsiveria labai daug naujų dalykų. Žmonės tampa brandesni, daug kas taip ir sako: „Aš suaugau.“ Keičiasi vertybės - smulkmenos, kurios anksčiau rūpėjo, tampa niekais, dėl kurių neverta tiek nervintis. Tiesiog atsiveria daug dvasinių erdvių - kažkas atranda tikėjimą, kažkas visiškai kitaip pajunta ryšį su gamta. Daugelis pajunta daugiau altruizmo, nori būti savanoriais ar padėti, labiau rūpinasi ir yra dėmesingesni, atidesni kitiems. Labiausiai kinta gyvenimo filosofija. Taigi išgyventa, įveikta, išskaudėta netektis atneša daug naujo matymo, naujų jėgų, ji keičia žmogų - tai žiauri dovana, kurios nieks nenorėjo ir neprašė.
K. O. Polukordienės patirtis ir požiūris į psichoterapiją
K. O. Polukordienė yra patyrusi psichologė-psichoterapeutė, kurios specializacija - krizių įveikimas ir netekčių psichologija. Jos teigimu, psichoterapeuto darbas yra padėti žmogui, norinčiam ką nors keisti gyvenime, turinčiam problemų, kurios jam trukdo. Ji priklauso egzistencinės psichoterapijos mokyklai, kurios dvasia jai artima.
Psichoterapeutų rengimo tvarka Lietuvoje sukuria aplinką, kur vienoje pusėje veikia psichologai, patariantys, kaip bendrauti, kalbėtis, išgyventi jausmus ir panašiai, o kitoje pusėje laukia medikai su stipriais vaistais ir rimtomis diagnozėmis. Per vidurį lieka psichoterapeutai, į juos pagalbos kreipiasi žmogus, pavyzdžiui, po krizės.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba netekties atveju
tags: #polukordiene #netekciu #psichologija