Valgymo sutrikimai yra rimta problema, kurią reikia spręsti. Šiame straipsnyje aptarsime valgymo sutrikimus, įskaitant anoreksiją ir bulimiją, jų simptomus ir gydymo būdus, taip pat pateiksime informacijos apie tai, kaip padėti sergančiajam ir kokios yra ilgalaikės pasekmės.
Apetito sutrikimai ir jų priežastys
Padidėjęs apetitas (hiperfagija) gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, įskaitant ligas, vaistus ar netinkamą mitybą. Jei žmogus visą dieną riboja maisto kiekį, natūralu, kad jį kamuos alkis ir noras valgyti. Apetito padidėjimą gali lemti ir psichologiniai veiksniai, tokie kaip nerimas, bulimija, endokrininės sistemos sutrikimai, cukrinis diabetas, hipoglikemija, skydliaukės ar antinksčių patologija, pogumburio patologija, smegenų navikai ar kai kurių vaistų šalutinis poveikis. Emociniai veiksniai, tokie kaip stresas, depresija ar nerimas, taip pat gali išprovokuoti alkio jausmą.
Mokslininkai nustatė ryšį tarp geros nuotaikos ir alkio jausmo. Kai nuotaika gera, žmogaus organizme padidėja džiaugsmo hormono serotonino kiekis, ir valgyti norisi mažiau. Fizinės treniruotės reguliuoja hormonų grelino (stiprina alkio jausmą) ir peptido YY (slopina alkį) kiekį organizme. Valandos trukmės treniruotė ant bėgimo takelio sumažina alkio jausmą. Bėgimą galima pakeisti aerobika, plaukiojimu ar jogos treniruotėmis. Įvairios stresinės situacijos ir paveldimumas taip pat gali turėti įtakos valgymo sutrikimams.
Nervinė bulimija: persivalgymo ir kompensavimo ciklas
Nervinė bulimija - tai valgymo sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys persivalgymo priepuoliai, po kurių seka dirbtinai sukeltas vėmimas, viduriavimas, badavimas, dietos laikymasis ar intensyvus sportavimas. Persivalgymo priepuoliai gali kartotis kasdien, kai per trumpą laiką suvalgomas didelis kiekis maisto, dažnai kaloringo ir nesveiko. Tai dažniausiai daroma pasislėpus, o po to jaučiamas pasibjaurėjimas savimi ir kaltės jausmas.
Sergant bulimija gali sutrikti širdies ritmas, pasireikšti dehidratacija, dėl vėmimo gali atsirasti stemplės uždegimas, skrandžio ligos, vidurių užkietėjimai. Dauguma sergančiųjų bulimija persivalgo kartą per dieną, dažniausiai vakarais ir savaitgaliais. Persivalgymas gali būti iš anksto suplanuotas, kai nusiperkama maisto ir jis tiesiog suryjamas. Dažniausiai vartojamas riebus arba greitas maistas, kurio paprastai vengiama. Pasirenkamas lengvai nuryjamas maistas, daugiau skysčių, kad palengvėtų vėmimas. Persivalgymo seansai trunka apie valandą.
Taip pat skaitykite: Moterys ir santykių harmonija
Valgymo sutrikimų turintys žmonės dažnai slepia savo maitinimosi įpročius, todėl artimiesiems sunku pastebėti jų ligą. Sergantieji nesikreipia į gydytojus, nes nemano, kad jiems reikia pagalbos, todėl gydymas dažnai pradedamas per vėlai, o liga komplikuojasi.
Persivalgymo sutrikimas: kai maistas tampa paguoda
Persivalgymo sutrikimas yra susijęs su psichologiniais dalykais. Savo simptomais jis panašus į nervinę bulimiją, tačiau jam nebūdingas atsikratymo nuo suvalgyto maisto elgesys - badavimas, vėmimas ar kiti simptomai. Persivalgymo sutrikimui būdingi dažni epizodai, kai per trumpą laiką suvartojami dideli maisto kiekiai, jaučiamasi, kad nebegalima kontroliuoti mitybos elgesio, jaučiama gėda ar pasibjaurėjimas savimi, valgoma tuomet, kai nejaučiama alkio, ir valgoma pasislėpus.
Specialistai mano, kad mitybos įpročių sutrikimai, pasireiškiantys persivalgymo priepuoliais, nėra tokie rimti kaip bulimija ir anoreksija, tačiau persivalgymo pasekmės gali būti labai rimtos. Nuolat persivalgantys žmonės gali būti nutukę, juos dažniau kamuoja diabetas ir širdies ligos, jie dažniau serga sunkia depresija. Kai kurios lėtinės psichikos ligos, pavyzdžiui, depresija, taip pat gali sukelti valgymo sutrikimus - apetitas sumažėja arba padidėja (dažniau sezoninės depresijos atveju).
Ką daryti norint atsikratyti valgymo sutrikimų?
Norint atsikratyti valgymo sutrikimų, reikia reguliariai maitintis, nepraleisti valgymų ir maitintis ne rečiau kaip kas keturias valandas. Per dieną turėtų būti trys pagrindiniai valgymai - pusryčiai, pietūs ir vakarienė, tarp jų - 2-3 užkandžiai. Svarbu valgyti šiltą maistą, nes jis yra sotesnis negu šaltas. Ruošti karštus patiekalus ir patiekti juos ne per mažomis porcijomis, kitaip atsikratyti nuolatinio noro valgyti bus sunku.
Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie valgo dažniau - ne 1 ar 2 kartus per dieną, bendrai per visą dieną suvalgo mažiau ir gauna mažiau kalorijų nei retai valgantys. Todėl tarp pagrindinių valgymų turėtų būti nedideli užkandžiai, kurie padeda palaikyti mažiau kintamą gliukozės koncentraciją kraujyje ir išvengti persivalgymų. Jei, praėjus pusvalandžiui ar valandai po pietų ar pusryčių, vėl norisi valgyti, vadinasi, pavalgyta nepakankamai. Pavalgyti reikėtų taip, kad sotumas jaustųsi keletą valandų.
Taip pat skaitykite: Šlapinimasis ir psichologija
Normalus išsimiegojimas taip pat gali padėti atsikratyti valgymo sutrikimų, o nuolatinis neišsimiegojimas gali išprovokuoti nuolatinį alkio jausmą. Jeigu miegama nepakankamai, kraujyje padaugėja hormonų, kurie didina apetitą, ir mažėja tų hormonų, kurie slopina apetitą, todėl sutrinka sotumo jausmas. Jei alkis yra nevarginantis, svoris nedidėja, nereikia dėl to jaudintis. Susirūpinti reikia, jei noras užkandžiauti yra sustiprėjęs, ilgokai tęsiasi (daugiau nei savaitę), o ypač jei dėl to didėja svoris ar vargina nuolatinės mintys apie maistą.
Valgymo sutrikimų istorija ir klasifikacija
Valgymo sutrikimai pasaulio civilizacijoje žinomi nuo neatmenamų laikų. Gausus valgymas su vėlesniu vėmimu ir viduriavimu aprašytas senovės romėnų metraščiuose. Persivalgymo ir badavimo epizodai, naudojant nendres vėmimui sukelti bei skatinančias viduriavimą žoles, aprašytas ankstyvosios krikščionybės dienoraščiuose. Tik XIX a. pabaigoje valgymo sutrikimai apibūdinti kaip medicininė problema, ir 1873 m. nervinė anoreksija aprašyta kaip atskira liga. XX amžiuje valgymo sutrikimų klasifikacija daug kartų keitėsi. Tik 1980 m. DSM-III joje buvo nustatyti nervinės bulimijos diagnostiniai kriterijai. Valgymo sutrikimai iš esmės yra būklės ir sindromai, o ne atskiri nozologiniai vienetai, sukeliami įvairių veiksnių komplekso - emocijų bei asmenybės sutrikimų, santykių šeimoje, genetinių, biologinių, kultūrinių ir etninių veiksnių. Todėl ir dabar klasifikacija yra tobulinama.
Neuroreguliacija ir valgymo įpročiai
Pagumburyje esantys alkio ir sotumo centrai reguliuoja visą žmogaus mitybos procesą. Tai yra pagrindinė neuroreguliacijos komplekso dalis, kuriai priklauso periferinė grandis - virškinimo trakto hormonai ir platus nervinis audinys smegenyse. Valgymo įpročiai priklauso ir nuo fiziologinės organizmo būklės, ir nuo aplinkos sąlygų bei psichologinių veiksnių. Labai didelę reikšmę turi neuropeptidų ir neurotransmiterių balansas, medžiagų apykaitos greitis ir kokybė, virškinimo trakto būklė, poodinio riebalinio audinio sluoksnio storis, uoslės bei skonio jutimo receptoriai, maisto ypatybės (skonis, kokybė, sudėtis), išorinės sąlygos (aplinka, stresas, žmonių buvimas).
Suvalgytas maistas organizme skaidomas mechaniškai, chemiškai ir fiziškai. Maisto medžiagos asimiliuojamos pagal trigrandę sistemą: ertminį ir membraninį virškinimą bei rezorbciją. Virškinimo sistemos darnią veiklą reguliuoja nerviniai (vegetacinė nervų sistema) ir humoraliniai (hormonai, virškinimo hormonai ir mediatoriai) veiksniai. Ir nervų, ir endokrininių liaukų, ir kraujotakos patologija gali sutrikdyti virškinimą. Virškinimo sistema turi dideles kompensacines galimybes. Dėl jos hiperfunkcijos, padidėjus apetitui, žmogus gali nutukti. Hipofunkcija pasireiškia virškinimo nepakankamumu, kai organizmas nepakankamai aprūpinamas maisto medžiagomis, todėl susidaro neigiamas azoto balansas, atsiranda hipoproteinemija, hipovitaminozė, rutuliojasi kacheksija, sutrinka daugelio organų ir sistemų trofika, plastika ir energijos apykaita.
Pagumburio katecholaminerginio trakto tyrimai atskleidė alfa 2 paraventrikulinių branduolių bei beta 2 adrenoreceptorių funkcijas valgymo procese. Eksperimentai parodė, kad alfa 2 agonistų mikroinjekcija į paraventrikulinius branduolius sukelia hiperfagiją ir greitesnę angliavandenių asimiliaciją, o beta 2 eceptoriai suaktyvina kraujotaką pagumburyje ir slopina apetitą. Į paraventrikulinius branduolius įšvirkštas serotoninas taip pat slopina apetitą. Dopaminas mažomis dozėmis ir agonistai skatina greitesnę maisto asimiliaciją, o didelės dozės slopina. Valgymo metu pagumburyje labai pagreitėja dopamino apykaita. Virškinimo trakto peptidai slopina virškinimą, veikdami kylančias klajoklio nervo skaidulas (cholecistokininas, gliukagonas, somatostatinas, tireotropiną atlaisvinantis hormonas), arba slopina tiesiogiai (bombezinas, kalcitoninas, gastritą atlaisvinantis hormonas).
Taip pat skaitykite: Valgymo skatinimas sergant depresija
Nervinė anoreksija: priežastys, simptomai ir gydymas
Nervinė anoreksija yra rimtas valgymo sutrikimas, kuriam būdingas obsesinis noras numesti svorio, stipri baimė priaugti svorio ir sutrikęs savo kūno suvokimas. Šis valgymo sutrikimas gali išsivystyti dėl psichologinių, genetinių ir socialinių veiksnių. Aiškių etiologinių veiksnių, sukeliančių nervinę anoreksiją, neišaiškinta.
Priežastys ir teorijos
Nagrinėjant nervinės anoreksijos anamnezę, dažnai paaiškėja, kad yra mitybos apribojimo epizodų ir dietos laikymosi laikotarpių. Psichologinės teorijos dažniausiai pabrėžia fobinius mechanizmus ir formuluojamos psichodinamiškai. Ankstyviausios teorijos teigia, kad nervine anoreksija sergančios moterys atsisako maisto stengdamosi išvengti nėštumo, kadangi įsivaizduoja, kad gali pastoti valgydamos. Pagal kitą teoriją, yra abipusis raminantis ryšys tarp šilto, bet pasyvaus tėvo ir dėl agresijos kaltos ambivalentiškai vertinamos motinos. Kitos teorijos teigia, kad dėl klaidingos patirties sutrinka kūno (išsekimo neigimas) ir savęs (išsekimo, silpnumo, bado nepripažinimas) suvokimas. Diagnozuojant dar prieš ligos atsiradimą, dažniausiai nustatoma keletas psichogeninių stresų, kurie pasireiškia gabiems paaugliams, linkusiems be realios priežasties bijoti nesėkmės. Apie trečdalis ligonių prieš susirgimą turi padidėjusią kūno masę.
Crisp teigė, kad nervinę anoreksiją nulemia fobinis maisto vengimas siekiant atsikratyti nuo brendimo laikotarpiu kylančios seksualinės ir socialinės įtampos, atsirandančios dėl organizmo fiziologinių pokyčių. Bruch nurodė kognityvinio ir percepcinio rutuliojimosi defektą kaip nervinės anoreksijos priežastį ir aprašė kūno suvokimo sutrikimus (išsekimo neigimą), percepcijos sutrikimus (nuovargio, silpnumo, alkio nepripažinimą ir neigimą) ir užsispyrimo jausmą. Russell teigė, kad amenorėją gali sukelti pirminis hipotaliaminės funkcijos sutrikimas, atsirandantis dėl psichologinio streso. Jis manė, kad bloga mityba sukelia amenorėją, tačiau tai nėra endokrininių sutrikimų pirmas požymis. Šią hipotezę patvirtina tai, kad mėnesinės atsistato sugrąžinus normalų kūno svorį.
Kita pagumburio funkcijos sutrikimo teorija atsirado tiriant CNS neorotransmiterius. Sergant nervine anoreksija, kortizolio padidėjimas buvo siejamas su pagumburio funkcijos patologija. Dvi tyrinėtojų grupės padarė išvadą, kad anoreksija sergantys pacientai turi padidėjusį KAF (kortikotropino atpalaidavimo faktorių) cerebrospinaliniame likvore (CSL). Tai galėtų reikšti, kad padidėjęs KAF pagumburyje sukelia kortizolio kiekio pakitimus. Kadangi centriniai neurotransmiteriai - dopaminas, serotoninas ir noradrenalinas - veikia mitybą, apetitą ir sotumo jausmą, šiuos neurotransmiterius būtų prasminga tirti nervine anoreksija sergantiems pacientams. Nepaisant metodologinių problemų vertinant neurotransmiterių funkciją žmogaus smegenyse, preliminariosios netiesioginės studijos parodė, kad sergant nervine anoreksija būna visų šių neurotransmiterių apykaitos sutrikimų.
Pastaruoju metu vis labiau įsitvirtina multidimensinis modelis, aiškinantis NB atsiradimo esmę keturiais faktoriais. NB dažniausiai atsiranda po nervinės anoreksijos arba bent jau didesnio badavimo, net jei neatitinka nervinės anoreksijos kriterijų. Šiems pacientams būdingi ir tam tikri psichologiniai ypatumai: dažnesni asmenybės sutrikimai, ypač dramatinio pobūdžio (antisocialus, paribinis, histriotinis ir narcistinis), sudėtingi tarpasmeniniai santykiai, sutrikusi impulsų kontrolė, piktnaudžiavimas įvairiomis medžiagomis. Daugiau nei 80 proc. atvejų kartu diagnozuojamas ir kitas psichikos sutrikimas, dažniausiai afektinių, nerimo ir piktnaudžiavimo medžiagomis sutrikimų.
Klinikiniai ypatumai
Nervinė anoreksija gali būti savarankiška pubertatinio laikotarpio liga arba šizofreninio proceso inicialinė stadija. Nervinei anoreksijai, kaip atskiram susirgimui, būdingi tipiški premorbidinio pobūdžio bruožai. Dažniausiai pacientai vaikystėje būna permaitinami, bet iki paauglystės dėl viršsvorio nepergyvena. Tik pubertatiniu laikotarpiu imama jautriai reaguoti į pastabas dėl kūno svorio, vaizduotėje formuojasi „nutukimo modelis“, jie pradeda įsivaizduoti, kad atskiros jų kūno dalys (pilvas, kojos, klubai ir kt.) yra bjaurios. Skiriamasis bruožas yra dismorfofobinių pergyvenimų pervertinimas, neryškūs afektiniai sutrikimai ir mažas santykio idėjų aktualumas. Jei anoreksija prasideda šizofrenijos inicialinė stadija, būna daug ryškesnės santykio idėjos, dažnai formuojasi hipochondrinio turinio kliedesiai ir stipresni depresijos požymiai. Dažniausiai vyrauja apatinės-adinaminės depresijos tipas.
Nervinė anoreksija dažniausia susijusi su dismorfomanija. Liguistas įsitikinimas dėl pernelyg didelės kūno masės būna įkyrių minčių, pervertinimo idėjų ar kliedesių lygio. Pacientai linkę disimuliuoti, nuo aplinkinių (ypač nuo tėvų) stengiasi nuslėpti ne tik savo elgesio motyvus, bet ir patį mėginimą koreguoti svorį. Anoreksija sergantys asmenys jaučia nuolatinę svorio padidėjimo ir nutukimo baimę, dažnai galvoja apie maistą, be pagrindo jaudinasi dėl pilnumo ir pripažįsta tik jiems vieniems reikšmingus simptomus. Tokie ligoniai perdėtai savikritiškai nagrinėja savo figūrą veidrodyje, nuolat tikrindamiesi, ar yra ploni, ar neatrodo pernelyg stori ir sudribę (ABELY simptomas). Pacientai linkę valgyti atskirai nuo kitų šeimos narių, o jeigu tai nepavyksta, imasi įvairiausių gudrybių, nepastebimai išspjauna sukramtytą maistą, savo porciją mėgina pašerti specialiai dėl to įsigytą šunį, nepastebimai perkrauna maistą iš savo lėkštės į kitas. Jie kruopščiai ruošia maistą, pedantiškai vykdo receptūros nurodymus, maitinasi atskirai nuo kitų šeimos narių. Ligoniai dažnai slepia daug angliavandenių turinčius produktus, netikėtai patikrinus jų rankines ar kišenes, galima aptikti didelius saldumynų kiekius. Kartais šie pacientai stebina savo išmone, norėdami vienaip ar kitaip atsikratyti maisto, skiria daug laiko maistui smulkinti į mažiausius galbalėlius arba jam tvarkyti lėkštėje. Ligoniai kruopščiai išstudijuoja produkto maistingumą, tiksliai apskaičiuoja kalorijas, vengia tokių maisto produktų, kurie didina svorį (garnyrų, sviesto, grietinės, miltinių patiekalų, saldumynų). Net ir netekę daug svorio, jie būna nepatenkinti savo išvaizda, toliau riboja mitybą, ypač dažnai sveriasi. Svorio padidėjimo baimė nepalieka ligonių net tuomet, kai išsirutuliuoja kacheksija, jie linkę ignoruoti ir priešintis gydymui.
Pacientai, mažindami kūno masę, drastiškai sumažina maisto racioną, ypač riebalų ir angliavandenių kiekį, valingai ir intensyviai mankštinasi, stengiasi būti nuolat fiziškai aktyvūs. Kai kurie dažnai sukelia dirbtinį vėmimą, naudoja laisvinamuosius vaistus ir diuretikus arba kitokias organizmo valymo priemones. Kūno masės praradimas ir normalaus minimalaus svorio pagal amžių ir ūgį neigimas yra šio sutrikimo pagrindiniai klinikiniai požymiai. Pacientai rūpinasi savo svoriu bei figūra ir nepripažįsta, kad svorio netekimas yra pavojingas ar gali kelti grėsmę sveikatai. Jų pažinimo procesai iškreipti, ir jie save vertina tik pagal svorį ir figūrą. Ribojantieji savo mitybą, būdinga permaitinti kitus savo šeimos narius, ypač brolius ir seseris.
Svorio mažinimo metodus dažniausiai nulemia premorbidinės pacientų savybės. Histeriškos asmenybės dažniausiai taiko ne tokius varginančius lieknėjimo metodus - dirbtinį vėmimą, laisvinamuosius vaistus, klizmas, diuretikus. Tuo tarpu psichasteninio tipo asmenybės dažniausiai laikosi griežtų dietų ir intensyviai fiziškai sportuoja. Išnykus poodiniam riebaliniam audiniui, dažniausiai pasireiškia amenorėja, kartais prieš tai būna oligomenorėjos laikotarpis. Ligoniams sunyksta raumenys, oda tampa labai sausa, šerpetojanti, lūžinėja nagai, slenka plaukai, dantis pažeidžia kariesas. Sumažėja gliukozės kiekis kraujyje, pakinta cukraus kreivė, šlapime randama baltymų, atlikus bendrąjį kraujo tyrimą, aptinkama anemijos požymių. Anoreksija sergantys paaugliai turi psichologinių seksualinio brendimo problemų.
Pagal nervinės anoreksijos kliniką sergančius ligonius galima suskirstyti į 2 tipus: vieni išmeta maistą arba valo organizmą, kiti laikosi griežtos dietos. Bulimine anoreksija sergantiems pacientams būdingas impulsyvus elgesys, savęs žalojimo tendencijos, polinkis vagiliauti, priklausomybių ligos, asmenybės atrikimai, libido susilpnėjimas.
Nervinė bulimija: epizodinis nekontroliuojamas valgymas
Bulimija yra tik terminas, kuriuo apibūdinamas nesaikingas valgymas. Nervinės bulimijos terminas pabrėžia ir psichikos pakenkimą, todėl yra labiau vykęs. Bulimia nervosa gali būti diagnozuojama ir nutukusiems, ir normalaus svorio pacientams. Nervinė bulimija yra sutrikimas, kurio pagrindą sudaro epizodinis nekontroliuojamas didelių maisto kiekių greitas suvalgymas per trumpą laiko tarpą. Pilvo skausmas, diskomforto pojūtis epigastriume, vėmimas, miego ir socialinės adaptacijos sutrikimai lydi bulimijos epizodą. Dažnai kartu būna depresija, kaltės jausmas, savęs nuvertinimo ir apkaltinimo idėjos.
Maistas, suvartotas per valgymo priepuolį, dažniausiai yra kaloringas. Dauguma pacientų pirmuosius vėmimo epizodus sukelia kišdami pirštus burną, tačiau gana greitai jie išmoksta vemti refleksiškai. Dėl pastangų skatinti vėmimą dažnai būna odos pažeidimų delnų nugariniuose paviršiuose - Raselo „ženklai“. Apie 40 proc. sergančiųjų bulimine anoreksija turi ir paribinio asmenybės sutrikimo bruožų, kuriems būdinga nestabili nuotaika ir afektas, nekryptingas elgesys ir minčių turinys.
Medicininės komplikacijos
Po badavimo ir organizmo valymo anorektikus gali užklupti įvairūs metaboliniai ir fiziologiniai pasikeitimai, kurie nėra negrįžtami ir dažniausiai atsistato normalizavus maistą. Dažnai tai yra hemopoezės sutrikimai - leukopenija ir santykinė limfocitozė, pasireiškiantys po ilgo badavimo, bendras fizinis silpnumas, letargijos simptomai ir kardialinės aritmijos, dėl kurių sutrinka širdies kraujagyslių sistemos veikla ir net gali ištikti mirtis. Padidėjęs fermentų kiekis serume atspindi kepenų riebalinę degeneraciją, pastebimą ir badavimo, ir persivalgymo fazių metu. Jauniems žmonėms dažnai padidėja cholesterolio kiekis.
Sergant nervine bulimija, pacientus taip pat gali ištikti įvairios komplikacijos. Tiems, kurie nuolat sukelia vėmimą ar vartoja laisvinamuosius vaistus bei diuretikus, gali rutuliotis hipokaleminė alkalozė, padidėti serumo bikarbonatų kiekis, plėtotis metabolinė acidozė, hipochloremija ir hipokalemija. Sergantys nervine bulimija asmenys kenčia dėl dantų karieso, puplito, dantų lanko vientisumo praradimo, sumažėjusio kramtymo pajėgumo.
Gydymas
Nervinei anoreksijai taikomas daugialypis gydymas derinant medikamentinį gydymą su individualia, bihevioristine kognityvine ir šeimos terapijomis. Geriausių rezultatų pasiekiama, kai ligoniui sveikti padeda ne tik gydytojai psichiatrai, bet ir dietologai, psichoterapeutai, elgesio terapeutai, socialiniai darbuotojai, patyrusios medicinos seserys, taip pat kitų specialybių gydytojai, galintys kvalifikuotai nustatyti ir gydyti komplikacijas.
Emocinis valgymas ir jo įveikimas
Emocinis valgymas yra pasikartojantis elgesio modelis, kai maistas naudojamas kaip būdas numalšinti emocinį skausmą, stresą, tuštumą, pyktį ar nuobodulį. Tai gali pasireikšti vakariniais persivalgymais, nuolatiniu minčių srautu apie maistą, valgymą, planavimą, ribojimą ar kaltę.
Persivalgymo sutrikimas (angl. Binge Eating Disorder, BED) yra pripažintas psichikos sveikatos sutrikimas, susijęs su emociniu reguliavimu ir glaudžiai susijęs su depresija, nerimu, žema saviverte. Bulimijos metu persivalgymo epizodai derinami su kompensaciniais veiksmais - vėmimu, laisvinamaisiais, badavimu ar perdėtu sportu, kurie kelia didžiulį fizinį ir emocinį stresą.
Anoreksija dažnai vystosi iš noro turėti kontrolę, jaustis pakankamai „gera“ ar saugi. Tai obsesinis poreikis maitintis „švariai“, „sveikai“ ar „teisingai“, kuris tampa griežtu ir ribojančiu režimu. ARFID (Avoidant/Restrictive Food Intake Disorder) pasireiškia maisto vengimu dėl tekstūros, kvapo, skonio ar trauminių patirčių. Valgymo sutrikimai dažnai eina kartu su iškreiptu kūno vaizdu.
Kognityvinė elgesio terapija (KET) moko įrankių, kurie leidžia ne reaguoti impulsyviai, bet rinktis sąmoningai. Hipnozės metu perprogramuojami automatiniai impulsai, mažėja maisto potraukis, sustiprėja savireguliacija. Ji ypač veiksminga dirbant su emociniais paleidikliais - kai maistas tampa vieninteliu nusiraminimo būdu.
Anoreksija: supratimas, pagalba ir gydymas
Anoreksija yra rimta ir pavojinga liga, kuri paveikia ne tik kūną, bet ir žmogaus emocinę bei socialinę būklę. Dažnai nepastebima ankstyvuose etapuose, ji gali tyliai progresuoti ir sukelti sunkias pasekmes.
Gydymo etapai
Nervinės anoreksijos gydymas yra kompleksinis procesas, apimantis medicininę priežiūrą, psichoterapiją ir mitybos terapiją.
- Fizinės būklės stabilizavimas: daugiausia dėmesio skiriama sergančiojo gyvybinių funkcijų atkūrimui. Gydytojai sudaro subalansuotą mitybos planą, kuris padeda palaipsniui atkurti sveiką svorį.
- Psichologinė pagalba: psichoterapija, dažniausiai kognityvinė elgesio terapija (KET), padeda sergančiajam atpažinti ir pakeisti destruktyvų mąstymą apie svorį, kūną ir maistą.
- Mitybos terapija.
- Socialinė parama: artimųjų įtraukimas į gydymo procesą yra labai svarbus. Šeimos nariai ir draugai turi suprasti ligos pobūdį, kad galėtų tinkamai palaikyti sergantįjį.
Kiekvienas anoreksijos gydymo etapas yra labai svarbus siekiant ilgam laikotarpiui užtikrinant fizinę ir psichologinę sveikatą. Statistika rodo, kad ši liga paveikia įvairių lyčių ir amžiaus žmones - moterų, vyrų, paauglių ir vaikų.
Anoreksija ir bulimija: ryšys ir skirtumai
Nors anoreksija ir bulimija yra skirtingi valgymo sutrikimai, jie dažnai būna susiję. Bulimijai būdingi pasikartojantys persivalgymo priepuoliai ir kompensacinis elgesys (dirbtinai sukeltas vėmimas, vidurius laisvinamųjų vaistų, arbatų, diuretikų vartojimas, badavimas ir kt.), o anoreksijai - griežta maisto kontrolė ir nuolatinis noras numesti svorio. Kai kuriais atvejais vienas žmogus gali sirgti abiem ligomis, o tai dar labiau apsunkina gydymą.
Kaip padėti sergančiajam?
Norint padėti anoreksija sergančiam asmeniui, reikia supratimo, kantrybės ir aktyvaus įsitraukimo.
- Klausykitės: išklausykite sergantįjį be teisimo ar kritikos.
- Skatinkite kreiptis pagalbos.
- Būkite kantrūs.
- Venkite spaudimo: nespauskite žmogaus valgyti ar keisti savo elgesį.
- Švieskite save.
Ilgalaikės pasekmės ir pasveikimas
Ilgalaikiai padariniai gali apimti osteoporozę, širdies ligas, reprodukcinės funkcijos sutrikimus ir nuolatinį imuninės sistemos nusilpimą. Be to, gali sutrikti hormonų pusiausvyra, o kai kuriais atvejais dėl ilgalaikės nepakankamos mitybos atsiranda negrįžtami organų pažeidimai. Visiškas pasveikimas įmanomas, tačiau tam reikia laiko, specialistų pagalbos ir nuolatinės paramos iš artimųjų. Svarbu, kad sergantysis nuolat stebėtų savo emocinę būklę ir būtų pasirengęs ieškoti pagalbos atkryčio atveju.
Šis valgymo sutrikimas gali stipriai paveikti žmogaus fizinę sveikatą, emocinę būklę, socialinius santykius ir gebėjimą atlikti kasdienes užduotis. Sergantieji dažnai susiduria su nuolatiniu nuovargiu, sumažėjusiu darbingumu ir socialine izoliacija. Visuomenėje propaguojami grožio standartai daro didelę įtaką ir dažnai prisideda prie šios ligos išsivystymo. Emocinė trauma, spaudimas siekti tobulumo ar neigiama šeimos aplinka vaikystėje gali padidinti riziką susirgti anoreksija. Anoreksiją dažnai lydi depresija, nerimo sutrikimai ir obsesinis-kompulsinis elgesys.